Šiluva: Žemaitijos Širdis – Istorija, Šventovės ir Nekilnojamojo Turto Apžvalga

Nekartą teko sklaidyti leidinius apie žymesnes vietoves ir šventoves kituose kraštuose. Kildavo pavydus klausimas, kodėl panašių leidinių neturime mes? Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną iš tokių vietovių - Šiluvą, jos istoriją, reikšmę ir nekilnojamojo turto galimybes aplinkiniuose regionuose.

Šiluvos bazilika - vienas iš pagrindinių miestelio akcentų.

Šiluva: Istorinis ir Kultūrinis Kontekstas

Žvelgiant nuo Šiluvos kalnelių į plačią Žemaitiją, autoriui teko pajusti ypatingą Žemaičių vaidmenį mūsų tautos religinėje, kultūrinėje, tautinėje raidoje. Teko pažinti daug naujų žmonių, šviesių ir dinamiškų, apčiuopti jų nerimą, atkaklumą, kovą. Ne visi jie buvo žemaičiai. Ne visada ir žemaičiai ribojosi sava sritimi.

Šiluva kitados priklausė Žamaičių seniūnijai ir vyskupijai. Šiandien (nuo 192G) ji Kauno arkivyskupijos parapija. Seniau ir pastaruoju laiku ji buvo Raseinių apskrities dalis. Nuo Raseinių Šiluva nutolusi 20 km į šiaurę. Čia ji priartėja prie tos vietos, kur susikerta Šiaulių ir Kėdainių apskritys. Nuo šių ribų iki Šiluvos tik 10 kilometrų.

„Šiluva - miestas su puikia panorama, garsus šventovėmis ir atlaidais“, - rašė Vladimiras Godonas Prancūzijoje. Mes patys Šiluvos nevadinam miestu, nes ji neturėjo Magdeburgo teisių. Tik kartą per metus ji praauga ne vieną didelį miestą.

Šiluvos Šventovės

Žvelgiant iš tolo, Šiluva pagauna stebėtoją dviem objektais. Baltuoja lyg vieno akmens tašytas bokštas - Apsireiškimo koplyčia, originalus archit. Antano Vivulskio kūrinys, statytas 1912-1924 metais. Jis iškyla ne tik virš miestelio, bet ir aukštųjų eglių. Kiek toliau, ant kalnelio, stiebiasi baroko stiliaus bažnyčia, didelė kaip katedra, statyta 1760-1786 metais. Tarp šių dviejų, viena nuo kitos nutolusių šventovių, tiesiasi miestelis - nedidelis, paprastas, neturtingas.

Stebint iš arti, didžiųjų atlaidų metu Šiluva atsiveria nauju sutelktiniu veidu, kurį sunku iš karto net apžvelgti. Tas veidas nebėra tik Šiluvos ir Žemaitijos, bet visos Lietuvos.

„Žmonės kaip vanduo eina, maišosi, stumdosi“, - rašė 1906 metais Žemaitė-Žymantienė.

„Kas čia žmonių, kas čia originalų, kokia gausinga kolekcija egzempliorių!“ - stebėjosi 1842 metais L. A. „Rašytojas čia ras gausybę medžiagos savo kūriniams. Lietuvos tarmių tyrinėtojas čia girdės kalbantis, derantis, pešantis žemaitį su dzūku, prūselį su kapsu, vyžį su kalnuliu, zanavyką su liociu. Apdarai dar įvairesni: yra ko pasižiūrėti, pasigėrėti, pasimokyti.

Gydytojams čia puikiausia proga pastudijuoti nemenką skaičių gyvų invalidų - aklų, kurčių, nebylių... Varpų gaudimas, būgnų dundėjimas, arklių žvengimas, žmonių šūkavimai, elgetų giesmės, grojimai, švilpimai, dainavimai, barniai ir šimtai visokių balsų maišosi į krūvą, lyg jūrų verpetai.

Tai turginė Šiluvos pusė, kuri nepriklausomybės laikais gerokai pakito. Nutilo elgetų šūkavimai, maldavimai, giedojimai. Dingo ryškieji invalidai ir apsimetėliai. Bet liko kamšatis, spūstis, klegesys ir ūžesys.

