Kelionė kultūros keliais prasideda Salantuose. Visiškai atsitiktinai, nes čia buvo planuota tik stabtelėti ir aptarti tolimesnius žingsnius. Kas galėjo pagalvoti, kad tolimas Žemaitijos miestelis įsiurbs nuo pirmųjų apsilankymo minučių.
Salanta - miestas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, 31 km į šiaurės rytus nuo Kretingos; Salantų ir Imbarės seniūnijų, parapijos centras. Miestas yra Salantų regioniniame parke. Pro Salantus eina Kretingos-Skuodo plentas. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.
Salantai kažkada buvo žydiškas miestelis - čia veikė ne viena žydų valdoma įmonė, parduotuvė. Tai, kad Salantuose gyvavo didelė žydų bendruomenė, įrodo faktas, jog mieste veikė ne tik sinagoga, bet ir religijos studijų bei maldos namai betmidrašas ir net dveji mažesni maldos namai - štiblai.
Salantuose sustojome pasistiprinti ir suplanuoti kelionės, kuri drieksis per visą Lietuvą. Kelias tiesiog pats atveda iki kavinės žaliomis sienomis. Tik vėliau supratome, kad „Pakalnutė“ yra tikras vietos bendruomenės centras. Patiekalai surašyti ranka - padarytas iš vizitinių kortelių knygelės. Patogu, nes gali bet ką išimti ir naujų receptų pridėti. Patiekalų porcijos išties nemenkos.
Salantai - gražus miestelis, tačiau netoliese yra tokia vieta, kurią pamatyti turėtų kiekvienas. Tai Viliaus Orvido sodyba. Jei kokie kultūrologai ar religijų žinovai bandytų apibūdinti Orvidų sodybą, žodžių pritrūktų. Pritrūksta kiekvienam, kuris tik čia įžengia.
Orvidų sodyba
Viliaus Orvido Sodyba: Istorija ir Įkūrėjas
Pasakojimą apie muziejaus veiklą vertėtų pradėti nuo jo įkūrėjo Lietuvos menininko, akmentašio Viliaus Orvido. Vilių akmentašystės amato išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazio Orvido (1905-1989), kuriam akmenoriaus amatą perdavė jo tėvas Jonas Orvidas (1872 -1939) - Orvidų dinastijos pradininkas Salantų žemėje.
1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos V. Orvidas su tėvu vežė į sodybą suskaldyti pasmerktus akmenis. Sielvartaudamas dėl sovietmečiu melioracijos naikinamos gamtos, V. Orvidas norėjo įkvėpti šiems suskaldymui skirtiems akmenims gyvybės ir prikelti juos antram gyvenimui.
1989 m. Vilius davė pirmuosius Šv. Pranciškaus Mažesniųjų Brolių Ordino vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. Jis buvo labai energingas, neribotą fantaziją turintis, reto darbštumo ir be galo dvasingas žmogus. Dirbdamas V. Orvidas didžiausią dėmesį skyrė ne sau ir savo darbui, o erdvės, kurioje galėtų atsigauti, pasimelsti, pamedituoti pats bei visi norintys, sukūrimui.
Tačiau 1992 m. rugpjūčio 5d. V. Orvidas netikėtai mirė, kurdamas savo paties sukurtoje unikalioje sodyboje - muziejuje.
V. Orvido sumanymas bei vis labiau besiplečianti veikla labai nepatiko sovietmečio valdžiai, kuri kaip įmanydama bandė sutrukdyti bei sunaikinti tai, kas buvo padaryta. Tačiau sodybai pavyko stebūklingu būdu apsisaugoti nuo valdžios užmojų ir toliau sėkmingai plėstis.
„Brolis grįžo iš kariuomenės ir pradėjo kurti šią sodybą. Anais laikais viskas buvo draudžiama, kas su religija susiję. Sodyba yra trikampio formos. Simboliškai primena apvaizdos akį. Jei Kryžių kalne žmonės palieka kryžius, tai šioje sodyboje - akmenis.
Sovietmečiu sodyba, kurioje lankėsi net tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas, buvo virtusi tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. V. Orvidas gimtinės sodyboje globojo jaunuosius menininkus, skatindamas juos kurti, statydamas jų drožinius į vieną gretą su savo skulptūromis, padėjo dvasinę pusiausvyrą praradusiems žmonėms.
Iki šiol ši sodyba traukia žmones. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui.
