Straipsnio objektas - Klaipėdos valsčiaus dvarai XVI a. pirmoje pusėje ir jų vieta socialinėje struktūroje. Tai atskleidžiama analizuojant 1500-1520 m. Klaipėdos komtūrijos šauktinių, 1539-1563 m. „Turkų mokesčių“ sąrašus, kitus šaltinius ir juos lyginant su visos Sambijos srities kontekstu. Minėtas šaltinių masyvas iki šiol nesulaukė lietuviškųjų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos tyrinėtojų dėmesio. Straipsnio tikslas - išsiaiškinti XVI a. visuomenės socialinę struktūrą, dvarų formavimosi raidos prielaidas ir ypatumus Klaipėdos valsčiuje.
Naudoti metodai: diakritika, analizė, sintezė.
Pagrindinės išvados: „Turkų mokesčiuose“ užfiksuota Klaipėdos valsčiaus ekonominė socialinė situacija atspindi iš Ordino valdymo laikmečio paveldėtus gyvensenos bruožus ir naujų tendencijų užuomazgas. Už karo prievoles suteikiamų valdų perorientavimas į didesnes pajamas užtikrinančius ūkinius vienetus ir privilegijuotų valdų kaita į dvarus Klaipėdos valsčiuje vėlavo.
Užtruko valstiečių įbaudžiavinimo procesas, lažinio ūkio plitimas. Panaši tendencija pastebima ir kituose Prūsijos pasienio valsčiuose: Ragainės, Įsručio, Tilžės. Tolstant nuo išorinės sienos - Tilžės, Labguvos, Žiokų ir kt. valsčiuose šie procesai gilėjo, intensyvėjo. Klaipėdos valsčiuje dvarų steigimo, valdų stambinimo tendencijos įsibėgėjo nuo XVI a.
Prasminiai žodžiai: dvaras, dvarai, valda, kilmingieji, laisvieji, Vokiečių Ordinas, Prūsija, Klaipėdos valsčius.
Šaltiniai ir jų reikšmė
Vienas retų šaltinių, fiksuojančių dvarų ir žemės valdų padėtį Prūsijoje XVI a. viduryje, yra „Turkų mokesčiai“. Su puikiu dalykiniu aprašymu, rodyklėmis ir paaiškinimais juos publikavo H. H. Diehlmann‘as. Apmokestinamųjų sąrašuose minimi visi valdovui - Prūsijos hercogui - mokėję asmenys, apmokestintos sritys ir mokesčių surinkimo struktūra. Šiuos dokumentus galima lyginti su visuotiniu mokesčių deklaravimu, tačiau juose nėra užsimenama apie tiesiogiai hercogui ar valstybei pavaldžias struktūras bei nuo mokesčių atleistus asmenis, pvz., Klaipėdos valsčiuje nėra minimi - itin stambus valstybinis gyvulių ūkis Viehof (būsimasis Sendvaris) ar kranto prievaizdo (Strandvogt) tolko Benedikct‘o Duck‘o pragyvenimui skirta valda Bachmanslande.
Galima daryti prielaidą, kad nuo mokesčių pavyko išsisukti ir vienam, kitam nepaminėtam piktavaliui. Vis tiek negalime nesistebėti šių šaltinių pateikiamu Prūsijos visuomenės vaizdu. XX a. 2-3 dešimtmečiais jie pateko į istorikų akiratį. Fragmentiškai dokumentais naudojosi J. Sembritzki‘s ir A. Bittens‘as, P. Karge, H. ir G. Mortensen‘ai ir kt.
„Turkų mokesčiai“ buvo pasitelkiami sprendžiant siauresnius istorijos klausimus: nustatant, kokie asmenys gyveno vienoje ar kitoje vietovėje, koks buvo jų socialinis statusas, aiškinantis geneologines linijas; svarstant apie lietuvių, prūsų ir vokiečių apgyvendinimo ribas bei tankumą. Tačiau iki šiol neįvertinta juose pateikiamo socialinio pjūvio visuma. Tam tikrais atvejais jis leistų koreguoti vokiškoje, lenkiškoje ir negausioje lietuviškoje istoriografijoje nusistovėjusias nuomones apie seną dvarų visoje Prūsijoje kilmę bei pačios dvaro sąvokos vartoseną. Tolesnis kitų „Turkų mokesčių“ dalių publikavimas žada pateikti ne vieną staigmeną.
