Šiame straipsnyje apžvelgsime intelektinės nuosavybės pagrindinius principus, jų perimamumo būdus tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje. Atsiradus vienareikšmiam pripažinimui, kad intelektinė nuosavybė yra viena iš svarbiausių žmonijos visuomenės vertybių, sustiprėjo jos socialinė funkcija, užtikrinanti inovacijų ir žinių teisinę apsaugą.
Intelektinės nuosavybės samprata ir apibrėžimas
Tradiciškai teisės moksle intelektinė nuosavybė apibūdinama kaip kompleksas išimtinių subjektinių teisių į intelektinės-kūrybinės veiklos rezultatus, išreikštus objektyvia forma. Šios teisės iš esmės yra turtinės. 1967 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) steigiamojoje konvencijoje nurodoma, kad intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno, mokslo kūriniais, artistų vaidybine veikla, fonogramų įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus srityse, moksliniais atradimais, pramoniniais pavyzdžiais (pramoniniu dizainu), prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais ir kitais komerciniais žymenimis, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.
Panašūs ir identiški sąrašai pateikiami kituose tarptautiniuose susitarimuose. Panašiai apibrėžta ir Lietuvos teisės aktuose, t.y. šiuo atveju įgyvendinamas perimamumas, nusistovėjusių nuostatų taikymas bei jų plėtimas. Lietuvos teisinėje sistemoje nuo 1990 m. kovo 11 d.
Deja, ne visi nauji intelektinės nuosavybės teisės aktai ir juose įtvirtinti principai atitinka pakitusį socialinį intelektinės nuosavybės vaidmenį žmonijos visuomenėje. Pastaruoju metu yra pilna nuomonių, kad intelektinės nuosavybės reformos pažeidžia balanso tarp teisių turėtojų ir visuomenės interesų balanso principą taip labiau skatinama proceso stagnacija. Šis propaguojama tolimesnis intelektinės nuosavybės teisių reformas būtinybę. Balanso principas realizuojamas ribojant intelektinės nuosavybės teisių ribojimą laike, nustatant teisių išnaudojimo principus, taip pat įvairius teisių apribojimus nekomerciniams ir visuomeniniams tikslams.
Autorinių teisių perdavimas ir licencijų suteikimas
Svarbiausioji priežastis, lemianti mažą teisminio bylinėjimosi aktyvumą, greta teisinio išprusimo stokos yra dar vis santykinai maža kūrinių ir autoris teisių vertė, taip pat reti teisių perdavimo ir suteikimo atvejai.
Autorių teisės ir Kūrybinių bendrijų licencijos
Originalumo svarba
Šioje tiriamojo darbo dalyje giliau analizuosime originalumą, jo reglamentavimą. Tai Lietuvos teismų priimti sprendimai kol kas neleidžia išskirti jurisprudencinės kūrinio sampratos, taip pat jie nėra nei itin novatoriški, nei išskirtiniai bendrame autoris teisių doktrinos ir jurisprudencijos kontekste.
Kalbant apie kūrinio sampratą visų pirma reikėtų paminėti Berno konvencijos 2 straipsnį: sąvoka literatūros ir meno kūriniai apima kiekvieną, literatūros, mokslo ir meno kūrinį, koks bebūtų jos išraiškos būdas ar forma: knygas, brošiūras ir kitus literatūros kūrinius; paskaitas, kalbas, pamokslus ir kitus tokios rūšies kūrinius; dramos ir dramos-muzikos kūrinius; choreografijos kūrinius ir pantomimas; muzikos kūrinius su tekstu ar be teksto; kinematografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais kinematografijai būdais gauti kūriniai; piešimo, tapybos, architektūros, skulptūros, graviravimo ir litografijos kūrinius; fotografijos kūrinius, kuriems prilyginami analogiškais fotografijai būdais gauti kūriniai; taikomosios dailės kūrinius; iliustracijas, žemėlapius, planus, eskizus ir plastikos kūrinius, susijusius su geografija, topografija, architektūra ar mokslu.
Taigi Berno konvencijos tekste pateiktas nebaigtinis kūrinių sąrašas bei įtvirtintas apsaugos taikymo literatūros, meno, mokslo kūriniams, nepaisant jų išraiškos būdo ir formos, principas. Konvencija suteikia galimybę valstybėms Berno sąjungos narėms kaip apsaugos kriterijų nustatyti materialios formos reikalavimą (Berno konvencijos 2 straipsnio 2 d.). Kūrinio kaip apsaugos objekto požymiai tekste nėra įvardinti.
Autoris teisės objektais nepripažįstami visi kūriniai, kaip jau buvo minėta ATGT. 5 str. įvardyti objektai nesaugomi autoris teisės nepaisant, kad daugelis jų atitinka kūrinio požymius, apskritai tarp kūrinis ir autoris teisės objektų skirtumus lemia tai, kad objektais gali būti tik kūriniai, o objektams yra keliamas objektyvios formos reikalavimas, kuris apibrėžia kūrinio apsaugos pradžios momentą. Lietuvoje nėra keliamas materialios formos reikalavimas pakanka, kad kūrinys įgytų objektyvią formą, t.y. galėtų būti prieinamas kitam asmeniui ar asmenims.
