Pirmykštis būstas: Vitruvijaus idėjos ir Panteono paslaptys

Architektūra visada atliko svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, ne tik suteikdama prieglobstį, bet ir formuodama dvasinę orientaciją. Žmogus negali gyventi apsuptas netvarkos: chaosas privalo būti perkeistas į kosmą. Atskleidžiant laiką ir erdvę, žmonėms turi būti suteikta gyvenamoji vieta, jų etosas. Architektūrai toks susiaurinimas iš prigimties svetimas.

Šiandien vis dar vienas architektūros uždavinių yra pateikti pasaulio, kaip prasmingos tvarkos, interpretaciją, per kurią žmogus galėtų atrasti savo vietą gamtoje ir bendruomenėje. Tačiau vien jau dėl to, kad architektūra orientuota ne tik į estetinį pasigėrėjimą, bet ir į gilesnę patirtį, dėl to, kad ji formuoja žmogiškosios patirties laiką ir erdvę, neišvengiamai turėtume ją vertinti pagal kriterijų, kaip gerai ar blogai atliepia tai, ką pavadinau jos etine funkcija. Williamas Hubbardas teisus, architektūros savavališkumo problemą siedamas su tuo, kaip išreiškiami žmonių gyvenimo idealai.

Giliai apie būstą ir gyvenimą mąstė šiuolaikinis vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Jo pateiktą ūkininko sodybos Švarcvalde aprašymą galime suprasti kaip bandymą suteikti turinį autentiško gyvenimo vizijomis mus persekiojančiam namo idealui. Heideggerio ūkininko sodyba tam tikra prasme gali pasirodyti nutolusi labiau nei Laugier aprašyta pirmykštė trobelė.

Laugier apie trobelę svarsto per individo santykį, o Heideggeris, regis, mąsto per išplėstinės šeimos, ir dydžio, ir laiko prasme, prizmę. Sodyba išreiškia būdą „skirtingoms kartoms po vienu stogu keliauti per laiko tėkmę“. Ji formuoja ne tik erdvę, bet ir laiką taip, kad žmogus gyvenamąją vietą įgyja lyg besitęsiančios bendruomenės narys. Heideggeris mąsto apie šią sodybą kaip apie esančią konkrečiame krašte. Ji atsirado iš to kraštovaizdžio tarsi atsakas į jį.

Autentišką statymą Heideggeris supranta kaip natūraliai žmogui būdingos ir vietos pojūtį stiprinančios pirmapradės būties-pasaulyje interpretaciją. Pasaulio, kaip beprasmės tikrovės, suvokimas remiasi iškreipiančiu patirties susiaurinimu, dėl kurio iš akių pametama daiktų prasmė. Turime išmokti pastatyti mokslą į vietą ir susigrąžinti metaforiška natūraliųjų simbolių ar gamtos kalba išreiškiamą tiesą.

Natūraliaisiais aš laikau simbolius, kurie gali būti išvesti analizuojant žmogaus buvimą pasaulyje. Jau pati būties-pasaulyje sąvoka, kurią perimu iš Heideggerio, reiškia atmetimą tokių interpretacijų, kurios patyrimą susiaurintų iki subjekto santykio su objektais. Visų pirma, žmogus suvokia esantis ne priešais pasaulį, žvelgdamas tarsi į paveikslą, o apsuptas daiktų, patiriamų iš tam tikros vietos. Heideggeris teigia, kad pirmasis mūsų susidūrimas su daiktais yra „parankus“.

Kūnas man suteikia natūralų artumo ir atstumo pojūtį: tai, kas man už nugaros, mažiau pasiekiama nei tai, kas yra priešais. Pavyzdžiui, „viršuje“ turi visiškai kitą reikšmę nei „apačioje“. Neapversime pastato iš viršaus į apačią ir nepasuksime, galime tik sukurti tokį projektą, kuris atrodytų be didesnio vargo pasukamas ar apverčiamas. Neagituoju čia nei už apverčiamumo, nei už stabilaus įsišaknijimo įspūdį. Jei „viršuje“ ir „apačioje“ apima skirtingas reikšmes, tas pats pasakytina ir apie žodžius „horizontaliai“ ir „vertikaliai“, „išorėje“ ir „viduje“, „tamsoje“ ir „šviesoje“.

