Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti nuosavybės teisės atkūrimo (restitucijos) procesus, pertvarkant nuosavybės rūšis ir formas, valstybė nebuvo tinkamai apskaičiusi viso savo turto ir tuo, be jokios abejonės, kai kas pasinaudojo. Kitais žodžiais tariant, kai kas pasiėmė tai, kas jiems jokiu būdu negalėjo priklausyti. Toks turto nuosavybės formos pakeitimas vadinamas prichvatizacija.
Lietuvos žemėlapis.
Restitùcija Lietuvoje
Restitùcija (lot. restitutio - atstatymas, atkūrimas, grąžinimas) - tai piliečių iki SSRS okupacijos įgyto ir iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išlikusio turto grąžinimas, o nesant tokios galimybės - teisingas atlyginimas už jį.
Lietuvos piliečiams nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą buvo pradėtos atkurti pagal įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (1991-97).
Piliečiai, turintys teisę į žemės nuosavybės teisės atstatymą miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo turėjo paduoti iki 1992 03 31, dėl nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę, gyvenamuosius namus su priklausiniais, esančiais žemės ūkio paskirties ar miško žemėje, ir į mišką atkūrimo - iki 1992 05 31, dėl nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus (ar jų dalis) su priklausiniais, ūkinės komercinės paskirties pastatus, kurie įstatymo įsigaliojimo dieną nuosavybės teise priklausė fiziniams asmenims, atkūrimo - iki 1994 04 30.
Konstitucinio Teismo Nutarimai
Konstitucinio Teismo nutarime Dėl piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (1994 05 27) nurodyta, kad nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti.
Nutarime Dėl piliečių nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimo (1994 06 15) nustatyta, kad per okupaciją prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atkūrimas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai.
Piliečių Nuosavybės Teisių Atkūrimo Įstatymas (1997)
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (1997), Lietuvos piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos į:
- Žemę
- Miškus
- Vandens telkinius
- Ūkinės komercinės paskirties pastatus
- Gyvenamuosius namus ir jų priklausinius
Taip pat į:
- Neišlikusią žemę
- Miškus
- Vandens telkinius
...taip pat į ūkinės komercinės paskirties pastatus, gyvenamuosius namus ir jų priklausinius, kurie 1991 08 01 buvo išlikę, bet po to jų neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.
Asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės:
- Turto savininkui.
- Asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.
- Turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1940-90) emigravo į užsienį ir ten netekdamas Lietuvos pilietybės priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
- Turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
- Asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) ar sutartimis (pirkimo ir pardavimo, dovanojimo ar kitu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai turtą paliko testamentu.
Jei nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jei šis yra Lietuvos pilietis.
Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurie nuosavybės santykius įrodo teisinę galią turinčiais dokumentais.
Turto Grąžinimo Būdai
Dažniausiai tik dalis turto gali būti grąžinama natūra. Didelė turto dalis, kuri reikalinga visuomeniniams poreikiams tenkinti, natūra negrąžinama, valstybė šį turtą išperka ir savininkams garantuoja kompensacijas.
Prašymų Padavimo Terminas
Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti šias teises į nekilnojamąjį turtą pateikti įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nustatytais terminais, o piliečiams, kurie įgyja teisę atkurti nuosavybę įstatymo nustatyta tvarka - jei jų prašymai paduoti iki 2001 12 31.
Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
Pranciškonų vargo keliai
Vieną didžiausių senamiesčio plotų (šalia senosios Trakų gatvės) užimančiam pranciškonų ansambliui priklausantis mažesniųjų brolių konventualų (Ordo Fratrum Minorum, OFM) vienuolynas atkūrus nepriklausomybę sumaniai atiteko tuomečiams šeimininkams, tad broliams pranciškonams belieka minti teismų slenksčius.
Vienuolynas nuo pat 1991 m. kovoja su neteisybe, kai sovietų priverstinai nusavintas turtas buvo ne grąžintas tikriesiems savininkams, o perduotas neteisėtai valdyti tretiesiems asmenims. Su šiuo reiškiniu tiesiogiai susidūrė ir pranciškonai konventualai. Jie aktyviai gynė savo teises, tačiau ilgą laiką atsimušdavo į abejingumo ir net teisinio nihilizmo sieną.