Palyginant Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodekso 112 straipsnio 1 d., kuriame numatyta, kad kodekso nustatyta apsauga taikoma kūriniams , kurie yra kūrybinio darbo rezultatai, nepaisant jų rūšies, išraiškos formos, vertės ar paskirties, autoris teisėms.
Kūrinio originalumas paprastai įvardijamas kaip esminis kūrinio požymis. Originalumas nagrinėtinas dviem prasmėmis: pirma, originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas apskritai gali būti saugomas, antra originalumas kaip kriterijus nustatyti, ar veiklos rezultatas nėra kopijuotas nuo kito kūrinio, t.y. Kūrinio originalumas pirmąja prasme sukelia itin daug diskusijų. Kas yra originalu ir kas gali būti laikoma autoris teisės objektu, yra tiek doktrinos, tiek teismų nagrinėjimo dalykas. Įstatymai nepateikia jokių kriterijų žmogaus veiklos rezultato originalumui apibrėžti.
Originalumo kriterijai
Teismai gali ir turi nustatyti kriterijus, kurie leidžia vieną darbo rezultatą laikyti originaliu, kitą ne. Kriterijai, nulemiantys kūrinio originalumą, aiškinami įvairiai. Originalumo sąvoka skiriasi skirtingos teisės tradicijos valstybėse. Bendrosios teisės tradicijos valstybėse pagrindinis kriterijus originalumui nustatyti pakankamos kūrėjo (didesnės negu minimalios) pastangos kūrybiniam rezultatui gauti. Teisėjas vertina, ar autorius pakankamai įdėjo darbo, išmanymo, apmąstymų (angl. labour, skill, judgement). Be to, pabrėžiama, kad nustatant originalumą tokiu būdu yra minimalizuojama teisėjo subjektyvaus vertinimo galimybė apsaugoti įvairaus pobūdžio darbo ir kapitalo investavimą į intelektinio darbo rezultatą.
Kontinentinėje teisėje teisėjas taiko vadinamąjį subjektyvųjį originalumo kriterijų. Teisėjas kvalifikuoja kūrinio originalumą atsižvelgdamas į tai, ar rezultatas atspindi autoriaus asmenybę ( pranc. empreinte de personnalité). Originalumo samprata skiriasi ne tik skirtingose pasaulio vietose, bet ir skirtingu laiku. Originalumas, kuris kalbant apie literatūros ir meno kūrinius tradicine prasme bus akivaizdus, vertinant šiuolaikines kūrinis formas toks nebūtų. Šiai būdingas originalumo reikalavimo lygio smukimas naujos technologijos, naujos kūrinis formos, nauji kūrinio naudojimo būdai lemia tai, kad originalumas, klasikiniame mene pasireiškęs kaip pakankamai aukštas kūrybingumo reikalavimas, tampa objektyvizuotu minimalis pastangų ar tiesiog žmogaus asmeninės veiklos reikalavimu.
Šis lemia naujai sukuriams nematerialis vertybis, kurios nepatenka į tradicinės kūrinis sampratą, teisinės apsaugos būtinybę. Vienas iš būdų apsaugai užtikrinti yra autoris teisės apsaugos mechanizmo naudojimas. Būtent dėl šio mechanizmo patrauklumo (formalums netaikymo, išimtinio teisių pobūdžio, ilgo turtinis teisių galiojimo termins) vis daugiau kūrybinės-intelektinės veiklos produkts mėgina įlįsti į kūrinio sampratą. Manome, jau galima pradėti kalbėti apie skirtingas originalumo kriterijaus sampratas, t.y. Kontinentinės teisės doktrinoje yra nurodoma, kad subjektyvusis originalumo reikalavimas netinka naujoms, žemo kūrybinio lygio kūrinis kategorijoms. Todėl kaip kriterijus originalumui nustatyti minima ir įtvirtinama autoriaus asmeninė kūrybinė veikla: preziumuojama, kad kūrinys, kuris yra konkretaus žmogaus kūrybin.
Duomenų bazės ir originalumo kriterijaus reglamentavimo principai
Europos parlamento ir Europos Sąjungos tarybos direktyva dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 96/9/EB 1996 m. kovo 11 d.
Nagrinėjant principų perimamumo sąvoką, reikėtų iš pradžių ją apibrėžti kaip teorinį reiškinį. Šias pagrindines problemas, kurios ir reikalauja detalios teisinės analizės intelektinės nuosavybės srityje. Principų egzistencija pasaulinėje istorijoje menama nuo antikos laikų. Tai nepaneigiamas. Šio autoriai turėjo teisę į savo kūrybinės veiklos rezultatą, jeigu tie kūriniai buvo neteisėtai perimami tai buvo vadinama vagyste.
