Lietuvoje jau tapo įprasta, kad už sovietmečiu nusavintą ar visuomenės reikmėms paimtą žemę su savininkais atsiskaitoma sumokant grašius. Net aukščiausiasis Lietuvos teisingumo organas - Konstitucinis Teismas - buvo išaiškinęs, kad valstybė, išpirkdama žemę iš teisėtų savininkų, neprivalo atsiskaityti už ją pagal dabartinę rinkos vertę. Toks „teisingumas“ žemės savininkams primena pasityčiojimą, todėl nuo savos valstybės jiems tenka gintis Europos teismuose.
Šiame straipsnyje nagrinėsime žemės paėmimo valstybės reikmėms teisinius aspektus, mokesčius ir susijusias problemas Lietuvoje, atsižvelgiant į teismų praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus.
Teisingumas ar pasityčiojimas?
Nacionalinės žemės savininkų asociacijos pirmininko pavaduotojas, teisininkas Kęstutis Mozeris akcentuoja, kad Konstitucijos 23 straipsnis aiškiai nurodo, jog paimant žemę visuomenės poreikiams savininkui turi būti teisingai atlyginama.
EŽTT nagrinėjo atvejį dėl atsiskaitymo už žemę, kai ji buvo paimta visuomenės poreikiams. Tačiau dar daugiau neteisybės Lietuvoje yra tuomet, kai valstybei tenka išpirkti iš savininkų sovietmečiu nacionalizuotą žemę. Išpirkdama žemę valstybė jos teisėtiems savininkams moka 6 tūkst. litų už hektarą, neatsižvelgdama į tai, kokia tos žemės vidutinė vertė, kur žemė yra - sostinės centre ar atokiame Lietuvos kaime.
Rugsėjo pradžioje Konstitucinis Teismas išaiškino, kad toks atsiskaitymas su piliečiais visiškai teisingas. Į aukščiausią teisingumo organą kreipėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas, suabejojęs, ar Vilniaus apskrities viršininko administracija pasielgė teisingai vienai pilietei už valstybės išpirktą žemę atlygindama kelis šimtus kartų mažiau nei apskaičiuota žemės vidutinė vertė.
„Konstitucinis Teismas pasakė, kad žemė nacionalizacijos ar paėmimo metu buvo pigi, todėl už ją galima atsiskaityti sena įsigijimo kaina. Esą ne savininkai sukūrę pridėtinę vertę, o savivaldybė, valstybė. Tokia politika labai patogi valstybei, nes nereikia mokėti rinkos kainos“, - piktinosi K.Mozeris.
O štai piliečiai, mokėdami žemės mokestį, turi su valstybe atsiskaityti rinkos kaina.
K.Mozeris sako, kad į Strasbūro teismą gali nukeliauti ir dar vieno Lietuvos piliečio skundas dėl žemės. Tik šįkart - dėl atsiskaitymo tvarkos už nacionalizuotą žemę. Lietuvoje jau išsemtos visos savininkų galimybės kovoti dėl teisingos kompensacijos, todėl neliks nieko kito, kaip kovoti EŽTT.
„Liūdna kaip piliečiui ir teisininkui, nes Konstitucinis Teismas buvo paskutinė viltis. 1992 metais mes parašėme labai gerą Konstituciją, bet kai ją aiškina žmonės, atsitinka, kad kartais jie su dvasiomis pasikalba. Kai pasikalbi su dvasiomis, gali priimti naudingą sprendimą. Pavyzdžiui, naudingą pačiai sistemai, kad nemokėtų savininkams teisingų kompensacijų, nes tai naudinga biudžetui. Geriau tą sumą palikti biudžete ir panaudoti, pavyzdžiui, teisėjų atlyginimams kompensuoti“, - ironizavo K.Mozeris.
„Kartais nebesilaikoma elementarios teisinės logikos ir pasaulinės praktikos, o žiūrima merkantilinių ar politinių tikslų, todėl dažnai teismų sprendimai su logika prasilenkia“, - apie nesąžiningą atsiskaitymo su žemės savininkais principą, kuriam pritarė Konstitucinis Teismas, sakė teisininkas.
Po tokio sprendimo, pasak jo, išaiškėjo, kad žemės savininkai, laukę ir tikėjęsi teisingo kompensavimo, „teisėtų lūkesčių“ neturėjo. Skirtingai nei teisėjai ar valdininkai, kuriems, pasitelkiant kitą KT išaiškinimą, bus sumokėtos kompensacijos už krizės praradimus.
