Žvilgtelėjus į Skaistės instagramo paskyrą matyti, kad moteris niekada nesėdi rankų sudėjusi. Veikloms suskaičiuoti prireiktų abiejų rankų pirštų. Vis dėlto svarbiausi jai yra keli užsiėmimai - renginių dekoravimas ir pagalba žmonėms kuriant namų ir butų interjerus. „Kažko tokio norėjau jau nuo penkiolikos metų.
Kai sutuoktiniams gimė sūnus Ainas, jie gyveno (ir šiandien tebegyvena) Žaliakalnio rajone. Sykį, važiuodama su tėčiu aplankyti senelio kapo, nusprendė paklausti vietinių, gal kas tame kaime parduoda žemės sklypą. Gavusi teigiamą atsakymą, pradžiugo, kad vieta nebloga, - tik apie 20 km nuo Kauno.
„Mokėjome nebrangiai, bet įsigijome visišką šabakštyną - be kelio, be elektros, be vandens. Tai buvo gal 20 metų neprižiūrėtas sodas. Aplinkiniai turbūt mus mintyse vadino kvaileliais. Kirpome vielinę tvorą ir po metrą skynėmės pirmyn“, - prisimindama darbų pradžią juokiasi S.
Kai galiausiai po poros vasarų darbo Blusiai išsivalė savo valdas, jų laukė netikėtai didelės investicijos. Pasirodo, įsigytas sklypas buvo pelkėtas - teko jį nusausinti. „Atėjo toks laikas, kai galvojome išvis nieko nebedaryti, nusibodo kiekvieną savaitgalį arti. Be to, baigėsi pinigai.
Vis dėlto širdis ir nuojauta skatino eiti pirmyn, tad pora galiausiai ryžosi pradėti namelio statybą. „Keliones kuriam laikui palikome ramybėje, o visus uždirbtus pinigus (vyras turi logistikos įmonę) investavome į sodybą. Pirmiausia atsirado terasa ir kubilas, kad po darbų turėtume kur nusimaudyti.
S. „Visada labai norėjau aukštų lubų, todėl svetainėje lubų aukštis yra apie 6 m. Pats namelis nedidelis, bet neužspaustas. Sodybos teritorijoje dar yra šiltnamis, vakarais, uždegus lempeles, primenantis lauko kavinę. Stovi nemažas aštuonmečio Aino vasaros namelis, į kurį telpa didžiulis čiužinys.
Šiuo metu nemažai sekėjų instagrame turinti Skaistė atvirauja, kad mintis savo kūryba dalytis socialiniuose tinkluose jai šovė į galvą visai neseniai - prieš dvejus metus. Kas traukia žmones sekti jos gyvenimą? „Nežinau... Gal įvairiapusiška veikla? Aš nerašau, nekeliu nuotraukų vien apie darbą ir sodybą.
Blusių šeimai maga tiek pasaulį pamatyti, tiek ir leisti ramius vasaros savaitgalius savo sodyboje, į kurią veržte veržiasi draugai. Paprašyta surengti virtualią ekskursiją po savo užmiesčio valdas, pašnekovė net nežino, nuo ko pradėti. Viskas čia atrodo labai sava ir miela. „Kad ir namelio grindys - dešimtį kartų mano išglostytos. Ir sienos - pačios šveistos, dažytos.
S. Dauguma daiktų Blusių sodyboje nenauji - prikelti antram gyvenimui. Poros pozicija tokia: geriau norimo daikto jie ilgiau neturės, bet atras tikrai patinkantį. Skaistė juokiasi, kad juodu su Juliumi niekam neleidžia uždirbti - viską sodyboje daro patys. Štai anyta labai gražiai siuva: yra pasiuvusi ir užuolaidas, ir kepsninių užvalkalus.
Šią vasarą, tikėtina, bus baigtas dar vienas naujas pastatas - moderni vištidė. Kas kasdien jį maitina? Pasirodo, šiais laikais viskas paprasta ir automatizuota. Išmani bus ir vištidė - su automatiškai atsidarančiomis durelėmis, savaime įsijungiančia ir išsijungiančia šviesa, vandens pašildymu žiemą ir t. t. „Iš tos mūsų vištidės realiai galėtų išeiti normalus 60 kv. m namas“, - tikina Skaistė ir ruošiasi ją apšiltinti, kaip neseniai padarė ir su savo sodo nameliu.
