Pamario krašto sodybos istorija: kelionė po Mažąją Lietuvą

Keliaujant po Lietuvą, verta atrasti Pamario kraštą - Mažąją Lietuvą, pasižyminčią savita istorija, kultūra ir gamtos grožiu. Šis regionas, išsiskiriantis žvejų miesteliais, moderniomis prieplaukomis bei kraštovaizdžiu, yra puiki vieta tiems, kurie nori pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į gamtos bei istorijos glėbį.

Pamario krašto žemėlapis

Pažintis su Dreverna

Kelionę po Pamario kraštą vertėtų pradėti nuo pažinties su Dreverna - senu žvejų kaimu, įsikūrusiu prie Kuršių marių ir Drevernos upės. Marios, vėjas, smėlis, saulė sukuria išskirtinę Pamario krašto atmosferą. Vienas iš patraukliausių lankytinų objektų - 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama į apylinkes, Kuršių marias ir Kuršių nerijos Mirusias kopas.

Drevernos apžvalgos bokštas

Apsidairius po apylinkes, siūloma apžiūrėti Drevernos mažųjų laivų uoste prišvartuotą senovinį burinį kuršių laivą - reisinę „Dreverna“. Šis laivas pastatytas 2014 m. pagal vietinio laivadirbio Jono Gižo projektą. Daugiau kaip 17 m ilgio plokščiadugnė reisinė suręsta iš pušies ir ąžuolo. Taip pat, pažintį su laivininkyste siūlome pratęsti garsiausio Drevernos laivadirbio etnografinėje sodyboje. Čia galėsite apžiūrėti interaktyvią ekspoziciją „J. Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus“, susipažinti su J. Gižu.

Susidomėjusius J. Gižo asmenybe ir jo šeimos istorija, kviečiame užsukti į Drevernos kaimo kapines aplankyti laivadirbio ir jo artimųjų amžinojo poilsio vietų.

Laivadirbio Jono Gižo sodyba

Būtent Drevernoje laivadirbio vardas neatsiejamas nuo J. Gižo asmenybės. Talentingasis laivadirbys J. Gižas (Johann Giszas) gimė 1867 m. liepos 5 d. Ventėje. 1895 m., jau būdamas žinomas meistras, vedė Drevernos kaimo bendruomenės seniūno Martyno Traušio (Martin Trauschies) dukterį Ievą (Eva Trauschies) ir persikėlė gyventi į Dreverną. Sodybą Gižai pasistatė tarpukariu, kai labiau prasigyveno - prieš tai glaudėsi tame pačiame sklype esančiame daug mažesniame name.

Jei užsakovas būdavo dreverniškis, tai burvaltę J. Gižas gamindavo čia pat, savo kieme. Jei laivo reikėdavo žmogui iš tolimesnio kaimo, pavyzdžiui, Mingės, Juodkrantės, laivadirbys susikraudavo įrankius į laivadėžę ir su savo pameistriais plaukdavo pas užsakovą plokščiadugnės valties statyti.

Gižų šeima susilaukė septynių vaikų. Gimė trys sūnūs: Vilhelmas (Wilhelm), Jonas (Johann), Martynas (Martin) ir keturios dukros: Jadvyga (Hedvig), Elzė (Else), Ieva (Eva) bei Marija (Maria). Yra žinoma, kad šeima buvo pasiturinti: turėjo daug dirbamų žemių, laivų, ne vieną sodybą. 1924 m. balandžio 24 d. vyresnioji dukra Jadvyga ištekėjo už Jurgio Staro į Ventę, tėvas kaip kraitį jai pastatė kiudelvaltę ir korno valtį.

Laivadirbio žmona mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą, o pokariu beveik visi vaikai pasitraukė gyventi į Vokietiją. Senstančio tėvo globoti liko duktė Ieva. Ji tapo namų šeimininke ir šeimos tradicijų saugotoja. Aplinkiniai ją vadino tiesiog Gižo Eve. Tai buvo graži ir turtinga nuotaka, tačiau ji paskyrė gyvenimą senstančio tėvo globai ir neištekėjo.

