Sostinės pakraštyje, Naujųjų Verkių rajone, anksčiau veikė popieriaus fabrikas, kurio istorija mena svarbius pramonės ir kultūros paveldo momentus.
Šiuo metu jo patalpose seniai nebegaminami nei sąsiuviniai, nei kartono dėžės ar popieriniai rankšluosčiai. Čia dabar veikia įvairios įmonės - nuo kvepalų laboratorijos iki šunų viešbučio. O pačiame komplekso pakraštyje, palei pat upelį, stovi renovuotos senovinės patalpos, kuriose įsikūrusi vienintelė Lietuvos plokštelių gamykla „Green Lakes Pressing“.
Popieriaus fabriko istorija ir reikšmė
Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas yra seniausias veikiantis popieriaus fabrikas Lietuvoje. Tai labai svarbus istorinis paminklas. Pagal senus dokumentus popieriaus dirbtuvė, priklausiusi vyskupui Konstantinui Kazimierui Bžostovskiui, Verkiuose buvo įkurta 1690 m. gražiose Verkių apylinkėse prie Riešės upelio. Nustojo veikti 18 a. pradžioje.
Praėjus daugiau kaip 130 metų Naujuosiuose Verkiuose buvo įkurta popieriaus manufaktūra, kuri sparčiai plėtėsi ir 19 a. antroje pusėje tapo viena stambiausių Vilniaus krašte. Ji nuolat konkuravo su Kučkuriškių popieriaus manufaktūra, kol 19 a. Per istoriškai labai trumpą pradinį vystymosi laikotarpį (1834 - 1850 m.) įmonė buvo vienu stambiausių to meto popieriaus fabrikų.
Per vienuolika metų nuo įkūrimo manufaktūros gamybos mastai išaugo daugiau kaip 3 kartus. Kapitalizmo vystymosi laikotarpiu (1850-1918 m.) fabrikas patyrė nuosmukius ir pakilimus. 1850 m., kilus gaisrui, sudegė beveik visi pastatai, stipriai nukentėjo įrenginiai. Fabrikas buvo iš naujo atstatytas tiktai praėjus ketveriems metams; jame buvo įdiegta naujausia technika. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas tapo moderniausia pagal techninį lygį ir stambiausia popieriaus gamybos įmone Vakarinėje Rusijos imperijos dalyje.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo atlikta dar viena fabriko rekonstrukcija - pastatytas medžio masės cechas. Dėl to pagerėjo popieriaus gaminių iš medienos kokybė, darbų kiekis padidėjo 5 kartus. 1912 m. per didžiulį gaisrą vėl smarkiai buvo sunaikinti fabriko pastatai ir įrenginiai, tačiau netrukus buvo atstatyti. Prieš antrąjį pasaulinį karą ir jo metu fabrikas neveikė.
Įmonė atsigavo po sovietų nacionalizacijos. Išlikusi viena popieriaus mašina, pradėjo gaminti labai reikalingą produkciją - spaudos ir rašomąjį popierių. 1953 m. fabrikas buvo rekonstruotas, pastatyta dar viena popieriaus - puspergamento gamybos mašina. Kiek vėliau rekonstruotas malimo skyrius ir pastatyta trečia popieriaus mašina.
Kučkuriškių popieriaus fabrikas
Pirmoji Lietuvoje popieriaus gamykla - Kučkuriškių popieriaus fabrikas - uždarytas dar 2001-aisiais. Fabriko pastatai, nors ir įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą, apgriuvę, be aiškesnės ateities vizijos. Projektuojamas pastatų kompleksas - Vilniuje, Naujosios Vilnios mikrorajone, šalia Kučkuriškių užtvankos ir Vilnios upės. Teritorija priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Sklypą juosia Vilnios upė ir Rokantiškių tvenkinys, yra išlikusi istorinė Užtvankos gatvė, kuria šiuo metu vaikšto pėstieji.