„Ar šią vasarą bus vištų, negaliu garantuoti, bet kad vištidė bus baigta - tai tikrai“, - sako S.Vaišnoraitė-Blusienė ir priduria, kad bet kokios vištos pas ją negyvens. „Kadangi vištidę statau ne dėl kiaušinių ar vištų mėsos, ieškosiu kuo įdomesnių veislių. Kadangi jauna šeima daug laiko leidžia sodyboje, joje augina ir sveiką, ekologišką maistą.
Tikina, kad jau nuo gegužės galo valgo gardžius agurkus iš savo šiltnamio. Šiuo metu turi ir salotų, svogūnų laiškų, ridikų. Labai laukia savų pomidorų, pupelių, arbūzų. Kur viskas telpa? Pasak Blusių, jų valdose yra trys nedideli sklypai. Viename stovi namelis, kitame - triušio namas ir vištidė, na, o trečias paskirtas daržams - ten auga pernai pasodintos braškės, arbūzai ir saulėgrąžos.
Ar planuose yra ir daugiau žemės? „Gal ir norėtume, bet kaimynai sakė nebeparduos“, - juokiasi S. Ar Blusių sūneliui Ainui tėvų užgaidos irgi rūpi? Anot mamos, berniukas šiuo metu tiesiog džiaugiasi laiminga vaikyste. „Mūsų tikslas nėra jį įdarbinti ar kažkaip įtraukti į savo veiklas. Norėjome, kad sūnus turėtų laimingą vaikystę, t. y., kad jis galėtų netrukdomas žaisti krepšinį lauke, o vasaromis turėtų vietą maudynėms.
Kadangi tėvai į sodybą važiuoja dažnai, Ainas ten irgi dažnas svečias. Mama džiaugiasi, kad pernai sūnus net buvo pasidaręs savo daržiuką, kur pasisodino žirnių. S. Socialiniuose tinkluose veikli moteris dalijasi ne tik vaizdais, kaip plečiasi ir gražėja jų savaitgalių rezidencija, bet ir asmeninėmis nuotraukomis, kaip krinta jos svoris. „Pusantrų metų nežinojau, ką daryti. Buvau tikra pampuška, - pasišaipo iš savęs. - Sportuodama nuo šio rugsėjo numečiau apie 30 kg.
Moteris netiki, kad vien mityba galima sureguliuoti svorį. Kiekviena turi atrasti savo receptą. „Kas vakarą nueinu 10 tūkst. žingsnių, nors vasarą jų būna ir dar daugiau“, - atvirauja ji ir priduria, kad žingsniuoti mėgsta abu su tėčiu. Paklausta apie dar vieną savo aistrą - sendaikčius - Skaistė atvira. Jai be galo rūpi seni daiktai, interjero elementai, baldai.
Moteris juokiasi, kad šeštadienį gali atsikelti anksčiausiai ir važiuoti į turgų apžiūrėti sendaikčių. „Na, tai kas, kad man nieko nereikia. „Kitiems būdavo gėda eiti į pigių drabužių parduotuves, o aš nuo paauglystės ten jausdavausi kaip žuvis vandenyje. Būdavo smagu atrasti gerą, kokybišką daiktą už gerą kainą. To paties tvaraus gyvenimo principo Blusiai laikosi ir buityje.
„Kai žinai savo mėgstamą stilistiką, kur kas paprasčiau viską daryti, - sako ji. - Tarkim, pamatau daiktą ir jau žinau, tiks man į namą ar ne.“ Štai ir vištidę pirmiau sukūrė savo galvoje, o tik paskui viską nubraižė ir perdavė vyrui, kad idėją realizuotų. „Man nereikia žiūrėti į pinterestą - ten viskas labai kartojasi. Tačiau negali ir visiškai atsiriboti, nes galvoje nuolat sukasi vaizdai, matyti socialiniuose tinkluose, interjero žurnaluose. Tuomet pasistengiu viską sudėti į vieną vietą“, - atvirauja S.
S. Kai Skaistės namuose rengiama kokia nors šventė, svarbiausia jai yra ne maistas, bet vaišių stalo estetika. Prisipažįsta, kad indų turi per daug, bet tik dėl to, kad jai patinka kaskart skirtingai dekoruoti stalą. „Mes visada savaitgaliais vakarienę valgome drauge ir prie gražiai paserviruoto stalo. Tai jau tampa tradicija.