Atsižvelgdami į „Turkų mokesčių“ duomenis, bandysime nustatyti Klaipėdos valsčiaus dvarų vietą tuometinės Prūsijos kunigaikštystės provincijos - Sambijos socialiniame kontekste. Taip pat apibrėžti Klaipėdos valsčiaus dvarų padėtį ir jų raidos kontūrus XVI a. pirmoje pusėje. Pradėdami šaltinio analizę, trumpai apžvelgsime „Turkų mokesčių“ Prūsijoje atsiradimą. Taip pat paaiškinsime, kodėl ir kaip minėti mokesčiai susiję su turkais.
Prūsijos kunigaikštystės žemėlapis 1635 m.
„Turkų mokesčių“ atsiradimas Prūsijoje
1521 m. turkai užėmė Belgradą. Lenkijos karalius Žygimantas Senasis atsargiai bandė remti savo sūnėną Vengrijos karalių. Tačiau pagrindinis jo dėmesys buvo sutelktas į vakarus: teko spręsti santykius su pasaulietine hercogyste tapusia Prūsija. 1526 m Mokačo mūšyje turkai sumušė Bohemijos ir Vengrijos karalių Liudviką II. Prie turkų prisijungė ryšius su Lenkijos karaliumi palaikęs Žygimanto Senojo svainis Janas Zatočis Zapolya.
1529 m. turkai apsiautė Vieną ir tik dėl didvyriškų gynėjų pastangų bei subjurusio oro apsiaustis buvo nutraukta. 1530-1531 m. Osmanų imperijos sultonas Suleimanas į savo globą priėmė Vengrijos karaliumi apsiskelbusį Janą Zatočį Zapolyą ir ieškojo ryšių su šv. Romos imperijos imperatoriui oponavusiais protestantais. Tuo pačiu metu kovai su turkais imperatorius Karolis V suteikė Maltos salą Šventojo Jono Jeruzaliečio riterių ordinui.
1532 m. turkams vėl pajudėjus Vienos link, imperatoriui teko rinktis - sutelkti prieš juos visus imperijos krikščionių kunigaikščius ar toliau „įtikinėjimu jėga“ tęsti protestantų grąžinimą į Romos katalikų bažnyčią. Niurnberge buvo sudarytos paliaubos su kunigaikščiais protestantais ir nutraukti teismo procesai prieš juos. Sutelktai 76 000 imperijos krikščionių kariuomenei vadovavo Prūsijos hercogo giminaitis Brandenburgo kunigaikštis Joachimas. Pastarasis pasižymėjo kaip uolus Romos katalikų tikėjimo išpažinėjas. Buvo kalbama, kad šio tikybinis užsidegimas tapo žmonos Elžbietos pabėgimo nuo vyro į Saksoniją priežastimi. Susirėmimas su priešais neįvyko - turkai pasitraukė.
1535 m. mirus katalikui Brandenburgo kunigaikščiui, valdžia teko protestantams palankiems kunigaikščiams Joachimui II ir Johanui. 1539 m. protestantizmas tapo oficialia Brandenburgo ir Saksonijos kurfiurstysčių religija. 1540-1546 m. šv. Romos imperija kovėsi dėl išlikimo su iš visų pusių besivienijančiais priešais.
1540 m. turkai su vengrų pagalba sustojo prie Budos. 1541 m. susidarė savotiškas Osmanų imperijos sultono, Prancūzijos ir Anglijos karaliaus aljansas. Tuo pačiu metu Regensburge vykęs šv. Romos imperijos seimas įtvirtino kompromisines nuostatas protestantų atžvilgiu. Pagalbos į katalikiškas Europos šalis ir į Lenkijos karalių, LDK kunigaikštį kreipėsi popiežius. Karalius turėjo neraminti turkų bei Krymo totorių suaktyvėjimas prie pietinių šalies žemių bei kaimyninėje Moldovoje. Marientalyje reziduojantis Teutonų ordino magistras Walter‘is von Kronberg‘as reiškė teisėtas pretenzijas į Prūsiją ir matė užtarėju imperatorių, tačiau šio buvo kreipiamas prieš turkus.
