Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki mūsų dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje. Dešiniuoju Kruojos upės krantu jis tęsiasi net kilometrą. Kaip didžiausia paminklosauginė dvaro sodyba šis ansamblis įrašytas ir į Lietuvos rekordų knygą. Ne veltui jis vadinamas didžiausia paminklosaugine dvaro sodyba, turinčia architektūrinę, istorinę ir kraštovaizdinę vertę.
Pavažiavęs vos porą kilometrų nuo Pakruojo Linkuvos link, retas nepastebės prie kelio prigludusios dvaro sodybos, išsiskiriančios iš kitų Lietuvos dvarų.
Neretas keliautojas nė nestabtelėja turinčiame kiek daugiau nei penkis tūkstančius gyventojų Pakruojyje - nesitiki ten nieko įdomaus pamatyti. Tačiau tie, kurie nutaria pasižvalgyti, gali patirti neišdildomų įspūdžių, puikiai pailsėti.
Dvarvietė rašytiniuose šaltiniuose minima jau XVI a., tačiau pats ansamblis pradėtas kurti tik XVIII a. pab.
Dauguma lietuvių su dvaro apylinkėmis yra pažįstami iš legendinio „svieto lygintojo“ ir „razbaininko“ Tado Blindos legendinių žygių, kilusių būtent šiame krašte.
Dvaro sodybos ansamblis stilistiniu požiūriu išsiskiria iš kitų Lietuvos dvarų.
Pakruojo dvaro sodyba buvo pradėta statyti XVIII a. pabaigoje vokiečių kilmės didiko barono Vilhelmo von Ropo (Wilhelm von der Ropp) lėšomis, o užbaigta jau kito amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
Pakruojo dvaras - XVIII-XIX a. istorijos, urbanistikos ir architektūros paminklas.
Dvaro ir miestelio istorija skaičiuojama įsigalėjus Ropams. XVIII a. pabaigoje barono Vilhelmo fon der Ropo iniciatyva ir lėšomis pradėta statyti Pakruojo dvaro sodyba baigta XIX a. trečiajame dešimtmetyje.
Baronai fon der Ropai buvo sulenkėję vokiečių kilmės Latvijos ir Šiaurės Lietuvos dvarininkai, vieni stambiausių žemvaldžių regione.
Pakruojo dvaras - vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvaro sodybų ansamblių.
Dvaro sodyba ištįsusi visą kilometrą dešiniuoju Kruojos krantu.
Iki šių dienų yra išlikę 43 dvaro pastatai.
Ansamblio kompozicijos centre - puošnūs dviaukščiai rūmai, statyti XIX a. pirmojoje pusėje.
Dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų.
Statybas pradėjo V.Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė Teodoras Ropas.
1835-1840 m. T.Ropas labai išplėtė žemėvaldą - supirko aplinkines žemes ir dvarą padarė visos giminės centriniais rūmais.
Buvo siekiama kiekvieną suaugusį giminės narį aprūpinti dvaru ar palivarku.
Dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose - tokį vaizdą buvo galima pamatyti T.Ropui pradėjus gražinti dvarą.
Rūmų centre buvo ovalo formos salė su jonėnų kolonada.
Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais.
Jie buvo pilni meno kūrinių.
Tarp jų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės - tapybos, grafikos ir skulptūros, pypkių, ginklų kolekcija.
„Kolekcijos pradininku laikomas T.Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių.
T.Ropas, pasak V.Alekseriū-naitės, parinkęs apie 30 šio krašto sumanesnių baudžiauninkų, juos pasiuntė į Vokietiją, Daniją, Italiją ir kitas Europos šalis mokytis mūro meno.
Visi dvaro pastatai statyti iš mūsų kraštui labiausiai prieinamos statybinės medžiagos - lauko riedulių ir dolomito.
Meno kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje.
Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas.
Po 1940 m. Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės.
1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, ji aptarnavo 3956 gyventojus, buvo 12 lovų ligoninė.
1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L.Ropo, 1909 m. dvare buvo alaus darykla ir garinis malūnas.
Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės.
1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo J.Ropas.
Po karo Pakruojo dvare porą metų veikė veterinarijos felčerių mokykla, vėliau įkurtas tarybinis ūkis.
1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m.
„Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Tačiau vėliau buvo statomi mūriniai“, - sako V.Alekseriūnaitė.
Šalia stovėjo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė.
Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį - tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį - du svirnai.
Rūmus ir parką juosia vieno kilometro ilgio akmeninė tvora su puošniais metaliniais vartais.
Pirmieji žinomi Pakruojo dvaro savininkai - Zabielos.
1755 m. Grafaitei Miunster ištekėjus už Vilhelmo fon der Ropo, dvaras kaip kraitis tapo fon der Ropų giminės nuosavybe.
1940 m.
Dabar patalpos, kuriose kadaise pietavo ponai ir puošniomis sukniomis pasidabinusios ponios, miegojo dvarininkai, tuščios, restauruojami kambariai, laiptai.
Įspūdingai atrodantis dvaras saugo į atskirai įrengtus rūkomuosius užsukusių vyrų ir damų paslaptis, Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas.
Apžiūrėjęs dvarą beveik kiekvienas traukia į karčemą „Traktierių“, kurioje laukia ypatingai ruošiami Šiaurės Lietuvos regiono kulinarinio paveldo patiekalai bei vietinės gamybos alus.
Antrajame „Traktieriaus“ aukšte veikia garsiausio Lietuvos „razbainiko“ Tado Blindos muziejus.
