Pociaus Sodybos Istorija: Nuo Partizanų Kovų Iki Kultūros Paveldo

Lietuvos žemėlapyje, nusėtame ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės, vieno ženklo trūksta - tai Vozbutų kaimo buvusiame Čekiškės valsčiuje, Kauno apskrityje. Visas Lietuvos žemėlapis nusėtas ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės.

Lietuva Europos žemėlapyje

Vozbutų Kaimo Istorija

Kas tie Vozbutai? Tai kaimas dešiniajame Dubysos krante, 10 kilometrų į pietus nuo Ariogalos ir 14 kilometrų į šiaurę nuo Seredžiaus. Dabar ten Jurbarko rajonas. Vozbutai - senas lietuviškas kaimas, jau 1568 metais minimas istoriniuose šaltiniuose. Pirmojo pasaulinio karo metu kaimas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, sudegė net tvoros.

Nepriklausomos Lietuvos metais kaimas buvo atstatytas, žmonės išėjo į vienkiemius, gražiai ir pasiturinčiai gyveno. Dauguma vozbutiškių turėjo po 10-15 hektarų žemės. Šeimose daugiausiai augo sūnūs, sulaukę reikiamo amžiaus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Praūžė Antrasis pasaulinis karas.

Partizanų Kovos Vozbutuose

Visi tikėjosi ir laukė, kad bus atkurta nepriklausoma Lietuva, tačiau veltui - Vakaruose dar tebedundėjo pabūklai, o jau čia prie Dubysos raudonieji okupantai paskelbė mobilizaciją. Kaimas mobilizaciją boikotavo. Vozbutų jaunimas susibūrė į partizanų būrį. Rinkdavosi Juteikių miškelyje, esančiame greta Vozbutų.

Atėjo 1944 metų gruodžio 16 diena, vozbutiškiai dar miegojo, kaimą gaubė tamsa, o per Dubysą ties Klumpės malūnu persikėlęs apie 30-40 raudonųjų baudėjų būrys pradėjo egzekuciją. Pirmiausia apsupo Masteikų sodybą. Pajutę pavojų pusnuogiai, basi beginkliai sūnūs puolė bėgti. Vytas pabėgo, Juozą pakirto kulka. Toliau eidami per kaimą baudėjai nužudė Leonardą Stumbrą, apsupo ir uždegė Kazio Puidoko, buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio, namus.

Partizanams buvo duotas nurodymas šaudyti tik į gerai ir aiškiai matomus taikinius. Mūšio metu partizanai dažnai keitė pozicijas. Pagal gautą iš ypatingojo archyvo apklausos protokolą, surašytą tardant vėliau areštuotą mūšio dalyvį Augustą Nagreckį, mūšio pradžioje dalyvavo apie 20 partizanų. Visi partizanai - vietiniai vozbutiškiai.

Temstant nutilo šūviai. Į trobą atėjo keturi stribai ir gretimame kambaryje kalbėjosi, kad pasibaigė šoviniai ir kad gyvi liko tik jie keturi. Tarėsi, ką daryti. Po to išsivedė partizanų tėvus ir lauke prie trobos iš pistoleto sušaudė. Du nušovė vienoje trobos pusėje, kitus du - kitoje pusėje. Atvažiavusios naujos stribų ir enkavedistų pajėgos apsistojo Nagreckių sodyboje.

Išaušus gruodžio 17-osios rytui baudėjai pasklido po kaimą - degino sodybas, žudė ir terorizavo nekaltus žmones. Perėję per miško juostą, skiriančią kaimą į dvi dalis, uždegė septynias sodybas ir norėjo traukti toliau į vakarus, tačiau čia iš aplinkui esančių krūmų ir miškelių partizanai vėl netikėtai atidengė ugnį. Įsiliepsnojo tikras fronto karas: tratėjo kulkosvaidžiai, automatai, partizanų atsivežtas „Orlikonas“, pykšėjo šautuvų salvės, sproginėjo granatos. Visa tai vyko degančių sodybų fone.