Tarpininkaudami imperatoriui į Prūsijos hercogą kreipėsi giminaičiai - Brandenburgo kurfiurstas iš Hohencolernų ir Danijos karalius. Prūsijos valdovui pasitaikė gera proga pagerinti santykius su imperatoriumi, popiežiumi ir palankiai nuteikti „senjorą“ Lenkijos karalių. Suprantama, kad tai sudarė prielaidą užgniaužti Teutonų ordino pretenzijas. Tačiau tam reikėjo pinigų ir luomų sutikimo. 1539-1542 m., 1562-1563 m. mokesčių davėjų surašymas leido panaudoti tarptautinį turkų klausimą ir vidaus tvarkos stiprinimui.
1542 m. susirinkę Prūsijos kunigaikštystės luomai - landtagas patvirtino „Regimentsnotel“ - „Valdymo įsaką“ šalies vidaus tvarkai palaikyti, kurį galima vadinti savotiška konstitucija. Ją patvirtino ir karalius Žygimantas Senasis. Tuo pačiu metu pagalbos prieš turkus hercogo Albrechto vėl paprašė giminaitis Friedrichas Brandenburgietis ir landgrafas Philippas Hesenietis. Remiantis tuo, 1542 m. Prūsijos kunigaikštis siūlė nusamdyti 100 lengvai apginkluotų raitarų būrį. Vieno raitaro samdymas atsiėjo 12 florenų. Landgrafas Philippas Hesenietis prašė atsiųsti 14 400 florenų.
Tam tikri mokesčių, prievolininkų sąrašai Prūsijoje egzistavo ir anksčiau. Ordino laikų dokumentuose aptinkame atskirų komtūrijų įvertinimą kariniu požiūriu (inventoriai, karo prievolininkų sąrašai, išlaidų ataskaitos ir činšo mokėtojų registrai). Tačiau tokia informacija neaprėpė socialinės sanklodos visumos. XIV-XVI a. pr. karuose įklimpusioje šalyje pasienio sričių gyventojų skaičius nuolat įvairavo, o šių - priklausomybė buvo nominali.
„Turkų mokesčiai“ išskirtini visuotiniu pobūdžiu. Jų įgyvendinimą galima sieti su stabilizacija Prūsijos valstybėje ir ilgu taikos tarpsniu. Siekdamas nustatyti apmokestinimo pagrindus, gerinti iždo pajamų apskaitą ir žinoti karo prievolininkų kontingento dydį panašių priemonių griebėsi kaimynas - Prūsijos siuzerenas LDK kunigaikštis, Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. 1528 m. XIV-XVI a. Klaipėdos valsčius buvo sudėtinė Sambijos apskrities dalis.
1525 m. Sambijos apskritį sudarė: Žiokų, Fišhauzeno, Tapiavos, Neuhauseno, Labguvos-Laukiškos, Įsruties, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos valsčiai. Kiek vėliau iš Sambijos vyskupo valdų išskirti smulkesni Prūsų Jurbarko (Georgenburg) ir Želvos (Saalau) valsčiai. Nors dar buvo prisimenama Skalva, Nadruva ir Karšuva, tačiau senosios struktūros nebepaisyta. XIV-XV a. ši sritis tapo nuolatine kovų ar karo veiksmų arena.
Ragainės ir Klaipėdos komtūrijos buvo svarbiausi Ordino atsparos taškai žygiams į Žemaitiją bei Lietuvą. Jose prasidėjo į Žemaitiją nusidriekusi dykra - Wildnis. Tačiau nederėtų dykros laikyti vien miškinga, gyventojų apleista teritorija. Tik dėl nuolatinių karų gyvenimo būdas ir priklausomybė joje įgijo specifinių bruožų. Vyravo tarp miškų, pelkių, pievų įkurtos pavienės pilaitės, viensėdžiai, nedidelės bendruomenės, gyveno marginalios grupės (medžiotojai, bitininkai, plėšikėliai). Sambiją veikė įvairios migracijos bangos: iš Livonijos Kuršo bei iš Žemaitijos.