Teisininkas tokio „teisingumo“ suprasti negali. „Juk jei tėvas su mama gerai uždirba, jie nusiveža vaikus prie jūros. Jei ateina krizė, vienas iš tėvų netenka darbo, prie jūros ar į Turkiją šeima tais metais nevažiuoja. O dabar mes, mokesčių mokėtojai, atėjus krizei irgi uždirbę mažiau, turėsime atlyginti teisėjams, valdininkams. Kompensuoti už nenupirktus ledus, už neįvykusias atostogas. Jei esu verslininkas ir vienais metais parduodu mažiau taburečių, neprašau Dievo ar teismo man kompensuoti nuostolius. O štai valdininkija įsivaizduoja, kad jie turi teisę gerai gyventi, nepaisant biudžeto dydžio, krizių.
Žemės paėmimas visuomenės poreikiams
Daugelio valstybių teisė išimtiniais atvejais leidžia valstybei paimti privačių asmenų žemę valstybės nuosavybėn ir savininkams už tai teisingai atlyginti tuomet, kai tai būtina visuomenės poreikiams patenkinti. Ši fundamentali tema nėra svetima ir Lietuvos padangėje: Vyriausybė pateikė Seimui Žemės įstatymo pataisas, kurios detalizuoja ir supaprastina žemės paėmimo visuomenės reikmėms tvarką; Kauno gyventojai protestuoja prieš paimamą jų privačią žemę, kuri bus skirta Kauno laisvosios ekonominės zonos plėtrai; griežtas ir detalus naudojimosi žemės sklypais suvaržymas dažnai panašėja į privačios nuosavybės atėmimą.
Šiame komentare pagrindinis dėmesys skiriamas tik vienam esminiam žemės paėmimo visuomenės poreikiams aspektui - kaip įvardyti visuomenės poreikį. Nors ir labai svarbūs, tačiau čia nebus aptariami daug ginčų keliantys procedūriniai žemės paėmimo, teisingo atlyginimo dydžio nustatymo ir kiti klausimai.
Premjeras Algirdas Brazauskas patikino, jog Vyriausybės teikiamos supaprastintos žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklės palengvintų investicijas, nes greičiau galėtų kilti ne tik keliai, bet ir gamyklos. Nusprūdo gamyklos nuo premjero lūpų, tačiau labai simptomiškai. Vyriausiasis valstybės ūkininkas norėtų lengviau tvarkytis tėvonijoje ir savo nuožiūra naudoti Lietuvos žemes ūkio plėtrai - efektyviau, našiau ir pelningiau naudoti. Na ir, aišku, visų Lietuvos žmonių labui - visos visuomenės poreikiams.
Situacija nėra dramatiška - žemė paimama tik įstatymo nustatytais pagrindais, tvarka, procesas ilgas, teismo kontroliuojamas, o dažniausiai valstybė ar savivaldybės geruoju su privačiu sklypo savininku susitaria - pasiūlo tokias sąlygas, kad savininkas negali atsisakyti.
Čia svarbus skirtingas, plačiai įstatyme ir skirtingai politikų galvose ir visuomenėje suvokiamas visuomenės poreikio įvardijimas. Nereikia slėptis, tai ir fundamentalus požiūrių į visuomenės, valstybės ir atskirų žmonių tarpusavio sugyvenimo klausimus skirtumas. Vienam atimti žemę gamyklos statybai yra ūkio plėtra, kitam - reketas valstybės vardu.
Viename spektro krašte yra įsitikinimas, kad beveik absoliuti pagarba privačiai nuosavybei, laisvi mainai tarp žmonių ir jų grupių, minimalus valstybės reguliavimas ir prievarta yra geriausios sąlygos didžiausios dalies visuomenės poreikiams tenkinti. Kitame krašte - suvokimas, kad valstybė gali ir privalo imtis aktyvių veiksmų, kad identifikuotų, suplanuotų ir užtikrintų visuomenės poreikių patenkinimą.
Abi pusės nesutaria ir dėl teisingumo, ir dėl efektyvumo problemų - kaip disponuoti žeme yra teisingiau ir efektyviau.
Šiuo metu galiojantis Žemės įstatymas yra gana dosnus, nes numato pagrindus, kada žemė gali būti paimama. Pagrindų daug, jie skirtingų dimensijų, reikalaujantys skirtingų diskusijų ir argumentų, tačiau reikia sustoti ties keletu: gyvenamųjų vietovių socialinė infrastruktūros plėtra ir svarbių ekonominių projektų vykdymas.
Įstatymas leidžia paimti žemę iš privačių asmenų gyvenamųjų vietovių socialinei infrastruktūrai plėsti. Siūlomi pakeitimai detalizuoja šią nuostatą ir darosi visai neramu - švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti. Tai ne ši nuostata skirta kelių, vamzdynų ir kitai sunkiajai infrastruktūrai.
