Šiame straipsnyje panagrinėsime Olego Vasiliausko karjerą ir galimą turtą, remiantis Rūtos Janutienės knygos "Raudonoji Dalia" įžvalgomis. Knygoje paliesti klausimai apima ne tik politinius aspektus, bet ir tam tikrų asmenų ryšius bei jų įtaką valstybės gyvenime.
"Raudonoji Dalia": Kas Sliepiasi Už Prezidentės Biografijos?
Rūtos Janutienės knyga „Raudonoji Dalia“ antrąją laidą verta pagirti už tai, kad nesusitelkiama ties Dalios Grybauskaitės netradicine seksualine orientacija ar ryšiais su KGB. KGB tema dažnusyk lieka knygos potekstėje, tarytum autorė sakytų: akivaizdu, bet prisiekti negalėčiau, galvos neguldyčiau. Palikusi šias sensacingas temas bulvarinei žiniasklaidai, R.Janutienė užsiima rimta tiriamąja žurnalistika.
Prezidentės Šaknys ir Kontroversijos
Pradedama pačiu paprasčiausiu klausimu, anonsuojamu jau knygos paantraštės „Nuslėptieji Dalios Grybauskaitės biografijos puslapiai“, kur prezidentės pavardėje ilgoji ‚y‘ įrašyta tik nubraukus trumpąją ‚i‘. Taigi, kokia tikroji Lietuvos prezidentės pavardė? Jos tėvas - Polikarpas Grybauskas ar Polikarpas Gribauskas, o gal Polis Grzybowski? Knygoje pateiktame Polikarpo giminės medyje apstu Kasių, Tadeušų, Marijanų, Vladiskavų, bylojančių apie jos gudiškas-lenkiškas šaknis. Neginčijama viena, kad Polikarpas buvo stribas, priimtas į NKVD, išsitarnavęs iki NKVD seržanto.
Kaip ir didžiuma represinių jėgų atstovų, Polikarpo šeima įsikraustė į butą Vilniaus senamiestyje vietoje iškeldintų, suimtų ar išvežtų vilniečių. Ne mažiau spalvinga ir mįslinga ir D.Grybauskaitės senelio iš motinos pusės Petro Korsako figūra. Kadangi senelis kalėjo Vorkutoje, D.Grybauskaitė neapdairiai pasiskubino pasigarsinti, kad yra iš politinių kalinių ir tremtinių palikuonių. Tačiau R.Janutienė knygoje parodo, jog P.Korsakas, nacių okupacijos laikais tarnavęs vokiečių baudėjų būryje ir garsėjęs žiaurumu, iš tikrųjų komunistų buvęs suimtas ir išvežtas į Vorkutą, bet po kelių mėnesių paleistas namo… dėl silpnos sveikatos.
Karjeros Kelias: Nuo Filharmonijos Iki Leningrado
Vos mokyklą baigusi mergina, nei ji, nei jos šeima niekad neturėjusi muzikos, meno ir apskritai kultūros aspiracijų, ūmai įdarbinama Valstybinės filharmonijos kadrų skyriuje, kur filtruojami, tikrinami, atrenkami ir stebimi muzikantai, kurių dauguma linkę į laisvamanybę ir bohemą. Paskui - studijos Leningrado valstybiniame Ždanovo universitete, į kurį be siuntimo praktiškai buvo neįmanoma iš Lietuvos patekti. D.Grybauskaitė nuėjo tipišką pokario „partinio-ūkinio aktyvo“ ir NKVD-KGB atžalų kelią. Baigusios mokyklas, jos globojančios rankos būdavo nukreipiamos į įvairaus profilio sąjungines aukštąsias mokyklas, apie kurias paprasti Lietuvos vaikai net nebuvo girdėję. Ten „pribaltai“ rašydavo ir apsigindavo disertacijas apie savo tėvų ir senelių žygius pokario Lietuvoje. Ne išimtis - ir D.Grybauskaitė, kuri jau prasidėjus Atgimimui ir Sąjūdžiui, 1988 m.
Neatsakyti Klausimai ir Mįslingos Aplinkybės
Taip pavadintas vienas stipriausių ir įdomiausių knygos skyrių, netiesiogiai atsakantis į R.Janutienės užduotus klausimus, į kuriuos kol kas nėra atsakymų: ar pati D.Grybauskaitė dirbo Leningrado kailių fabrike „Rot Front“, ar tik jos darbo knygelė (įprasta praktika sovietijoje), kitaip tariant, fabrikas tebuvo „legendos“ dalis? Kur ji studijų metais Leningrade gyveno? Kas D.Grybauskaitę siuntė 1991 m. į stažuotę Džordžtauno universitete, jeigu tuo metu Vilniuje JAV ambasados dar nebuvo? Ar tiesa, kad 1999 m. „Raudonoji Dalia“ teigia, kad viskas prasidėjo nuo Jurijaus Andropovo, iš pradžių tapusio KGB vadovu, galiausiai - ir Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi.