Iš užtvenktos Vilnios upės dviem kanalais į gamybos korpusą buvo atvestas vanduo. Tuo metu popierius buvo gaminamas iš skudurų, vėliau pradėta naudoti ir šiaudų celiuliozę bei mechaninę medienos masę. 1915-aisiais Kučkuriškių fabrike dirbo 185 darbininkai. Lietuvoje tuo metu būdavo pagaminama 30 tūkst. tonų celiuliozės ir 10 tūkst. Pirmojo pasaulinio karo metais fabrikas apgriautas, vėliau ilgai atstatinėtas, veikti pradėjo tik 1925 metais.
Lenkų laikais Vilniaus apylinkėse veikę popieriaus fabrikai prarado rinkas Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje. 1957 metais Kučkuriškių popieriaus fabrikas pradėjo naują savo veiklos etapą ir tapo pirmąja specializuota kartotinės taros gamybos įmone. 1970-aisiais Kučkuriškių fabrikas, pavadintas Naujosios Vilnios kartonažo cechu, pradėjo gaminti įvairius gofruotojo kartono gaminius.
Architektūriniai sprendimai ir ateities vizijos
Išanalizavusi visą turėtą istorinę komplekso medžiagą, bakalauro darbo autorė nusprendė atkurti pradinį - 1823 metų - popieriaus fabriko vaizdą. Visus nesaugomus ir nevertingus pastatus ji siūlo nugriauti, teritoriją išvalyti. Kompleksas projektuojamas siekiant ne chaotiško, o logiško ir vientiso užstatymo. Dėl to naujai formuojamas tūris - lakoniškas, aiškių, griežtų stačiakampio formų.
Projektuojami du nauji pastatai tarpusavyje sujungti erdviu holu. Vienas pastato tūris - stačiakampis su apželdintu stogu, kitas - pailgas šlaitiniu stogu. Pastarojo pastato funkcija - istorinius statinius sujungti su naujai projektuojamais. Būtent toje vietoje anksčiau stovėjęs panašios formos istorinis fabriko pastatas iki šių dienų neišliko. Atkartojami langų angų dydžiai suteikia kompleksui vientisumo ir istoriškumo jausmą.
Žaliąjį stogą siūloma aktyviai išnaudoti. Ant jo nebūtų projektuojami takai siekiant suteikti daugiau laisvės menininkų ir išradėjų vaizduotei. Vientisas žolės pagrindas leistų lankytojui laisvai judėti, neriboti jo matymo lauko. Formuojami apželdinti horizontalūs neaukšti tūriai, kurie užpildo stogą ir suskirsto jį zonomis, sukuria suoliukų funkciją. Projektuojami ne vien pastatai - bakalauro darbo autorė siūlo sutvarkyti ir Vilnios upės vingį, pritaikant jį aktyviam ir pasyviam poilsiui.
Būtent ši, ypač graži teritorija šiandien apleista, nors visai šalia, prie Rokantiškių užtvankos, yra baidarių trasos per Vilnelę pradinis taškas. I. Viliūtė siūlo sutvarkyti krantinę, nutiesti plačius takus, kuriais galėtų naudotis pėstieji ir dviratininkai, taip pat specialusis transportas. Takai būtų formuojami organiškai, leidžiant žmogui pasirinkti norimą maršrutą. Būtų atstatomas istorinis teritorijos vaizdas - atkasamas kanalas, kurio energija leido fabrikui veikti.
Taigi, į upės vingio suformuotą teritoriją lankytojai automobiliais patekti negalėtų. Kompleksą sudarytų penki saugomi ir du sujungti naujai projektuojami pastatai. Naujieji ir pagrindinis istorinis gamybinis korpusas sujungti koridoriais, kad visos ekspozicinės erdvės būtų lengvai pasiekiamos. Trijų aukštų istoriniame pastate būtų įkurdinta administracija.
Buvusiame administraciniame pastate - suvenyrų parduotuvė, o gamybiniame korpuse atkuriamas popieriaus gamybos procesas, kuris būtų pateikiamas kaip ekspozicija. Taip pat planuojama erdvi konferencijų salė. Istoriniai pastatai yra klasikinės išvaizdos, vyrauja akmeninės mūro sienos. Vengiant medžiagų chaoso būtų apsiribojama dviem fasado apdailos medžiagomis.