Skaistė mini ir dar vieną gražią tradiciją, kuri metai iš metų įgauna pagreitį, - tai naminio vyno gamyba. „Esame išbandę gaminti visokį vyną - ir braškių, ir pienių, ir rabarbarų, ir vynuogių. Mėgstame eksperimentuoti. Skaniausias? Obuolių. Kai nusipirkę sklypą jį išsivalėme, ant žolės buvo prikritę daugybė obuolių. Prisispaudėme sulčių, o kas tada? Tuomet kažkas pasiūlė pamėginti užsiraugti obuolių vyno“, - prisimena ji.
„Norėjome vyno butelius laikyti tvarkingai ir gražiai, o ne tiesiog sumestus rūsyje - taip kilo mintis įsirengti vyno rūsį. Kadangi gyvename nestandartiniame bute Žaliakalnyje, jame yra didelis - 16 kv. m rūsys“, - pasakoja S.
Darbai taip sparčiai juda todėl, kad Skaistė turi šaunią talkininkų komandą. Įgyvendinti visus jos sumanytus projektus padeda tėtis Airinijus ir jos vyras Julius. „Meistrus samdėme tik tada, kai reikėjo surinkti sodo namelio karkasą, - pasakoja Skaistė. Kaimo gyvenimą ji puikiai išmano. Moka visus darbus - nuo šieno grėbimo iki daržų ravėjimo. Jauna moteris juokiasi, kad jos vyras Julius yra visiškas miestietis. S. „Dabar jis viską daro tik dėl to, kad labai mane myli, - džiaugiasi S. Vaišnoraitė-Blusienė. - Aš kuriu, projektuoju, o vyrui belieka sutikti. Skaistė įsitikinusi, kad Juliui patinka jos stiliaus pojūtis. „Esame kartu jau septyniolika metų. Draugavome nuo pat mokyklos laikų. Abu įsirengėme savo pirmąjį butą, paskui dar vieną Žaliakalnyje.
Kiti parduodami sklypai Lietuvoje
Štai keletas kitų pavyzdžių, kur galima įsigyti sklypą su sodyba Lietuvoje:
- Mažeikiai, Linksnakių km.
- Anykščių raj., Kunigiškių I kaimas
- Elektrėnai, Elektrėnų r. Jagėlonių k.
- Vilkaviškio raj., Vilkaviškio r. sav.
- Vilnius, Sodų 9-oji g.
Štai kaip dailininkas Marius Jonutis pasakoja apie gyvenimą kaime: - Totali ramybė. Vaikštai, kur nori. Stirnos. Bebras išlindęs pasirodė. Gervės trimituoja, žadina. Saulė teka kitaip - nuo „teletabių“ kalniuko, o leidžiasi į Verbliūdą. Kiekvieną rytą vis žaliau - nėra tų pačių dienų. Stebi gyvenimą. Kiek paukščių. Garniai. Vanagai medžioja. Savo beržynėlyje rudenį tiek baravykų, kad, kai išeinu su krepšeliu, dar marškinius reikia nusivilkti. Tai gražu, o mieste ką stebėt? - retoriškai klausia Marius ir patikina, jog svarbiausia - nepražiopsot gyvenimo.
- Mieste, kad ir Kaune, greitai slėgti pradeda, jautiesi lyg zoologijos sode. Neįpratau ir prie menininkų bohemos. Baruose, kaip ir bažnyčiose, jaučiuosi nejaukiai. Nelabai suprantu ir to „skausmo“ dėl barų uždarymo. - Gimiau ir augau žemaičių šeimoje Vilniuje. Iki ketvirtos klasės mačiau save matematikos profesoriumi, bet ketvirtoj klasėj tėvas sugalvojo, kad man sekasi paišyti. Taip atsirado Čiurlionio meno mokykla, vėliau sekė Dailės institutas, kuris jau vadinosi Akademija, kai baigė grafiką. Pirmos kūrybos kregždės gimė 1990 metais Vokietijoje Diuseldorfo Dailės Akademijoje, kur pusę metų mokiausi. Pradėjau nuo fanieros. Elektriniu pjūklu pjausčiau fanierą, linoleumą raižiau, dariau lino raižinius - yra tokia technika. Parodose dalyvauju nuo 1990 metų, surengiau ir apie šešiasdešimt personalinių. Visos jos vienaip ar kitaip svarbios.
Visos jos vienaip ar kitaip svarbios. Tarp jų - ir kiekvienais metais balandį - gegužę, o pernai buvusi ir šiemet vėl būsianti birželio mėnesį - tarsi metinė ataskaita tautai - tradicinė paroda „Meno nišos“ galerijoje. Dar parodos antroje „žemėje maitintojoje“ Danijoje. Būna užsakymai - detalinės ažūrinės į spintas arba dovanos vestuvių, jubiliejų, firmų užsakymai. Paišau vakare, kai jau neturiu jėgų statyti, žiemą, kai sutemsta. Viskas pramaišiui - statybos, paveikslai, darbai lauke - viskas priešokiais. Bet man taip gera, - pasakoja Marius, bandantis piešti savo individualų pasaulį, kurio nori pats.