Svarbiausia, jog tokių pagrindų numatymas neatitinka valstybės priemonių proporcingumo kriterijaus: Konstitucija numato, kad nuosavybė neliečiama, o įstatymas suteikia teisę ją paimti visuomenės poreikiams, kai reikia statyti sporto objektą - krepšinio, beisbolo ar plaukimo stadioną.
Pirmiausia daugelį šių paslaugų teikia ir gali pateikti įmonės ir gyventojai be valstybės įsikišimo, privačiai atsakomybei nebūtina valstybės pagalba paimant žemę iš kitų savininkų, todėl einant daugelio valstybės funkcijų perdavimo privačiam sektoriui kryptimi, netikslinga suteikti teisę paimti žemę tokiems poreikiams tenkinti.
Antra, keliai, vamzdynai, inžineriniai tinklai - sunkioji infrastruktūra - dėl savo fizinių savybių yra mažiau mobilūs nei kultūros, sporto ar sveikatos objektai, todėl lengvosios infrastruktūros plėtra turi įsiterpti į jau esančius privačios nuosavybės rėmus, o ne įstatymo buldozeriu šluoti vietą poliklinikoms ar mokykloms.
Trečia, nesena istorija rodo, kad valstybės kuruojami sporto-kultūros-pramogų objektai yra neskaidrumo, politinių spekuliacijų, favoritizmo ir protekcijų židiniai. Dažnai iš neva socialinio projekto virstama paprasčiausiu komerciniu. Todėl suteikti žemės paėmimo galią tokiems poreikiams tenkinti pavojinga, neteisinga ir ekonomiškai nepagrįsta.
Įstatymas leidžia vykdyti žemės paėmimą svarbiems ekonominiams projektams, kuriems pritaria Vyriausybė ar Seimas, įgyvendinti. Valstybės įmonių ir atskirų veiklos sričių privatizavimas Lietuvoje demonstruoja, kad valstybė pasiryžusi mažinti savo tiesioginį dalyvavimą ekonomikoje vykdant verslo projektus. Tai, deja, pirmiausia siejama su Europos Sąjungos reikalavimais, tačiau faktiškai užtikrina efektyvesnį vartotojų poreikių tenkinimą ir mažesnę mokesčių mokėtojų pinigų riziką.
Todėl valstybiniai verslo projektai turi būti sutinkami su didele nuostaba ir įtarumu. Todėl A.Brazauskas išsidavė, kaip pats suprantąs žemės paėmimo ekonominiams projektams esmę - reikia valstybės rankomis paimti iš vienų, kad vėliau kiti galėtų pastatyti gamyklą arba turgų. Akivaizdu, kad valstybinės gamyklos nebus statomos ir ne jas premjeras turėjo galvoje. Privačios žemės paėmimas valstybės vardu visuomenės poreikiams ir perdavimas ar pardavimas jos kitiems privatiems asmenims yra moderni totalitarizmo forma, neigianti privačios nuosavybės viršenybę ir apsaugą nuo kitų.
Visa tai būtų galima palikti nuošalyje, jeigu ne neįtikėtinas atvejis - demokratinėje ir rinkos ekonomikos šalyje vykstantis žemės paėmimas Kauno laisvajai ekonominei zonai plėsti.
Kauno laisvosios ekonominės zonos (LEZ) projektas, nesėkmingai besiplėtojantis patrauklioje Kauno regiono vietoje, yra Seimo įstatymu pripažinto svarbaus visuomenei ekonominio projekto pavyzdys. Nuo 1996 metų iš esmės nepasistūmėjęs projektas investuotojams šiandien siūlo vos dešimtadalį prieš dešimtmetį suplanuoto ploto ir paslaugų, deja, tai nebuvo pakankamas pagrindas mažinti planuojamą LEZ teritoriją ir atsisakyti žemės paėmimo. Privačios žemės sklypų paėmimas tariamiems visuomenės poreikiams vos bejudančiai Kauno LEZ yra ir akivaizdus klaidingo visuomenės poreikių vertinimo, ir neskaidrumo, sekančio paskui labai didelius įgaliojimus paimti žemę, pavyzdys.
Kita vertus, investuotojai, suvilioti pažadų ir būsimų sąlygų, nepatenkinti, nes ne tik LEZ nejuda, bet ir kitų žemės sklypų pasiūla nepakankama. O jų trūksta ne dėl Lietuvos mažumo, o dėl to, kad neužbaigtas ir atidėliojamas žemės grąžinimas, apribotas disponavimas nuosavais žemės sklypais, ilga ir sudėtinga pagrindinės paskirties pakeitimo ir kitų specialiosios paskirties reikalavimų įgyvendinimo procedūra, bendrųjų planų trūkumas.
