Pivašiūnai – Dzūkijos perlas

Pivašiūnai - nedidukas Dzūkijos bažnytkaimis, įsikūręs vaizdingoje kalvotoje vietovėje, šalia didžiulio Pivašiūnų-Gineitiškių miško ir Ilgio ežero, 25 kilometrai į šiaurės rytus nuo Alytaus ir 11 kilometrų į šiaurę nuo Daugų.

Pivašiūnai garsūs savo Šv. Mergelės Marijos atlaidais per Žolinę, kai ten atvyksta daug tikinčiųjų. Gyvenvietės pagrindinis objektas - ant kalno pastatyta Pivašiūnų bažnyčia; nakties metu apšviesta, ji yra matoma apylinkėse beveik 5 km spinduliu, o šviesos pašvaistės siekia beveik 10 km atstumu nutolusias vietoves.

Nuo 2007 m. Pivašiūnai yra vienas iš Jono Pauliaus II piligrimų kelio Lietuvoje objektų (www.piligrimukelias.lt). Šiandien Pivašiūnai - seniūnijos centras. Jis mielai priima piligrimus ir smalsius keliautojus.

2006-aisiais patvirtintas Pivašiūnų miestelio herbas, sukurtas dailininko Arvydo Každailio. Šis paveikslas pavaizduotas ir Pivašiūnų herbe, kuris patvirtintas Prezidento 2006 m. gegužės 24 d. dekretu.

Mėlynajame herbo skydo lauke, simbolizuojančiame dangų, dvasios ramybę, gulsčiame sidabriniame pusmėnulyje ragais į viršų auksinis Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslas, viršuje apsuptas 12 mažesnių auksinių ir 12 didesnių sidabrinių šešiakampių žvaigždžių, papėdėje - heraldinis juodas trikalnis.

Istorija

Rašytiniuose šaltiniuose Pivašiūnai pirmąsyk paminėti tik įpusėjus XVII amžiui, nors žmonių, atrodo, čia gyventa daug anksčiau. Rašytiniuose šaltiniuose Pivašiūnai minimi nuo XVII a., tačiau įvairūs ženklai (pvz., netoli Pivašiūnų esantys pilkapiai) rodo, kad čia gyventa gerokai anksčiau. Senovėje maždaug šiomis vietomis ėjo vienintelis kelias iš Punios bei Alytaus į Trakus ir Vilnių.

Dėl Pivašiūnų pavadinimo kilmės pateikiamos dvi nuomonės. Viena jų, kad Pivašiūnų pavadinimas kilęs iš upėvardžio Pievesa. Apie šį upelį pasakojama legenda - kadaise jis buvo sraunus ir gilus. Kovų su kryžiuočiais laikais Lietuvos kariuomenės vyrai ir vadai sustodavo pailsėti ir arklių pagirdyti, ieškodavo seklesnių vietų perbristi upelį. Srauni srovė galėjo raitelį su šarvais ir žirgu nunešti. Kiti teigia, jog Pivašiūnų pavadinimo kilmė yra asmenvardinė - iš lenkiško Piwosz (liet. Pivašius). Tokį atsakymą 1921 m.

Kaimelis pirmą kartą paminėtas 1608 m. žemių ribų dokumentuose, kuriame užsimenama apie kelią einantį iš Dusmenų. 1630 m. greta gyvenvietės iškilo medinė bažnyčia, kurios fundatorius Jonas Klockis prieš mirtį aplinkines žemes ir bažnyčią testamentu paliko Trakų benediktinų vienuolynui. 1639 m. dvarininkas Jonas Klockis Pivašiūnų žemes padovanojo Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. 1648 m. Medilo seniūnas pastatydino bažnyčią, tapusią Trakų bažnyčios filija. Fundatorius pavedė bažnyčią Trakų vienuoliams benediktinams, kurie čia gyveno iki 1831 m. sukilimo.