Kita Šiluvos atlaidų pusė - kultūrinė. Iš senų laikų apylinkės bajorai čia gaudavo nusipirkti iš Vilniaus atvežtų leidinių įvairiomis kalbomis, o kaimiečiai lietuviškų maldaknygių (Kasakauskio OP nuo 1681, pakartota 40 laidų) ir giesmynų (Slavočinskio nuo 1646, Šrubauskio nuo 1679). Kalendoriai, poezijos knygos, kelionių aprašymai, dramos, vertimai, tarp jų ir Lietuvos istorija vaikams, minimi Šiluvos atlaidų rinkoje 1842 metais, o 1823 metais ir lietuviški elementoriai.

Rusams spaudą uždraudus, „Šiluva buvo lyg kokia širdis, centras, iš kur tūkstančiai lietuviškų knygų, įvairiausio turinio, patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. .. škaplierninkai, kurių kartais suvažiuodavo apie du šimtus, varė savo darbą organizuotai, gražioje vienybėje ir vikriai. Retai pasitaikydavo, kad rusų policija sučiupdavo kokį knygų pardavėją, nors į Šiluvą iš visų apylinkių suvažiuodavo daugiau kaip 300 dešimtininkų, šimtininkų, uriadninkų, žandarų, akcininkų, pristovų“.

Rusai beveik kasmet darydavo kratas tarp miestelio gyventojų. „Gaudė knygnešius, kad neperduotų žmonėms per laukus, girias, kalnus ir pakalnes vargingai parneštų šventų knygų“.

Spaudą po 40 metų atgavus, knygų platinimas dar labiau pagyvėjo, šalia to buvo rengiamos kultūrinės pramogos.

Trečioji Šiluvos atlaidų pusė - pamaldinė. „Per tas atlaidų dienas visa Šiluvos apylinkė pasikeičia. Visais keliais eina, banguoja maldininkų minios... Kiekvienas traukinys (iki Tytuvėnų) atveža šimtus keleivių. Ir kiekvienas automobilis ar autobusas yra pilnas giedančių žmonių, čia atvažiuoja vargšas žmogelis iš tolimos Žemaitijos, atsiveždamas paliegusį sūnų. O ten, žiūrėk, eina susirūpinusi motina, kalbėdama rožančių už savo sergantį vyrą ar vaiką. Ir eina, eina tie tūkstančiai tyliųjų Lietuvos kentėtojų savo Stebuklingajai Motinai pasiskųsti, pagalbos savo reikalams prašyti... Bet jau ir kiečiausią širdį gali pravirkdyti tie maldininkai ir maldininkės, kurie nuo pat miškelio puola ant žemės ir kruvinais keliais artinasi... Dievuli brangus, koks gilus tikėjimas kalba iš tų veidų, nukreiptų į aukštuosius šventovės bokštus“.

„Daugelis eina pėsti už keliolikos mylių, vildamiesi Marijos paguoda ir stebuklų malone“.

„Kely nuo Tytuvėnų pusės, bent už kokio kilometro nuo Šiluvos, sutikome keliais einančią moteriškę - visai šiokią dieną. O kiek tokių atgailautojų per Šiluvos didžiuosius atlaidus!

Ketvirtoji Šiluvos pusė - turistinė, čia užklysta daug kitataučių, kaip rodo parašai įvairiomis kalbomis. „Čia rasit parašų anglų, prancūzų, švedų ir kitomis kalbomis... Pavardžių keletas tūkstančių, nors knyga pradėta vesti tik nuo 1927 metų“.

Atvyksta atskiri žmonės ir grupės. Ekskursijomis ir pavieniai vasaros metu, neskaitant atlaidų, Šiluvą aplanko apie 5.000 asmenų.

Vieni nori pamatyti šventoves, kiti domisi retais paminklais kapinėse, tretiems rūpi susirasti Šiluvos dievdirbius ir įsigyti jų dirbinių, dar kitiems atrasti senų žmonių slepiamus etnografinius turtus. Tokiu tikslu 1930 m. Šiluvą aplankė švedų etnografinė ekspedicija, vadovaujama prof. Erixono.

Lankė Šiluvą popiežiaus nuncijai, o nunciatūros patarėjas Msgr. A. Šiluva yra aukštumoje - 140 m virš jūros lygio. Žemės paviršius iš trijų pusių - vakarų, šiaurės ir pietų - yra kalvotas, o iš šiaurryčių labai lygus.

