Ši atsiminimų knyga, skirta kunigui Broniui Laurinavičiui, grįsta siekiu pakelti žvilgsnį į kilnesnę tikrovę ir tapti kilnesniais žmonėmis, kilnesne tauta. Ypatingas ir dėl to, kad jo nepakeitė jokie bandymai atitraukti žvilgsnį nuo Dievo, Tiesos, idealų. Jokios egzekucijos, kankinimai, badas, šaltis, išdavystės, niekšybės, melas, neteisybė, vienatvė, pamiršimas, pažeminimai. Niekas nepataisomas. Tik į Dievą, tik dėl Tėvynės, tik dėl jos laisvės. Visa kita - laikina ir tuščia. Todėl nesvarbu. Todėl nieko nereikalingo, nieko beprasmiško. Visas gyvenimas - žiūrėjimas į Aukštybių tikrovę.
Kun. B. Laurinavičius prieš vietinės valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje. Esą gyvulių ligos pretekstu vietinė valdžia pabandė uždrausti tikintiesiems sekmadieniais rinktis į bažnyčią.
Nė vienas kitas Lietuvos kunigas neparašė tiek pareiškimų, laiškų, protestų ir memorandumų sovietinei valdžiai, pradedant rajono ir baigiant aukščiausiomis SSRS valdžios institucijomis, kaip jis. Jo kovos dėl tiesos ir laisvės laukas buvo be galo platus: nuo tikinčių vaikų teisių iki lietuviško žodžio gynimo. Tais okupacijos laikais tikėjimo gynimas dažnai pindavosi su lietuvybės gynimu, ir kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis.
Kun. B. Laurinavičius buvo šios kovos avangarde, jam ginti Bažnyčią ir laisvę buvo šventas reikalas. Todėl 1979 m. mirus Lietuvos Helsinkio grupės nariui kun. Karoliui Garuckui SJ, jis nesvyruodamas stojo į jo vietą.
Dievo buvo apdovanotas daugybe talentų ir dorybių. Jam vienodai rūpėjo ir gyvosios Bažnyčios, ir mūrinės statyba. Kur tik klebonavo, ten paliko ryškius pėdsakus: bažnyčioje būdavo būriai vaikų, parapijoje sėkmingai genimos alkoholizmo piktžolės, o tikintieji ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokomi vienas kitam padėti, vienas kitą paremti. Jis praplėtė Ceikinių bažnytėlę, įrengė Kalesninkų bažnyčios vidų, suremontavo ir įrengė šildymą Adutiškio bažnyčioje.
Asketas asmeniniame gyvenime, jis buvo be galo jautrus kitų vargams ir kančioms. Labai užjautė gudus, kurių žemėje kunigas buvo retenybė: Adutiškio klebonijoje priimdavo dešimtis iš vakaro atvykstančių Baltarusijos tikinčiųjų, juos apnakvindavo ir pamaitindavo, kad pailsėję sekmadienį galėtų dalyvauti šv. Mišiose ir priimti sakramentus. Ypač rūpinosi už Bažnyčią ar Tėvynę kalinčiais bei jų šeimomis.
Jis drąsiai ir tiesmukiškai sakydavo tiesos žodį ir Sovietų Sąjungos vadovams, ir tuometiniams Lietuvos Katalikų Bažnyčios administratoriams. Kas buvo jo jėgų ir drąsos šaltinis? Tik Dievas! Maldoje jis semdavosi jėgų ir drąsos. Tai buvo kunigas, kokių Bažnyčia visuomet laukė, laukia ir lauks.
Metus prieš savo žūtį jis viešai pakartojo savo kunigystės šventimų priesaiką: Viešpatie, kol plaks mano širdis, aš prisiekiu eiti savo pareigas, kaip prisiekiau priimdamas kunigystės šventimus.
Apie jo atkaklumą kovojant už tiesą ir teisingumą byloja kad ir tokie faktai: vien dėl neteisėtai valdžios konfiskuotos Švenčionėlių klebonijos parašyta 180 įvairių raštų, o vienas iš SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui rašytų memorandumų yra net 72 puslapių!