Orvidų sodyba
Sodybos Ypatybės ir Lankytojai
Orvidų sodyboje - muziejuje Jūs atrasite daug V. Orvido bei kitų menininkų darbų iš akmens ir medžio. Turėsite galimybę pamatyti didelę senovinių daiktų kolekciją, tarp jų netgi tanką. Kiekvienas muziejaus akmuo yra kažkuo ypatingas, žadinantis apmąstymus apie gyvenimą ir amžinybę.
Muziejuje po atviru dangumi gausu takelių, kuriais žengiant susidursite su galingomis akmens bei medžio kompozicijomis, kurias vienija pagrindinė, visame muziejuje vyraujanti gilaus tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų ir Švč. Mergelę Mariją tema. Nuostabu yra tai, kad iš paukščio skrydžio muziejus atrodo kaip tikra Dievo Apvaizdos akis, nes yra aiškios trikampio formos.
Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos. Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo.
Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemus akmeninius vartus, apie 130 cm aukščio angą, paliktą po didele akmenų krūva. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin…“.
V. Orvidas visada su džiaugsmu priglausdavo ir nei vieno neatstumdavo. Ne vienas žmogus, būtent Orvidų sodyboje atrado savo gyvenimo kelią, atsikratė gyvenimą žlugdančių įpročių, pajautė vidinę laisvę dėka Viliaus dvasinio vedimo. Būtent šie žmonės ir padėjo V. Orvidui plėsti savo veiklą. Jis sugebėdavo įtraukti ilgesniam laikui pasiliekančius jo sodyboje tokius gyventojus į meninę veiklą.
Dažnai tai buvo visuomenės atstumti žmonės, praradę savivertę ar neturintys kur eiti. Menininkas tikėjo, kad kurdamas žmogus gali atsigauti.
Kiekvienas Orvidų sodybos lankytojas savaip supras Viliaus sukurtą pasaulį, tačiau abejingų jo kūrybai tikrai nebus. Čia laukiami visi, kurie ieško ramybės, įkvėpimo bei nori pažinti save. Muziejuje gausu įvairių religijų - katalikybės, pagonizmo, budizmo bei astrologinių ženklų atspindžių.
Ieškantiems gamtos grožio, muziejuje įrenginėjamas botanikos parkas - Dievo Apvaizdos akis, kurio viduryje stūkso kalva su keturiais šlaitais, kurių papėdėje sau vietą surado keturi akmenys, simbolizuojantis keturias pasaulio puses (šiaurę, pietus, rytus bei vakarus), tarp kurių įrengti aukurai.
Prieš kelis dešimtmečius žmonės čia plūsdavo norėdami atrasti ar sustiprinti savyje tikėjimą, pajusti ryšį su gamta ir Dievu, pasisemti dvasinių jėgų. Šiandien unikalią ekspoziciją po atviru dangumi negailestingai skriaudžia laikas.
Dabar sodyboje mažiau Lietuvos žmonių, atklystančių pasisemti dvasinių jėgų, nes nebėra Viliaus ir jo auros. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai.
Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau - į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Savo išgyvenimus Orvidų sodyboje Jonas Mekas yra taip aprašęs: „Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą“.
„Manau, kad lietuviai dar vis netiki, jog Orvido sodyba yra vienas iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. Aš manau, kad Lietuva yra kaip Orvido motina: Orvido motina netiki, juokais leidžia - tai ir Lietuva juokais trupučiuką leidžia. Šios vietos svarbą mato kiti - iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau nei Lietuva… O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis… Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra“.
Orvidų sodyba
Tankas Orvidų Sodyboje
Orvidų sodyboje-muziejuje Jūs atrasite daug V. Orvido bei kitų menininkų darbų iš akmens ir medžio. Turėsite galimybę pamatyti didelę senovinių daiktų kolekciją, tarp jų netgi tanką.
Dabar tankas yra Orvidų sodyboje-muziejuje ir nors ramiai čia stovėjo kone trisdešimt metų, vėl kursto aistras, nes parūpo antikvariatui.
Po administracinės reformos panaikinus Salantų miesto Savivaldybę, jos funkcijas automatiškai perėmė Kretingos rajono savivaldybė. Tačiau tiesa ta, kad tankas lig šiol tebėra neinventorizuotas ir kaip nuosavybė neįregistruotas.