Vienuoliai čia tvarkėsi beveik du amžius: plėtė miestelį turėjo tris kalves ir plytinę, įrengė kelias smukles. Sovietmečiu buvo „Draugystės“, vėliau - Pivašiūnų kolūkio centrinė gyvenvietė. Kaimą smarkiai nusiaubė 2010 m. rugpjūčio 8 d.

Miestelyje 1905 m. buvo atidaryta pradžios mokykla, joje dirbo du mokytojai.

Žymūs žmonės: Alfonsas Petrulis (1873-1928), Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, 1909-1927 m.

Šventovė ir stebuklingas paveikslas

Pivašiūnus nuo seno garsina ne tik nuostabi gamta, bet pirmiausia šventovė ir joje esantis maloningas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Labiausiai šį kraštą išgarsino J. Klockio iš užsienio parvežtas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, per karus ir gaisrus nenukentėjęs, XVII a. bažnytinės vyresnybės pripažintas stebuklingu. Sakoma, kad stebuklinga galia ir amžiumi jis prilygsta Aušros Vartų Madonos paveikslui. Dievo Motinos paveikslas išliko per miestelio gaisrus.

Pivašiūnų bažnyčios fundatorius - Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis. Jis Senųjų Trakų benediktinams 1633 m. surašytu testamentu paliko nemažai pinigų ir Pivašiūnų palivarką. Benediktinai Pivašiūnų bažnyčia rūpinosi daugiau nei du šimtmečius, iki pat vienuolyno uždarymo. Benediktino Celestino Sorakos rūpesčiu 1825 m.

Stebuklais garsėjantis Dievo Motinos paveikslas sietinas su bažnyčios fundavimu. Šio vertingo paveikslo užsakovas galėjo būti Mergelės Marijos mylėtojas Jonas Klockis, užsakyti jį galėjo ir Senųjų Trakų benediktinai, juolab kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas itin artimas Senųjų Trakų Švč. Mergelės paveikslui. Daugybė maldininkų visais laikais prie šio paveikslo patirdavo sielą ir kūną gaivinančių Dievo malonių.

Pagerbdamas Dievo Motiną ir dėkodamas Viešpačiui už jos užtarimu gautas malones kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.

Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1825 m., medinė. Ji - garsiausia Alytaus krašte ir vienintelė klasicistinio stiliaus Lietuvos bažnyčia, išlaikiusi ypatingą lotyniško kryžiaus struktūrą, kuriai būdinga išilginių tūrių ir kryžmos dinamika. Šalia stovi medinė varpinė.

1825 m. parapijos klebonas Celestinas Soroka ant kalvos (aukščiausia miestelio vieta) pastatė naują klasicizmo stiliaus bažnyčią mūrinėmis kolonomis.

1929 m. vaikų laikraštyje „Žiburėlis“ Pivašiūnų mokinukas rašė: „Pivašiūnų bažnyčia pastatyta labai gražioj vietoj ant aukšto (171 m) kalno, kuris apaugęs plačiomis pušimis, beržais, klevais ir kitokiais medžiais ir pilnai pristatytas kryžių.“ Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Jame kabo stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

Įspūdinga interjero dalis - 15 medinių baltai dažytų skulptūrų su paauksavimais.

Greta bažnyčios varpinės stovi menininkės Leokadijos Belvertaitės 1945-1948 m. sukurta Švč.

Atlaidai

Visais laikais į Pivašiūnus ypač daug maldininkų atvyksta per atlaidus. Pivašiūnai garsėjo Mergelės Marijos Dangun Ėmimo - Žolinės, Marijos Gimimo ir Šv. Jono Krikštytojo atlaidais. Ilgainiui pagrindiniais atlaidais tapo bažnyčios titulinė iškilmė - Marijos Dangun Ėmimas. Šiuo metu Žolinės atlaidai, sutraukiantys minias maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, švenčiami visą oktavą.

Pivašiūnų bažnyčia yra pagrindinė Kaišiadorių vyskupijos šventovė po Katedros, o joje švenčiami Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų atlaidai - pagrindiniai vyskupijos atlaidai.

