Pienionių Dvaro Sodybos Istorija

Pienionių dvaras, įsikūręs Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, yra vienas iš kelių senajame Pienionių lauke buvusių dvarų, kurie vadinti tuo pačiu vardu. Nuo 2011 m. Pienionių dvaras šaltiniuose minimas nuo XVI a. pradžios.

Formuotis pradėjęs XV amžiuje, dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pr. Istoriniuose šaltiniuose netgi teigiama, kad 1442 m. šiame dvare lankėsi didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras. Pienionių sodas, apynių daržai ir tvenkiniai minimi 1594 m. pardavimo dokumentuose.

Iki XVII a. vidurio dvaro šeimininkais yra buvusios garsios Lietuvos didikų giminės - Sapiegos, Pacai. 1665 m. jis atiteko Antanui Daumantui-Siesickiui, vėliau iki XX a. pradžios priklausė jo giminei, buvo antraeilė valda, nes giminės centras visą laiką buvo Siesikuose (Ukmergės r.).

Ši giminė save kildino iš XIII a. Lietuvos kunigaikščio Daumanto, Utenos įkūrėjo. Pienionys (Pieniany) minimi ir Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 m. inventoriuje.

1755 m. Pienionių dvaro inventoriuje minima, jog dvarui priklauso Abromiškių palivarkas, Abromiškio, Vetygalos, Daumantų, Ardiškių ir Vildžiūnų kaimai. 1788 m. dvarą nupirko Justinas Daumantas-Siesickis ir kartu su savo sūnumis Antanu Valerijonu Siesickiu bei Feliksu Siesickiu - vėliau Ukmergės maršalka - pradėjo jį iš pagrindų tvarkyti.

XIX a. šie dvarininkai pasistatė naują gyvenamąjį namą, įrengė oranžeriją. Jie užveisė ir landšaftinio planavimo peizažinį 9 hektarų ploto parką, kurį nuo 1870 m. prižiūrėjo profesionalus čekas sodininkas Pranciškus Leineris. Šį parką kurį laiką prižiūrėjo profesionalus čekas sodininkas Pranciškus Leineris, per Krokuvą į Pienionis atvykęs apie 1870 m.

Jame augo daug augalų, atvežtų iš įvairių pasaulio šalių, daug retų augalų sodinukų į Pienionis iš Austrijos atsiųsdavęs sodininko sūnus, ten dirbęs miškininku. Už rūmų driekėsi vaisių sodas, kuriame augo visa, kas tik galėjo ištverti gana atšiaurų Lietuvos klimatą. Pasakojama, kad parką puošė beveik du šimtai retų rūšių ir veislių augalų, medžių, dekoratyvinių krūmų. Pagrindinis kelias ėjo klevų, tuopų ir kaštonų alėjomis. Buvo iškasti keli tvenkiniai, didžiausiame buvo įrengta dirbtinė sala. Parko centre buvusioje oranžerijoje augo abrikosai, vynuogės, lauramedžiai, atogrąžų augmenija.

Išskirtiniai buvo vienaaukščiai klasicistinio stiliaus mediniai dvaro rūmai su puošnia dviaukšte centrine dalimi, kuriai didingumo teikė keturių dorėninių kolonų portikas. Rūmų viduje įrengtas prabangus valgomasis, pokylių salė, svetainės, biliardinė, gyvenamieji ir svečių kambariai, biblioteka. Reprezentacines patalpas puošė židiniai, krištolo sietynai, parketinės grindys, aukštos baltų koklių krosnys, puoštos auksiniais dekoro elementais. Ypač ištaiginga buvusi pokylių salė.

XIX a. antrojoje pusėje Pienionių dvarininkas Leonardas Kazimieras Daumantas-Siesickis (?-1898) lėšomis rėmė Kavarsko bažnyčios statybą. 1848 m. kaimą nusiaubė gaisras, tuomet sudegė 13 sodybų.

1915 m. dvaro savininkas Juozapas Kazimieras Ignas Daumantas-Siesickis (1858-1927) priglaudė iš sugriauto Kavarsko pasitraukusį kleboną Petrą Legecką ir garantavo jam išlaikymą, dvaro rūmų antrojo aukšto salėje įrengė koplyčią. Po I-ojo pasaulinio karo tuometinis savininkas Juozas Daumantas Siesickis Pienionių dvare įrengė koplyčią.