Šiluvos aukštuma prasideda nuo Raseinių ir tęsiasi aukštyn ligi Šiaulių ir platyn į Žemaitijos gilumą. Nuo Šiluvos į rytus, aukštaičių pusėn, ji užsibaigia už kokių 20 km. Iš Šiluvos aukštumų išteka keletas upelių, kurie gausiai maitina Dubysos vagą. Vingiuodamos neša savo skaidrų vandenį Lapišė, Žyzdrė, Tvarkantė, Lietinga, Sandrava, Žiobra, Luknė. Apie 4 km į šiaurę pradeda savo vagą ir tyliojo Nevėžio intakas Šušvė. Į Šušvę nukrypsta Šiluvos rytuose ištekančios Gomerta ir Žadikė.

Žemiau Žadikės, senosios Šiluvos parapijos ribose, buvo Paviršulio ežeras, iš kurio išteka Luknė. Į šiaurės rytus prasideda Šakarnių balos, kurios Šiluvos parapijoj susiliečia su Tyrulių pelkėmis, žinomomis visoj Žemaitijoj.

Nors Šiluvos apylinkėse gausu vandens, bet pati Šiluva jo neturi nei srovenančio, nei tyvuliuojančio. Ji „neturi net gerų šulinių. Vanduo neskanus, ir už tą patį reikėdavo mokėti po kapeiką, o kai kada buvo reikalaujama net penkių kapeikų. (Tai buvo 1894, S. Y.). Kai kurie ūkininkai užrakindavo savo šulinius keliomis spynomis. Ištroškusiam žmogui (didžiųjų atlaidų metu, Y.) dar pusė bėdos - gali nusipirkti limonado. Bet arkliams, kepantiems saulėkaitoje, tikra kankynė. Žmonės joja girdyti savo žirgus už miestelio, kur prie kūdros ar prie upelio - už keleto kilometrų“.

Vandens trūkumas vertė Šiluvos infulatą kan. Kitados Maironis dainavo: „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūta kalnai žaliuoja“. Prie tų žaliuojančių kalnų priklauso ir Šiluva. Jos aukštumose auga spygliuočių miškai, vadinami šilais. Tie šilai ligi pastarųjų laikų supo Šiluvą iš trijų pusių. Apsupta miškų, Šiluva ir šiandien nenustoja specifinio kolorito, kuris išsiskleidžia vos pastebimais spalvų persiliejimais, greit kitėjančiais šešėliais ir šviesomis.

Dar ankstesnis vardas buvo Būda. šį vardą romantikai aiškino taip: ant tos kalvos, kur dabar stovi bažnyčia, pagonys žemaičiai deginę aukas išminties deivei Budai, ar Butai. Paprasčiausiai tą klausimą sprendė A. Dambrauskas-Jakštas. „Lietuvių kalboj yra žodis budėti. Būda tad buvo budėjimo vieta, iš kur naktį saugota turtas nuo vagių ir laukinių žvėrių. Tokiose vietose statyta palapinės, vadinamos būdomis. Nuo tų būdų kai kada ir pati vietovė gaudavo Būdos vardą. Panašiai bus gavusi būdos vardą ir Šiluva, kaip mini Gedgaudo aktas, kuriuo šioj vietoj buvo įkurta bažnyčia. Būdos vardas ir dabar yra plačiai žinomas Lietuvoje.

Iš tikrųjų Būdos vardu įsikūrusių miestelių, kaimų ir vienkiemių pastaruoju laiku priskaičiuojama Lietuvoje dar apie 45; seniau jų turėjo būti dar daugiau. Šis vardas reiškia ne ką kitą, kaip vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai didžiojo kunigaikščio iždo labui. Miško pramonė, prasidėjusi anksčiau, XV-XVI amžiuje jau buvo plačiai išsivysčiusi ypač Žemaičiuose ir Sūduvoje. Iš nukirstų medžių buvo daromos lentelės statinėms ir statybai, degama derva, degutas, pelenai. Apdorotoji medžiaga buvo plukdoma į paskirtus uostus. Pelenams deginti buvo daromos krosnys, o prie jų statomos būdos darbininkams prisiglausti ir pelenų dėžėms bei maišams sukrauti.

Tokiems miško darbams labai tiko ir Šiluva, nes buvo netoli Dubysos, kuria buvo galima plukdyti medžiagą į Nemuną, o iš čia į Karaliaučiaus ir Dancigo uostus. Šiluvos Būdoj turėjo būti senokai gyvenama. Tai liudija prie senosios bažnyčios rastos (1938) iškasenos su ugniaviete, apdegusiais kaulais ir sudužusiais puodais. Kai kurios puodų šukės, VD Kultūros Muziejaus konsultoriaus Balieniūno teigimu, buvusios iš XII ar XIII amžiaus. Kiti archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Šiluvos apylinkėse žmonių gyventa dar seniau.