Apsiribosiu pateikdamas keletą užuominų, kaip būtų galima ugdyti natūraliosios architektūros kalbos supratimą. Galbūt pats „kalbos“ terminas gali būti kiek klaidinantis, nes tai, ką vadinu kalba, pirmiausiai orientuota į pojūtį ir vaizduotę. Dar prieš žodinę išraišką reikalingas jos pajautimas. Menai, ypač architektūra, turi daug geresnes galimybes nei filosofija išmokyti klausytis šios kalbos.

Galėtų, pavyzdžiui, būti mokymai, skirti langams, durims arba stogams, laiptams - sąrašas būtų begalinis. Be architektūros, išmokti klausytis padėtų poezija ir tapyba. Tokie mokymai nesibaigtų nurodymais - rezultatas turėtų būti kažkas panašaus į žodyną.

Didžioji dalis simbolikos, kurią matome XIX ir XX a. architektūroje, yra jau nebesuprantamų arba nebeaktualių praeities simbolių atkartojimas. Užuot siekus sugrąžinti tai, ką pavadinau natūraliaisiais architektūros simboliais, čia žaismingai išreiškiamas praėjusių epochų simbolizmas. Mums reikia ne metasimbolių, o tradicinių simbolių „archeologijos“ - požiūrio, kuris nebūtų sutelktas tik į simbolių tradiciškumą, bet per tradicijas gebėtų įžvelgti universalų žmogišką pagrindą.

Mūsų būtis pasaulyje susijusi su kitais. Tiek gamtoje, tiek ir sociume turime jaustis kaip namuose, o abi šias aplinkas neišvengiamai interpretuoja architektūra. Akivaizdus Laugier pasakojimo apie pirmykštę trobelę trūkumas yra ignoruotas socialinis aspektas. Tad Laugier būdingas subjektyvizmas - jis yra liberalios minties prielaida. Tai iš esmės skiria Laugier ir Vitruvijaus pasakojimus.

Idealus Heideggerio pastatas, kaip ir Laugier trobelė, yra namas. Tik apie Švarcvaldo sodybą mąstoma kaip apie šeimos, besitęsiančios iš kartos į kartą, būstą. Reikėtų vis dėlto suabejoti pačiu gyvenamojo namo sureikšminimu. Prisiminkime, jog architektūros teorijoje yra svarbi ne viena, bet dvi paradigmos, tarsi du elipsės židiniai, iš kurių vieną sudaro namai, susiję ne tiek su individualumu, kiek su šeimyniškumu, kitą - bažnyčia arba šventykla.

Architektūros teo­retikams ramybės nedavė ne tik pirmojo namo, bet ir sakralias ištakas turinčio dieviškojo statinio idėja. Pirmoji paradigma labiau orientuota į fizinės, o antroji - į dvasinės orientacijos poreikį. Neturėtume pamiršti, kad didelė dalis to, apie ką rašoma architektūros istorijos knygose, yra sakraliniai pastatai. Per daugelį šimtmečių Vakarų architektūros istorija iš esmės susiaurėjo iki bažnyčių istorijos.

Kalbėjau apie namą ir šventyklą kaip apie du elipsės židinius. Juos skiriantis atstumas koreliuoja su tuo, kuris skiria privatumą ir viešumą. Etinė architektūros funkcija pirmiausiai yra viešoji funkcija. Sakralinė ir visuomeninė architektūra suteikia bendruomenei centrą (arba centrus). Žmogus per gyvenamojo būsto ryšį su tokiu centru atranda vietos jausmą.

Tad galime privačią architektūrą įsivaizduoti kaip pagrindo užstatymą, kurį suprasti leidžia viešosios architektūros pavidalai. Statant šiuolaikinę architektūrą, vis dėlto jau nebekeliami tikslai, leidžiantys varžytis su tradicine šventove. Kaip žinia, bažnyčias statome ir toliau, tačiau jos tapo tik vienu iš pastatų tipų, ir vargu ar tokiu, kuriam daugelis architektų skirtų labai daug reikšmės.

