Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia - tai įspūdinga istorizmo stiliaus šventovė, kurios pagrindiniai bruožai atspindi neoromaninės architektūros elementus. Stovinti Kruojos upės dešiniajame krante, ši bažnyčia jau seniai yra svarbi Pakruojo miestelio dalis.
Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Pirmosios bažnyčios istorija
Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta dar XVII amžiuje, nors tikslūs metai nėra aiškūs - kai kurie šaltiniai mini 1613 m., kiti 1630 m.
Tačiau žinoma, kad 1750 m. dabartinę vietą pažymėjo nauja medinė bažnyčia, kurią Pakruojo dvaro savininkas Jonas Zabiela pastatė po ankstesnio statinio sudegimo. Ji buvo kryžminio plano, su 2 koplyčiomis, turėjo 6 altorius. Iš savo dvaro J. Zabiela bažnyčiai paskyrė 3000 lenkiškų auksinų.
XIX amžius
XIX a. veikė parapinė mokykla. Dar 1873 m. prašyta leisti statyti naują bažnyčią. Leista tik 1885 m.
Klebono St. Tomkevičiaus rūpesčiu 1887 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Pakruojo Dvaro savininkai Ropai davė statybinės medžiagos. Bažnyčią 1890 metais konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis.
Architektūra ir interjeras
Bažnyčios vidus yra trijų navų, dekoruotas trimis neobarokiniais altoriais. Ypatingo dėmesio nusipelno vargonai, pastatyti XX a. pradžioje garsaus Kauno vargonų meistro Jono Garalevičiaus. Šie vargonai turi 14 registrų ir neoromaninį prospektą. Ant aukšto skydinio cokolio susitelkę trys beveik vienodo dydžio bokšteliai, kurių vidurinis puošiasi trikampiu frontonu. Pusapskritės arkos formos langeliai ir dekoratyvios nišos suteikia šiai konstrukcijai unikalumo.
Bažnyčios fasadas taip pat įspūdingas: dvibokštis, su trikampiu frontonu ir apskritu langeliu. Mūrinių stulpų ir geležinių grotelių tvora apjuosia šventorių, kur palaidota keletas reikšmingų asmenybių, tarp jų ir rašytojas bei ilgametis klebonas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis.
XX amžius
1908 m. įsteigti „Saulės" draugijos skyrius ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Per 1922 m. žemės reformą bažnyčiai skirta 8 ha žemės.
Pakruojyje 1933-1950 m. klebonavo rašytojas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis (1874-1950), (palaidotas šventoriuje). 1934 m. jis suremontavo ir išdažė bažnyčią, 1947 m.
Vaizdas į Pakruojo parką nuo bažnyčios
Rozalimo bažnyčios vargonai
Švč. Rozalimo bažnyčios vargonų pastatymo data 1796 m. nurodoma remiantis bažnyčios 1798 m. inventoriumi, kuriame rašoma, kad bažnyčia pastatyta 1794 m., o konsekruota 1796 m. Apie vargonų dydį rašoma Rozalimo bažnyčios 1806 m. vizitacijoje: „Vargonai 14 balsų, nauji“ (šiuo atveju prie 12-os registrų prisumuoti varpeliai ir būgnas) bei 1845 m.
Autentiškas instrumentas neišliko, nes 1893 m. už seno prospekto Jėkabpilio (Latvija) meistras Friedrichas Weissenbornas sumontavo naujus vieno manualo, su pedalais vargonus; vargonuose buvo panaudoti senieji autentiški Žvaigždiniai varpeliai ir Akustinis būgnas (iki mūsų dienų šie įrengimai neišliko). S. P.
Vargonų prospekto struktūra atstovauja tipiniam Vilniaus mokyklos meistrų prospektų pavyzdžiui. Rozalimo bažnyčios vargonų prospekto puošyboje aptinkami rokailiniai ornamentai su klasicistines vazas imituojančiomis konsolėmis.
Antrgonų šoninių didžiųjų bokštų įkomponuotos vazos formos konsolės, kurios taip pat būdingos kitiems to meto Lietuvos vargonams (pavyzdžiui, Dapšionių, Šeduvos, Pivašiūnų ir Vidsodžio bažnyčiose). Centrinės konsolės kartuše vietoj įrašų panaudotas trijų ištiesintų riesčių motyvas, kuris taip pat aptinkamas Kėdainių Šv.
Šių vargonų šoniniuose sparnuose vietoj barokinių liepsnelių panaudoti ilgi karpyti vijoklių lapai. Šiuo metu prospekto sparnai yra nuimti ir pritvirtinti ant bažnyčios presbiterijoje stovinčio pulpito, sparnų voliutinės apačios nupjaustytos, tačiau jas galima rekonstruoti remiantis Kėdainių Šv.
Kiti minėtini išraiškingiausi šios prospekto kompozicijos pavyzdžiai - neišlikę vargonai Gaurės, Balbieriškio ar Batakių bažnyčiose, vargonai Kėdainių Šv. Juozapo (~1790), Kėdainių Šv. Jurgio (~1760-1770), Senųjų Vosyliškių (~1770), Pivašiūnų (XIX a. pr.), Medininkų (XVIII a. 4 ketv.), Notėnų (XIX a. pr.), Kriaunų (~1780), Semeliškių (1781), Skaudvilės (tarp 1797 ir 1806), Panemunėlio (XVIII a. pab.), Joniškėlio (1803), Vidsodžio (~1807), Vėžaičių (1804), Tūbinių (XIX a.
Pakruojo bažnyčios reikšmė
Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ne tik dvasinis centras, bet ir reikšminga kultūrinė vertybė, sauganti istorinius, architektūrinius ir dvasinius lobius. Jos istorija - tai liudijimas apie vietos bendruomenės stiprybę ir tikėjimą, per amžius išliekančius nepaisant įvairių iššūkių.