Gruodžio 18 dieną Vozbutų kaime vyravo tyla - baudėju neliko nė vieno, susišaudymų vietose gulėjo nekaltų žmonių kūnai, dar smilko sudegintų trobesių žarijos. Kaime viešpatavo partizanai. Jie ruošėsi eiti užimti Čekiškės miestelį ir „atsiskaityti“ už niekšiškus baudėjų darbus Vozbutuose.

Tačiau noras nubausti Čekiškės stribus ir okupantų valdžios atstovus buvo įvykdytas 1944 metų gruodžio 31 dieną. 1944 metų gruodžio 16-18 dienų mūšis Vozbutų kaime - vienas iš daugelio pasisekusių partizanų mūšių Lietuvoje kovojant su okupantais ir jų pakalikais.

Prano Beniulio Šeimos Istorija

Ant stataus Uosintos upelio kranto (Uosinta- dešinysis Dubysos intakas) Vozbutų kaime gyveno Prano Beniulio šeima. Tėvai augino tris sūnus ir vieną dukrelę Eleną. 1944 metais paskelbus mobilizaciją į sovietų armiją vyriausias sūnus Pranas išėjo į mišką pas partizanus. Antrasis sūnus Viktoras iš prigimties buvo neįgalus, šlubavo, todėl jam eiti į armiją nereikėjo.

Slinko niūrios, grėsmingos 1944 metų rudens ir 1945 metų žiemos dienos. Partizaninė kova prieš okupantą įgavo masinį pobūdį. Įvyko Vozbutų mūšis, kuriame žuvo apie 30 raudonųjų baudėjų. Šiame mūšyje Pranui sužeidė koją, todėl jis buvo pargabentas namo ir gulėjo lovoje po antklode pasidėjęs ginklą. Visa šeima tuo metu buvo namuose.

Staiga kieme sulojo šuo ir šeima pro langą pamatė, kaip į kiemą plūsta kareiviai. Visi šeimos nariai persigando, o partizanas Pranas sušuko: „Aš nepasiduosiu, aš ginsiuos!“ Tačiau motina nepasimetė - griebė skarelę, aprišo Pranui, gulinčiam lovoje, galvą, pašlakstė terpentinu, paėmė iš neįgalaus Viktoro dokumentus ir padavė ligoniui Pranui. Prano dokumentus įteikė Viktorui.

Sugarmėję trobon kareiviai įsakė niekam nejudėti, iškraustė visas patalpas, apžiūrėjo paloves, spintas, patikrino vyrų dokumentus ir išėjo. Visa šeima apmirė iš baimės.

Atminties Įamžinimas

Ant šio namo sienos įmūryta plokštė su užrašu: „ĮVYKDYTĄ PAREIGĄ TĖVYNEI, JOS GARBEI, LAISVEI IR NEPRIKLAUSOMYBEI TELIUDIJA ŠIAME BUVUSIO KGB PASTATE SUŠAUDYTŲ LIETUVOS PATRIOTŲ PAVARDĖS“, ir atminimo lentos su nužudytųjų vardais ir pavardėmis, gimimo ir mirties metais. Tas pačias pavardes randame ir Vilniuje, Tuskulėnų rimties parke įrengtame kolumbariume.

Tuskulėnų rimties parkas Vilniuje

Daugelio nužudytųjų draugų ir bendražygių jau nėra tarp gyvųjų. Pasinaudodamas Lietuvos ypatingajame archyve saugomos partizano Juozo Vilemo ir kitų 19 partizanų būrio bylos, taip pat to paties būrio kovotojų - S. Krasausko, B. Vainoriaus, P. Linkiaus, J. Krasausko, J. Maziliausko, partizano A. Urbaičio bylų duomenimis pabandysiu nebijodamas suklysti priminti Butkiškės ir aplinkinių kaimų partizanų tragiškus likimus.