„Vienuolyno pastatų užvaldymo ir neteisėto perėmimo privačion nuosavybėn klausimai buvo nagrinėjami daugelyje valstybės institucijų (Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolėje, ministerijose, savivaldybėse ir daugelyje kitų valstybės įstaigų, žynybų bei tarnybų). Valstybės institucijos atsisakydavo ginti visuomenės interesą, o savo neveikimą teisindavo tuo, kad, įregistravus pastatus trečiojo asmens nuosavybėn, ginčus gali spręsti tik teismas, tačiau nuosavybės teisės registravimas nesukuria teisės. Keičiantis valdančiosioms politinėms jėgoms, keisdavosi ir institucijų pozicija“, - sako advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene“ partneris Vilius Bernatonis.
Pasak advokato, būtent teisme po ilgus metus trukusios kovos į brolių pranciškonų argumentus buvo įsiklausyta, o bendras vienuolyno ir Lietuvos valstybės ieškinys patenkintas. „Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad brolių vienuolyno pastatai turi būti išreikalauti iš atsakovo. Šiandien byla laukia nagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Visų instancijų teismuose ginčas vyksta jau beveik devynerius metus, byla perėjo visų instancijų teismus ir jau antrą kartą pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Vienuoliai tikisi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje istorijoje padės tašką ir padės atkurti teisingumą, kurio broliai kantriai laukė jau 20 metų“, - pasakoja V. Bernatonis.
Detaliai aprašyti visą pranciškonų konventualų vienuolyno pasisavinimo ir vėlesnių teisybės paieškų istoriją labai nelengva, nes tai iš tiesų ilga ir sudėtinga istorija, pilna datų, skaičių, įstatymų, teismų nutarčių ir institucijų susirašinėjimo citatų. Todėl pabandysiu viską šiek tiek supaprastinti, bet vis dėlto pateikti reikalo esmę.
Sovietmečiu nacionalizuotas vienuolyno turtas buvo perduotas naudoti Profesinių sąjungų tarybai, o ši gautu turtu leido naudotis Lietuvos mokslo ir techninėms draugijoms. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvos mokslo ir techninių draugijų suvažiavime nutarta atsisakyti pavaldumo sovietinėms organizacijoms ir įkurti Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociaciją (LMTDA).
Taigi, 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d. ir 1989 m. liepos 18 d. perdavimo aktuose nurodyta, kad vienuolyno pastatai organizacijai perduodami „į balansą“. Anot teisininkų, nekilnojamojo turto perdavimas „į balansą“ jokiu būdu nereiškia nuosavybės teisės perleidimo, nes turto perdavimas „į balansą“, nenurodant, kad aktais yra perleidžiama nuosavybės teisė, reiškia, kad turtas perduodamas operatyviojo tvarkymo (panaudos) teise. Tad turtas liko kontroliuojamas valstybės.
Čia reikėtų paminėti, kad nei Profesinių sąjungų tarybos, nei Lietuvos mokslo ir techninių draugijų, nei LMTDA vardu nuosavybės teisė į vienuolyno pastatus nebuvo registruota.
Taip pat pažymėtina, kad valstybės turto apskaita dar ir šiandien nėra sutvarkyta, o laikotarpis nuo 1990 iki 1994 m. buvo puiki proga pasinaudoti tuo, kad nebuvo duomenų bazių, trūko informacijos, neveikė valstybės institucijos arba stigo aiškios kompetencijos atribojimo.
1991 m. liepos 2 d. LMTDA su kitais asmenimis pasirašė UAB Mokslo ir technikos rūmų steigimo sutartį, kurios pagrindu 1991 m. liepos 11 d. aktu už steigiamos bendrovės akcijas sumokėta nepiniginiu įnašu - pastatais.
Kadangi nuosavybės teisė į pastatus Lietuvos SSR Ministrų Tarybos potvarkiais nebuvo perduota tretiesiems asmenims ir liko valstybės turtas ), laikytina, kad visi vėlesni sandoriai, kuriais buvo perleidžiamos teisės į pastatus, negali būti laikomi teisėtu pagrindu trečiųjų asmenų nuosavybės teisėms į pastatus atsirasti. Taigi, pastatais negalėjo būti sumokėta už Mokslo ir technikos rūmų akcijas.
Neperdavus ginčo pastatų Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybos nuosavybėn, taryba negalėjo jais disponuoti kaip savo turtu, taigi, negalėjo perleisti ir neperleido ginčo pastatų Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos (MTKD) nuosavybėn.
