Radviliškio rajono pietinėje dalyje, Šušvės ir Žadikės upių santakoje, įsikūręs Pašušvio miestelis didžiuojasi turtinga istorija. Šiame krašte, be senosios Visų Šventųjų bažnyčios, ant Šušvės kranto stovi buvusio Pašušvio dvaro sodyba.
Ši vietovė, turinti gilias istorines šaknis, mena įvairius įvykius ir asmenybes. Pašušvio apylinkėse gimė Andriaus Mamontovo mama (mergautinė pavardė Čiplytė) bei garsaus fiziko Juro Poželos motina E. Varpinė.
Žvelgiant į praeitį, svarbu prisiminti, kad Pašušvys - tai ne tik kaimas, bet ir Kėdainių rajono pasididžiavimas istorine ir archeologine prasme. Čia atlikti archeologiniai tyrimai reikšmingi visai Europai.
XIX a. Pašušvio dvaras priklausė Juzefo Pilsudskio, Lenkijos maršalo, senelei Teodorai Butlerytei-Pilsudskai. Taigi, šios žemės susijusios su svarbia Lenkijos istorine asmenybe. Anot istoriko Karolio Samboros, XIX a. 2 ir 3 ketvirčiuose J. Pilsudskio seneliai Teodora ir Petras gyveno Pašušvio palivarke, kuris buvo įkurtas piečiau, dabartinėje Pajieslio kaimo teritorijoje. Deja, šis dvarelis sudegė.
Šiandien išlikę tik keli pastatai ir šimtamečiai parkai, menantys gilią praeities istoriją. Tačiau, kad visa tai būtų išlikę paslaptyje, jei Plinkaigalyje nebūtume pasikalbėję su Jūrate, kuri savo ir aplinkinių kaimų istoriją žino kur kas geriau nei mes patys.
Pašušvio dvaras garsus tuo, kad jame XIX a. 2 ir 3 ketvirčiuose gyveno Lenkijos maršalo Juozo (Juzefo) Pilsudskio seneliai Teodora ir Petras. Atrodo, kad būsimasis valstybės vadovas čia niekad nesilankė (lenkai būtų tokį atvejį tikrai paminėję). Beje, pavardę jie gavo nuo Pilsūdų vietovės, minimos dar gerokai iki šios giminės pasirodymo apylinkėse. Dvare vaikystę leido ir dailininkas Aleksandras Pilsudskis (1823 - 1864), nutapęs daug šeimos narių portretų, gimtuosius ir apylinkių pastatus. Iš čia kilo ir daug garsių Butlerių giminės žmonių.
Kaip dvaras atrodė prieš pusantro šimto metų galime įsivaizduoti iš šio aprašymo: "Pašušvio dvaro namas buvo senas, bet nemažas su gonkomis ant keturių piliorių, rūsyje visuomet buvo medaus ir degtinės (starkos). Kambarių sienas puošė paveikslai, šeimos portretai, neblogų tapytojų darbo aliejumi, jų tarpe: Kazimiero Pilsudskio, Onos Bilevičiūtės-Pilsudskienės, Bilevičių giminaitės kunigaikštienės Puzinienės, Bilevičienės iš Žabų, kunigo Melchioro Bilevičiaus, Petro Pilsudskio, Teodoros Butlerytės-Pilsudskienės, Petro draugo Kundroto. Pašušvio dvaro parke stovėjo koplytėlė, kur kartais buvo laikomos pamaldos; liepų alėja vedė į bravorėlį. Netoli sruveno Šušvės upelis, prie kurio sukosi du malūnėliai.
Apie 1877 m. senasis dvaro namas Pašušvyje sudegė, o kartu su juo ir istorinis knygų rinkinys, portretai, baldai, fortepijonas, smulkūs šeimos apyvokos ir atsiminimų daiktai. Sudegė taip pat aliejumi pieštasis Dievo Motinos Paguodėjos paveikslas iš parko koplyčios. Senojo namo tepasiliko rūsiai".