Butkiškės Seniūnija

Tarpukario Lietuvoje ir iki antrosios sovietų okupacijos Butkiškės seniūnija priklausė Kauno apskrities Čekiškės valsčiui. Tik dalis Kunigiškių kaimo gyventojų dar iki 1939 metų gyveno kompaktiškiau, kaimavietėje, nors kai kurie pastatus statėsi ir vienkiemiuose.

Negalima teigti, kad ūkininkai būtų labai apsišvietę. Daugiau įtakos jaunimui turėjo Survilų kaimo ūkininko Butrimo šeimyna. Sūnus Petras-gimnazijos mokytojas, dukterys: Bronė-poetė, Stasė ir Veronika-pradinių mokyklų mokytojos. Morališkai jaunimas buvo doras, patriotiškai išauklėtas.

Antrojo pasaulinio karo metais, kai miestuose trūko maisto produktų, taip pat vengdami okupantų gaudynių, į Butkiškės apylinkės kaimus sugrįžo kadaise išvykę gyventojai. Be to, iš miestų atvykdavo giminės, nes kaime maisto dar ne taip stokojo, nors ir buvo didelės prievolės.

Butkiškės seniūniją sovietų kariuomenė užėmė 1944 metų liepos pabaigoje, be didelių mūšių. 1944 metų rugpjūčio mėnesį fronto linija šiek tiek pasistūmėjo į vakarus ir apsistojo ties Raseiniais, Kalnujais.

Juozo Pociaus Šeima

J. Pocius, buvęs Lietuvos Kariuomenės puskarininkis, vedęs Gaidėnuose gyvenusią Apoloniją Bambalaitę, buvusioje Rimkaus sodyboje užaugino didelę šeimą. Lietuvos Kariuomenės puskarininkis, gal būt pačios pirmosios Kiaukų mokyklos patalpų savininkas, buvęs jos mokytojas, Juozas Pocius mirė sulaukęs 80 m. Jono Rimkaus-Pocių sodyba Kiaukų k. 2020 m. Šioje sodyboje 1931-1938 m. veikė Kiaukų pradžios mokykla.

Kiaukų Pradžios Mokykla

Jono Rimkaus sodyboje įsikūrusi Kiaukų k. apie 1931 m. pradžios mokykla veikė iki 1938-ųjų metų rudens. J. Rimkui mirus, sodybą perėmė čia gyvenęs J. kurį laiką, Račkauskų sodybos remonto laikotarpiu, Kiaukų pradžios mokykla į buvusią Rimkaus sodybą metams vėl buvo sugrįžusi. Apie 1958 m. sodybą paveldėjo J. Rimkaus sūnėno Juozo Pociaus šeima. Šiuo metu sodyboje gyvena ir ją puoselėja J. Pociaus dukra R.

Užugirio Pradinė Mokykla

Prezidento Antano Smetonos Užugirio mokyklos statybai išleista 233 151,57 lito. 1935 metų rugpjūčio 20 dieną švietimo ministro paskirta komisija priėmė užbaigtą mokyklą ir surašė aktą, kuriame pažymėta, kad priimta keturių komplektų 3 aukštų mūrinė mokykla, projektuota inžinieriaus Algirdo Šalkauskio. Nors ne visai įsikūrusi, mokykla pradėjo dirbti 1935 metų lapkričio 7 dieną.

Mokykla mūrinė, dengta čerpių stogu. Pastato fasade balkonas, paremtas keturiomis kolonomis. Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, duše ir voniose - karštas vanduo. Klasėse buvo elektriniai skambučiai, butuose - radijo antenos. Priešais mokyklą buvo žvyruota žaidimų aikštelė ir takas iš raudonų plytų nuo kelio iki paradinių durų.

