Pagulbis - jaukūs namai, kuriuose prisiminsite, kaip kvepia ką tik iškepta duona, saulės spinduliai žaidžia ant senų knygų lentynų, kaip dūzgia bitės, kaip veriamos žemuogės ant smilgos ir kaip tyli miškas.
Tai - ypatinga vieta, turinti gerumo aurą, todėl čia atvykstantieji savo kasdienybę išmainys į vaikystės prisiminimus ir ramybę.
Pagulbis - tai ypatinga sodyba atgimusi minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Tai vieta, kurioje jaučiamas ypatingas, tarsi magiškas jausmas. Kone šimtmetį skaičiuojanti sodyba - vieta, kurioje norisi pasilikti. Atvykę čia ras ne įprastą prabangą, o patogų poilsį ir erdvę kūrybai.
Naujam gyvenimui prikelta vieta šiemet užėmė ir antrą vietą Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurse.
2020 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimu sodyba „Pagulbis“ (Molėtų r.) užėmė I vietą. Ši sodyba taip pat pripažinta Geriausia etnokultūrine Rytų Aukštaitijos sodyba 2020.
Dabartinis savininkas - bendrovės „Lonas“ įkūrėjas, menininkas, bardas Kazimieras Jakutis. Iš šiuolaikinių verslo žmonių Kazimieras išsiskiria ypatinga pagarba ir meile Aukštaitijai: Tėviškei, jos gamtai, todėl kelis dešimtmečius puoselėjęs sodybą, Pagulbį pavertė meno, kultūros ir poezijos žmonių traukos vieta.
Sodybos istorija ir atsiradimas
Sodyba Pagulbyje iš Ignalinos rajono kilusio, Jonavoje verslą sukūrusio K. Jakučio gyvenime atsirado tuomet, kai šis pavargo nuo miesto.
„Aš bachūras iš kaimo, pragyvenau mieste, man ten nusibodo. Atėjo poreikis, kaip ir kiekvienam gal mūsų, kad reikia sodybos. Aplink Jonavą apsibrėžiau skriestuvu 70 km ir ieškojau tos sodybos“, - pradeda pasakoti verslininkas ir menininkas.
„Kaimo žmogui, gyvenančiam mieste, ateina metas sodybai. Man buvo rekomenduota sodyba prie Pagulbio ežero. Ir buvau vedamas pro šitą sodybą, apaugusią karklais ir spireikom, prie kitos. Bet šios sodybos aura man „trenkė per galvą“. Paklausiau: o čia kas? Man atsakė: „ai, niekas, einam toliau.“ O toliau, prie ežero, buvo lūšnelė. Ji manęs visai nesuviliojo. O ši sodyba labai patiko. Vis ėmiau grįžti prie jos ir po trečio sugrįžimo supratau: kito kelio nėra. Taip ji ir atsirado“, - prisiminė K. Jakutis.
Aplankius keliolika ar keliasdešimt sodybų, jam į akis ir širdį krito būtent šis apleistas, 1925 m. statytas namas.
„Kai aš radau šitą trobą prieš 15 metų, čia jau buvo langai išdaužyti, pro stogą bėgo vanduo. Visa troba buvo apleista“, - pasakoja jis vedžiodamas po dabar stilingai sutvarkytą namą.
Kadaise šioje pirkioje, anot K.Jakučio, gyveno įdomi šeima - du broliai ir dvi seserys. Pasakojama, kad vienas kitam esą neleidę tuoktis, kad nebūtų išnešiojamas turtas kitiems.
Okupantams įžengus į Lietuvą, dalį šeimos išvežė į Sibirą, jų troba su 70 ha žemės buvo atimta. Vėliau čia pora dešimtmečių veikė mokykla, ją uždarius buvo atidaryta biblioteka. Kai K.Jakutis ją atrado, gyvybės joje jau seniai nebuvo.
Tokie apleisti pastatai būdavo pardavinėjami pusvelčiui, ir dažniausiai būdavo tiesiog nugriaunami. Tačiau dabartinis šeimininkas degė noru atkurti buvusį šios vietos grožį.
Senovinės dvasios išsaugojimas
„Šitos durys ir tas kambarėlis ypač privertė įsigyti mane šituos namus“, - senas medines duris, už kurių - svečių pats mylimiausias kambarys, glosto K.Jakutis ir siūlo bent prisiliesti prie jų. Prisipažįsta, kad jį užbūrė būtent ši apleistos trobos detalė - pavergė jausmus.
„Gerai, kol dar dirbtinis intelektas mūsų neužkariavo, visi dar esame su emocijomis, ir esam jų valdomi“, - sako.
Pravėrus jas įžengiame į populiariausią tarp sodybos svečių kambarį. Nesunku suprasti, kodėl. Vaizdas čia - kaip iš vaikystės prisiminimų.
Langą apjuosusios lentynos lūžta nuo knygų, taip ir neša kojos prisėsti prie nerta staltiese puošto prie jų prigludusio stalo bei pasinerti į literatūrą ar tiesiog žvelgti pro langą.
Sodybą K.Jakutis įsigijo prieš 14 metų, tačiau nakvynę prašalaičiams sumanė siūlyti tik visai neseniai.