Pivašiūnai nuo seno garsūs Žolinės atlaidais, jie čia vyksta visą savaitę. Tomis dienomis šią vietą aplanko tūkstančiai maldininkų iš visos Lietuvos ir užsienio.

Kitos lankytinos vietos

• Pakalnės koplyčia. Pakalnėje, senosios bažnyčios vietoje, 1853 m. ant akmeninių pamatų iš tašytų rąstų pastatyta iki šiol išlikusi stačiakampė klasicistinė koplyčia su keturių kolonų portiku, dvišlaičiu stogu, gražiu geležiniu kryžiumi vainikuotu bokšteliu virš fasado ir mažesniu kryžiumi kitame stogo gale. Koplyčios viduje yra išlikusi didelė Nukryžiuotojo skulptūra, taip pat Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra. Koplyčioje dar saugomi aliejumi ant drobės tapyti paveikslai „Jėzus prieš Poncijų Pilotą“ ir „Šv.
• Įkalnėje, šalia laiptų į Pivašiūnų bažnyčios šventorių, yra Rožinio džiaugsmingųjų slėpinių stotys (aut.
• Miestelį puošia 2006 m.
• Pivašiūnų piliakalnis (GPS N 54° 27ʹ 38.9ʺ E 24° 22ʹ 09.2ʺ) legenda porina, kad ant šio piliakalnio senovėje buvusi šventykla ir tuomet jis nebuvęs toks aukštas. Čia žmonės eidavo melstis ir nešdavo kepurę žemių, taip ir supylė šį piliakalnį. Dar pasakojama, kad Pivašiūnų piliakalnis priklausė Pilėnų kunigaikščio Margio sūnui. Piliakalnis datuojamas I tūkst.
• Bazorų piliakalnis (GPS N 54° 26ʹ 07.7ʺ E 24° 09ʹ 04.3ʺ) yra atskiroje kalvoje, Punelės kairiajame krante, Bazorų kaime. Aikštelė ovali, pailga, šlaitai vidutinio statumo. Piliakalnis ilgą laiką buvo niokojamas: aikštelė ariama, pietiniame šlaite kastas žvyras. Greta piliakalnio buvo papėdės gyvenvietė. Piliakalnis datuojamas I tūkst.
• Einoronių piliakalnis (GPS N 54° 26ʹ 39.5ʺ E 24° 23ʹ 27.5ʺ), dar vadinamas Pilies kalnu, įrengtas Einoronių kaimo apylinkėje vyraujančioje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga, šlaitai gana statūs, apie 20 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, šiaurinėje aikštelės dalyje stovėjusio trianguliacijos bokšto. 2001 m. buvo tiriamas nedidelis aikštelės plotas. Aptikta brūkšniuotos keramikos, titnaginių dirbinių. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. - I tūkst. pradžia.
• Ilgio ežeras su Skrynios ir Muzikos kalvomis. Pasakojama, kad labai seniai čia buvusi lyguma - pievos su keletu salelių bei kalvelių. Ant vienos buvęs aukuras ir kūrenta šventoji ugnis, aplinkui augę milžiniški ąžuolynai. Kai šiuose kraštuose pasirodę krikščionių vienuoliai ir, ant vienos kalvelės pasistatę bažnyčią, ėmę niekinti pagonis, žyniai juos prakeikę sakydami: „Tebūnie čia ežeras, ilgas kaip pievomis apaugusi lyguma.