Užugirio pradinės mokyklos vedėju 1935 m. lapkričio 1 d. paskirtas Augustinas Viliūnas, atvykęs iš Biržų apskrities. Jis sudarė gero, dalykiško žmogaus įspūdį. Pirmais mokslo metais mokykloje dirbo du mokytojai, buvo keturi skyriai. 1936 metų žiemą pradėjo dirbti penktas skyrius.

1936 metų balandžio 15 dieną, maloniai sutikus Prezidentui, mokyklai suteiktas Užugirio Prezidento Antano Smetonos pradžios mokyklos vardas. Jau 1940 metų birželio 24 dieną naujas švietimo ministras pasirašė įsakymą B/ Nr. 69: „… vadinti: 1) Taujėnų Prezidento A. Smetonos pradžios mokyklą - Taujėnų pradžios mokykla, 2) Užugirio Prezidento A. Smetonos pradžios mokyklą - Užugirio pradžios mokykla“.

Karo metais mokykla ramiai dirbo. Vėl užėjus raudonajai armijai, joje buvo įkurta fronto ligoninė. 1990 metų pavasarį mokyklai sugrąžintas Prezidento Antano Smetonos vardas. 2002 metais Užugirio Antano Smetonos pagrindinė mokykla po reorganizacijos tapo pradine.

Simono Daukanto Muziejus

Simono Daukanto muziejus įkurtas 1965-1966 m. Simono Daukanto (1793-1864) gimtosios sodybos, kuri yra Lenkimų seniūnijos Kalvių kaime esančioje klėtelėje (svirne). Čia rašoma: „nuo 1940 m. Simono Daukanto sodybos nebėr. Liko pamatai. Ant pirkios pastatų pastatytas svirnas, kuriame gyvena tolimas S. Daukanto giminaitis K. Prušinskas. Jo prosenelis Juozas buvo vedęs S. Daukanto seserį. Senukas jau apie 70 metų amžiaus. Mena pasakojimą apie dėdę. Lenkimų vidurinės mokyklos iniciatyva čia įkurtas nedidelis muziejėlis.

Taigi, S. Daukanto tėvų sodyba, jei ją suprantame kaip sodybai skirtą vietą kartu su joje stovinčiais pastatais, neišliko, tačiau vis dar yra jos vieta, išliko buvusių pastatų pamatų liekanos, perstatyta klėtis, prie jos augantys keli seni, S. Daukanto vaikystę ir jaunystę primenantys medžiai ir šulinys. Toje perstatytoje klėtelėje S. Daukanto muziejėlio ekspozicija ir yra įrengta. Dabar muziejumi rūpintis yra patikėta Lenkimų seniūnijos bendruomenei.

1961 m. į Lenkimus dirbti vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja atvyko jauna pedagogė Stefa Martišauskaitė (Anužienė). J. Matulevičienė rašo (p. 14-15), kad ši S. Daukanto kūrybos gerbėja rinko senas knygas, senovinius apyvokos daiktus, darbo įrankius ir nešė, krovė juos į vieną S. Daukanto gimtosios sodybos klėtelės galą, kuriame vėliau buvo atidaryta jam skirta ekspozicija.

1981 m. Kretingos kraštotyros muziejus Lenkimų apylinkėje surengė etnografinę ekspediciją. Jos metu muziejaus darbuotojai pažadėjo lenkimiškiams padėti S. Daukanto klėtelėje įrengti ekspoziciją. Artėjant S. Daukanto 190-osioms gimimo metinėms, S. Daukantui skirta ekspozicija Kalviuose buvo įrengta ir atidaryta.

Simonas Daukantas

1983 m. rudenį ir žiemos pradžioje gražūs renginiai, skirti S. 1983 m. gruodžio mėnesį Lenkimų apylinkės vykdomajame komitete įvyko šio komiteto narių bei Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Skuodo rajono tarybos posėdis, kuriame buvo aptarti artimiausių metų darbai puoselėjant S. Daukanto, J. A. Pabrėžos atminimą, toliau tvarkant jo gimtąją sodybą, Kalvių piliakalnį (Pilalę), Šventosios pakrantes.