„Prieš pusantrų metų įvyko restauracija šiokia tokia. Bet gerai, kad ne per didela. Kaip matot, ir sienos, ir lubos yra tos pačios, kokios buvo“, - po seną trobą vedžioja sodybos šeimininkas ir rodo, kad akis reikia kreipti žemyn - kur viename kambaryje netoli krosnies po tvirtu stiklu matosi dalis senosios aslos.
„Tik asla uždengta - kur šokam, durniuojam. Kai nusprendėm, kad daugiau žmonių galim kviesti atvažiuoti, įdėjom padlagų (grindis - red.)“, - aiškina jis.
K.Jakutis norėjo išlaikyti kuo daugiau autentikos, visgi apleistoje sodyboje buvo likęs tik vienas stalas, tad baldus ir interjero detales vežė iš kitur. Pats šeimininkas juokiasi, kad vykdė grobuoniškus žygius apylinkėse - lankė kitas sodybas ir ieškojo įsigyti daiktų savo Pagulbiui.
Nors interjeras alsuoja praėjusiu amžiumi, troba įrengta su visais patogumais.
„Niekam nesakykit - nužnikas (tualetas - red.) pirkioj. Labai negerai - juk turi būti už tvarto. Bet kų daryt“, - šnibžda K.Jakutis ir rodo, kaip vietoj rūkyklos su kaminu dabar įrengtas vonios kambarys.
Svečiai gali nuomotis tiek visą sodybą, tiek vieną kambarį, kurių kiekvienam suteiktas vis kitas vardas - Biblioteka, Mokytojų, Vasaros ir pan.
Štai dabar Rojalio kambaryje, kuriame vyksta muzikos vakarai, anksčiau vykdavo pamokos. „Kampe išstovėta duobė“, - šypsosi šeimininkas.
Šaltuoju sezonu svečiai gali apsistoti tik pirmame aukšte, tačiau vasarą jiems atveriamas ir antrasis aukštas, kuriame - erdvė su slaptais vaikų kambariukais didelei kompanijai žmonių. O didelės grupės yra pamėgusios Pagulbio sodybą, kluone dažnai vyksta vestuvės, krikštynos, giminių susibūrimai.
Kultūriniai renginiai ir tradicijos
Pagulbį savo koncertų vieta yra pasirinkę Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis, V.V. Landsbergis, Arina, Virgis Stakėnas, grupės „Atika“, „Arbata“ ir kitos. Dešimt metų čia vyko Poezijos ir muzikos atlaidai, o visai neseniai režisierius Algimantas Puipa Pagulbyje nufilmavo naujausią savo kino juostą „Kamanių medus“.
Gegužės 17 dieną, šeštadienį, Pagulbyje, Molėtų rajone, vyks tradicinis „Pagulbio šeimų festivalis“.
Dainų kūrėjas ir atlikėjas, čiužinių gamybos įmonės „Lonas“ įkūrėjas Kazimieras Jakutis šią sodybą atrado prieš keliolika metų. Metai po metų sukviesdamas bendraminčius čia rengė poezijos ir muzikos „atlaidus“, romantinius vakarus.
„Festivalis prasidėjo 2005-aisiais. Mano sielos brolis, muziejininkas, poetas, bibliotekininkas Alfas Pakėnas, kuris pernai nei atsiklausęs, nei ką sakęs, mirė, buvo pas mane Pagulbyje ir juo susižavėjo. Sako: „Kazimierai, čia reikia sukviesti poetus, daryti skaitymus!“, - kaip, vos prieš porą metų - 2003-aisiais - įsigijęs sodybą, joje ėmė rengti festivalį, prisiminė K. Jakutis.
- Gimė pavadinimas - „Poezijos atlaidai“, kurie įvyko per Sekmines - labai gražią pavasario šventę. Dešimt metų vyko „Poezijos atlaidai“, kurie vėliau virto „Muzikos ir poezijos atlaidais“.
„Supratau, kad, artėjant „atlaidams“, reikia jiems ruoštis. Žmogus gyvenime turi daryti tai, kuo dega, kas jam patinka, kas plėšo širdį, o ne tai, ką reikia atlikti kaip pareigą. Todėl renginį perleidau marčiai Alionai. Ji pradėjo rengti šeimų festivalius - tai buvo pradėto darbo tęsinys, bet su pakraipa į jaunas šeimas. Festivalis taip ir vadinosi: „Kryptis - namai“. Atvažiuodavo į šį festivalį visi - ir šeimos su vaikučiais, ir tie, kurie dalyvaudavo anksčiau. Kai Aliona Pagulbį „apleido“, dabar čia darbuojasi Vaiva Raišytė - ji tęsia tradiciją, kuri dabar vadinasi „Pagulbio šeimų festivalis“. Šis taip pat orientuotas į jaunus žmones su šeimomis, bet, žinoma, ir visus kitus“, - pasakojo Anykščiuose gyvenantis UAB „Lonas ir partneriai“ generalinis direktorius K. Jakutis.
Į patį pirmą festivalį, pasak K. Jakučio, atvyko kviestiniai poetai, dalyvavo žinoma Kauno dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė.
