Lietuvių meilė akmenims tikriausiai nieko nestebina. Vis tik ši natūrali gamtinė medžiaga sunki ne tik svoriu, nes ne kiekvienam sodyboje šeimininkaujančiam žmogui pavyksta juos harmoningai įterpti į namų aplinką, taip juos „apgyvendinti“ tarsi būtų toje vietoje gulėję dar prieš iškylant sodybai.
Neretas keliautojas nė nestabtelėja turinčiame kiek daugiau nei penkis tūkstančius gyventojų Pakruojyje - nesitiki ten nieko įdomaus pamatyti. Tačiau tie, kurie nutaria pasižvalgyti, gali patirti neišdildomų įspūdžių, puikiai pailsėti. Pavaikščioję gali pajausti jo didybę, ten vyravusią dvasią.
Pavažiavęs vos porą kilometrų nuo Pakruojo Linkuvos link, retas nepastebės prie kelio prigludusios dvaro sodybos, išsiskiriančios iš kitų Lietuvos dvarų. Ne veltui jis vadinamas didžiausia paminklosaugine dvaro sodyba, turinčia architektūrinę, istorinę ir kraštovaizdinę vertę.
Pakruojo dvaras
Pakruojo Dvaro Istorija
Dvaro ir miestelio istorija skaičiuojama įsigalėjus Ropams. XVIII a. pabaigoje barono Vilhelmo fon der Ropo iniciatyva ir lėšomis pradėta statyti Pakruojo dvaro sodyba baigta XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Baronai fon der Ropai buvo sulenkėję vokiečių kilmės Latvijos ir Šiaurės Lietuvos dvarininkai, vieni stambiausių žemvaldžių regione.
Pakruojo dvaras - vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvaro sodybų ansamblių. Dvaro sodyba ištįsusi visą kilometrą dešiniuoju Kruojos krantu. Iki šių dienų yra išlikę 43 dvaro pastatai. Ansamblio kompozicijos centre - puošnūs dviaukščiai rūmai, statyti XIX a. pirmojoje pusėje. Šiuo metu čia kuriamas Pakruojo muziejus.
Galima aplankyti centriniuose rūmuose esančią puošniausią patalpą - šokių salę, pasivaikščioti po dvaro parką. Jame vedamos ekskursijos. Dabar patalpos, kuriose kadaise pietavo ponai ir puošniomis sukniomis pasidabinusios ponios, miegojo dvarininkai, tuščios, restauruojami kambariai, laiptai. Įspūdingai atrodantis dvaras saugo į atskirai įrengtus rūkomuosius užsukusių vyrų ir damų paslaptis, Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas.
Rekonstruotame ir sutvarkytame Pakruojo dvare dabar teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, patalpų nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos. Apžiūrėjęs dvarą beveik kiekvienas traukia į karčemą „Traktierių“, kurioje laukia ypatingai ruošiami Šiaurės Lietuvos regiono kulinarinio paveldo patiekalai bei vietinės gamybos alus. Antrajame „Traktieriaus“ aukšte veikia garsiausio Lietuvos „razbainiko“ Tado Blindos muziejus. Jame galima pamatyti ir netgi paliesti Tado Blindos drabužius ir daiktus. Savaitgaliais ir švenčių dienomis Pakruojo dvaro „Traktieriuje“ organizuojamos nuotaikingos popietės su Malūnininku.
Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras - didžiausias iki šių dienų išlikęs pastatų kompleksas mūsų šalyje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausia paminklosauginė dvaro sodyba. Rūmus ir parką juosia vieno kilometro ilgio akmeninė tvora su puošniais metaliniais vartais.
Pirmieji žinomi Pakruojo dvaro savininkai - Zabielos. 1755 m. Grafaitei Miunster ištekėjus už Vilhelmo fon der Ropo, dvaras kaip kraitis tapo fon der Ropų giminės nuosavybe. 1940 m. Šalia stovėjo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį - tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį - du svirnai.
„Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Tačiau vėliau buvo statomi mūriniai“, - sako V.Alekseriūnaitė. Dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Statybas pradėjo V.Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė Teodoras Ropas. 1835-1840 m. T.Ropas labai išplėtė žemėvaldą - supirko aplinkines žemes ir dvarą padarė visos giminės centriniais rūmais.
Buvo siekiama kiekvieną suaugusį giminės narį aprūpinti dvaru ar palivarku. Dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose - tokį vaizdą buvo galima pamatyti T.Ropui pradėjus gražinti dvarą. Rūmų centre buvo ovalo formos salė su jonėnų kolonada. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Jie buvo pilni meno kūrinių. Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės - tapybos, grafikos ir skulptūros, pypkių, ginklų kolekcija.