1984 m. bendromis muziejininkų ir Lenkimų kraštotyrininkų jėgomis klėtelėje buvo atnaujinta ekspozicija, skirta J. A. Pabrėžai. Tų pačių metų pavasarį S. S. Daukanto sodybą ir toliau globojo Lenkimų vidurinės mokyklos kraštotyrininkai.

1984 m. priešais Papilės šv. Juozapo bažnyčią stovintis namas, kurio palėpėje tris metus gyveno S. Daukantas, jau buvo restauruotas, jame vyko parengiamieji būsimo memorialinio Simono Daukanto muziejaus įkūrimo darbai. Taigi, S. Daukantui skirtos ekspozicijos atvykusieji nepamatė, bet iš Papilėje gyvenančių S. Daukanto atminimo puoselėtojų daug ką naujo sužinojo apie tris paskutiniuosius S. Daukanto gyvenimo metus Papilėje, jo globėją kunigą Ignotą Vaišvilą (1808-1894).

Lygnugariškių Kaimo Istorija

Į Kalniškių kaimo šiaurės vakarinę dalį patenkanti Lygnugariškių užusienio ir palivarko vietovė 1915 m. Vieno mažiausių Kartenos seniūnijos Lygnugariškių kaimo žemės driekiasi Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, prie Kartenos-Kalniškių kelio, abipus Alanto upės. Kaimui priklauso 87,07 ha dydžio žemės plotas. Didžiąją daugumą kaimo teritorijos apima brandūs miškai ir jaunuolynai, augantys minėtų upių slėniuose, jų pakrantėse ir aukštumose.

Lygnugariškių kaimas susiformavo XVIII a. antroje pusėje, naujakuriams pradėjus kurtis abipus Alanto upės plytėjusioje bendro naudojimo plėšininėje Kartenos dvaro miško ir ganyklų žemėje. Rašytiniuose šaltiniuose vietovės vardas buvo rašomas Lignugariškiai, Lygnugariškiai, rečiau - Lygnugariškė, Lygnugariai (žem. Lygnugarē). XIX a. pradžioje kaime tebuvo 2, o 1846 m. - 8 sodybos, kuriose įsikūrusios žemdirbių šeimos už būstą Kartenos dvarui mokėjo nustatytus mokesčius, o už išsinuomotą žemę - činšą.

Laisvų valstiečių žemės įsiterpė į palivarko valdas, todėl jų nausėdija gavo ne kaimo, o vienkiemio statusą ir carinės Rusijos laikais buvo laikoma užusieniu. Tiek užusienis, tiek ir palivarkas tebebuvo vadinami Lygnugariškiais. O aplinkinių kaimų gyventojai šias dvi gyvenvietes ėmė vadinti Smarglynu (žem. Smarglyns). Vėliau, palivarką išsinuomojus bajorui Šileikai, šiam ūkiui prigijo nuomininko pavardė, ir vietovė imta vadinti Šileikynu arba Šileikinu (žem.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios metrikų knygose Lygnugariškių užusienis vienur vadinamas vienkiemiu, kitur - kaimu. Pirmojo pasaulinio karo metais ir Nepriklausomybės laikotarpio pradžioje Lygnugariškius persekiojo tuo metu karo nualintose teritorijose paplitusios ligos, kurios 1916-1921 m. nusinešė 9 žmonių gyvybes.

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Lygnugariškės, kitaip - Šileikino, kaime 1923 m. buvo registruoti 5 ūkiai su 35 gyventojais. Tarpukariu per Lietuvos žemės reformą palivarką 1923-1931 m. išparceliavus, jo žemė buvo prijungta prie kaimo, o nauja gyvenvietė išsaugojo Lygnugariškių vardą, nors apylinkės žmonės ir toliau ją vadino Šileikynu.