Pienionių dvaras garsėjo ir spirito varykla, kuri čia buvo įrengta apie 1859 m., iki XX a. pradžios čia buvo varomas spiritas bei daromas alus. Pienionių dvarui Anykščių rajone priklausantis vadinamasis bravoro pastatas laikui bėgant turėjo įvairias paskirtis. Apie 1859 m. įrengtame pastate iki pat XX a. pradžios buvo varomas spiritas bei daromas alus.

J. Daumantas-Siesickis XX a. 1920 m. dvare gyveno 44 gyventojai. 1923 m. Pienionių dvare buvo 1 sodyba - 54 gyventojai. 1926 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet kaime buvo 9 sodybos. 1926 m. buvo vykdoma Pienionių dvaro žemės parceliacija, tuomet dvaro savininkas Juozapas Daumantas-Siesickis valdė 378,2 ha žemės.

Po dvaro reformos 1926 m. J. Daumantas-Siesickis pardavė dvarą buvusiam šio dvaro ūkvedžiui Juozui Šablevičiui, kuris nuo 1926 m. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 88,44 ha žemės. 1926 m., po dvaro žemių parceliacijos, dvaras buvo parduotas buvusiam jo ūkvedžiui Juozui Šablevičiui.

Senieji mediniai dvaro rūmai neilgai trukus buvo nugriauti, o mediena panaudota Kavarsko parapijos salės statybai. Iš rūmų liko tik rūsiai. Po I-ojo pasaulinio karo antro aukšto salėje tuometinis dvaro savininkas Juozas Daumantas Siesickis įrengė koplyčią, o 1926 m. šioje patalpoje buvo įrengta pradinė mokykla, kuri veikė iki pat 1973-iųjų.

Pienionyse 1916 m. buvo įkurta pradžios mokykla. Nuo 1926 m. iki 1973 m. dvare veikė pradinė mokykla. Nuo 1926 m. ji visą laiką veikė dvaro rūmų patalpose. 1926-1927 m. šios mokyklos vedėju dirbo Antanas Kunavičius, tuo metu jis mokė 40 vaikų. 1927-1934 m. šios mokyklos vedėju dirbo Petras Beišys, apie 1934-1936 m. - Sofija Dalibogaitė, 1936-1944 m. - Aloyzas Juodis.

Eilinio patikrinimo metu 1930-1931 m. dviejų komplektų pradinė mokykla veikė išnuomotose patalpose, su I-IV skyriais dirbo mokytojai Sofija Dalibogaitė ir Petras Beišys. 1939-1940 m. su I-IV skyrių 115 mokinių dirbo Marija Milinskaitė-Juodienė bei Aloyzas Juodis.

Pokario metais Pienionių pradinės mokyklos vedėjais dirbo mokytojai: 1944-1946 m. - Aloyzas Juodis, 1946-1948 m. - Stasė Uselienė, 1948-1949 m. - Povilas Beržinis, 1949-1950 m. - Antanas Serva, 1950-1956 m. - Pranas Dubietis, 1956-1960 m. - Karolina Kierienė, 1960-1968 m. - Eleonora Kačinskaitė-Jablonskienė.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Pienionių buvo ištremtos į Sibirą 2 šeimos. 1940 m. 1944-1954 m. veikė Ukmergės apskrities Kavarsko valsčiaus (vėliau - Kavarsko rajono) Pienionių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Nauja vaga", vėliau, stambinant ūkius, nuo 1950 m. priklausė "Pergalės", nuo 1962 m. - "Gintaro" kolūkiui, kol 1992 m. iširo. 1950 m. sausio 4 d. Pienionių kaime, nacionalizuoto dvaro bazėje, buvo įsteigta Kavarsko mašinų-traktorių stotis (MTS). 1951 m. stotis aptarnavo 14 kolūkių. 1963 m. sausio 5 d. stotis buvo likviduota, jos vietoje iki XX a.

Nuo 1954 m. Pienionyse buvo pašto įstaiga, nuo 1958 m. iki XX a. pabaigos veikė felčerio-akušerės punktas. Priklauso Kavarsko parapijai.

Išlikusią XIX a. Pienionių dvaro sodybą sudaro svirnas, rūkykla, bravoras, vartai su liūtų skulptūromis. Pienionyse yra architektūros paminklas - XIX a. dvaro sodyba: svirnas, rūkykla, spirito varykla, vartai su liūtų skulptūromis. Išlikusi mūrinė dviejų aukštų oficina.

