Paežerių dvaro sodyba - unikalus kultūros paveldo objektas Sūduvos krašte, turintis didelę istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Dvaro ansamblis 1992 m. įtrauktas į saugomų objektų sąrašą kaip respublikinės reikšmės kultūros vertybė.
Paežerių dvaro pradžia siekia seniausius Sūduvos dvarų kūrimosi laikus - XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Nuo XVII a. vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Istorikas ir muziejininkas Antanas Žilinskas teigia, kad išlikusiuose šaltiniuose apie Paežerių dvarą galima rasti mažiau informacijos, nei jam norėtųsi, tačiau praėjusiame amžiuje gyvenusių grafų kasdienybę geriausiai atspindi Vilkaviškio rajono gyventojų pasakojimai.
Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į šio dvaro istoriją, architektūrą ir kultūrinę reikšmę.
Paežerių dvaras
Dvaro Istorijos Pradžia Ir Savininkai
Pirmosios žinios apie Paežerių dvarą siekia XVI-XVII amžius. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui, vėlesni valdytojai nežinomi, o nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. pradžios Paežeriai priklausė Raudondvario Zabieloms.
XIX amžiaus 3-iame dešimtmetyje dvaro savininkais tapo Gauronskių giminė, kuri įsigijo žemes, puošė ir plėtė dvarą. Žymiausiu dvarininku istorikas vadina Zigmantą Gauronskį, kuris susigiminiuoja su Oginskiais. Zigmantas veda Kleopo Oginskio dukrą Nataliją Oginską. Jiems gimsta sūnus Vladimiras, kuris su savo žmona Ana Gauronskiene palikuonių Paežerių dvarui nepalieka. Likusi našle, prieš Antrąjį pasaulinį karą rūmus parduoda Vasario 16-osios akto signatarui Jonui Vailokaičiui.
Dvaro ansamblį valdė:
- XVI a. - Mykolas (Michailas) Glinskis (~1460 - 1534);
- XVII a. vid. didikai Zabielos. Valdant Simonui Zabielai 1795 - 1799 m. pastatyti rūmai;
- XVIII a. pr. Zabielų giminės Sperskiai;
- XVIII a. pab. Vincentas Gavronskis;
- XIX a. pirm. p. Zigmantas Gavronskis;
- XIX a. vid. - XX a. pr. Vladimiras Gavronskis;
- 1914 - 1938 m. Ana Komar - Gavronskienė;
- 1938 - 1940 m. Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis (1889 - 1944);
- 1941 - 1944 m. šeimininkavo vokiečiai ir jų generalinis komisaras T.A. fon Rentelnas;
- 1945 - 1947 m. Vilkaviškio tarybinis ūkis;
- 1952 - 1994 m. Vilkaviškio melioracijos statybos valdyba;
- 1995 m. jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui;
- Nuo 1997 m. Paežerių dvaro rūmuose įsikūrė Vilkaviškio krašto muziejus.
- 2003 m. Paežerių dvare, šiuo metu veikia kultūros institucija: Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus.
Architektūra Ir Interjeras
Rezidencinius rūmus Paežeriuose 1799 m. pasistatė LDK kariuomenės generolas Simonas Zabiela (1750-1824). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740-1821), kuris čia gyveno po 1794 m.
Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Pietvakariniame vejos krašte - dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus Belvederio bokštu. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų parteryje augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga.
Anot pašnekovo, apie šią vietą daug pasakyti gali pačios sienos ir jas puošiantys reljefai. Vien pažiūrėję į Paežerių dvaro veidą - pagrindinį rūmų fasadą - galima suprasti, kokia šio pastato paskirtis buvo nuo pat jo pakilimo laikų. „Sienas puošia reljefai, imituojantys antikinę Graikiją. Kairiniame reljefe vaizduojamas graikų dievas Dionisas, kuris sėdi nuogas ant ožio atbulomis, o einantys šalia groja instrumentais. Graikai švęsdavo dionisijas (šventes Dioniso garbei) su vynu, valgiais, šokiais ir dainomis, o rūmų paskirtis pagal šį reljefą tokia ir būtų“, - aiškina A. Žilinskas.
Dešinę rūmų pagrindinio fasado pusę puošia reljefas, kalbantis apie dar vieną dvaro paskirtį. Reljefas skirtas kūrybai ir menams propaguoti - jame galima matyti prie urnos susikaupusį poetą, skaitantį eiles, skulptorius, kalančius skulptūras, paukštį, kuris reiškia meilę ir laisvę. Istorikas atkreipia dėmesį ir į tai, kad reljefuose vaizduojami personažai nusirenginėja arba yra pusnuogiai - tai reiškia, kad dvaras skirtas atsipalaidavimui, poilsiui.