- Mados nesivaikau. Galbūt todėl jo darbuose vyrauja ryškios spalvos, dekoratyvumas. „Nėra taip, kad viską sugalvoji, ir jau gyvas darbas. Gautųsi nuobodi kopija. Padedi vieną spalvą, šalia jos prašosi kita, - ramiai mintis dėlioja kūrėjas. - Jos dažnai tarsi pačios pasuka į sodyboje organizuojamus draugų plenerus, į Joninių tradicinį šventimą.
- Pretekstas - pavardė. Nuo vaikystės, nuo Čiurlionio laikų įaugę, kai gražią vasaros dieną gali susirinkti draugėn gražūs draugai“. Žinoma, mintimis Marius labai dažnai nuklysta į jam brangią Daniją. „Su danais draugystė užsimezgė dar nuo tų laikų, kai jie Kaune turėjo siuvimo fabrikų. Danijoje turiu savo fanų klubą. Jie organizuoja parodas, ieško naujų galimybių. Mano paveikslų pirkėjai yra paprasti danai, netgi pensininkai.
Pora danų man skyrė kambarį ir pasakė, kai esi Danijoje - čia tavo namai. Todėl šią danų porą vadinu savo daniškais tėvais. Danijoje šilčiau nei su kai kuriais lietuviais. Mus sieja humoro jausmas, rūpimos temos. Jie yra visiškai nesvetimi man. Kai iš Vokietijos įsuku į Daniją, jaučiuosi tarsi įvažiuoju į ramybės karalystę. Keliai kitokie. Ramybė, ramybė - lygumos, laukai, tik gandrų ten nėra. Danijoje saugu ir mažuose miesteliuose, kaimuose. Miesteliai komunomis vadinasi, žmonės ten kartu viską sprendžia. Turtingi investuoja į komunos gerovę - į medinius palei ežerus, vaikščiojimo takus, parkus. Viską sprendžia patys gyventojai.
Pavyzdžiui, žmonės restauravo 19 amžiaus bažnyčią, kurios viduje suoliukai - ryškios salotinės spalvos. Labai žaismingi. Ant kitos bažnyčios stogo padarė dekoratyvines kopėčias, tarsi laiptus į dangų. Kiekvienas savo akmenį įmūrytą taip pat gali rasti. O šioje, kur stovime, kur girdisi upelio šniokštimas priešais tvenkinį, jis susimąstęs prisidega pypkę ir rodo į tolį, kur, sako, kiek vėliau bus taip pat kaimo pasaka, kaip jo vienos iš parodų pavadinimas.
Ypač tada, kai sužydės seno didelio sodo obelys ten ir čia - jo ir žmonos Linos - didelio kiemo pakraštyje. Dar Marius sako, kaip gražu viską aplink Verbliūdą ir girdėt, ir pasilikti sau. O samanos lai auga. Jam gražu. Pačiame kieme auga ir didelis kaštonas. Jo vaisiai paskui byrės tiesiai ant pavėsinės, nusiridens iki priepirčio durų, kur dabar - jauki virtuvėlė.
…Tegu jis ir saugo šių dviejų įdomių žmonių ramybę, suteikdamas begalę polėkio paukščiams ant šakų, danguje ir aplink sodybą. Iš miškelio parnešiu tris baravykus ir žvynabudę, iš darželio parnešiu krapų, smidrų ridikų ir cukiniją, iš turgelio parsivešim grietinės ir duonos, kaimynas atneš išrūkęs žuvies, vištos padovanos kiaušinių, švęsime kasdienę šventę.
Sodiname medžius, o medžiai mus sodina, įžemina, tavo pasodintos gėlės mus sodina, ir žolelės visokios, ir pomidorai, suleidžiame savo šaknis čia, ir žemė, buvusi svetima, tampa mūsų sava, brangi, šventa. Kad ir kur nuvažiuotume, svajojame čia grįžti, nes mūsų ir medžių jau susipynė šaknys, mes jau nematome savęs be tų savų saulėlydžių, saulėtekių, rūkų, lietų vaivorykščių, vėjo ir žolės kvapo.
tags: #parduodamas #sklypas #ridiku