Teisinio reglamentavimo principai taip pat keitėsi, kaip keitėsi ir sritys, kuriose autoris teisė reikalavo apsaugos. Šis bruožus, o tai vedė į amžinų principų atšaukimo vyksmą ir naujų formavimąsi. Tai išsiskiriant tam tikru požymiu, vadinamu originalumu. Tuo būdu intelektinės nuosavybės reglamentavimo raidos tyrinėtojams atrodė, kad pasiekiamas tam tikras fundamentalis kriterijs universalumas, vis apimantis bendrumas, bet nedaugiareikšmiškumas. Kūriniui, kaip apsaugos objektui reikėjo įrodyti savo vertingą egzistavimą, savo originalumą ir priklausomybę autoriui, kaip nuosavybę, kuri tradiciškai privalėjo turėti šeimininką.
Ar egzistuoja balansas? Tai tiesioginės nuorodos į autoris teises nėra. Autoris teisės yra prijungiamos prie kitų konstitucinis teisių ir laisvių. Skiriant šiuos veiksnius, doktrinoje paliekama galimybė, kad apsaugos išskyrimas gali turėti dirbtinį pavidalą, kuris reglamentuoja labiau autoris teisės apsaugą į kūrinį kaip fundamentalsį reiškinį, negu vartotojo teisės apsaugą kaip antraeilę.
Kalbant apie autoris interesų apsaugą grindžiamą fundamentalisjs laisvės ir teisės pagrindu, svarbu paminėti vieną svarbs aspektą: nuosavybės teisė į autoriaus kūrinį, turtinės teisės pripažinimas. Pati apsauga reglamentuojama labiau autoris interesų gynybai įtvirtinti. Individualioji laisvė tampa pagrindu įtvirtinti autoris teisę. Išraiškos laisvės pagrindu taip pat pagrindžiama autoriaus teisės apsauga. Kaip tuomet vartotojo teisės, jų vieta šioje schemoje? 1982 metais Prancūzijos konstitucinė taryba pranc. šias garantijas asmeniui, kuris yra nuosavybės teisės turėtojas . šiausia iš nuosavybis.
Jeigu būtų galima apibrėžti, kad asmeninė laisvė gali užtikrinti autoriaus moralinis interesų apsaugą, ji taps ir vartotojo interesų apsaugos įrankiu. Šis nustatymas ir bus paskatintas vartotojo teisių į privatų gyvenimą deklaravimu. Tuo bus aiškinama vartotojo teisę naudoti kūrinį asmeniniam tikslui. Visuomenės spaudimas išlaikyti teisę į privatų gyvenimą, t.y. Visuomenės deklaruojama teisė į informaciją, paskatino reglamentuoti apsaugą, skirtą vartotojo interesams ginti. Tai tapo viešoji teisė, kadangi jeigu šią teisę mes suprasime kaip teisę prieiti prie informacijos šaltinis, tai bus apibrėžtina kaip priėjimo prie kūrinio teisė, kadangi informacija, glūdi kūrinyje. Šio rezultato, ne autoris teisės stiprinimo ir plėtimo, o jų susiaurinimo.
Teisiniai dokumentai
- LR Autoris teisės ir gretutinės teisės įstatymas
- Europos parlamento ir Europos Sąjungos tarybos direktyva dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 96/9/EB 1996 m. kovo 11 d.
- Code de la priopriété intellectuelle.
- Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos
- Ženevos konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo
- Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autoris teisės sutartis
- Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 1283 "Dėl Lietuvos Respublikos autoris teisės ir gretutinės teisės įstatymo įgyvendinimo"
Šiame darbe bus pritarta Frederic Pollaud-Dublian autoriaus nuomonei vartoti elektroninės erdvės terminą kaip tiksliausią apibrėžimą. Pažeidimų masinis paplitimas pasireiškia per kompiuterines programas, fonogramas, audiovizualinės produkcijos neteisėtą atgaminimą, platinimą (piratavimą).
Lietuvos teisinėje sistemoje nuo 1990 m. kovo 11 d. Deja, ne visi nauji intelektinės nuosavybės teisės aktai ir juose įtvirtinti principai atitinka pakitusį socialinį intelektinės nuosavybės vaidmenį žmonijos visuomenėje. Pastaruoju metu yra pilna nuomonių, kad intelektinės nuosavybės reformos pažeidžia balanso tarp teisių turėtojų ir visuomenės interesų balanso principą taip labiau skatinama proceso stagnacija. Šis propaguojama tolimesnis intelektinės nuosavybės teisių reformas būtinybę.
Šiame darbe apžvelgsiu intelektinės nuosavybės pagrindinius principus perimamumo būdus tiek Lietuvoje ,tiek Prancūzijoje, pagal tiriamojo darbo išvadas siklysiu naujos sprendimo būdus taikant Prancūzijos patirtį tobulinant šią sritį Lietuvoje. Tuo būdu apibrėžiant ateities gaires autorinis teisės ir gretutinės teisės srityje.