Naujai projektuojamų pastatų fasadą baigiamojo darbo autorė siūlo derinti su akmeniu, ieškoti šaltos, bet šiuolaikiškos medžiagos. Didžioji pastato dalis - pusiau veidrodinio stiklo, kad į ekspozicines erdves patektų kuo daugiau natūralios šviesos.
Dabartis - „Green Lakes Pressing“
Technologija - senovinė. Vinilo plokštelės čia gaminamos palyginti neseniai - maždaug pusmetį. Viduje nėra jokių fabrikams įprastų konvejerių: ties presais stovi operatorius, įdedantis ruošinius ir netrukus išimantis jau pagamintą plokštelę. „Technologija visiškai senovinė, tik įranga naujausia“, - šypsojosi „Green Lakes Pressing“ vienas savininkų muzikos prodiuseris Lauras Lučiūnas.
Kol kas gamykloje įkurtuvės dar nėra visiškai baigtos. Laukiama panaudotą žaliavą ir broką perdirbančios įrangos, kitų aparatų. Tačiau darbai jau vyksta kiekvieną dieną. Plokštelės čia gaminamos pusiau automatiniu būdu. O viskas prasideda nuo įrašo, kuris siunčiamas partneriams į Jungtinę Karalystę.
Ten įsikūrusioje laboratorijoje garsas analoginiu būdu perkeliamas ant štampo. Pastarųjų, kurių vienas kainuoja kelis šimtus eurų, reikia dviejų - abiem plokštelės pusėms, o su vienu komplektu galima atspausti apie tūkstantį plokštelių. Į gamyklą atgabentas štampas dedamas į presą kaip ir vinilo ruošinys, kurį čia dirbantys vadina „keiku“ (pyragėliu, angl. „cake“). Tuomet viskas uždaroma, ir presas apdoroja gaminį iš pradžių karštu, vėliau šaltu, o galiausiai vėl karštu garu.
Plokštelės gamyba trunka apie pusę minutės. Išėmus ji apžiūrima, patikrinama, o jeigu aptinkamas brokas, gaminys atidedamas į šalį. Tinkama plokštelė apipjaunama, ant abiejų jos pusių viduryje užspaudžiamos popierinės etiketės ir toliau laukia pakavimas.
Kaip pasakojo L.Lučiūnas, įrengiant gamyklą sudėtingiausia buvo sureguliuoti garo aparatą. Mat plokštelėms tuo metu, kai jas gamina presas, reikalingas 11 atmosferų spaudimas - jei bus daugiau ar mažiau, jau nukentės kokybė. „Reguliavome tą aparatą apie mėnesį, net ir naktimis teko. Dabar jau dirba kaip reikiant“, - sakė vienas įmonės savininkų.
Sovietmečiu buvo įprasta, kad visos plokštelės būdavo juodos spalvos, kitų spalvų buvo galima išvysti nebent ant etiketės. Dabar - visiškai kitaip, nes užsakovai nori ir permatomų, ir įvairiausių spalvų mišinių. Tiesa, klasikinės muzikos įrašams dažniausiai ir toliau pasirenkama juoda spalva.
„Vieni pageidavo, kad būtų pavaizduotas išsiliejęs kraujas. Padarėme. Tiktai kiekvienai spalvai reikia skirtingos temperatūros ir skirtingo reguliavimo. Dabar perkame vinilo granules įvairių spalvų, bet netrukus ketiname pradėti eksperimentus: naudoti permatomus ruošinius ir įvairius pigmentus, kad išgautume savo spalvas“, - paaiškino L.Lučiūnas.