Pašnekovas teigė tikslių duomenų apie antikvariato savininką neturintis, tačiau yra faktų, kad Rusija po truputį stengiasi susigrąžinti seną Antrojo pasaulinio karo techniką. Salantų tankas domina, tai - ne paprastas vidutinio svorio tankas, kokių sukurta per 100 tūkstančių, o vienintelis Lietuvoje, gal net Baltijos šalyse.
Tankas, kurio pavadinimas IS-2 (šifruojama Josif Stalin) sveria 46 tonas, ir antroje karo pusėje, tai yra 1943 m., jis buvo sukurtas kaip atsvara vokiečių sunkiajam tankui „Tigras“.
„Abiejų šių tankų tiražas mažas - apie 3 tūkstančiai, kaina - didelė. Prieš metus esu skaitęs, kad aukcione užsienyje gerai išlaikytas, vos ne važiuojantis „Tigras“ buvo parduotas už vieną milijoną eurų“, - pasakojo L. Kavaliauskas.
Tačiau iš Salantų tanko, galima sakyti, likęs kiautas - vidinės įrangos nebėra, mat karo metu, Salantuose užvažiavęs ant minos, sprogo. Jeigu kas norėjo ir galėjo, tas detales išsirinko.
„Šiomis dienomis susirūpinusius saugumu policijos atstovus nuraminome, kad toks nuošaly stovintis tuščiaviduris tankas tikrai pavojaus niekam nekelia“, - sakė pašnekovas.
KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis inspektorius siūlo išeitis: inventorizuoti dabar, į kultūros vertybių registrą įrašyti atskiru numeriu arba inicijuoti Orvidų sodybos vertingųjų savybių patikslinimą. Tarp saugomų objektų yra per 30 V.Orvido sukurtų akmens skulptūrų, šios vertybės būtų papildomos dar viena - įspūdingo svorio sovietiniu tanku.
Senieji Salantų krašto žmonės dar prisimena, kad pačiame mieste nuo pjedestalo japonišku kranu vienu sykiu nukelti jo nebuvo įmanoma - į sodybą atgabentas buvo dalimis, o statomas žnektelėjo ant žemės.
„Vieta tankui ten - ideali, ir niekas jos keisti nežada, būtume nesuprasti“, - pakomentavo Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius. Anot jo, pasitaiko, kai asmenys nori pralįsti pro adatos skylę, pasiimti tai, kas jiems nepriklauso, ir iš to turėti naudos.
Muziejaus darbuotojas Romas Kaunas LNK pasakojo, kad neįvardintas asmuo, kuris turi kariškų ginklų muziejų, norėjo Salantų tanką mainyti į kitą tanką, jo išvežimui jau buvo pradėta organizuoti ir policijos palyda.
Darbuotojas pasakoja, kad tokia informacija buvo pateikta ir sodybos šeimininkams, tačiau tanko išgabenimas ir įsiveržimas į sodybą būtų nelegalus, nes muziejus yra privačioje teritorijoje.
Palmira „Delfi“ pasakoja, kad asmeniškai į ją dėl tanko išvežimo kreiptasi nebuvo, anot jos, antikvariato savininkas kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, o naujienas, kaip perkūnas iš giedro dangaus, savininkė gavo iš policijos.
„Antikvariato advokato teigimu, negali pavojingas ginklas tiesiog stovėti vidury laukų, todėl į jį kreipėsi klientas, kuris turi leidimą ginklui ir gali tą pavojingą ginklą saugoti savo teritorijoje“, - LNK pasakoja paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas.
Vietiniai prisimena, kad tanką buvo bandyta pavogti, tuomet net kranas buvo atvarytas, tačiau tanko nepakėlė. Nors tankas tuščiaviduris, sveria per keturiasdešimt penkias tonas.
Kadangi tankas šiuo metu yra Orvidų sodyboje, departamentas artimiausiu metu inicijuos jo įrašymą (arba vertingųjų savybių Orvidų sodybos patikslinimą) į Kultūros vertybių registrą, atskiru numeriu. Šis sprendimas bus derinamas su sodybos savininkais.
Laisvūnas Kavaliauskas pasakoja, kad susidūręs su šia situacija, pasidomėjo, kieno čia iniciatyva, tačiau advokatas negalėjo atskleisti asmeninės kliento informacijos.
„Nors iš Salantų tanko yra išlikęs tik kiautas, tačiau jo vertė yra ganėtinai solidi suma, kuri galėjo sudominti antikvariato savininką“, - „Delfi“ sakė specialistas.