Senatvėje J. Gižas atsidėjo burvalčių, reisinių ir kurėnų modelių, vėtrungių gamybai. Laivadirbys mirė 1940 m. sausio 31 d., palaidotas senosiose Drevernos kapinėse.

Po tėvo mirties Ieva liko gyventi Drevernoje. Vėliau moteris globojo savo sesers Jadvygos sūnų Joną. Ievos dėka buvo išsaugota daug laivadirbio instrumentų, įrankių, išliko jos pasakojimų apie tėvo gyvenimą ir amatą.

I. Gižas mirė 1993 m. rudenį, ji palaidota Drevernos kapinėse. Nuo 2010 m. Gižų sodyba restauruota ir pritaikyta ekskursijoms.

Karaliaus Vilhelmo kanalas

Palei Dreverną teka Karaliaus Vilhelmo kanalas, pradėtas tiesti 1863-aisiais metais. Šis kanalas buvo skirtas tam, kad laivai iš Nemuno galėtų patekti į Klaipėdą, aplenkdami pavojingas Kuršių marias. 25,3 km ilgio kanalas buvo rengiamas už valstybės pinigus. Jį kasė daugiausiai samdiniai ir nusikaltėliai, prie kanalo atsiradimo darbų paskutiniaisiais metais prisijungė Prancūzijos karo belaisviai. Daug jų kasdami kanalą dėl ligų ir nusilpimo mirė. Prancūzų karo belaisvių atminimui prie kanalo žiočių pastatytas paminklas.

Kanalas baigtas po 10 metų ir pavadintas tuometinio Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vardu. Kanalo plotis - 28-30 m, vidutinis gylis - 1,7 m. Vandens lygio skirtumams pašalinti kanalo pradžioje pastatytas Lankupių šliuzas (Lietuvos technikos paminklas). Taigi, kanalas prasideda šliuzu, esančiu Priekulės seniūnijos Lankupių kaime, o baigiasi Klaipėdos uosto Malkų įlankoje.

Šiandien Karaliaus Vilhelmo kanalas - sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa.

Minijos kaimas (Mingė)

Minijos kaimas arba Mingė - nedidelis žvejų kaimas, įsikūręs Kuršių marių pakrantėje, Minijos upės žemupyje. Tai vienintelis gatvinis kaimas šalyje, kuriame gatvę atstoja Minijos upė, tačiau tilto per šią upę nėra. Mingės kaimo namai išsidėstę abipus Minijos upės ir fasadais atsisukę į upės pusę. Prie kiekvieno namo yra įrengtos prieplaukos valtims prišvartuoti. Dėl savo unikalaus gamtovaizdžio Minijos kaimas vadinamas lietuviškąja Venecija. Urbanistiniu paminklu paskelbtame kaime įrengta puiki jachtų prieplauka su visa infrastruktūra. Vandens transportu iš Mingės galima nuvykti į Rusnę, Ventės ragą, Nidą ir kitas Kuršių nerijos kurortines gyvenvietes.

Mingės kaimas

Svencelė

Svencelė - mažas kaimelis, iš kurio atsiveria vaizdas į Kuršių marių tolius ir pajūrio smėlio kopas. Šis kaimas ypatingai mėgstamas jėgos aitvarų mylėtojų. Vandens sporto mėgėjams čia yra įrengtas modernus rekreacinis kompleksas, įkurdintas ant Kuršių marių kranto.

Svencelė

Rusnė

Rusnė - didžiausia sala Lietuvoje, įsikūrusi Nemuno deltoje, tarp Atmatos ir Skirvytės upių. Miestelis pasiekiamas tiltu per Atmatą. Nuo potvynių Rusnę saugo pylimai, saloje įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių. Ant Atmatos upės kranto įsikūręs taisyklingo aštuonkampio formos 18 m. aukščio Uostadvario švyturys, pastatytas 1876 m. Greta švyturio - naujas ir modernus Uostadvario uostas, kuriame gausu laivų.

