Vanduo yra labai svarbus ir vandens, ir sausumos ekosistemų egzistavimui. Vandens išteklių valdymas turi užtikrinti ekosistemų egzistavimą.
Be vandens neįmanomas joks civilizacijos procesas ir net gyvybė apskritai. Vartotas vanduo tradiciškai būdavo laikomas vartojimui nebetinkamu ir tetarnaudavo priemone atsikratyti atliekomis.
Šios, žmogaus reikmes tenkinant susidariusios, atliekos ir gamtinio vandens savybės egzistuoja glaudus ryšys. Gamtiniame vandenyje atsirado priemaišos, galėjusios patekti ten tik iš atliekų ar nuotėkų. Šios savarankiškomis laikytos vandens tiekimo ir nuotėkų šalinimo sistemos susijusios ne tik tuo, kad kur baigiasi vandentiekis, ten prasideda nuotakynas, bet ir tuo, kad kur nuotėkos išleidžiamos, prasideda vandens vartojimas, t.y. kokias nepageidautinas priemaišas suleisime į vandenį su nuotėkmis, tokias turėsime išimti iš jo, ruošdami vandenį vartojimui.
Vandentvarka jungia į vieną sistemą keturias sritis: vandens vartojimą (ne gamtinio slėgsojimo vietose) bei naudojimą (gamtiniuose telkiniuose), vandentiekį (vartotojų aprūpinimą vandeniu), nuotėkų šalinimą (vartoto bei kritulių vandens sudorojimą) gamtinius vandens telkinius (vandentiekos šaltinius bei nuotėkų rinktuvus). Vandens ištekliai, kaip ir kiti gamtos turtai, yra Lietuvos Respublikos nacionalinė vertybė. Remiantis "Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu", viešojo vandens tiekimo paslauga turi būti prieinama gyvenamosiose vietovėse, jų dalyse ar pavieniuose pastatuose, kuriuose gyvena daugiau nei 50 gyventojų.
Wain QBIC kaupimo ir infiltravimo sistemos
Požeminis vanduo Lietuvoje yra pagrindinis geriamo vandens šaltinis. Dalis Lietuvos gyventojų vartoja šachtinis šulinio vandenį.
Šachtiniai šuliniai paprastai yra negilūs, vanduo į juos patenka iš seklių gruntinio vandens išteklių. Šiauliuose geriamojo vandens kokybės klausimas aktualus apie 15 proc. gyventojų, kurie vartoja šachtinis šulinio vandenį, nes šiuose rajonuose nėra centralizuotos vandentiekio ir nuotekų sistemos. Šiaulių visuomenės sveikatos centro duomenimis, mieste blogėja šachtinis šulinio vandens kokybė ir tai patvirtina atliekami tyrimai. Neištyrus šulinio vandens, tokį vandenį vartoti maistui yra pavojinga. Gyventojai daug nepatogumų patiria ir dėl nuotekų išvežimo. Nuotekas tenka pilti į išsiurbimo duobes, o vėliau rūpintis išvežimu. Dėl nesandarių duobių tarša pakliūva į gruntą, teršia gruntinį vandenį.
Atskleisti visuomenės požiūrį į vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemą bei jos problemas Šiaulių mieste. Tyrimo metodai: apklausa, naudojant iš anksto parengtą klausimyną, gautų duomenų analizė ir apdorojimas, aprašomasis, teorinis modeliavimas, prognozavimas.
Tik apie 3% viso žemės vandens yra gėlas vanduo, iš jų 2,09 % ledo pavidalu, 0,01% randama ežeruose ir upeliuose, 0,61% požeminiuose vandenyse, atmosferoje 0,01%. Šiame kiekyje tame tarpe ir žemdirbystėje naudojamos trąšos (pesticidai, herbicidai, insekticidai), perteklinis mėšlas, chemijos pramonė ir kt. ypatingai teršia vandenį, kuris grynas ar jungtyje su kitomis medžiagomis laikui bėgant prasisunkia net per labai storą žemės sluoksnį ir atsiduria mūsų kavos ar arbatos puodelyje. Todėl visame pasaulyje drastiškai daugėja degeneracinių susirgimų, auga gydymo išlaidos.