Kadangi MTKD neturėjo nuosavybės teisės į ginčo pastatus, įsteigus LMTDA, ši teisė (nuosavybės) į ginčo pastatus jiems taip pat negalėjo pereiti ir neperėjo. Dėl tos pačios priežasties ginčo pastatai, į kuriuos atsakovė LMTDA nuosavybės teisės neįgijo, negalėjo būti perduoti kaip turtinis įnašas, sumokant už pasirašytas Mokslo ir technikos rūmų akcijas, nes turtinis įnašas gali būti tik akcininkui nuosavybės teise priklausantis turtas (1990 m. redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 40 str.).
Vadinasi, LMTDA kaip neturtinį įnašą į steigiamą atsakovę įnešė turtą, priklausantį valstybei, tai yra sudarė turto, kuriuo neturėjo teisės disponuoti, sandorį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo šio sandorio neteisėtumą.
Baigiant šią dalį reikia pripažinti, kad vis dėlto sudėtingų formuluočių ir nuorodų išvengti nepavyko. Nes istorija iš tiesų sudėtinga.
Su Dievo pagalba - į teismą
Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas kreipėsi į teismą su ieškiniu 2004 m. liepą. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu atsakovų LMTDA ir UAB Mokslo ir technikos rūmų (naujas pavadinimas UAB Pranciškonų rūmai) 1991 m. liepos 11 d. aktą; panaikinti pastatų, esančių Trakų g. 9 / Pranciškonų g. 1, Vilniuje, 1994 m. gegužės 6 d. teisinę registraciją ir bokšto-varpinės 2004 m. birželio 15 d. teisinę registraciją Pranciškonų rūmų vardu; išreikalauti šiuos pastatus iš Pranciškonų rūmų ir grąžinti juos Lietuvos valstybei.
2005 m. birželio 22 d. Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį. Kaip svarbiausią argumentą nurodė tai, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Tačiau gruodžio 28 d. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ieškovas senaties termino vis dėlto nepraleido.
2006 m. vasarį vienuolynas patikslino ieškinio reikalavimą ir paprašė teismo sprendimu įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę bei Aplinkos ministeriją atkurti ieškovo nuosavybės teises į pastatus natūra.
Išnagrinėjęs Pranciškonų rūmų kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. liepos 12 d. nutartimi atmetė kasacinį skundą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui.
Kadangi teisės aktai numato tam tikras išimtis, kai nusavintas religinių bendrijų turtas nėra grąžinamas natūra, Pranciškonų rūmai byloje inicijavo ekspertizę, siekdami nustatyti pastatų pagerinimo mastą ir vertę. Ekspertizės atlikimo laikotarpiu byla buvo sustabdyta.
2009 m. pabaigoje bylos nagrinėjimas atnaujintas. Rengdamiesi nagrinėti bylą valstybei atstovaujančios Vyriausybės atstovai pažymėjo, kad ieškinio reikalavimus dėl pastatų išreikalavimo iš Pranciškonų rūmų ir grąžinimo valstybei palaikytų, tačiau Vyriausybės, atstovaujančios Lietuvos valstybei, statusas neleidžia besąlygiškai sutikti su ieškiniu, nes vienuolyno nuosavybės teisės į nacionalizuotus pastatus grąžinimo klausimas negali būti sprendžiamas teisme - šiai procedūrai teisės aktais numatoma speciali tvarka.
Atitinkamai vienuolynas, bendradarbiaudamas su Vyriausybe, patikslino ieškinio reikalavimus, atsisakė ieškinio reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos įpareigojimo atkurti ieškovo nuosavybės teises į pastatus natūra. Vienuolynas ir Lietuvos valstybė pateikė bendrą ieškinį, kuriuo galutinai suformulavo reikalavimus dėl pastatų išreikalavimo iš Pranciškonų rūmų.
2011 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos teismas nusprendė ieškinį patenkinti.
Žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi atmetė Pranciškonų rūmų ir kitų asmenų pareikštus apeliacinius skundus. Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Ir vis dėlto 2012 m. liepos 31 d. Pranciškonų rūmai pareiškė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Teismas atleido Pranciškonų rūmus nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, priėmė kasacinį skundą ir sustabdė skundžiamų teismų sprendimų vykdymą, iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka numatytas 2013 m. sausio 8 dieną.
tags: #nuosavybes #teisiu #registravimas #1994 #m