“ Tada staiga sudrebėjusi žemė, viskas pradėję grimzti gilyn, suskambėjęs prasmegęs žemėn ir varpas su bažnyčia. Lyguma buvusi užlieta vandeniu - taip atsiradęs Ilgio ežeras. Tie, kurie nespėję pasitraukti, prasmegę kartu su žeme. Gyva liko mergelė Vaičiukutė, kuri turėjo ištekėti už karžygio Gulbino, bet bangose pražuvo jos kraitis. Gailiai raudojusi mergelė ant ežero kranto, kol sujudusios bangos išplukdžiusios jos kraičio skrynią, o nuo didžiosios salos ataidėjęs motušės balsas: „Pasiimk savo dalią ir neberaudok daugiau“. Šioji kraitį pasiėmusi, o skrynią paliko ežere prie kalnelio, kuriam prigijo Skrynios vardas. Ant priešingame ežero krante esančios kalvos karžygys Gulbinas su mylimąja vestuves kėlė. Savaitę ar dvi puotavo, muzikantai pasikeisdami grojo be perstojo. Vienas iš jų čia net apsigyveno ir grodavo kalvos viršūnėje iki pusiaunakčio, pilies gynėjus linksmindavęs ir žuvusius apraudodavęs. Taip toji kalva ir buvo pavadinta Muzikos.
• Kryžius, žymintis Junčionių kaimo senųjų kapinių vietą, stovi šio kaimo teritorijoje, netoli pagrindinio kelio.
• Lietuvos partizanų kovos ir žūties vieta Žemaitėlių k., Pivašiūnų sen., Alytaus r. Šioje vietoje, miško bunkeryje, išdavus MGB agentams (Kostui Kubilinskui ir Algirdui Skinkiui), 1949-03-07 kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 34-uoju šaulių pulku žuvo keturi Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai. Paminklinėje lentoje rašoma: V. Voveris-Žaibas - rinktinės vadas, P. Šilanskas-Labutis - gr. vadas, V. Kazlauskas-Vanagas - gr. štabo v-kas, J.
• Klydžionių kaimo žydų genocido kapinės. Klydžionių kaime 1941 m. dviejose vietose buvo žudomi žydų tautybės žmonės. Jie palaidoti masinėse kapavietėse, jas skiria 600 m atstumas. Vienoje iš kapaviečių pastatytas paminklas. Vienos iš jų yra Pivašiūnų seniūnijoje, kitos kapinės - Butrimonių.
• Sudvariškių kaime galima aplankyti ir pamatyti: dzūkišką meninę vertę turintį kaimo medinį kryžių, pirmąsias kaimo senąsias kapines, vadinamas Prancūzkapiu (nors dar sklando kalbos, kad čia laidoti Napoleono kariai, tačiau jau vargiai kas tuo tiki), antrąsias kaimo senąsias kapines, vadinamas Kapinėlėmis, ir Sudvariškių pilkapyną. Visi šie objektai yra įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Seniūnijos gyvenvietės: Anykštėnų k., Bazorų k., Bundžių k., Būdos k., Būriškių k., Čižiūnų k., Dusmenėlių k., Eigelonių k., Einoronių k., Gervėnų k., Junčionių k., Jurgelionių I k., Jurgelionių II k., Juociškių k., Kaniūkų k., Karkliniškių k. dalis, Kazimieravo k., Kedonių k., Klydžionių k., Krūmijų k., Lelionių kaimo dalis, Leoniškių k., Mikalavo k., Miknalesų k., Navasodų I k., Pušėnų k., Radvilonių k., Raubonių k., Tabalenkos k., Žemaitėlių k.

Pivašiūnų seniūnija - administracinis-teritorinis vienetas pačiuose Alytaus rajono savivaldybės rytuose, Dzūkijos etnografiniame regione, į rytus nuo Alytaus. Per seniūniją eina kelias 220 Trakai-Rūdiškės-Pivašiūnai-Alytus , yra nemaži miškų plotai, ypač šiaurės rytiniame pakraštyje. Didžiausias ežeras - Ilgis. Įkurta 1995 m. vietoje buvusios Pivašiūnų apylinkės. 2006 m. patvirtintas Pivašiūnų herbas, kurį naudoja ir seniūnija.

Kaimas yra Pivašiūnų moreniniame masyve (Dzūkų aukštuma).

Gyventojų skaičius

tags: #pivasiun #dzukijos #aruoda