„Kolekcijos pradininku laikomas T.Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. T.Ropas, pasak V.Alekseriū-naitės, parinkęs apie 30 šio krašto sumanesnių baudžiauninkų, juos pasiuntė į Vokietiją, Daniją, Italiją ir kitas Europos šalis mokytis mūro meno. Visi dvaro pastatai statyti iš mūsų kraštui labiausiai prieinamos statybinės medžiagos - lauko riedulių ir dolomito.
Meno kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, ji aptarnavo 3956 gyventojus, buvo 12 lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L.Ropo, 1909 m. dvare buvo alaus darykla ir garinis malūnas. Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo J.Ropas.
Po karo Pakruojo dvare porą metų veikė veterinarijos felčerių mokykla, vėliau įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. „Darbininkai stebėjosi, kad atsigulę matydavo, kaip tai vienoje pusėje, tai kitoje ima degti šviesos. Kadangi jos užsidega nuo judesio, galima spėti, kad ten kažkas vaikščiojo“, - sako pašnekovė. „Jis sakydavo, kad pavakary išgirsdavo žingsnius. O kai maloniai pakviesdavo svečius užeiti, žingsniai imdavo tolti“, - teigia Kultūros skyriaus specialistė.
Štai keletas įdomių faktų apie Pakruojo dvarą:
| Faktas | Aprašymas |
|---|---|
| Statybos pradžia | XVIII a. pabaiga |
| Statybos pabaiga | XIX a. trečiasis dešimtmetis |
| Pastatų skaičius | 43 |
| Akmeninė tvora | 1 kilometro ilgio |
Laimutės Šiugždinienės Akmenų Karalystė Suvalkijoje
Kūrybiškoms Laimutės idėjoms įsibėgėti niekas nekliudė. Prieš du dešimtmečius Igliaukos kaime (Marijampolės sav.) pirktoje sodyboje jau daugiau nei penkerius metus niekas negyveno ir, kai į ją atsikėlė, nebuvo nei vandentiekio, nei nuotekų sistemos, o namą šildyti teko malkomis. „Kaip sakau, kirto žaibas į galvą ir nusipirkau sodybą. Iki tol gyvenau daugiabutyje, tad iš pradžių nežinojau, nei kaip pečių užkurti, - apie pradžią nuo nulio pasakojo L. Šiugždinienė. Įsigytos sodybos sklypo forma buvo netaisyklinga, nepatogi projektuoti statinius ir želdinius, bet ilgainiui pavyko nusipirkti greta buvusį nedidelį apleistą sklypą.
„Nuo pirmos klasės svajojau tapti medicinos sesele ir štai jau 36-erius metus dirbu slaugytoja Marijampolės ligoninėje. Darbas ne iš lengvųjų, bet man labai patinka, jaučiuosi laiminga. Parą atbudėjusi, bendravusi su žmonėmis, grįžtu namo, suleidžiu pirštus į žemę, atsikratau nuovargio ir pasikraunu naujos, teigiamos energijos ir jaučiuosi puikiai, - atvirauja sodybos šeimininkė. - Kartais sakau, jau geriau bulvės ar buroko atsisakysiu, bet gėlei vietos pas mane visada bus. Tiesą sakant, jau antri metai daržo nė neturiu, vien tik gėlės ir mediniai drožiniai karaliauja.“ Ji prisipažįsta, kad nelabai pavyktų jį tinkamai prižiūrėti, budint ligoninėje, nebūtų galimybės laiku palaistyti daržovių.
Nors dažnai Laimutė save pavadina tingine, pasižvalgius po sodybą nieko panašaus nepagalvotum. Vos įėjus pro vartus, pasitinka nuostabaus grožio medinė skulptūra. „Vidury kiemo augo sena sena obelis. Pastačius mašiną, obuoliai krisdavo tiesiai ant jos, bet visiškai išpjauti gražų dvikamienį medį buvo gaila. Laimei, socialiniuose tinkluose susipažinau su medžio drožėju, skulptoriumi Raimondu Uždvariu. Jis iš obels išdrožė gandrą ir varlę - tai buvo siurprizas ir gimtadienio dovana iš darbo kelionės grįžusiam sūnui Justinui, - istoriją pasakojo pašnekovė. - Taip ir užsikabinau, norėjosi daugiau medinių skulptūrų. Sodyboje apsigyveno šuo „Pulgosas“, kuris „nei loja, nei kakoja“, žiurkė, ežys, voras.
