Pilaitė - Vilniaus miesto dalis, esanti į vakarus nuo Karoliniškių, Justiniškių ir Viršuliškių. Ši vietovė, sudaranti Pilaitės seniūniją, garsėja ne tik savo gamta, bet ir turtinga istorija. Prie Pilaitės telkšo Salotės, Gilužio ir Balčio ežerai, o per ją teka Sudervė, Neries intakas. Šiandien Pilaitė yra vienas sparčiausiai augančių Vilniaus rajonų, kurio pakraščiai nuolat keičiasi.
Pilaitės seniūnija Vilniaus miesto žemėlapyje
Šią gyvenvietę galima skirti į tris dalis: senąją, menančią LDK laikus, sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos epochų sandūrą, ir naująją statybą, prasidėjusią po 2000-ųjų.
Pilaitės dvaro sodybos istorija ir savininkai
Pilaitės dvaro sodybos išplanavimas susiformavo XVII amžiaus pabaigoje, sunykus ant kalvos XVI a. pradžioje LDK didikų Astikų pastatytai piliai. Dvaras po Astikų priklausė didikams Glebavičiams, Gorskiams. XVII a. viduryje jis atiteko jėzuitams.
Pilaitės dvaras
Po Jėzuitų ordino panaikinimo Pilaitė atiteko 1775 m. Seimo įsteigtai Edukacinei komisijai. XVIII a. pab. - XIX a. pr. dvaras buvo atiduotas valdyti bajorui T. Kukevičiui. Jo valdymo metu, nekeičiant planinės struktūros buvo perstatyti ir pastatyti nauji gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, išvystyta rekreacinė dvaro dalis, įrengtas parkas, išplėsti sodai.
Vilniaus universiteto laikotarpis
1827 m. Pilaitės dvarą nupirko Vilniaus universitetas. Čia vadovaujant profesoriui M. Očiapovskiui, tais pačiais metais pradėtas steigti pirmasis Lietuvoje Agronomijos institutas. Pilaitės mokomajam ūkiui paskirtas vadovauti profesorius M. Fričinskis. Pilaitės dvaro sodyboje mėgdavo ilsėtis Vilniaus universiteto profesūra. Čia kurį laiką gyveno ir rašytoja O. Radvilaitė - Mostovska (apie 1762-1833), parašiusi apysaką „Pilaitės vaiduoklis“.
1929 m. prie Pilaitės Agronomijos instituto Vilniaus universiteto vadovybė leido perkelti parapinių mokyklų mokytojų ir vargonininkų seminariją, nuo 1819 m. veikusią prie universiteto. Mokslinių tyrimų ūkio ir seminarijos nespėta sukurti.
Kiti savininkai ir laikotarpiai
1832 m. Nikolajaus I reskriptu Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o Pilaitės dvaras 1833 m., perduotas Liaudies Švietimo ministerijos žinion. Pilaitės dvarą su visais pastatais nuo 1833 m. iki 1860 m. išsinuomojo ir činčo teisėmis valdė tas pats agronomas Mykolas Fričinskis (1792-1859). Mirus M. Fričinskiui, dvaras testamentu atiteko sūnėnui K.Fričinskiui. Jo valdymo metu Pilaitė gerokai nuskurdo.
Jau XIX a. devinto dešimtmečio pradžioje jis priklausė Polozovams. 1881 m. našlė E. Polozova Pilaitės dvarą pardavė bendron nuosavybėn broliams baronams Dovydui ir Augustui Gvidonui Hugo Bolto fon Hogenbachams. Mirus 1891 m. Dovydui Hogenbachui, jo valdyto dvaro dalis atiteko broliui Augustui Gvidonui. Dabar išlikusių neoklasicistinių Pilaitės dvaro rūmų statytojai buvo Hogenbachai, kurie dvarą valdė 1881 -1913 metais.
Pirklys Arsenijus Pimenovas su žmona Stefanija Pilaitės dvarą iš pastarojo įsigijo 1913 m. Pimenovų šeima 1921 m. dvaro žemes ir pastatus pasidalino. Petrui Pimenovui priklausė 107 ha žemės, vandens malūnas su tvenkiniu ir dar 3 trobesiais.
1940 m. dvaro pastatai ir jo žemės nusavintos sovietų valdžios. Ilgą laiką dvare buvo Buivydiškių tarybinio ūkio-technikumo pagalbinis ūkis. Po 1990 m. dvaro sodybos pastatai privatizuoti.
Pilaitės dvaro sodyba šiandien
Šiandien Pilaitės dvaras neveltui gali didžiuotis tiek savo praeitimi, tiek dabartine padėtimi. Išlikę seniejieji rūmai savo puošnumu panašūs į Beržėnų dvarą. Architektūra kiek apniokota sovietinių sprendimų. Dvaras turi pakankamai didelį potencialą. Tačiau dar daug pastangų reikės įdėti, norint prikelti bei puošniai pristatyti atskirus architektūrinius vienetus. Tokius kaip- oficina, pagrindinis rūmų pastatas ir kt.
Galite aplankyti ir kepurinį medinį malūną, įsikūrusį buvusio Pilaitės dvaro teritorijoje.
Daukšiagirės dvaro sodyba
Kitos įdomios vietos Pilaitėje
Be dvaro sodybos, Pilaitėje ir jos apylinkėse galima rasti ir kitų įdomių lankytinų vietų:
- Tuputiškių serpantinas - vienintelis toks kelias Lietuvoje, sujungęs Aukštutinį ir Žemutinį Pavilnį.
- Muitinės muziejus - jame sukaupta daugiau kaip 7 tūkst. įvairių eksponatų, susijusių su muitinės istorija.
- Verkių dvaro sodybos vandens malūnas - XIX a. pastatytas malūnas, kuriame dabar įsikūręs restoranas.
- Balsio regykla - nuo jos atsiveria vaizdas į Žaliuosius ežerus ir aplinkinius miškus.
- Šv. Faustinos namelis - vienuolyno namas, kuriame gyveno šv. Faustina, restauruotas ir atviras lankytojams.
- Sėkmės pilvas - bronzos bareljefas, kurį paglosčius galima tikėtis sėkmės.
- Altanos kalno regykla - nuo kalno viršūnės atsiveria nuostabi Vilniaus panorama.
- Siauriausia Vilniaus gatvė ir siauriausia Vilniaus pėsčiųjų gatvelė - unikalūs miesto elementai.
- Gedimino kapo kalnas - kalva, kurioje, pasak legendos, palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.
- Nykštukų perėja - senovinis pasažas, kuriuo praeiti galima tik pasilenkus.
- Senasis Vilniaus - Kauno traktas - istorinė kelio atkarpa, menanti svarbius įvykius.
Tuputiškių serpantinas
Pilaitė - tai ne tik modernus rajonas, bet ir vietovė, turinti gilias istorines šaknis bei išsaugojusi svarbius kultūros paveldo objektus.