Didingas ir nuostabus kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblis, jį supantis paslaptingas parkas yra ta ypatinga vieta, kur laikas išsaugojo ne tik materialųjį, bet ir dvasinį paveldą.
Plungės šiaurinėje dalyje esantis Plungės dvaro ansamblis - respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis ir kraštovaizdinę vertę. Tai vienas iš ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje.
Dvaro sodybos formavimasis ir savininkai
Plungės dvaro sodyba susiformavo XIX a. Apie tai, kaip atrodė Plungės dvaro ansamblio teritorija iki XIX a. vidurio, žinių išliko nedaug. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis Plungės dvarą nusipirko iš Aleksandro Zubovo. 1873 m. Plungės dvarą, miestelį ir jo apylinkes įsigijo kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849-1902). Irenėjaus sūnus Mykolas Oginskis pagal architekto Karlo Lorentso projektą 1879 m. Jis Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla garsėjusią rezidenciją.
Vokiečių kilmės architektas Karlas Lorenzas suprojektavo puošnų rūmų ansamblį, organiškai įsikomponavusį į seną natūralaus miško vietoje suformuotą ir dviem tvenkinių grandinėmis paįvairintą mišraus stiliaus parką. Centrinių rūmų vidus įrengtas 1882-1885 m., jį dekoravo Kazimiero Sommerio Stiuko dirbtuvių meistrai iš Varšuvos. M. Oginskio rūmai - vieni gražiausių XIX a. Lietuvoje statytų istorizmo laikotarpio architektūrinių statinių.
Kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio (1849-1902) rūmų ir parko ansamblis laikomas vienu gražiausių XIX-XX a. sandūros rezidentinių dvarų kompleksų Lietuvoje.
Dvaro sodybos pastatai ir parkas
Atvykę į Plungės dvaro sodybą, išvysite meistriškai suprojektuotus neorenesansinio stiliaus rūmus ir dvi oficinas, vieną gražiausių bei didžiausią žirgyną Lietuvoje, Florencijos stilių imituojančią vilą su oranžerija, taip pat skalbėjos, advokato bei du sargo namelius. Jūsų apsilankymą dvare akylai stebės monumentaliuose parko vartuose architekto Karlo Lorenzo įkurdinti Oginskių giminės senumą bei kilmę liudijantys viduramžių riteriai bei Žemaičių herbo simbolis - meškos, laikančios skydus su Oginskių herbu.
Dvaro sodybos pastatų ansamblį supa vaizdingas 58 ha ploto mišraus stiliaus parkas, kaip manoma, XVIII a. įkurtas šventojo miško-alko vietoje. Neatsiejama senojo parko peizažo dalis ir vinguriuojanti Babrungo upė bei dvi parko tvenkinių sistemos.
Parko augmenija ir legendos
Iki šiol čia tebeveši senų ąžuolų grupės, tebežaliuoja legendomis apipinti medžiai - Perkūno ąžuolas, Verkiančioji liepa, penkiakamienis uosis. XIX-XX a. pr. Parko gidė Danutė Einikienė pasakoja ekskursijas vedanti jau dvylika metų - per tą laiką pastebėjusi, jog ąžuolas iš tiesų traukia ir ypatingai veikia žmones.
„Pirmiausia, tokio galiūno parke apskritai neįmanoma nepastebėti, tačiau mano ilgametė patirtis rodo ir tai, kad žmonės lyg susitarę, nesąmoningai tiesia rankas prie ąžuolo kamieno - nori jį paliesti. Pas mus parke yra ir daugiau įdomių medžių, pavyzdžiui, Verkiančioji liepa su labai gražia istorija, tačiau būtent prie ąžuolo traukia žmones prisiliesti. Tai gal ir ne iš piršto laužtas pasakymas, kad ąžuolas turi kažkokių energetinių savybių“, - pasakoja moteris.