Dekoratyvinė Rotondinė Šokių Salė
Rūmų puošmena - dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštas grakščiomis šokėjų figūromis ir vešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui.
Šokių salė Paežerių dvare
Po šia sale ne mažiau įspūdinga biliardinė, puošta gausiais medžio drožiniais. Kiekvieną jų plotelį būtų galima nufotografuoti ir žiūrėti nenusibostų - vaizdas iš tiesų retai kur sutinkamas. Kambariuose sūpuojasi žavingi sietynai, patalpoms suteikiantys išskirtinės prabangos.
Paežerių Dvaro Parkas
Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Nors pokario laikotarpiu parkas buvo gerokai nuniokotas, tačiau didžioji dali išlaikiusi klasicistinio - peizažinio parko bruožus, tokio, kokį jį suprojektavo M. Knakfusas: su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis. Rūmų partete augantis senasis glaustašakis ąžuolas, skaičiuojantis jau 500 metų, - gyvas liudininkas to laiko, kai čia, prie Paežerių ežero, pradėjus kurtis pirmajam dvarui, aplinkui plytėjo tankūs, brandžiais medžiais apaugę miškai - puiki medžiaga statyboms ir gera dirva ūkininkavimui.
Dvaro Gyvenimas Ir Legendos
Grafų valdomo dvaro kasdienybę nupasakojo ir moteris, dirbusi jame tarnaite. Ji dar kartą leido istorikui įsitikinti, kad legendose esama daugiau tiesos, nei jis manė anksčiau.
Akivaizdu, kad dvare esanti akustika daug kam gali pamaišyti protą. Čia anksčiau dirbusios tarnaitės esą pasakojusios, kad joms naktį kažkas vis patraukdavo antklodes, stumdavo lovas. A. Žilinskas aiškina, kad visa tai sietina su dvaro legenda apie baltąją dvaro mergelę - tragiškai pasibaigusios meilės auką.
„Pasakojama, kad dvarininkas suviliojo jauną savo vežėjo dukrą, su kuria susilaukė vaikelio. Kadangi ponas tarnaitę atstūmė, mergina paliko kūdikį prie dvaro laiptų ir metėsi į ežero bangas. Todėl iki šiandien jos nerami siela naktimis vaidenasi dvare, lekioja po rūmus.“
Istorikas teigia, kad ši legenda - ne iš piršto laužta, ir istorija, remiantis vietinių gyventojų pasakojimais, yra tikra. „Netoli Alvito gyvena moteriškė, kuri dvare dirbo tarnaite 1940 m., kai jai buvo 17 metų. Moteris pasakojo, kad jos giminaitis buvo įsūnytas Gauronskio, dvare buvo jo vežėjas, 6 žirgais pakinkyta karieta sekmadieniais veždavęs dvarininkus į mišias Alvite. Kartą dvarininkas susilažino su vežėju: ar tau pavyktų apvažiuoti aikštę nevadeliojant žirgų, o valdant juos tik balsu?“
Vis dėlto, vežėjas nuo lažybų buvo atleistas, nes „prisidirbo“: vieną sekmadienį jis pamigo ir nenuvežė dvarininkų į mišias. Todėl grafas Gauronskis nutraukė lažybas su vežėju ir susilažino su kitu žmogumi, kuris lažybas laimėjo ir gavo 10 tūkst. rublių, už kuriuos nusipirko gražią sodybą. Tas vežėjas, kuriam grafas neleido dalyvauti lažybose, iš to skausmo ėmė ir pasikorė.
„Mirus vežėjui, liko našlaitėmis jo trys dukros ir mažas vaikelis. Grafienė grafui papriekaištavo, kad dėl jo sumanymų nukentėjo šeima, todėl vėliau priėmė mažą berniuką dirbti liokajuku, o jaunesnę dukrą priėmė į dvarą. Grafienė vasarą išvykdavo į keliones po Europą, o kol ji buvo toli, žmonės esą matė grafą vaikštinėjant su jaunąja tarnaite. Artėja laikas grafienei grįžti iš kelionių, o tarnaitė pilnėja, todėl grafas ją nusiuntė į giminaičio dvarą, prižadėjęs ja rūpintis su sąlyga, kad Paežerių dvare ji nesirodys. Visai kaip ir legendoje, gimusią mergaitę tarnaitė vėliau atneša čionai, o pati žūsta. Grafas dvare buvo ir liūdinčios merginos skulptūrą pastatęs“, - pasakoja istorikas.