1525 m. Prūsijai tapus pasaulietine hercogyste ir pripažinus vasalinę priklausomybę nuo LDK kunigaikščio-Lenkijos karaliaus, karas kaip kasdienybę veikiantis faktorius pasitraukė. Tačiau dykros, jos apgyvendinimo, migracijų reikšmė išliko. Pietrytinės Klaipėdos valsčiaus siena su Žemaitija ištirpdavo Karšuvos girioje (Karschauschen Heide): 1511-1520 m. čia surašyti tik 6 Klaipėdos komtūrui pavaldūs, karo tarnybą privalėję eiti ietimis ginkluoti ūkininkai ir vienas raitelis.
Neapibrėžtumas išliko miškingame tolimesniame Prūsijos-Žemaitijos pasienio ruože ir vėliau. 1533-1555 m. jame vyko susidūrimai tarp konkuruojančių dėl pirmenybės dykroje ateivių iš Prūsijos ir Žemaitijos: 1533 m. Katyčiuose, 1536 m. ties Lieponos upeliu, 1539 m. tarp Įsruties ir Ragainės, 1540 m. ties Virbaliu, 1550 m. ties Simnu. Šiame kontekste būtų sudėtinga kalbėti apie Ordino laikotarpio dvarus užpuolimų alinamoje teritorijoje - Ragainės, Tilžės, Klaipėdos ir iš dalies Įsručio komtūrijose.
Karo ir emigracijos pavojų akivaizdoje jose sunku įsivaizduoti platesnį prievartinių lažinio baudžiavinio ūkininkavimo formų taikymą. Įbaudžiavinimo procesai prie dykros buvusiose pasienio vietovėse užtruko. Nors XV a. Žemaitijos pasienio komtūrijose pavieniams asmenims ar šeimoms buvo skiriamos žemės valdos ir ūkiai, neatsiradus galimybių užtikrinti tiesioginę priklausomybę nuo žemvaldžio, dvarų susidarymo procesas vėlavo.
Ypač pažymėtinas savotiškas sulėtėjimas Žemaitijos ir jūros užspaustame Klaipėdos valsčiuje. „Turkų mokesčiuose“ Klaipėdos didžiajame valsčiuje surašyti vien činšą mokėję asmenys. Vietovėse, nutolusiose nuo pasienio ir tiesiogiai susijusiose su Sambijos centrine dalimi, tai vyko gerokai anksčiau. Prūsijos gilumoje žemės įsisavinimo ir valstiečių pajungimo procesai įsisuko XIII a. pabaigoje.
XV a. Balgos komtūrijoje buvo surašyti 2395 vokiečių ir 1298 prūsų valstiečiai. Iš jų laisvųjų - tik 400 prūsų, 45 kulmiškių, 44 magdeburgiškių. Tuo pačiu metu Karaliaučiaus komtūrijoje buvo surašyti 1106 vokiečių ir 2163 prūsų valstiečiai. Iš jų laisvųjų - tik 716 prūsų, 54 kulmiškių, o magdeburgiškių nėra.
Todėl, kai kalbame apie Prūsijos šiaurinį pasienį, reikia tikslinti šaltiniuose vartotas sąvokas. XVI-XIX a. prūsiškuose šaltiniuose dvaras apibūdinamas žodžiais: Gut - ūkis, turtas, tvartai ir Hof - kiemas, rūmai. Pirmu atveju akcentuojama ūkinė funkcija ir turtinis aspektas. Antruoju - gyvenamoji, administracinė-teisėsaugos, reprezentacinė funkcijos.
Svarbu žinoti, kad dažnai žodžiu gut įvardijamas ir bet kuris kitoks ūkis, o Hof - dar ir aptvaras, viensėdis, sodyba. XIII-XVI a. pr. Klaipėdos komtūrijoje suteikiamose privilegijose kalbama apie valdas, teises, lengvatas, įsipareigojimus ir prievoles. Privilegijų tekstuose įvardijamos suteikiamos valdos ribos, gretimybės, jose esantys objektai.