Perkūno ąžuolas
Perkūno ąžuolas - išties įspūdingas savo dydžiu ir masyvu: jo lajos apimtis siekia apie 25 m, aukštis - 26 metrus, o apimtis 0, 9 m aukštyje siekia 4, 86 m. Pavadinimas kilo iš legendų. 1960 m. seniausias Plungės dvaro sodybos parko ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m. - respublikinės reikšmės gamtos paminklu.
Pasak D. Einikienės, ąžuolas turėtų skaičiuoti apie pusę tūkstančio metų, tačiau kol kas tikslių tyrimų apie jo amžių padaryta nėra. „Šaltiniuose kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė mini, kad Perkūno ąžuolui yra apie 500 metų, bet prieš porą metų teko vesti ekskursiją, kurioje buvo mokslininkas - jo nuomone, ąžuolui turėtų būti 700-800 metų“, - sako gidė.
Nepaisant skaičiuojamų šimtmečių, iki šių dienų gyvos legendos apie Perkūno ąžuolo reikšmę ir pavadinimo kilmę. Viena jų pasakoja, kad paskutiniam žemaičiui apsikrikštijus Perkūnas taip supyko, kad trenkė į tą ąžuolą ir jame liko Perkūno kirtis (žaibo žymės).
Kita istorija - romantiškesnė, ji byloja apie gražią mergaitę Galindą, kuri medžioklėje susipažino su jaunikaičiu ir jaunuoliai įsimylėjo vienas kitą. Jaunikaitis žadėjo atsiųsti pas Galindą piršlius, tačiau laikas ėjo, o jų vis nebuvo - tuomet tėvai nusprendė Galindą ištekinti už seno turtingo našlio. Mergina nesutikusi, o pasakiusi, jog prie senojo ąžuolo kurens šventąją ugnį - tokį jos sprendimą palaikė žynys sakydamas, jog dieviška meilė aukštesnė už žemiškąją.
Nuo tos dienos Galinda ir kūreno ugnį, tačiau niekaip negalėjo ir užmiršti mylimojo - kartą pro šalį ėjęs žynys pamatė ją verkiančią ir perspėjo, kad taip ji užrūstins dievus. Taip ir nutiko: Perkūnas trenkė į šitą ąžuolą, o atsivėrusioje drevėje pražydo gėlė. Nuo to laiko ąžuolas pradėtas vadinti Perkūno, o žynys Galindai liepė gėlę laistyti ir prižiūrėti.
Vieną vakarą, merginai nusileidus prie Babrungo upelio, kitame krante ji pamatė savo jaunikaitį - pasirodo, jis buvo išjojęs ginti savo tėvynės. Galinda naktį nusiskynusi gėlę išplaukė į Rytų Lietuvą, kur jau nebebuvo pagonybės, ir laimingai gyveno. O šitą gėlę nusiskynė dėl to, kad dar vaikystėje jai buvo išpranašauta, jog balta gėlė atneš jai laimę.
„Dėl šios legendos jaunavedžiai šį ąžuolą mėgsta ir lanko, tikėdami, kad atėję prie jo sustiprins savo santuoką“, - sako gidė D. Einikienė.
Ąžuolynai - svarbūs pagoniškam tikėjimui
Kaip pasakoja pašnekovė, Plungės parkas yra įsikūręs seno žemaitiško miško-alko vietoje, tai yra, šventoje, aukojimo vietoje. „Kad tai yra senoji žemaičių šventvietė, sprendžiama pagal ąžuolų masyvus - kaip gražiai čia grupėmis auga seni ąžuolai. Netgi dvaro savininkas kunigaikštis Mykolas Oginskis šitą žinojo ir dvaro sodyboje įsikūrusį parką stengėsi išsaugoti, puoselėti, tvarkyti taip, kad nepažeistų jau esančios vienovės“, - sako ji.
Pasak D. Einikienės, ąžuolynai pagonybės laikais buvo šventa vieta ir būtent ąžuole gyveno net trys pagonių dievai: vyriausiasis dievas Perkūnas, derlingumo ir karo dievas Patrimpas bei mirties (smerčio) dievas Pikulis. „Ši dievų triada nurodo visą gyvenimo ciklą, kuriuo tuo laiku gyveno mūsų protėviai, taigi šie dievai buvo be galo svarbūs“, - teigia D. Einikienė.