Čia neminėta, kad žemės paėmimas visuomenei yra labiausiai skausmingas mažiesiems - paprastiems žmonėms, smulkiesiems ūkininkams ir verslininkams. Įstatymai, turintys būti jų nuosavybės sargu, tampa atėmimo įrankiu. Todėl kalbėdami apie tikrą nuosavybės apsaugą labiausiai giname mažųjų interesus, kuriems nusavinimas valstybės rankomis yra daug ekonomiškai skaudesnis, beviltiškas ir sunkiai apginamas, palyginti su pardavimu atviroje rinkoje.
Įvertinus sunkiai išbrendamus teisinius ginčus ir siekiant jų išvengti ateityje, įstatymo pakeitimais būtina ne plėsti galimybę paimti žemę visuomenės poreikiams, o siaurinti ir detalizuoti visuomenės poreikio sąvoką. Ji turėtų apimti tik siaurus viešųjų gėrybių teikimo projektus, kuriuos iš dalies įstatymas ir numato - krašto ir valstybės sienos apsauga, valstybinės reikšmės keliai, geležinkeliai ir kiti didžiausiai visuomenės daliai naudos teikiantys projektai.
Žemės paėmimo tvarka ir atlyginimas
Žemės įstatymo 47 straipsnis reglamentuoja atlyginimo už paimamą žemę tvarką:
- Kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę ir atlyginamos turto iškėlimo iš visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo išlaidos pinigais pagal rinkos vertę arba žemės savininko rašytiniu sutikimu suteikiamas valstybinės žemės sklypas, kuris ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu, taip pat pinigais atlyginama paimamoje visuomenės poreikiams žemėje esančių želdinių, sodinių, medynų tūrio, negauto derliaus ir įdėtų lėšų žemės ūkio produkcijai ir miškui auginti vertė bei kiti žemės sklypo savininko ir (ar) kito naudotojo nuostoliai, patirti dėl žemės sklypo ir jame statomų ar jau pastatytų statinių, įrenginių, žemės sklype esančių želdinių, sodinių paėmimo visuomenės poreikiams.
- Paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki juridinio fakto apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į turto ir verslo vertinimą reglamentuojančius teisės aktus.
Žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas per 30 kalendorinių dienų nuo pasiūlymo gavimo dienos privalo raštu informuoti žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotą instituciją apie sutikimą arba nesutikimą sudaryti sutartį.
Jeigu sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko ir (ar) kito naudotojo yra ginčas, ir institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, per 60 kalendorinių dienų nuo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos privalo kreiptis į teismą dėl leidimo paimti žemės sklypą pagal priimtą sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams.
Teismas, gavęs žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos pareiškimą, nustato terminą, per kurį žemės savininkas ir (ar) kiti naudotojai, atsisakę sudaryti sutartį, turi pateikti rašytinį atsiliepimą į institucijos pareiškimą. Teismas ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas priima nutartį išsprendžia klausimą, ar leidžiama įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime nurodytiems tikslams.
EŽTT praktika
.vertinus Europos }mogaus Teisis Teismo nagrintas bylas dl nuosavybs teiss pa~eidimo ir gynimo, pamintina, kad nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme laikoma nekilnojamojo daikto verts suma~jimas dl ekspropriacijos leidims iadavimo ir u~draudimo statyti, betono maiaykl, prievols /vykdymo u~tikrinimo teis, teis patekti prie savo teritorijos ar ja naudotis ir kt.
iau Europos }mogaus Teisis Teismas byloje Chasagnou and others v. France dl nuosavybs teiss pa~eidimo ieakovo reikalavimo teisei u~drausti med~ioti jo teritorijoje nesuteik nuosavybs statuso, o j nagrinjo priklausomai nuo ieakovo nuosavybs teiss / ~em. iu pamintina Tre Traktörer Aktiebolag byla, kurioje Teismas licencijai prekiauti alkoholiniais grimais nesuteik nuosavybs statuso, o licenzijos atmim siejo su materialiu pagal prigimt/ daiktu.
| Byla | Faktai | EŽTT sprendimas |
|---|---|---|
| K.Pyrantienė prieš Lietuvą | Žemės sklypo pirkimo sandoris panaikintas, atlyginta suma neatitiko rinkos vertės. | Lietuva pažeidė senolės teises neteisingai atlygindama už paimtą žemę. |
| E.Varnienė prieš Lietuvą | Nepavyko atgauti motinai priklausiusio sklypo dalies, teismo sprendimas pakeistas. | Lietuva pažeidė senolės teises pakeisdama dvejus metus galiojusį sprendimą dėl jos grąžinimo. |