Iki šiol nepavyko aptikti senųjų Ordino dokumentų iš Žemaitijos pasienio, kuriuose būtų vartojama neabejotina dvaro sąvoka ar kalbama apie tiesiogiai priklausomus žmones. Savoka in hoffe sutinkama pranešime apie 1432 m. šeštadienio prieš Šv. Petro ir Povilo šventę (birželio 29 d.) Klaipėdos komtūrijos užpuolimą ir žemaičių pagrobtus asmenis: „habin gefangen in hoffe eyenen dyner, eyne mayt, eynen knecht, iii kinder, eynem borger Bachman“.
Nors vienas miestietis Bachman‘as (borger Bachman) sietinas su vėliau fiksuojama Bachmannsland-Bachamann valda - didelė tikimybė, kad sąvoką in hoffe Klaipėdos komtūras galėjo naudoti pabrėždamas savo patirtus nuostolius. Tokiu atveju hoff pavartotas kaip Ordino valstybės arba komtūrijos sinonimas.
1462 m. vasario 19 d. Andreas‘o Schorppen‘o valdai būsimajame D. Tauralaukyje duotoje privilegijoje rašoma - „verlehnen sodan Land und Landguth“, „darto de Buwestede de to diessen Lande sistilange hewet gehöret“. Tačiau net ir čia abejotina, ar tai nėra užuomina tik į natūralų valdos priklausinį - ūkį. Panašios abejonės kyla dėl XVI a. pr. šalia Klaipėdos suteiktų Land Gut. 1509 m. buvusį meistro Peter‘io Schulte‘o ein Land Gut Kulmo teise už 1 markę įsigijo Georg‘as Schultner‘is.
1525 m. už 2 markes stranfogtas ir tolkas Benedick‘as Duck‘as perėmė iš tėvo tarnybą bei Kulmo teise Gut Packmannslandt, t. y. ūkį Bachamno žemėje. 1533 m. sausio 8 d. hercogas Albrechtas užrašė jį Benedicht‘ui Doch‘ui ir jo sūnums. XVII a. šis vadinamas „leniniu ūkiu“.
Panašu, kad Klaipėdos valsčiuje sąvoka Land Gut Ordino laikais vartota nusakant apibrėžtą ūkinį vienetą - ūkį, suformuotą valdą. Atskirta jos dalis vadinta kitaip: 1483 m. Klaipėdos komtūro užrašyme „dem getrenen Paul Buchsenschützen und Barbara seiner Hausfrauen, ihren rechten Erben und Nachkömmlingen gegiben“ suteikia „ein solch Stück Landes [...] im massen als solch Stück Landes der alte Hans Neunborger zuvor gebrauchet hat, mit allen Zuchörungen und Grüssen frei, erblich und ewiglich zu Köllmischen Rechten zu Besitzen.“
Į akis krenta dar viena aplinkybė - Klaipėdos komtūrijoje išduotose valdų privilegijose neminima valdytojų teisė į mažąjį ar didįjį teismą. Dažnai, išryškinant Ordino privilegijomis suteiktų valdų tęstinumą, XVI a. antros pusės ir vėlesniuose dvaruose, minėtos valdos su priklausiniais įvardijamos kaip dvarai. Aiškėja, kad ne kiekviena tokia valda virto atskiru dvaru. Įdomu pastebėti, kad dalis vienodo pajėgumo ūkių ir toliau liko ūkiais, o kita - dėl jų valdytojų asmeninių savybių, padėties bei veiklos gavus privilegijas, virsdavo dvarais.
Galima daryti prielaidą, kad „pakraščiuose“ naujovės skverbėsi lėčiau, ir 1539-1562 m. „Turkų mokesčiai“ atspindėjo padėtį, kuri buvo suformuota dar Ordino valstybėje. Antroji papildoma prielaida tikslintų dvarų genezę Sambijos apskrities pasienyje su Žemaitija: seniausių dvarų reikėtų ieškoti atok...
Apibendrinant, Klaipėdos valsčiaus dvarų formavimosi procesas XVI amžiuje buvo lėtesnis nei centrinėje Sambijos dalyje, o tai lėmė pasienio padėtis, nuolatiniai karai ir migracijos. "Turkų mokesčiai" yra svarbus šaltinis, leidžiantis geriau suprasti to meto socialinę ir ekonominę situaciją regione.
tags: #parduodama #namu #valda #lankupiuose