Išlikęs peizažinio tipo parkas, kuriame vyrauja vietiniai medžiai: klevai, beržai, uosiai, liepos, taip pat introdukuotos medžių rūšys: baltosios eglės, europiniai maumedžiai, pocūgės, tuopos, riešutmedžiai.

Išsaugotas Pienionių dvaro XX a. pradžios nuotraukų albumas liudija XIX-XX a. sandūroje buvusią šio dvaro prabangą. Paminklų restauravimo projektavimo institutas 1984-1989 m. yra atlikęs Pienionių dvaro istorinius tyrimus. XX a. pabaigoje Pienionių dvaro sodyba su parku buvo grąžinti Šablevičių šeimai.

2006 m. Pienionių kaimo vakarinėje dalyje, šalia kaimo kelio, prie Balaišių sodybos, yra vietinės reikšmės dailės paminklas - koplytėlė. Ji yra taisyklingo šešiakampio plano, su šešiabriauniu piramidiniu stogeliu. Koplytėlės viduje yra medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Koplytėlę, pasak vietinių žmonių, XIX a. viduryje pasistatydino dvarininkas Leonardas Kazimieras Daumantas-Siesickis. Kavarsko klebono Jono Babono iniciatyva 1987 m. Netoli kaimo yra Pienionių tvenkinys, išlietas 1962 m. Pienios upelio slėnyje 6 km nuo buvusios jos santakos su Šventąja (plotas 73 ha, gylis iki 6 m, tūris 1,7 mln. kub.

XX a. pabaigoje Pienionių dvaro sodyba bei apleistas parkas XX a. pabaigoje buvo grąžinti Šablevičių šeimai. 2006 m. Pienionių kaimo vakarinėje dalyje, šalia kaimo kelio, prie Balaišių sodybos, yra vietinės reikšmės dailės paminklas - koplytėlė. Ji yra taisyklingo šešiakampio plano, su šešiabriauniu piramidiniu stogeliu. Koplytėlės viduje yra medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Koplytėlę, pasak vietinių žmonių, XIX a. viduryje pasistatydino dvarininkas Leonardas Kazimieras Daumantas-Siesickis.

Mokytoja kraštotyrininkė Sofija Šleikuvienė 1982 m. surinko Pienionių dvaro bei parko istoriją, rankraštis saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose.

Šiandieną ieškantieji praėjusių laikų mokyklų dvasios savo mokymams gali pasirinkti dvare išlikusią ir autentiškai restauruotą klasę. XX a. pabaigoje Pienionių dvaro sodyba su parku buvo grąžinti Šablevičių šeimai, kurie neilgai trukus dvarą pardavė. Modernioje Lietuvoje reikšminga dalis Aukštaitijos dvarų - atkurti, atstatyti ir prikelti naujam gyvenimui. Jie ne tik atviri turistams apsidairyti, bet ir vis dažniau tampa vieta kultūrinėms bei kulinarinėms edukacinėms veikloms.

Vienu įstabiausių medinės klasicistinės architektūros statiniu Lietuvoje laikomi Pienionių dvaro rūmai buvo valdomi žymiausių LDK didikų giminių - Sapiegų ir Pacų. O nuo XVII a. vid. čia įsikūrė dvarininkai Siesickai, kurie dvarą valdė net kelis šimtmečius. Dvaras taip pat išsiskyrė ir savo aplinka - čia įkurtas unikalus retų augalų parkas, kurį prižiūrėjo čekų kilmės sodininkas Pranciškus Leineris. Pasakojama, jog čia augo net 200 retų augalų bei rūšių ir veislių, dekoratyvinių krūmų. Dvaras įsikūręs Anykščių rajone, Pienionyse.

Išlikusi XIX a. Pienionių dvaro sodyba sudaro svirnas, rūkykla, bravoras, vartai su liūtų skulptūromis. Išlikęs peizažinio tipo parkas, kuriame vyrauja vietiniai medžiai: klevai, beržai, uosiai, liepos, taip pat introdukuotos medžių rūšys: baltosios eglės, europiniai maumedžiai, pocūgės, tuopos, riešutmedžiai.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami svarbiausi faktai apie Pienionių dvarą:

Pienionių dvaras

tags: #pienioniu #dvaro #sodyba