Kaip rašo R.Janutienė, į Leningradą buvo nusiųstas J.Andropovo patikėtinis KGB generolas Olegas Kaluginas, kuris kuravo D. Grybauskaitės studijų metais susibūrusį Anatolijaus Čiubaiso slaptą studentų ekonomistų būrelį, ruošusį strateginį planą, kaip iš planinės išsikvėpusios ekonomikos pereiti į efektyvią rinkos ekonomiką.
Žiniasklaidos Įtaka ir Naujos Tapatybės Kūrimas
Per D. Grybauskaitės dešimtmetį net akademinis mokslas neatsispyrė propagandai ir politikai. Sovietiniais laikais Vilniaus partinės mokyklos niekas nelaikė mokslo įstaiga, tai buvo profesionalių melagių perykla. Jos būsimos docentės D. Grybauskaitės Vilniaus universitetas net nepriėmė į aspirantūrą. Nūnai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas išleidžia knygą „D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009-2019 m.“, kurią pompastiškai pristato instituto vadovybė ir profesūra.
Kova su Korupcija: Farsas ar Realybė?
Antroji R. Janutienės knygos dalis jau ne apie perrašomą istoriją, jos nutylėtus ar išplėšytus archyvų bylų puslapius, o apie mūsų akyse įžūliai klastojamą dabartį. Tai ir D. Grybauskaitės ir jos visokių sekmokų tuščiažodžiavimas apie pasiektą Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Ir paskelbtas karas korupcijai ir oligarchams, virtęs V. Putino pavyzdžio turto perdalijimu, pasitelkus specialiąsias tarnybas, atimti jį iš svetimų arba neklusnių ir atiduoti savo svitai (sužlugdytas Bronislovo Lubio suskystintų dujų terminalo projektas). Lietuvos atominės energetikos sunaikinimas, atvėręs kelią A. Lukašenkos Astrovo AE monstrui šalimais Vilniaus.
Kad D. Grybauskaitės kova su korupcija buvo visiškas farsas, parodo R. Janutienės knygoje priminta Viktoro Uspaskicho „Jangilos“ afera ir ją atskleidusios buvusios Kauno apskrities mokesčių inspekcijos viršininkės Virginijos Žuromskienės liūdna istorija. Panašiai Briuselyje nutiko ir ES auditorei Martai Andreasen, kuri, pastebėjusi, kad gali būti vagiami ES pinigai, pati buvo apkaltinta Europos Komisijos reputacijos menkinimu, tačiau finansų ir biudžeto komisarė D. Grybauskaitė sąžiningos auditorės neapgynė.
Knygoje cituojama M. Adreasen: „Nė žodžiu ji negynė Europos mokesčių mokėtojų interesų, taigi ir Lietuvos mokesčių mokėtojų. „Raudonojoje Dalioje“ regime Grybauskaitės Lietuvą: nelanksčiu nugarkauliu apdovanotiems valstybės pareigūnams, politikams, nepriklausomiems žurnalistams, verslininkams slaptos pažymos, „kaukių baliai“, iš S. Daukanto aikštės diriguojamas žiniasklaidos nuožmus puolimas ir „vilko bilietas“; lojaliems batlaižiams - postai, ordinai, milijoniniai viešieji pirkimai, žiniasklaidos tribūna.
Olegas Vasiliauskas ir Lietuvos Oro Uostų Pertvarka
Straipsnyje taip pat minima Lietuvos oro uostų (LOU) pertvarka į akcinę bendrovę. Iš pradžių planuota LOU pertvarkyti nuo šių metų liepos, tačiau birželio pabaigoje įmonė paprašė Susisiekimo ministerijos atidėti pertvarką iki metų pabaigos. Birželį iš įmonės generalinio direktoriaus pareigų pasitraukė jai nuo 2018-ųjų kovo vadovavęs Marius Gelžinis, sprendimą motyvavęs tuo, jog sėkmingai įgyvendino visus pagrindinius tikslus, o įmonė tampa akcine bendrove. Lietuvos oro uostams šiuo metu laikinai vadovauja Aviacinių paslaugų skyriaus vadovas Aurimas Stikliūnas.
T.Vasiliausko teigimu, naujojo vadovo paiešką skelbs Susisiekimo ministerija, tačiau atranka kol kas nepaskelbta. Ministerija teigia, kad būsimus akcinių bendrovių vadovus skirs naujos valdybos. Seimas pernai pritarė, kad susisiekimo sektoriaus įmonės - LOU, Klaipėdos jūrų uosto direkcija, Lietuvos automobilių kelių direkcija, „Oro navigacija“, Vidaus vandens kelių direkcija (VVKD) - taptų akcinėmis bendrovėmis, o 100 proc. jų akcijų valdys valstybė. Visų jų pertvarką planuota įgyvendinti iki šių metų pabaigos. Vidaus vandens kelių direkcija statusą jau pakeitė liepą.
Ši informacija leidžia susidaryti vaizdą apie valstybės įmonių pertvarkos procesus ir galimą Olego Vasiliausko vaidmenį šiame kontekste.