Tautušiuose atkasti radiniai iš prieškristinių laikų. Iš III-IV amžiaus po Kristaus rasti pilkapiai su įvairiais įkapiais (segėmis antkakliais, apyrankėmis, krūtinės grandinėmis, varinėmis Romos monetomis, kirviais, ietgaliais) Sandrauškėse, Naručiuose, Pašakarnyje, Pažiobriuose, Rinkeliškiuose; šiose vietovėse, be Rinkeliškių, mirusieji laidoti nesudeginti. Iš V-VIII amžiaus po Kristaus dar rasta piltinių kapinių su įkapiais ir mažais puodukais šiose Šiluvos parapijos vietovėse - Akmenėje, Viežlaukyje ir Šaukote.

Žmonių gyvenimo pėdsakai iš XII-XIII amžiaus rodytų, jog Šiluvoj jau Treniotos ir Mindaugo laikais buvo ne vien šilas. Kai šią vietą su plačia sritimi - ligi Dubysos Vytautas dovanojo savo didikui Jurgiui Gedgaudui, čia jau turėjo būti miško pramonės židinys su gyvenamais pastatais. Prie Jurgio Gedgaudo čia kūrėsi dvaras, kurį paveldėjo sūnus Petras Simonas, Šiluvos bažnyčios steigėjas.

Taip rašyti vietovardžius buvo neįprasta. Tas arba rodo jog senasis vardas jau buvo keičiamas nauju. Keisti reikėjo, kad būtų galima atskirti vieną Būdą nuo kitos. Sūduviuose pradėta skirti dvigubais arba sudurtiniais vardais, kaip Ąžuolų Būda, Salemos Būda, Griškabūdis, Valakbūdžiai, Lembūdžiai, Jurbūdžiai. Šiluvoj pasirinktas naujas vardas ir laikinai paliktas senasis.

Antrasis vardas taip pat neretas mūsų vietovardžiuose. Jau XVI-XVII amžiuje randame Šilo žemę, buvusią Butrimaičių kaime, Jurbarko valsčiuje. Buvo Šilo laukai Rėzgaliuose, Kražių valsčiuje. Buvo ir Šilų dvaras Ukmergės apskrityje, priklausęs (1619) Jokūbui Tautginui. Šilas valstybinėje gudų kalboje buvo rašomas Šilos, Šylo, Šilov.

Ši vardo kaita prasidėjo XVI amžiaus pusėje. Lietuvos Metrika 1567 metais dar rašo Šilova. Raseinių žemės teismo raštuose 1578 m. vartojami pakaitomis Szilova ir Szydlovoa, kartais įmaišant lotinizuotą Szilovia. To amžiaus gale, ypač nuo 1585 metų, jau yra ryški persvara Szydlavos labui.

Bene paskutinį šios vardo painiavos atvejį randame XVI a. pabaigoj. Merkelis Zaviša, parduodamas Šiluvą Sofijai Vnučkienei, 1591 metais rašo Szilova, o Vnučkienė 1592 metais savo fundacijoje kalvinams jau vartoja Szydlova.

Kalvinų sinodai - rajoniniai, provinciniai ir generaliniai - šią vietą mini jau suslavinta forma. Taip pat Žemaičių vyskupai savo pranešimuose Ap. Sostui, pradedant XVII amžiumi, vartoja Szydlovia, Szydloviensis.

Šios formos laikėsi ir Lietuvos žemėlapiai, pradedant nuo XVI a. Šis nesusipratimas pačių lenkų literatūroj buvo iškeltas XIX a. pusėje.

Tai padarė šiluviškis bajoras Ignas Bušinskis savo knygoje apie Šiluvą. Sekdami juo, primindavo lenkams šią klaidą ir kiti lietuviai.

Mūsų raštijoje bene pirmasis Tėvynės Sargas pašalino sulenkintąją formą, rašydamas Šilava, Liaudis iki I pasaulinio karo ir po to dar sakydavo „eisime į Šidlavą“, nors pačių atlaidų niekas nevadino kitaip, kaip Šilinėmis. Lenkiškosios formos galutinai nusikratyta tik nepriklausomybės laikais.

Tačiau ir tada nebūta vienodumo rašyboje, nes vieni vartojo Šilavą, kiti Šiluvą. Kalbiškai rodos tiksliau iš Šilo daryti Šilavą, tačiau labiau prigijo Šiluva. Patys šiluviai neturėjo vieno nusistatymo: vidurinė mokykla vadinosi šilavos, o paštas ir valsčius Šiluvos.