„Būtinai būdavo bardai, o festivalis susidėdavo iš trijų dalių. Juokaudavau, kad čia - kaip rožančius: iškilmingoji dalis, sopulingoji ir garbingoji. Būdavo poetų skaitymai rojalio kambaryje, bardų dalis - prie priesvirnio po liepa ir iškilmingoji, garbingoji dalis - didžiajame kluone. Iškilmingoji dalis visuomet būdavo kažkam dedikuota - mano mylimiausiems aukštaičių poetams: Jonui Strielkūnui, Antanui Miškiniui, Pauliui Širviui, kitiems“, - pasakojo festivalio, kuris jau dvidešimt metų vyksta Molėtų rajone, sumanytojas.
Šiuose festivaliuose bardas K. Jakutis dainuoja ir pats.
Pasiteiravus ar tai - privaloma festivalio dalis ir kas čia dar būtinai turi kasmet būti, pašnekovas juokėsi:
„Kam man tie festivaliai, jei ten nedainuoju?! Ne, nėra taip buvę, kad nedainuočiau. O šiame festivalyje privalomai turi būti gera nuotaika, pagarba ir meilė lietuviškam kaimui. Draudžiama „bumčikų“ muzika.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sodyba Pagulbio kaime Kluonas čia - tarsi bažnyčia, pats juokauja K.Jakutis. Štai scena kaip altorius, kitoje pusėje antrame aukšte - vieta chorui.
„Tik čia atvirkščiai - giedojimas vyksta altoriaus vietoje“, - sako jis.
Pats dainas kuriantis K.Jakutis kluone yra surengęs dešimt poezijos ir muzikos vakarų, kuriuos vadina atlaidais.
„Eiles kiti žmonės mėgsta rašyti. Rašo rašo, niekas jų nei klauso, nei skaito, tai čia jiems duota laisvė - kiek nori, tiek skaito iki nugriuvimo. Patys skaito, patys klauso. Būna labai gražu. Ir aš žiūriu, kad kartais parašau - niekas neskaito. Ateinu čia tada“, - rimtu veidu šmaikščiai pasakoja muzikantas.
Pirtis su obelimi
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Sodyba Pagulbio kaime O pirties sodyboje išlikę ir nebuvo. K.Jakučio manymu, aukštaitiška sodyba be pirties negali būti, todėl nutarė ją pasistatyti. Ilgai rinko vietą jai, vis svarstė, kaip darytų jo senelis. Galų gale, nepaisydamas kitų patarimų, nusprendė, kad ją reikia statyti kiek atokiau nuo kitų pastatų. Ir saugiau dėl gaisro pavojaus, ir laisviau bus galima jaustis nuošalesnėje vietoje.
Kai buvo pradėti darbai, laukė netikėtumas - darbininkai atkasė senos pirties pamatus. Pasirodė, tikrai gera vieta parinkta buvo.
Pati pirtis - išskirtinė. Ji ne tik yra seno Avižienių kaimo dvigalė pirkia (su senosiomis durimis, net pašto indekso lentele), bet jos viduryje auga ir obelis.
„Gaila mums jos buvo, neišpjovėm. Vis linksmiau“, - sako K.Jakutis.
Tačiau labiausiai šeimininkas didžiuojasi ne medžiu, o pačia pirtimi - ją norėjo turėti tokią, kokioje pats vaikystėje maudydavosi. „Matyt, vaikėju - labai norėjosi tą vaikystę susigrąžinti“, - šypteli jis.
Pirtis įrengta remiantis senoviniu principu. „Yra viena triūba, kurios vienas galas lauže kūrenasi, o kitas - atviras. Kai vanduo toj triūboj užverda ir šauna, girdisi - puch puch puch, - pasakoja K.Jakutis. - Aš dėl to garso pirtį ir pasistačiau. Pirtis kalba.“
Prispėją sodi aboliai Kazimieras Jakutis - Pagulbis
Verslo pusė ir ateities planai
Nors svečiai K.Jakučio sodyboje lankosi jau keliolika metų, nuomoti kambarius keliautojams pradėta tik praėjusiais metais.
„Verslo prasme sunku“, - prisipažįsta K.Jakutis, paklaustas apie pelną iš nakvynės. - Negirdėjau, kad kas pasakytų - [toks verslas] atsipirko. Aišku, jeigu neskaičiuotum amortizacijos ir investicijų, vienaip atrodytų. Bet tik pradedi skaičiuoti, ką čia idėjai... dar lauksma.“
„Kluonas labiausiai ir gavo investicijų, o čia, troboj, tiesiog stengėmės nieko nesugadinti, ir tiek“, - sako šeimininkas.
Iš pradžių K.Jakutis įsigijo tik trobą, apipuvusį ir iš dalies net apgriuvusį kluoną paliko už savo valdų, bet vėliau pamatė - reikia ir jo. „Kaimo berniokas orientuojuosi, kokia turi būti sodyba - namas, tvartas, svirnas, kluonas ir pirtis“, - aiškina.
tags: #pagulbio #sodyba #moletu #rajonas #koordinates