Beveik prieš metus pradėjo kilti garažo pastatas. Pamėgusiai medines skulptūras Laimutei toptelėjo unikali mintis - kodėl gi neišdrožinėjus medinių statinio kolonų. O štai „akmens amžius“ L. Šiugždinienės sodyboje prasidėjo prieš kokį dešimtį metų. Sūnus gavo vilkiko vairuotojo teises ir pradėjo dirbti Skandinavijos šalyse. „Ten pamatė didžiausią tų kraštų turtą - akmenį ir, kaip sakau, užsikrėtė „akmenlige“. O paskui užkrėtė ir mane, - juokavo pašnekovė. - Su draugais laukuose pradėjo rinkti akmenis, vežti namo ir taip jau dešimtį metų.“ Ji nepabijojo tradiciškai iš akmenų suformuoti ir gėlynų apvadus: „Dedu įvairių spalvų akmenis - ir pilkus, ir raudonus, ir gelsvus.
Laimutės Šiugždinienės sodyba
Pirmieji Akmeniniai Statiniai
Pirmu akmeniniu statiniu tapo lauko pavėsinė. „Mano užgaida buvo kampinis židinys, nesvarbu, kokia bus pavėsinė, kad ir keturkampė, bet židinys būtinai turėjo būti įrengtas kampe. Tai pavėsinė gavosi šešiakampė. Einant aplink šį statinį, galima pamanyti, kad kai kur sienos tarsi nutrupėjusios ar neužbaigtos. Kodėl? Įsibėgėjus statyboms, paaiškėjo, kad akmenų nepakaks. Daug jų buvo sunaudota kampiniam židiniui... Kita vertus, nesinorėjo, kad pavėsinėje būtų tamsu, niūru, ir tuo pat metu, kad nebūtų visiškai atvira.
Išradinga suvalkietė nusprendė „pažaisti“ su turimomis medžiagomis ir daiktais. Vienoje neišbaigtoje sienoje įtvirtino didelį medinį voratinklį su voru, netoli įmūrijo medinį ratą, kitoje sienoje langelis su stiklainiais. „Dvi sienos liko labai žemos, tad iš karklo vytelių nupyniau tvoreles - gavosi du vienodi akcentai. Viduje pakabinau širdžiai mielų sūnaus vaikystėje darytų darbelių: išdrožtą lydeką, šerno galvą, - palubėje pakabinau šerno kailį, - vardijo pašnekovė.
Dar vieną įdomią istoriją, jau apie pavėsinės langelius papasakojo Laimutė: „Sykį brolis Stasys, važiuodamas į pajūrį, stabtelėjo kavinėje, kur pamatė langeliuose įmūrytus butelius. Pamaniau, tai juk puiki idėja mano pavėsinei, bet ją transformavau pagal save. Į du pavėsinės langelius įtvirtinome ne sugultus butelius, bet dangteliais uždengtus trijų litrų stiklainius. Langelio ertmėje iš pradžių dėta lenta, ant jos du stiklainiai, tada antra lenta, ant jos - dar du stiklainiai ir vėl lenta. O tada apmūryta.
Akmeninė Tvora ir Brukas
Nemažai akmenų sunaudota ir tvoros stulpams, kuriuos padarė pati L. Šiugždinienė. Iš metalinio tinklo sūnus sulenkė stulpo formas, o Laimutė į jų vidų sudėjo akmenis. „Mano plaštaka siaura, galėjau lengvai įkišti ranką pro tinklo skyles ir pataisyti akmenis taip, kad jie gražiai sugultų. Per dieną padarydavau po du. Sodyba kampinė, pravažiuoja autobusai, greta bažnytėlė, daug žmonių praeina, žvalgosi į kiemą ir vis nugirstu, sakant, kad gražu, - pasididžiavimo šiuo darbu neslėpė ir pati.
Gražiai Suvalkijos akmenys sugulė ir į bruką prie garažo. Darbščioji sodybos šeimininkė ne prasčiau nei specialistas papasakojo kiekvieną žingsnį, klojant grindinį. Į 30-50 cm duobę buvo supiltas storas žvyro sluoksnis, ant jo užpilta skaldos. Abu sluoksniai suspausti ir suvoluoti volu. Kad nereikėtų dėti bortelių, aplink visą pastatą buvo sudėti akmenys. Po to ant suspaustos skaldos užpiltos atsijos ir tik tada sudėti akmenys. Jie gražiai įsispaudė, o į tarpus beliko įpilti ir įspausti sauso cemento (stipresnio) ir plauto žvyro mišinio (santykiu 1x3). „Brangus reikalas, bet man gražu, - neslėpė pašnekovė. - Viešint Vokietijoje, mane pamokino, ką daryti, kad tarp akmenų neaugtų žolė: nupurkšti langų valikliu. Nežinau, ar taip pat gerai veikia Lietuvoje parduodamas valiklis, nes naudoju vokišką. Juo papurškus, žolynai kaip mat nuvysta.