Pašnekovė pasakoja, jog žmonės, nors tikėjo į pagoniškus dievus, taip pat tikėjo ir paties ąžuolo galia. „Ąžuolo šakelė, parsinešta į namus, reiškė apsaugą nuo to paties Perkūno, nes žmonės tikėjo, kad Perkūnas yra teisėjas, teisybės pasakytojas: galvodavo, kad nutrenkia blogą žmogų, sudegina namus irgi nebe priežasties ir panašiai.
Kiti Žemaitijos dvarų parkai
Be Plungės dvaro parko, Žemaitijoje galima aplankyti ir kitus įdomius dvarų parkus:
- Šateikių dvaro parkas. Šateikių dvaro parką grafai Pliateriai įkūrė apie 1875 m. Pagal retų medžių skaičių Šateikių dvaras yra buvęs vienas iš turtingiausių parkų Lietuvoje.
- Platelių dvaro parkas. Platelių dvaro parkas įkurtas XIX a. Parko teritorijoje galite pamatyti įspūdingus gamtos paminklais paskelbtus medžius: storiausią Lietuvoje uosį, Platelių liepą bei Platelių vinkšną.
- Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas. Energiniai labirintai skirti ne klaidžioti, o medituoti, pasisemti jėgų, pasimelsti, apmąstyti, atrasti nusiraminimą.
Žemaičių dailės muziejus
Nuo 1994 m. rūmuose veikia Žemaičių dailės muziejus, reprezentuojantis XX a. antrosios pusės - XXI a. pradžios žemaičių dailę, o taip pat dvaro bei Oginskių istoriją. Žemaičių dailės muziejus - pirmasis ir kol kas vienintelis regiono dailės muziejus Lietuvoje. Didžiąją muziejaus fondų dalį sudaro menininkų dovanoti darbai, jų kolekcijos. Muziejaus pasididžiavimas jau yra ir biblioteka, kurioje saugomos vertingos knygos iš istoriko Zenono Ivinskio, kitų žemaičių knygų kolekcijų.
Muziejuje nuolat rengiamos personalinės ir grupinės profesionaliojo meno parodos bei parodos, skirtos svarbioms valstybės, Plungės krašto iškilių žmonių sukaktims pažymėti. 1994 m. rūmuose atidarytas ir iki šiol veikia Žemaičių dailės muziejus.
Muziejaus darbo laikas:
- nuo gegužės 1 d.
- nuo spalio 1 d.
Muziejus nedirba valstybinių švenčių dienomis, o dienomis prieš valstybines šventes dirba 1 val.
Pagoniškus laikus menantis Plungės dvaro parkas formuoti pradėtas XVIII amžiaus viduryje, valdant Zubovų giminei. Vėliau, Plungės dvarą įsigijus grafui Mykolui Oginskiui, parkas pertvarkytas: pasodinta vietinių ir egzotiškų dekoratyvinių medžių ir krūmų, iškasti 7 kaskadiniai tvenkiniai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikia pratekanti Babrungo upė. Parke stovi kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai, šalia jų - legendomis apipintas Perkūno ąžuolas. Manoma, kad seniausias parke esantis statinys yra pilaitė - laikrodinė. Pilaitė yra miniatiūrinė Palazzo Vecchio rūmų, esančių Florencijoje, kopija.
Atvykus gegužės mėnesį parke galima pasigrožėti bijūnų ir obelų žiedais. Praėjusį pavasarį atsodinta bijūnų lysvė, pasodinta net 400 įvairių jų rūšių. Lysvė lankytojus pasitinka vos tik įėjus pro centrinius parko vartus. Šalia atkurtas ir M. Oginskio dvaro parke buvęs sodas. Jame pasodinti net 137 medeliai.