Rusnė

Atmatos krantinėje stovi paminklas Indijos tautos tėvui Mahatma Gandžiui ir jo bendražygiui, Rusnės sūnui Hermanui Kalenbachui. Virš Pakalnės upės rasite besidriekiantį medinį kabantį tiltą, vietinių vadinamą „beždžionių tiltu“. Sakoma, kad geriausių rūkytų žuvų galima paragauti tik atvykus į Rusnę.

Ventės ragas

Ventė ne viename senajame jūrininkų žemėlapyje nurodyta kaip ypatingai pavojinga vieta. Pirmasis medinis švyturys Ventės rage, rodantis kelią jūreiviams, buvo pastatytas dar 1837 m. Dabartinis raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m. Jo aukštis yra 11 m. Užlipus geležiniais jo laiptais, atsiveria nuostabi panorama: Kuršių marios, Rusnės sala, Kuršių nerijoje nutolusi Nida ir auksinės kopos.

Pro Ventės ragą driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. Čia stovinti Ventės rago ornitologinė stotis yra viena seniausių Europoje, įkurta 1929 m.

Ventės ragas

Kintai

Kintai - puošniųjų vėtrungių gimtinė, įsikūrusi ant Kuršių marių kranto. Miestelio centre stovi evangelikų liuteronų bažnyčia. Čia galima išvysti apie 18 m. aukščio Kintų didžiąją tują, kuri yra antroji pagal aukštį Europoje. 1888-1892 m. Kintuose gyveno ir dirbo žymus lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas. Čia įkurtas Vydūno memorialinis muziejus.

Kintai

Vėtrungės

Visos valtelės privalėjo turėti savo „herbus“, vadinamus vėtrungėmis. Vėtrungės žvejybos įstatymuose atsirado XIX a. viduryje, kai žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, žvejyba suaktyvėjo. Vėtrungės - unikalūs Pamario krašto liaudies dirbiniai.

Vėtrungės

Ši kelionė po Pamario kraštą - tai puiki galimybė susipažinti su Lietuvos istorija, kultūra ir gamta. Atraskite šį unikalų regioną ir patirkite nepamirštamų įspūdžių!

Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus lankytojai vargiai ar gali įsivaizduoti, kad dar kiek ir muziejaus eksponatai ar jų rinkiniai atrodytų ženkliai kuklesni. Už ateities kartoms išsaugotas krašto kultūros vertybes turime būti dėkingi mokslo ir kultūros įstaigų darbuotojams, karo ir pokario sumaišties metais pasiaukojančiai gelbėjusiems beglobį dvarų, bažnyčių ir švietimo įstaigų turtą. Aštuoniasdešimties metų senumo žinių apie kultūrinę reikšmę turinčių Lietuvos ir krašto kultūros istorijos vertybių įsigijimą ir išsaugojimo aplinkybes aptinkama muziejaus metraščiuose, juos papildo negausūs amžininkų prisiminimai.