Reformos metais ūgtelėjusiame kaime 1922-1938 m. įvyko mažiausiai 10 santuokų, kurios buvo registruotos Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Net iš Suvalkijos žmoną Kotryną Kvedaravičiūtę parsivežė Jonas Drakšas.

Sudarant Lietuvos žemės vardyną, Lygnugariškiuose apsilankęs surašinėtojas užfiksavo tik keturis vietovardžius. Suprantama, kad iš nedidelio palivarko ir vienkiemio išaugęs naujakurių kaimas negalėjo pasigirti tokia gausybe senųjų vietovardžių, kaip kaimynystėje esantys senesnes savo istorijos ištakas turintys kaimai. Du užrašyti vietovardžiai - Šileikynas (Smarglynas) ir Lygnugariškiai (Lygnugariai) atspindėjo kaimo vardo kilmę, o kituose dviejuose buvo užfiksuoti upių vardai.

Po Antrojo pasaulinio karo kilęs rezistencinis judėjimas ir atsinaujinusios sovietų valdžios represijos neaplenkė šio nedidelio miškų apsupto kaimo. Ūkininko Prano Prižginto sūnus Edvardas Prižgintas (1917-1948) pokariu tapo Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos partizanų rėmėju ir ryšininku, o 1948 m. įstojo į šios apygardos Kardo rinktinės Buganto kuopą, tapdamas partizanu ir pasirinkdamas slapyvardį Garsas. Su šešiais bendražygiais jis žuvo 1948 m. rugpjūčio 11 d. netoli gimtojo kaimo - Balsiškių kaimo miške, prie Tyro durpyno, patekęs į Valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareivių bei Kartenos, Skuodo, Salantų, Darbėnų ir Kretingos valsčių stribų surengtą pasalą.

1949 m. kuriantis kolūkiams, didesnioji dalis kaimo valstiečių buvo priskirta prie Eitučių kolūkio, kuris apėmė Eitučių, Kupšių ir Lygnugariškių kaimus. 1979 m. čia buvo registruoti tik 3, o 1989 m. - 1 gyventojas, Antanas Prižgintas. Vėliau vykę surašymai liudija, kad nuo 2001 m. Šiandien Lygnugariškiuose yra pora sodybviečių be nuolatinių gyventojų.

Dovydo Goldšteino Istorija

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais vasarą į Lietuvą iš Los Andželo, JAV, atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas atvyko į Eržvilką susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais, gelbėtojų šeimų artimaisiais, aplankyti 1941 metais vasarą nužudytų Eržvilko žydų žūties vietų. Tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų, kaimynų.

Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus kartu slapstėsi ir jų vaikai trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Vokiečiams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, o netrukus visiems žydams buvo įsakyta susiruošti į trijų dienų kelionę į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti.

Iš Chaimo Goldšteino pokario užrašų: Vincas Pocius iš Karklotės kaimo, Tauragės apskr., jo žmona Petronėlė ir keturi jų vaikai: Zofija, Ona, Stasė ir Bronius, - brangiausi mano bičiuliai krikščionys, kurie su Dievo pagalba padėjo mums išsigelbėti. Mažiausiąjį Goldšteinų šeimos narį Dovydą dažnai palikdavo pas Pocius ilgesniam laikui, kaimynams buvo sakoma, kad tai giminaičių vaikas. Kai Goldšteinų šeima slapstėsi miške, Pocių paaugliai vaikai naktimis nešdavo jiems maisto.

Po karo Vincentas ir Petronėlė Pociai su dukra Zofija buvo ištremti į Sibirą, grįžę neturėjo kur gyventi - glaudėsi mažame kambarėlyje. Tada juos iš Kalifornijos pasiekė ir labai sujaudino Chaimo Goldšteino laiškas ir dovanėlės kiekvienam šeimos nariui.

tags: #pociu #sodyba #pocius