Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas.
Tai reiškia, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tik teisingai atlyginus. Šios teisės svarbą rodo ir tai, kad nuosavybės teisės reglamentacija, jos apsauga yra ne tik atskirų valstybių reikalas, tačiau ir tarptautinės teisės reglamentacijos dalykas.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija numato, kad “kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek su kitais. Iš nieko negali būti savavališkai atimta nuosavybės teisė”. 1996 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo pirmajame straipsnyje taip pat numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kuri negali būti iš jo atimta.
Kad būtų galima kalbėti apie nuosavybės įgijimo ir praradimo būdus, visų pirma reikia išsiaiškinti, kas yra pati nuosavybės teisė.
Objektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip visuma teisės normų, kurios reglamentuoja ekonominius santykius dėl nuosavybės objektų valdymo, naudojimosi jais ir disponavimo. Tik todėl, kad egzistuoja objektyviosios teisės normos, atsiranda asmenų subjektyvi teisė ir įtvirtinamas jos turinys.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IV knygos 4.37 straipsnyje nurodyta nuosavybės teisės sąvoka subjektyviąja prasme - “nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti”. Nuosavybės teisės objektas Civilinio kodekso normų apibrėžiamas gan lakoniškai - daiktai ir kitas turtas.
Daiktas suprantamas kaip iš gamtos pasisavintas arba gamybos procese sukurtas materialus pasaulio dalykas. Iš šių savininko teisių išplaukia kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui įgyvendinti savo teises.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai
Teisės teorija nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus pagal įvairius kriterijus skirsto į rūšis.
- Pirmoji teorija laiko, kad vieninteliu pradiniu nuosavybės įgijimo pagrindu yra darbas. “Visi darbo vaisiai, kaip konkretizuotas darbas, priklauso tam, kas juos sukūrė”.
- Pagal antrąją teoriją, kad sukurti tam tikrą, dar neapibrėžtą, nuosavybės teisę, užtenka pirminio užėmimo fakto.
- Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai teorijos taip pat grupuojami į bendruosius ir specialiuosius.
Kriterijus, kuriuo remiantis klasifikuojama, yra nuosavybės teisės subjektai. Vienais atvejais nuosavybės teisę į tam tikrus daiktus gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas, kitais atvejais - tik tam tikri nuosavybės teisės subjektai (pvz.: valstybė).
Fizinių asmenų nuosavybės teisė nėra ribojama nei kiekio, nei vertės požiūriu, išskyrus konstitucijoje nurodytą išimtį - “žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.
Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:
- Pagal sandorius - nuosavybės teisė gali būti įgyjama sudarant įvairias sutartis, kaip antai: pirkimo - pardavimo, mainų, dovanojimo sutartis, skolą padengiant ir turtą perleidžiant už rentą ir kt.
- Paveldėjimu - šiuo atveju pagal testamentą arba pagal įstatymą įpėdinis gali paveldėti materialius dalykus, palikėjo turtines reikalavimo teises ir turtines prievoles, intelektinę nuosavybę bei kitas įstatymų nustatytas turtines teises ir pareigas. Pažymėtina, kad be kitų įstatymo nustatytų sąlygų, kad įgautų nuosavybės teisę į paveldėtą daiktą, įpėdinis per įstatyme imperatyviai nurodytą trijų mėnesių laikotarpį turi priimti palikimą.
- Pasisavinant vaisius ir pajamas - jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip, laikomasi bendros civiliniame įstatyme nustatytos nuostatos, kad daikto duodami vaisiai ir gyvulių prieaugis priklauso jų savininkui.
- Pagaminant naują daiktą - pagal teisės teoriją, asmuo absoliučiu savininku gali būti laikomas tik savo darbo vaisių atžvilgiu. Vaisius, kaip konkretizuotas darbas priklauso tik tam, kas jį sukūrė.
Nuosavybės teisės įgijimas pagaminus daiktą iš svetimos medžiagos
Daiktą pagaminus iš svetimos medžiagos, kad tapti jo savininku, įstatymas numato kelias sąlygas. Visų pirma, pagaminto daikto vertė turi būti didesnė už medžiagos vertę. Antra, daiktą pagaminęs asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam.
Taip pat, pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo turi įstatymo numatytą pareigą atlyginti savininkui medžiagos vertę. Tuo atveju, jei medžiagos vertė didesnė už pagaminto daikto vertę, daikto savininku daikto pagamintojas nepripažįstamas.
Naują daiktą pagaminus iš savos ir svetimos medžiagų, asmuo gali tapti daikto savininku tik tuomet, jei darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę bei asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Be abejo, daiktą pagaminęs asmuo turi pareigą atlyginti medžiagos savininkui jos vertę.
Tuo atveju, kai svetimos medžiagos vertė didesnė už darbo ir savos medžiagos vertę, daikto savininku įstatymas pripažįsta svetimos medžiagos savininką.
Įmonių susijungimų ir įsigijimų paaiškinimas: trumpas įmonių susijungimų ir įsigijimų kursas
Kiti nuosavybės teisės įgijimo būdai
Kiti nuosavybės teisės įgijimo būdai:
- Pasisavinant bepriežiūrius gyvūnus
- Pasisavinant radinį ar lobį
- Atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiais
- Konfiskuojant ar kitokiu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą)
- Įgyjamąją senatimi
- Perduodant daiktą kitam asmeniui
Pažymėtina, kad aptarti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai tuo pačiu yra ir nuosavybės teisės praradimo pagrindais.
Antai, kalbant apie neatlygintinį turto paėmimą sankcijos už teisės pažeidimą būdu (konfiskacija) bei atlygintinį daikto paėmimą valstybės nuosavybėn (rekvizicija), turima omenyje valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tuo pačiu kitas asmuo - buvęs savininkas praranda nuosavybę į paimamą daiktą. Lygiai taip pat ir kitais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, pvz.: tiek įgyjant nuosavybę pagal sandorius, tiek įgyjamąja senatimi, tiek paveldėjimu ir pan., turtas iš vienos teisėtos nuosavybės pereina kiton, taip pat teisėton, įstatymų nustatytu pagrindu įgyjamon nuosavybėn.
Manyčiau, kad kaip atskirą turto praradimo be savininko valios porūšį reikėtų išskirti turto praradimą teisės pažeidimų pasekoje, t.y. tokį turto praradimą, kuris įvyksta be savininko valios. Būtent tokiomis veikomis pažeidžiama viena iš pagrindinių žmogaus teisių - teisė į nuosavybę.
Civilinio kodekso normos taip pat išskiria dvejopą galimą daikto valdymą - teisėtą ir neteisėtą. Teisėtu valdymu laikomas toks valdymas, kuris įgyjamas tokiais pat pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. “Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.” Preziumuojama, kad daiktas valdomas teisėtai, kol neįrodoma priešingai.