Daugelis upių buvo naudojamos kaip tinkamiausias nuotėkų atsikratymo kelias į jūrą nenumatant, kad per upės vagą toksinės medžiagos sunkiasi vis į gilesnius vandens sluoksnius taip sugriaunant bioįvairovę, pakenkiant beveik negrįžtamai vandens kokybei kuri savo ruožtu kenkia žmogaus sveikatai.
Lietuvos Respublikos vartojamas geriamasis vanduo tiekiamas tik iš požeminių vandens šaltinių, kurių potencialūs ištekliai - apie 3,2 mln. kub. metrų per parą. Pastaraisiais metais vandens vartojimas nuolat mažėjo ir šiuo metu sudaro 0,4 mln. kub. metrų per parą. Prognozuojama, kad iki 2025 metų požeminio vandens poreikis gali padidėti iki 0,9-1 mln. kub. metrų per parą, taigi vandens atsargos artimiausius 20 metų bus pakankamos. Didžiuma Lietuvoje naudojamų požeminio vandens išteklių geros kokybės, todėl brangių vandens gerinimo technologijų taikymo poreikis nedidelis.
Didžiausia požeminio vandens kokybės problema, kurią reikia spręsti artimiausiu metu, - per didelė geležies, mangano, sulfatų, chloridų ir fluoro koncentracija. Šiuo metu geležis iš viešai tiekiamo vandens šalinama 64 Lietuvos miestuose (70 procents viso viešai tiekiamo vandens). Antrinei geležies taršai išvengti būtina renovuoti arba keisti vamzdynus. Per didelė sulfatų ir chloridų koncentracija yra Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių rajonuose ir Marijampolės apskrityje tiekiamame vandenyje. Vanduo, kuriame per daug fluoro, tiekiamas apie 128 000 gyventojų Šiaurės-Vakarų regione.
Požeminį vandenį taip pat naudoja Danija (99 proc.), Austrija (98,6 proc.), Islandija (97 proc.). Dauguma Europos valstybių geriamąjį vandenį ruošia iš paviršinio ir požeminio vandens. Dalis Europos valstybių (Ispanija 78 proc., Airija 75 proc., Anglija 70 proc., Graikija 50 proc., Estija 35 proc. ir kt.) naudoja paviršinį vandenį, kuris, prieš patekdamas vartotojui, turi būti reikiamai išvalytas, pasitelkiant gana nepigias technologijas. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Malta ir Kipras, dalis geriamojo vandens ruošiama (distiliuojant) iš jūros vandens.
Paviršiniai vandenys tai ežerai, upės ir šaltiniai. Paprastai toks vanduo nėra turtingas mineralinėmis medžiagomis, dažnai vadinamas "minkštu vandeniu" net jei jis kaip dažnai ir yra nėra minkštas. Paviršiniai vandenys pasižymi daugeliu skirtingu užterštumu, tokiu kaip gyvūnų išmatos, pesticidai, insekticidai, herbicidai industrinė tarša, dumbliai, daugelis organinių medžiags. Net tyras kalnų upelis gali turėti Giardia ar Coliform bakterijas iš laukinių gyvūnų išmatų. Todėl vanduo nepriklausomai nuo šaltinio turėtų būti bent virintas ar dezinfekuotas prieš naudojant jį gėrimui.
Gruntiniai vandenys gali turėti visas rūšis ar tik kai kurias rūšis teršalų randamų paviršiniuose vandenyse. Nors požeminiai vandenys dažniausiai atitinka higienos reikalavimus.
Lietuvos upių baseinai
Požeminio vandens sluoksniai