Vienas iš dvaro savininkų - Antanas Zaborskis (Antoni Zaborski) (1850-1907) buvo senienų kolekcininkas ir archeologas mėgėjas, kasinėjęs Pašušvio kapinyną. Pašušvio dvare buvusį nemažą archeologinių radinių ir kitų vertybių rinkinį perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.
Nuo Krakių pusės, vos prieš prasidedant Šušvei ir pačiam Pašušviui, reikėtų sukti kairėn. Čia pat, medžių pavėsyje, rymo bene vieni įspūdingiausių dvaro parko vartų Lietuvoje. 1890 m. pastatyti neogotikiniai raudonų plytų mūro vartai, kažkiek priminę Gediminaičių stulpus, ne tik priverčia išpūsti akis, bet ir žadina smalsumą pasidairyti už jų.
Parkas įkurtas XVIII-XIX amžiuje iškirsto pušyno vietoje. Spėjama, kad prie parko projektavimo darbų galėjo prisidėti ir garsus to meto vokiečių kraštovaizdžio architektas, dendrologas Georgas Frydrichas Ferdinandas Kuphaldtas. G. Kuphaldas 1889 metais viešėjo Pašušvio dvare ir dalyvavo gretimo Rezgių dvaro dvarininkų sūnaus krikštynose kartu su A. Zaborskiu. Manoma, kad A. Zaborskis, kurdamas Pašušvio parką, neapsiėjo be G. Kuphaldo konsultacijų.
Parkas išsidriekęs išilgai Šušvės upės. Pietinį, rytinį ir šiaurinį pakraštį juosia iškastas griovys. Iškart už vartų takai į abu šonus buvo apsodinti amerikinių liepų alėjomis. Parke vyrauja lapuočiai medžiai: klevai, uosiai, liepos, lazdynai, tuopos, drebulės. Tarp tvenkinio ir beržų alėjos yra išlikę buvusio kiniško stiliaus arbatos paviljono pamatai. Kiti parko statiniai buvo mažesnės altanos, dengtos gontais ir, pasak liudininkų, nudažytos juokingomis spalvomis.
Pirmojo pasaulinio karo metais Pašušvio dvare buvo įrengta karo ligoninė. Mirus parko įkūrėjui A. Zaborskiui, parkas tapo apleistas. 1969-1976 metais parke įsikurdavo Kėdainių rajono karinio komisariato organizuojamos šaukiamojo amžiaus jaunuolių stovyklos.
1982 metais Henriko Samboros iniciatyva pradėtas parko atgaivinimo planas. Tada prasideda pirmieji darbai parke - kertami menkaverčiai krūmai, ruošiama takų infrastruktūra. Sutvarkomos medžių alėjos, įrengiami takai, tvarkoma paminklų aplinka, išvalomi ir pagilinami tvenkiniai. Parke rengiamos kolūkio, apylinkės, rajono šventės. 1986-1988 metais parko tvarkymą perima Krakių savivaldybė.
Šiandien Pašušvys - senėjantis kaimas, tačiau vietos bendruomenė stengiasi puoselėti jo kultūrinį gyvenimą, organizuodama renginius tiek Pašušvyje, tiek Plinkaigalyje.
Netoli Pašušvio bažnyčios, Žadikės upės krante, yra senos kapinės. Jose buvo surasti Goštautų ir Oertelių palaidojimai. Oertelių giminės kapą puošia obeliską primenantis paminklas su simboliais - gyvate, pelėda ir rupūže.
Pasakojama legenda, kad ponas po palaidojimo naktimis būdavo iškasamas. Ramybę atrado tik pastačius paminklą su minėtais simboliais.
Šie kapai, kaip ir visas Pašušvio dvaras, liudija turtingą krašto istoriją ir kultūrinį paveldą.