Šiandien nė vienas pastato tipas negalėtų pretenduoti į tokią visuomeninę reikšmę, kuria kadaise pasižymėjo bažnyčia, nėra ir institucijos, galinčios pretenduoti į tradicinę Bažnyčios, kaip mūsų pašaukimo sergėtojos ir aiškintojos, funkciją. Vis dažniau vertė siejama su privačiu gyvenimu. Iš to išplaukia ir vis didesnis dėmesys namams - jiems neretai priskiriamos beveik bažnytinio sakralumo savybės.

Panašų požiūrį į architektūrą atspindi ir Švarcvaldo sodybos išaukštinimas Heideggerio filosofijoje, kur elipsę pakeičia apskritimas su vieninteliu centru - namais. Taip suponuojamas autentiškos bendruomenės subyrėjimas į pavienius asmenis ir šeimas, o tokia įvairovė lemia iš savimeilės ir siekio ją išgydyti atsirandantį formalų santykį su teise ir valstybe. Būtis pasaulyje iš esmės reiškia buvimą ir su savimi, ir su kitais.

Statant pastatą šią įtampą privalu pripažinti ir gerbti. Kiek reikšmės pastate suteikiama privačiai ir viešajai funkcijai, kiekvienu atveju paskirstoma individualiai, tačiau rūpinamasi ne vienu, o abiem elipsės židiniais: anksčiau į bažnyčią orientuoti ištekliai šiandien gali būti nukreipti į viešąsias erdves, aikštes, gatves ar parkus.

Žvelgiant į architektūros istoriją, negalima nepaminėti romėnų inžinerijos stebuklų, ypač betono naudojimo. Romėnų betonas pasižymėjo ypatingu tvirtumu ir ilgaamžiškumu, o vienas ryškiausių to pavyzdžių - Panteonas Romoje.

Panteonas Romoje

Panteono betono paslaptys

Šis pastatas padarytas išskirtinai iš betono ir turi įspūdingo dydžio 43 metrų aukščio kupolą, kuris yra didžiausias iš visų senojo pasaulio statinių. Įdomu tai, kad nei vienas šiuolaikinis panašaus pobūdžio pastatas nebūtų statomas be plieno sutvirtinimų.

Bet Panteonas plieno sutvirtinimų neturi ir yra pagamintas tik iš betono. Nepaisant viso to per tuos du tūkstantmečius pastatas atlaikė daugybę žemės drebėjimų, barbarų įsiveržimą bei įvairius gamtos reiškinius.

Metų metus mokslininkai spėliojo, kuo ypatingas šis betonas, naudotas Panteono bei kitų romėnų paminklų statyboms. Dauguma mokslininkų pabrėžė praktiką į betoną įmaišyti ugnikalnio pelenų.

Naujame tyrime mokslininkai analizavo šio betono sudedamąsias dalis - kad išsiaiškintų, kodėl jis toks tvirtas. Kaip ir įtarta, esminė betone esanti medžiaga yra kalkakmenio ir ugnikalnio pelenų mišinys.

Maišydami skiedinį pagal jau minėtą receptą, kurį naudojo I-ojo amžiaus romėnų architektas Vitruvius, mokslininkai jį analizavo ir nustatė, kad skiedinyje buvo daug tankių itin atsparaus mineralo, vadinamo strätlingite, sankaupų.

Šios sankaupos (kristalai) susidarė dėl reakcijos, įvykusios tarp kalkakmenio ir ugnikalnio kilmės medžiagos. Visa tai leido išvengti mikroskopinių įtrūkimų, sutvirtinant sąsajų zonas, kurias mokslininkai pavadino silpniausia grandimi šiuolaikiniame cemento pagrindu pagamintame betone.

Anot Gail Silluvan iš „Washington Post“, romėnų naudotas betonas turi pranašumų prieš šiuolaikinį betoną. Mat strätlingite kristalai yra panašūs į mikropluoštus, dedamus į šiuolaikinį cementą sąsajų zonoms, kuriose itin dažnai pasitaiko įtrūkimų, tvirtinti.

Architektūra, kaip ir betonas, reikalauja ne tik tvirtumo, bet ir išmintingo medžiagų bei idėjų derinio. Romėnų betonas, kaip ir Vitruvijaus idėjos apie pirmykštį būstą, tebėra įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniams architektams ir inžinieriams.

tags: #pirmykstis #bustas #vitruvijus