Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė - žymi Lietuvos rašytoja, visuomenės veikėja, gyvenusi ir kūrusi XX amžiuje. Jos gyvenimas ir kūryba yra svarbi Lietuvos kultūros dalis. Straipsnyje aptariama jos veikla, indėlis į literatūrą ir prisimenamas gyvenimas Onuškyje.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Moters, rašytojos statuso įtvirtinimas
Pasak literatūrologės dr. Solveigos Daugirdaitės ir kitų literatūros tyrinėtojų, Lietuvoje rašytojos moters identitetas sparčiai brendo XIX a. pabaigoje, tačiau XX a. 4-as dešimtmetis lietuvių rašytojoms jau nebebuvo toks palankus - joms buvo vis sunkiau siekti visaverčių kūrėjų statuso, ėmė trūkti stiprių rašančių moterų balsų. Įtaką darė ir autoritetingai išreikštos vyrų nuomonės, ir Europoje paplitęs bei Lietuvą pasiekęs „moters grąžinimo į šeimą“ reiškinys, šablonas „vaikai, virtuvė, bažnyčia“.
Norėdamos aktyviai dalyvauti literatūros lauke, daryti objektyvią įtaką, rašytojos turėjo imtis kokių nors priemonių, ieškoti strategijų, kaip išsiskirti, atkreipti į save dėmesį. Savo kūrybą jos daugiausia publikavo moterų leidžiamoje spaudoje, pavyzdžiui periodiniame žurnale „Naujoji vaidilutė“. Tačiau svarbus buvo ne tik spausdintas žodis, bet ir pasakytas garsiai.
Moters literatūros vakarai
1930 m. gruodžio 7 d. Ateitininkų rūmų salėje studenčių ateitininkių iniciatyva įvyko pirmasis „Moterų literatūros vakaras“. Jame dalyvavo dešimt poečių ir rašytojų: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Petronėlė Orintaitė, Nelė Mazalaitė, Salomėja Nėris, Bronė Buivydaitė ir kitos.
Dar du tokius vakarus 1935 m. ir 1938 m., abu gruodžio 8 d., suorganizavo žurnalo „Naujoji vaidilutė“ redakcija. Šie moterų rengiami literatūros vakarai plėtėsi įvairiais aspektais - organizavimo, publikos, programos trukmės ir dalyvių kiekybės, palankių vertinimų ir dėmesio spaudoje. Buvo ir kritikos, tačiau į ją šių vakarų organizatorės reagavo priimdamos racionalius sprendimus.
Siekdamos bendro tikslo - įtvirtinti moters, kaip rašytojos, statusą - literatūroje dalyvaujančios moterys solidarizavosi, nepaisydamos skirtingos kūrybinės patirties ar prieštaringų asmeninių pažiūrų. 1938 m. „Moterų literatūros vakaras“ vyko didžiulėje Karininkų ramovės salėje, į kurią netilpo visi norėjusieji, šventę transliavo Kauno radiofonas, o iš scenos buvo skaitomi jau 20-ies poečių ir rašytojų tekstai.
Galiausiai, šiuose vakaruose solidariai susijungė įvairių politinių pažiūrų moterys, o to trūko tuometinei vyrų literatūrinei ir kultūrinei veiklai. Be abejo, dabar moterų rašytojų situacija yra gerokai pakitusi, tačiau mes norime perduoti žinią apie moterų dalyvavimą literatūros istorijoje ir solidariai išlaikyti anuometinių moterų kūrybos vakarų tradiciją šiuolaikiniame pasaulyje.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė paliko gilų pėdsaką Lietuvos literatūroje ir kultūroje. Jos kūryba ir veikla įkvepia naujas kartas domėtis literatūra ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.