Manoma, kad iniciatyva, išsivežti Salantų tanką, buvo ne kiek antikvariato specialisto idėja, o Rusijos ketinimas susigrąžinti techniką, kurią bus galima panaudoti paraduose.
Tanko IS-2 Charakteristikos
| Pavadinimas | Šifruojama | Svoris | Sukurta | Paskirtis | Tiražas |
|---|---|---|---|---|---|
| IS-2 | Josif Stalin | 46 tonos | 1943 m. | Atsvara vokiečių sunkiajam tankui „Tigras“ | Apie 3 tūkstančiai |
Salantų miesto seniūnas Kazimieras Galdikas „Delfi“ teigia, kad niekas neturi jokios teisės ir teisinio pagrindo savavališkai išsivežti tanko, nes tai prilygtu vagystei. Seniūnas mano, kad tai nėra rimti ketinimai ir valdžia neturės imtis kažkokių papildomų veiksmų.
„Jeigu aš turiu ginklą savigynai ir leidimą, tai dar nereiškia, kad aš galiu tanką pasiimti, jis yra miesto nuosavybė. Salantų miesto taryba 1991 metais priėmė sprendimą, kad tanką reikia nukelti ir nuvežti į Orvidų sodybą, paliekant tanką savivaldybės nuosavybei“, - „Delfi“ pasakoja seniūnas Kazimieras Galdikas.
Susisiekus su Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio vyr. inspektoriumi Laisvūnu Kavaliausku paaiškėjo, jog tankas atiduotas nebus. Anot jo, Kultūros paveldo departamentas informavo policiją, į kurią buvo kreipęsis antikvariato savininkas, kuris inicijavo šią istoriją, jog tankas nekelia jokio pavojaus kaip ginklas.
Specialistas teigia, kad planas išsivežti tanką, buvo visiškai savavališkas. Asmuo, kuris yra žinomas tik iš publikacijų, tiesiog ėmė ir sugalvojo, persivežti tanką.
Išvežti tanko sako neleisiantys ir salantiškiai. Viena salantiškė pasidalino savo mintimis, kad kaip Paryžius neįsivaizduojamas be Eifelio bokšto, taip Salantai neįsivaizduojami be tanko. Miestelio gyventojai sako, kad tankas yra pagrindinis Salantų talismanas, simbolis ir išlikusi miesto relikvija.
Visa Lietuvos istorija | Senovės Civilizacijos Dokumentika
Dabartinė Situacija ir Iššūkiai
Po brolio ir tėvų mirties šeimos palikimą apsiėmusi globoti P. Beniušienė neslepia nusivylimo - po atviru dangumi esančios medžio skulptūros ir statiniai sparčiai nyksta.
„Kiek pajėgiame, sutvarkome aplinką - nupjauname žolę, pamažu restauruojame kai kurias skulptūras, tačiau ekspoziciją atnaujinti ir deramai prižiūrėti visą teritoriją reikia milijonų, mes tokių pinigų neturime“, - guodėsi moteris.
Ji teigė pasigendanti valdžios dėmesio ir rūpesčio kultūriniu palikimu, kuris neprižiūrimas greitai visai sunyks. Muziejaus ateitimi prieš porą metų buvo rimtai susirūpinę garsūs Lietuvos menininkai.
Jie kreipėsi į valdžią, prašydami padėti išsaugoti šį unikalų kultūros objektą. Tačiau viskas tebėra kaip buvę, o pasak P. Beniušienės, vis eina blogyn.
Prieš kelis mėnesius muziejaus šeimininkė neteko žado, kai lankytojai pranešė nebegalintys rasti kelio į sodybą. „Kelininkai nuėmė ženklą prie tako, tai dabar žmonės neranda, kaip pas mus atvažiuoti. Tai padarė net neperspėję, pasirodo, ženklas nebeatitinka Europos Sąjungos reikalavimų. Patyriau didelį šoką. Dar bandžiau prašyti, kad pastatytų naują nuorodą, bet nieko nepešiau“, - piktinosi P. Beniušienė.
Nors velionis V. Orvidas yra prasitaręs, kad po jo mirties sodyba su skulptūromis turi likti gamtos ir Dievo valioje, jo sesuo įsitikinusi, jog muziejumi turėtų padėti rūpintis ir finansiškai paremti valstybė.
Sukdami galvą, kaip išlaikyti muziejų, P. Beniušienė prieš kelerius metus su vyru nusprendė čia pat atidaryti kavinę, kurioje lankytojai galėtų užkąsti.