„Green Lakes Pressing“ gamina nemažai plokštelių Lietuvos atlikėjams, tik jų tiražai nėra dideli - apie 300-500 vienetų. Užsieniečiai užsakinėja nuo tūkstančio, nors jau tariamasi dėl tiražų, kurie gali siekti 5-10 tūkst. Dauguma užsakymų jau dabar ateina iš Jungtinės Karalystės ir Vokietijos.
Todėl dabar įrengiamas sandėlis, kuriame būtų laikomos britų užsakytos plokštelės, skirtos ES rinkai, ir iš čia siunčiamos pirkėjams. Gamybos kaina priklauso nuo tiražo, bet daug lemia ir viršeliai, kurie užsakomi Lietuvos spaustuvėse, - tiek spaudos sudėtingumas, tiek popieriaus kokybė ir panašiai.
Pasirodymų metu ar festivaliuose plokštelės pardavinėjamos už atlikėjų ar jų prodiuserių nustatytą kainą. Paprastai ji sukasi apie 30 eurų, tačiau jeigu ant voko atsiranda muzikanto parašas, kaina gali ir padvigubėti.
Pasak L.Lučiūno, Lietuvos gamyklai artimiausi konkurentai darbuojasi Latvijoje ir Lenkijoje. Iš viso pasaulyje yra apie 160 fabrikėlių, o didžiausias - Čekijoje.
Kaip kilo mintis muzikos prodiuseriui kartu su kolegomis surizikuoti ir imtis šio verslo? „Užkniso, per kiek gali pagaminti kiti. Vieni sukasi pernelyg lėtai, kiti broko pridaro. Su Antanu Kamensku, kuris dabar vadovauja gamyklai, kartą važiuojame automobiliu ir, emocijų pagauti, piktinamės - kas čia per velniava, kad tik per devynis mėnesius gali pagaminti? Bet mielai sutiko, aprodė, kaip viskas veikia.
Gamintojai nurodė, per kiek laiko patieks įrangą, dar atsiuntė ir skaičiuokles, kiek kas kainuoja ir per kiek laiko atsipirks. Mes patys suradome patalpas, suremontavome, taip viskas ir prasidėjo“, - pasakojo L.Lučiūnas. Anot jo, investicijos į šį verslą jau priartėjo prie milijono eurų. Partneriai iš pradžių skaičiavo, kad jos galėtų atsipirkti per septynerius metus, bet praėjus vos pusmečiui atrodo, kad užteks ir penkerių.
Įprastai gamykloje procesas prasideda nuo planavimo: jei nusprendžiama tą dieną kepti baltas atitinkamo atlikėjo plokšteles, tam ir sureguliuojama visa įranga. Tačiau pasitaiko tokių atvejų, kai tenka planus atidėti į šalį ir verstis per galvą.
Pasak A.Lučiūno, prireikus labai skubiai pagaminti tiražą vienos dienos rytą, gavę įrašą, gamyklos atstovai skubiai nusiuntė jį britams, o jų pagaminti štampai buvo nugabent į siuntų kompanijos lėktuvą. Vos šis nusileido Vilniuje, lietuviai atsiėmė siuntą ir iš karto pradėjo gamybą, nes įranga jau buvo sureguliuota ir parengta. Kitos dienos vakare tiražas jau buvo atiduotas.
„Kitas atvejis - kai reikėjo atsivežti medžiagų iš Vokietijos. Automobiliu buvo išvykta tokiu metu, kad nuvažiuotų rytą, vos atidaroma parduotuvė. Įsigyta, ko reikėjo, tuomet - atgal į Lietuvą.
Šiandienos architektūra, tai, ką paliekame ateinančioms kartoms - taip pat dalis šio palikimo. Taip būtų užtikrintas profesionalaus meno - architektūros - prieinamumas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
How Paper Is Made From Trees | Inside a Paper Factory | Full Manufacturing Process
Žvelgiant į ateitį, svarbu išsaugoti ir atgaivinti šį unikalų kompleksą, pritaikant jį šiuolaikinėms reikmėms ir išsaugant jo istorinę vertę.
tags: #popieriaus #fabriko #statiniu #komplekso #gamybinis #pastatas