Šilutėje gausiausia kultūros vertybių saugykla iki Antrojo pasaulinio karo buvo H. Šojaus dvaras. Po savininko mirties 1937 m. liepos 25 d., dvarą ir jame saugota kelių giminės kartų senienų rinkinį paveldėjo vaikaitis, Verneris Šojus (Werner Scheu, 1910-1989). 1944 m. rugpjūtį prie Šilutės priartėjus karo veiksmų linijai, V. Šojus dvarą paliko patikėtinio priežiūrai (tikslios aplinkybės nežinomos) ir su šeima išvyko į Vokietiją.1944 m. spalio 9 d. Žinių apie šį laiką mažai, vienok yra žinoma, kad būsimasis kultūros istorikas, bibliotekininkas Levas Vladimirovas (1912-1998), vėliau- Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius, dar nuo Herderio gimnazijos Šilutėje laikų gerai žinojo apie dvare saugotos etnografinės kolekcijos vertes Mažosios Lietuvos istorijai. Jis prisiminė, kad „biblioteka buvo užėmusi visą salę“.Kai 1944 m. rudenį 16-oji lietuviškoji šaulių divizija ties Usėnais prasimušė prie Nemuno, jis, būdamas karininkas, iš pulko vado išprašė leidimą nuvykti į Šilutę, kad pabandytų išsaugoti išlikusius „H. Šojaus rinkinius“. Pasak jo „susigavau sunkvežimį, nuvažiavau į dvarą, susikroviau kiek tilpo knygų ir pasukau tiesiai į Vilnių“ (Skomskis 1998, p. 20). Tolesniu dvaro rinkinio likimu rūpintasi Vilniuje.

1945 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos TSR mokslų akademijos (MA) bibliotekos direktorius Jurgio Jurginio potvarkiu „dvarininko senieji rankraščiai“ pervežti į Lietuvos TSR MA ir Respublikinę (šiandien Nacionalinė M. Mažvydo) bibliotekas. Pokario metų dvaro vertybių gelbėjimo įvykius prisiminė amžininkai ir šiomis žiniomis pasidalino su muziejininkais.

Nuo 1945 m. vasaros iki 1947 m. pradžios vyko Lietuvos muziejininkų trofėjinės muziejinių vertybių ir knygų senienų gelbėjimo išvykos. Dalis jų vyko Klaipėdos ir tolimesniuose pamario kaimeliuose. 1946 m. birželį ir rugsėjį Vilniaus universiteto Teisės ir istorijos profesorius Povilas Pakarklis (1902-1955) su bibliotekininkė Marinkė Labrencyte - Brakiene bei klaipėdiškių ir pagėgiškių grupe rinko leidinius ir rankraščius Klaipėdos krašte (Juodkrantė, Pervalka, Nida, Ventės Ragas, Sakučiai, Kintai ir Priekulė). Lietuvos MA Centrinė biblioteka Klaipėdoje įsteigė skyrių, kuriame su M. Labrencytė - Brakienė dirbo ir jos sesuo Trūdė. Atrinkta ir išgelbėta nemažai vertingų leidinių. Didžioji dalis išgelbėtos lituanistinės medžiagos pateko į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, dalis - į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir jos Valstybinę centrinę bibliotekas.

Kintai Arts

Viešosios įstaigos „Kintai Arts“ misija - aktualizuoti, vystyti ir tirti unikalų Pamario krašto materialųjį ir nematerialųjį kultūros bei gamtos paveldą, puoselėti kūrybą, skatinti įvairiapuses refleksijas, idėjų mainus šiandieniniame meno pasaulyje. Ypač akcentuojama aktualios muzikos propagavimo, kūrimo, redukavimo momentai. Restauruotos buvusios senosios Kintų mokyklos patalpos šiandien - tarptautinė „Kintai Arts“ Meno rezidencija, kurioje plėtojama tarpdisciplininė meno praktika, kuriamos ir įgyvendinamos mokslo ir menų programos. Gražuolis raudonų plytų Meno rezidencijos pastatas statytas prieš daugiau nei šimtą metų. Buvo miestelio rotušė, vėliau visų kintiškių lankyta mokykla.

Pamario krašto sodybos

Pamario kraštas garsėja ne tik savo gamta ir istorija, bet ir sodybomis, kurios siūlo įvairias paslaugas turistams. Čia galima rasti tiek kaimo turizmo sodybų, tiek modernių poilsio kompleksų. Sodybos siūlo įvairias pramogas: žvejybą, pasiplaukiojimą laivais, ekskursijas po apylinkes ir kt.

tags: #pamario #krasto #sodyba