Pašušvio dvaras - regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas, kurį sudaro svirnas, kumetynas, ūkinis pastatas (,,magazinas"), parkas (įkurtas 1890 m.), paminklas su šv. Antano skulptūra, Zaborskių kapas. Išlikę dvaro statiniai buvo pastatyti ir dvaro parkas įkurtas Antano Zaborskio (1850-1907).
Turbūt daugelis, kurie pirmą kartą važiuoja pro Pašušvį (Kėdainių r.), stabteli ties tiltu per Šušvę - kairėje pusėje stovi buvusio senojo tilto liekanos. Čia iš vandens išniręs platus mūrinis stulpas, iš kurio, tarytum samanoti ragai, kyšo tilto važiuojamąją dalį laikiusios sijos. Ties krantais taip pat matyti tilto pradžios ir pabaigos sutvirtinimai. Atrodytų, kad toks retai pasitaikantis vaizdas yra įdomiausias Pašušvio akcentas, tačiau taip manydami klystume.
Nuo jo perėjus į kitą gatvės pusę pro krūmynus šmėsčioja dvaro ūkiniai pastatai. Pirmasis dunkso buvęs dvaro sandėlis - magazinas, už jo - įspūdingo dydžio ir dailumo svirnas. Stovi jis laiko nukamuotas, bet dar stiprus ir lyg perliukais nusagstytas - apaugęs sulaukėjusių baltauogių meškyčių guotais.
Paėjus dar tolėliau, pasirodo buvęs pagrindinis dvaro kumetynas. Mažai kur galima rasti tokių puošnių - su reljefiniu augalinių motyvų dekoru ir įrėžta data - 1872 m. Kumetynų Pašušvio dvaras turėjo ir daugiau, tačiau, panašu, liko tik šis. Deja, bet dvaro rūmų Pašušvyje jau seniai nebėra, nors, žvelgiant į visus išlikusius statinius, akyse taip ir nori šmėžuoti jų kontūrai.
Gyvenimą pakeitę Europos rūmai, išgyvenę Antrąjį pasaulinį karą: Vilanovo rūmai
O dabar trumpam prisiminkime minėtąją statulą, kurią matėme Pašušvyje. Yra legenda, kuri pasakoja, kodėl buvo pastatyta ši šv. Antano statula. Tada, kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas iš Rusijos prisigrobęs turtų bėgo į Prancūziją, buvo apsistoję tame Pašušvio dvare. Jis su visa palyda buvo nakčiai apgyvendintas daržinėje, vėliau užrakintas ir sudegintas. O visi turtai pasiliko dvaro savininkui, už kuriuos jis pasistatė tą dvarą, kitus pastatus ir įveisę sodą. Tam, kad šiek tiek atpirktų savo kaltę, pastatė šv. Antano statulą, kuri atsisukusi į buvusį svirną, kad saugotų tai, ką sukūrė dvarininkas. Žinoma, jog dvaras buvo medinis, bet kaip tiksliai atrodė prieš pusantro šimto metų, galime tik įsivaizduoti.
Pašušvio Visų šventųjų bažnyčia
Štai keletas įdomių faktų apie Pašušvio dvaro sodybą:
- 1585 m. minimas Pašušvio vietoje buvęs Aklapuodžio kaimas.
- 1831 m. prie dvaro įvyko sukilėlių ir Rusijos kazokų kautynės.
- 1941 m. nužudyti Pašušvio žydai.
- 1950-1954 m. buvo Pašušvio apylinkės centras.
Pašušvio dvaro parko vartai
Žinoti ir perduoti savo krašto istoriją kitiems turėtų būti kiekvieno iš mūsų pareiga.
Klausiausi močiutės ir galvojau, o kiek dar istorijų papasakotų Šušvės vanduo. Tačiau upė niekada nesustoja - vis skuba savo keliu, vis juda pirmyn, nunešdama ir mus, ir laiką, ir prisiminimus...