Įkvėpimas ir Ateities Planai
Paklausta, ar dar ryžtųsi tokiam darbui, Laimutė ilgai nesvarstė. Prie mažųjų vartų suklotos paprastos trinkelės, bet laikui bėgant, pasak jos, ir ten atsiras akmeninis grindinys. „Nežinau, nuo ko priklauso įkvėpimas... Penkerius metus svaigau apie naują garažą, o vieną dieną ėmiau ir išmatavau plotą, susmaigsčiau pagaliukus, pradėjau ieškoti meistrų - ir štai neparėjo nė metai, jis jau stovi.
Jau pokalbio pradžioje L. Šiugždinienė užsiminė, kad laiko daržui ir sodui lieka mažai, todėl, sūnui suaugus, savų daržovių visai atsisakė. Dabar sodyboje auga kriaušė, slyva, dvi obelys. Sūnus užveisė du lazdynus: raudoną ir žalią. Visur kitur karaliauja tik gėlės ir veja. „Šiaip nemėgstu svyrančių petunijų, bet šiemet labai norėjosi violetinės spalvos, tad nusipirkau vieną. Kasmet ji grožisi geltonų jurginų siena - jie tarsi tvora atskiria kaimynų kiemą. „Kai nužydi, tenka nupjauti, tada vėl susimatome su kaimyne, bet pavasarį labai greitai atauga.
Pasiteiravus, kaip sprendžia, kur formuoti želdyną, ji nedaugžodžiauja. Vienas gėlynas, pasako jos, suformuotas aplink buvusią senąją obelį, iš kurios meistras išdrožė gandrą ir varlę. Įsiklausius į pasakojimą, galima pastebėti, kad želdynai Šiugždininių sodyboje sužaliuoja tai aplink statinį, tai greta didesnės skulptūros ar įrenginio. „Pirmą gėlyną su basenėliu įkurdinau priešais namą. Pirmiausia įrengiau baseinėlį, o paskui aplink jį pasodinau augalų. Justinas išdrožė medinę koloną, kurią dabar puošia žydinčios gėlės. Keičiantis sodybos veidui, jie atsidūrė tarp namo ir garažo. Pastačius antrą namo aukštą, lietaus vanduo nubėga į jį, jeigu susikaupia perteklius, nuteka tiesiai į pievą. Po to atsirado pavėsinė, o kad būtų gražiau, apsodinau daugiamečiais augalais“, - kaip žingsnis po žingsnio kieme gausėjo žiedų, pasakojo L.
Pirktoje sodyboje gėlynų nebuvo, bet augo senovinis baltas didžiulis putinas, o už jo - senas labai kvapnus jazmino krūmas. Jie taip ir liko žaliuoti. Dar vienas kiemo akcentas - sūnaus sumeistrautas dekoratyvinis šulinys ir aplink jį Laimutės suformuotas gėlynas. Ir, žinoma, kokia gi sodyba be gražuolės šluotelinės hortenzijos. Netoliese ir didžiulė veigelė. Akivaizdu, kad sodyboje mėgstami ir šilokai. Jų rasime ir gėlynuose, ir prie tujų, ir apvaduose aplink namą. „Dažnai draugai ar artimieji padovanoja augalų, bet ne visų pavadinimus žinau, todėl vadinu juos atidavusio žmogaus vardu: čia Vinco gėlė, čia Marytės... - atvirauja ne tik darbšti, bet ir šmaikšti sodybos šeimininkė.
Kiek neįprasta, bet iš tiesų labai žavi tujų gyvatvorė. Jos susodintos ne viena šalia kitos lyg tvoros virpstai, bet paliekant tarpus, kuriuose tai didesnis akmuo „ilsisi“, tai tujų kaimynystę toleruojantys augalai žaliuoja. „Per kelis metus tujos paaugo - žiūriu ir grožiuosi. Tankus miškas nesigavo, žmonės gali žvilgčioti pro tarpus į kiemą, bet tiek to. Užtat akmenys tai vienokio rašto, tai kitokio... Tikrai sergu „akmenlige“, nieko negaliu padaryti“, - silpnybę lauko rieduliams pripažino pašnekovė. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu Igliaukos kaimelis tampa vis tvarkingesnis, gatvės naujai išasfaltuotos, įrengtas naujas apšvietimas, greta graži bažnytėlė.