Jame galima pamatyti ir netgi paliesti Tado Blindos drabužius ir daiktus.
Savaitgaliais ir švenčių dienomis Pakruojo dvaro „Traktieriuje“ organizuojamos nuotaikingos popietės su Malūnininku.
Šiuo metu čia kuriamas Pakruojo muziejus.
Galima aplankyti centriniuose rūmuose esančią puošniausią patalpą - šokių salę, pasivaikščioti po dvaro parką.
Jame vedamos ekskursijos.
Rekonstruotame ir sutvarkytame Pakruojo dvare dabar teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, patalpų nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos.
Pavaikščioję gali pajausti jo didybę, ten vyravusią dvasią.
Pakruojo dvaro sodyboje vyksta koncertai, parodos, konferencijos, siūloma įvairiausių pramogų.
Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras - didžiausias iki šių dienų išlikęs pastatų kompleksas mūsų šalyje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausia paminklosauginė dvaro sodyba.
Pakruojo dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1531 m., kuomet priklausė Rietavo tijūnui Martynui Vakavičiui.
Vėliau dvaro savininkai ne kartą keitėsi, kol 1778 m. dvaras perėjo baronų Ropų nuosavybėn.
Dvaras itin išaugo ir suklestėjo valdant Teodorui Ropui.
Mūrinis vėlyvojo klasicizmo dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m.
Dvaro pastatai statyti iš lauko riedulių ir dolomito laikantis bendros stilistinės raiškos.
Pagrindinis ansamblio akcentas - dviaukščiai dvaro rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, puošti piliastrais, arkomis, vazomis balkonų kampuose.
Dvaro sodyboje veikė alaus darykla, lentpjūvė, malūnas, pieninė.
1850-1860 m. Pakruojo dvaro sodyba - didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje (47 statiniai), įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausia saugoma dvaro sodyba.
Išskirtinis Pakruojo dvaro komplekso elementas yra ir 2001 m. Pakruojo dvaro tiltas-užtvanka , k.k.v.r.)
Tiltai-užtvankos - unikalūs hidrotechnikos įrenginiai.
XIX a. buvo žinomos šios pagrindinės užtvankų rūšys: praleidžiamosios, aklinosios, slenkstinės ir suveriamosios.
Pastarosios dvi, kuriomis galima reguliuoti vandens lygį, buvo statomos ant nesraunių ir nedidelių upių, numačius šalia montuoti vandens jėga varomus mechaninius įrenginius.
Tokios užtvankos buvo labai populiarios XVIII-XIX a. Prūsijoje ir Olandijoje[1].
Išskirtinė ir Pakruojo dvaro tilto-užtvankos architektūra.
Aiškiai matyti, kad buvo vadovautasi romėnų tiltų ir akvedukų pavyzdžiais, tad savo proporcijomis primena senuosius romėnų tiltus, antikos laikų didingumą, iškilmingumą.
Pastatytas pagal prancūzų inžinerinės hidrotechnikos mokyklos auklėtinio projektą iš tašyto dolomito blokų.
Pakruojo dvaro tiltas-užtvanka per Kruoją - vienintelis toks Europoje, statytas iš vietinių medžiagų - dolomito plokščių.
Būtent baronai fon Ropai surado Pakruojo „auksą“ - dolomito klodus[2].
Sprendžiant iš iškaltos datos centrinės kontūrinės arkos (nuo tvenkinio pusės) spynoje, tiltas buvo pastatytas 1821 metais, valdant Teodorui Ropui (1783-1852).
Tai penkiaarkis, išilgai nežymiai gaubtas statinys.
Virš penkių tilto arkų įrengti turėklai su arkomis, kurios sukomponuotos po dvi virš kiekvieno arkinio tarpuangio.
Nuo tvenkinio pusės atramos ilgesnės (tilto kraštuose atramos žemėja iki kelio dangos paviršiaus altitudės dar per dviejų arkučių plotį).
Žemutinio bjefo pusėje atramos baigiasi sulig tilto krantų atramomis.
Nuo tvenkinio pusės tilto taurai (atramos) sustiprintos piliastrais bangolaužiais, o nuo žemutinio bjefo pusės - kontraforsais, viršutinėje dalyje taip pat pereinančiais į piliastrus.
Užtvankos slenksčio šlaitų koeficientas: aukštutinio nuolydžio - 1:2, žemutinio nuolydžio - 1:3.
Pakruojo tiltas-užtvanka dėl avarinės būklės (tiltas buvo beviltiškai apleistas, griūvantis, nuardytais dolomitiniais turėklais) 1999 metais buvo pradėtas restauruoti, darbai baigti 2001 m.
Sutvirtinti ir restauruoti tilto tarpai, sutvarkytos užslenkstė ir prieslenkstė, atstatyti keturi lauko riedulių mūro bangolaužiai.
Restauruoti centrinės arkos taurai ir kontraforsai; restauruotos skliautinės perdangos ir jų kontūrinės arkos; atstatyti dolomito plokščių atraminiai turėklai; įrengta tilto viršaus danga.
Avarinės būklės likvidavimas pasižymėjo gerai organizuotu darbu ir aukšta jo atlikimo kultūra.
Ropų valdymas Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m.
Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai.
Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už Vilhelmo fon Ropo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe.
„Jis sakydavo, kad pavakary išgirsdavo žingsnius. O kai maloniai pakviesdavo svečius užeiti, žingsniai imdavo tolti“, - teigia Kultūros skyriaus specialistė.