Viena turistė esą buvo baldą atpažinusi ir pasakiusi, kad tai - jos senelės sofa. Moteris pareiškė norą pasižiūrėti į grafo Gauronskio nuotrauką, neva pastebės panašumų.
„Pernai metais priėjo prie manęs vyras ir pasakė, kad jo senelis dvare dirbo vežėju, o mama - virėja. Kai vyras atvežė nuotrauką, nustebau: anksčiau viena moteris, dirbusi čia tarnaite, pasakojo, kad vežėjo karieta buvo pakinkyta 6 žirgais, o nuotraukoje išvydau tokį patį vaizdą. Matyt, ta istorija apie lažybas irgi gali būti laikoma tikra“, - teigia istorikas.
Vyras papasakojo viską, ką prisiminė iš senelio pasakojimų. „Man įsiminė, kad žiemą grafienė, važiuodama į kelionę, kojas šildydavo džiovintais, ant krosnies maišuose įkaitintais žirniais. Tuos maišus laikydavo rogėse. Pasakojo ir tai, kad vienos vakarienės metu virėja atsisakė patiekti dvarininkams vėžių, kurie šiems buvo įprastas valgis. Atsisakė, nes grafas mirė nuo vėžio, ir ji buvo įsitikinusi, kad ligą sukelia šis valgis. Tokios tos grafų gyvenimo nuotrupos“, - teigia A. Žilinskas.
Paežerių Dvaras Šiandien
Nuo 1998 m. Paežerių dvaro rūmų pirmojo aukšto salėse veikia Vilkaviškio krašto muziejaus parengtos gamtos, proistorės, krašto ir išeivijos istorijos, žymesnių visuomenės veikėjų nuolatinės ekspozicijos. Rotondinėje biliardo salėje rengiamos parodos, skirtos svarbesnėms Lietuvos ir krašto istorijos datoms, žymių krašto žmonių sukaktims pažymėti.
Oficinos pirmame aukšte Vilkaviškio krašto muziejaus įrengtos nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos: sūduvių „šeimynstubė“, tarpukario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis. Atskiroje salėje parengta ekspozicija, skirta muziejaus mecenatei dail. M. B. Stankūnienei ir jos šeimai.
Dvaras tebekyla ir šiomis dienomis - ketinama prie ežero įrengti prieplauką, kokia būdavo ir seniau. Į ją iš kitos ežero pusės buriniais laivais galės plaukioti kraštiečiai. Planų ateičiai esama ir daugiau - lankytojai ateityje bus kviečiami į dvaro miegamuosius nakvynei, kuri kol kas dar nėra galima.
2004 m. Įsikūrė Sūduvos (Suvalkijos) regioninis kultūros centras (direktorė G. Pauliukonienė) tai regioninė kultūros įstaiga, siekianti saugoti, aktualizuoti, sisteminti, puoselėti bei propaguoti istorinio-etninio regiono kultūrinį paveldą, sudaryti galimybes pažinti ir lankyti regiono kultūros paveldo objektus, skatinti kultūrinį turizmą regione.
Šiandien Paežeriuose vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, kultūros centre-muziejuje vykdoma daug edukacinių programų, rengiami susitikimai, seminarai, vienas parodas keičia kitos, pažymimos valstybinės šventės, žymių žmonių jubiliejai.
Festivaliai Paežerių Dvare
Du pagrindiniai festivaliai - „Paežerių dvaro festivalis“ ir „Viva la musica“ - kiekvienais metais į dvarą sugrąžina muziką ir emocijas. Tai ne tik renginiai, bet ir dvasiniai išgyvenimai, kai senoji architektūra susilieja su gyvais garsais.
Senas dvaras - 2015 pavasario legendos (demo)
Kūrybiškai parengtos edukacinės programos pristato protėvių gyvenimą, moko senovinių darbų (edukacinės programos „Piemenėlių darbai ir rūpesčiai“, „Lino pasaka“, „Kelias nuo grūdo iki duonos riekės“, „To sviestelio gardumas“, „Taip gyveno senoliai“, „Apsirengsiu, apsirėdysiu“, „Matai ir matavimas senovėje“ ir kt.), kviečia neužmiršti istorinės praeities.