Jau pirmas vardas Būda rodo, jog čia kūrėsi miško darbininkų so...

Nekilnojamojo Turto Apžvalga Trakų Rajone

Šiame straipsnyje apžvelgsime nekilnojamojo turto pasiūlymus Trakų rajone, Rubežiaus apylinkėse, įskaitant žemės sklypus ir kitus objektus.

Trakų panorama.

Žemės Sklypai

Žemės sklypo įsigijimas - svarbus sprendimas, todėl būtina atidžiai įvertinti visus aspektus: vietą, plotą, paskirtį ir kainą.

Pavyzdžiui, parduodamas 1,90 ha žemės ūkio paskirties sklypas Telšių r., Degaičių sen., Pielių k., unikalus nr. 4400-5230-4564, kad.

Taip pat rinkoje galima rasti ir kitų įdomių pasiūlymų, pavyzdžiui, parduodama sodyba 0,196 ha arba 25 kv. m patalpos. Naujos statybos 122 kv.m. namai taip pat gali būti patrauklus variantas.

Pavyzdys: Sklypas Trakų Rajone, Šklėrių Kaimas

PARDUODAMAS NAMŲ VALDOS SKLYPAS Trakų r. sav., Šklėrių k., Rugiagėlių g.

• Plotas: 28.7 a
• Adresas: Rugiagėlių g., Trakų r. sav., Šklėrių k.
• Paskirtis: Namų valdos
• Ypatumai: Patogus privažiavimas, Elektra

Ieškote vietos, kuri galėtų būti ne tik Jūsų namai, bet ir nuosava ramybės oazė? Tuomet ši vieta skirta būtent Jums! Galėsite mėgautis gamtos teikiamais malonumais, gerėtis saulėtekiais bei saulėlydžiais.

Susisiekimas:

• Iki Rūdiškių miestelio 6 km.
• Iki Trakų miesto 10 km.
• Iki Vilniaus miesto 30 km.
• Iki Vilniaus miesto centro 36 km.

Puikus susisiekimas ir privažiavimas iki sklypo. Puikus susisiekimas važiuojiant traukiniu ~ 300 metrų nuo sklypo yra traukinių stotelė, traukinys iki Trakų, Vilniaus važiuoja 7 kartus per diena.

Infrastruktūra:

• Artimiausias darželis: ~ 6,6 km Trakų r. Rūdiškių vaikų lopšelis-darželis "Pasaka"
• Artimiausia mokymo įstaiga: ~ 6,8 km Trakų r. Rūdiškių gimnazija
• Artimiausia parduotuvė: ~ 300 m „Koops”, Šklėrių k., Trakų raj.

Kiti Nekilnojamojo Turto Pasiūlymai

Slengių gyvenvietėje parduodamas 2 aukštų namas. Gera vieta, netoli „Rimi“ parduotuvė, stotelė, mokykla. Bendras plotas 170 kv. m; Pirmame aukšte erdvi svetainė, virtuvės, wc, katilinė, antrame miegamasis (galima kambarį padalinti į du miegamuosius) ir erdvi vonia. 1 aukšte. Kaina: 220 000 €.

Parduodama sodyba Mažeikių r. Sodyboje yra 250 kv.m. mūrinis namas su 96 a. žemės sklypu. Namas yra renovuotas 2017 metais, pakeisti plastikiniai langai, santechnika, elektros instaliacija, trifazė elektra, vanduo iš šulinio, vietinė kanalizacija. Kieme yra ūkinis pastatas. Namas yra dviejų aukštų. Šiuo metu pirmame aukšte yra didžiulė svetainė sujungta su virtuve, du miegamieji kambariai. Antrame aukšte du kambariai. Namas apšiltintas. Namas parduodamas su baldais ir buitine technika. Kaina: 132 000 €.

Žemės Sklypų Kainos

Žemiau pateikiami konkretūs pavyzdžiai su kainomis ir plotais:

Parduodama Sodyba Daumantiškių Apylinkėse

Iki sklypo nuo asfalto apie 200 - 300 m. Aplinkui miškas, šalia du kaimynai. Vienas namas senos statybos, kitas naujai statosi. Sklype miesto vandentiekis, išimtos elektros sąlygos pasijungimui. Kaina derama.

tags: #parduodama #sodyba #daumantiskiuose