Pirmiausia jaučiu pareigą skaitytojui paaiškinti knygos pavadinimą. Kunigas B. Laurinavičius nuo pat kunigystės pradžios buvo sekamas NKGB, MGB, KGB. Savo slaptuose dokumentuose sekamuosius jie vadindavo objektais ir suteikdavo jiems pravardę (pseudonimą). (Agentus vadindavo šaltiniais). Kunigas B. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas".
Pirmojoje apžvelgiama B. Laurinavičiaus vaikystė ir veržimasis į mokslą, kunigystės pasirinkimo, jo pastoracinės veiklos ir kovos dėl tiesos, laisvės ir žmonių teisių kelias. Jo visas kunigo tarnystės kelias praėjo sovietinės okupacijos metais (1944-1981). Kad būtų geriau suprantama, dėl ko ir su kuo jis kovojo, knygoje apžvelgiama to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis ir jos pastangos išsaugoti tautos tikėjimą ir dorą. Atskleidžiama, kaip KGB jį sekė ir persekiojo, o galbūt ir suorganizavo nužudymą.
Antrojoje knygos dalyje aptariami svarbiausi jo rašytinio palikimo dokumentai. Tai raštai, adresuoti ne tik sovietinės valdžios institucijoms, bet ir to meto Bažnyčios vadovų pareigas einantiems dvasininkams. Atskirai išskirta išlikusio susirašinėjimo su tikruoju Vilniaus arkivyskupijos administratoriumi tremtiniu vyskupu Julijonu Steponavičiumi fragmentai, atskleidžiantys jų vertybių, pozicijų vienovę ir abipusę pagarbą. Šioje dalyje publikuojama ir šešetas jo rašytų dokumentų, iliustruojančių jo kovos interesus. Kaip išskirtinė publikacija pažymėtina jo rašytoji Švenčionėlių bažnyčios statybos istorija. Ši bažnyčia - tai nemarus kun. B.
Trečiojoje dalyje pateikiami kun. B. Laurinavičiaus vaikystės, jaunystės, mokslo draugų, buvusių parapijiečių, artimai su juo bendravusių kolegų kunigų ir bendražygių, taip pat ir atsitiktinių žmonių, patyrusių jo gerumą ir meilę, atsiminimai.
Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje). Pakrikštytas liepos 21 d. Gervėčių bažnyčioje. Tėveliai buvo žemdirbiai: turėjo 10 hektarų dirbamos žemės, pievų ir miško. Gyveno kaime ant labai gražios Ašmenos upės kranto. Abu tėveliai - labai darbštūs ir religingi lietuviai. Tėvui Jurgiui teko tarnauti caro kariuomenėje. Nors buvo okupuoti ir rusų, ir lenkų ir dešimtmečiais atskirti nuo Lietuvos, sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą, meilę savo kalbai, kultūrai, papročiams ir tėvynei Lietuvai.
Šeimoje gimė 5 vaikai, bet du mirė maži. Iš likusiųjų vyriausia - duktė Julija. Kun. B. Laurinavičius gimė nedidelėje trobelėje. Nuo mažens buvo labai geros širdies: pastebėdavo kitų vargus, skausmus, negalias. Labai norėjo mokytis, todėl sulaukęs 7-8 metų pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją. Dešimtmetis per atostogas ganydavo karves. Visada į ganyklas viename drobiniame maišelyje nešdavosi knygas, o į kitą maišelį mama įdėdavo sumuštinių, kitokio maisto lustą visai dienai.
1929 m. Bronius mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mama pėsčiomis eidavo 75 kilometrus į Vilniaus Kalvarijas ir visada jį aplankydavo, atnešdavo maisto. Joje mokydamasis Bronius į Gėliūnus atvažiuodavo su savo geriausiu draugu Juozu. Su juo kaimo jaunimui rengdavo vaidinimus, vakarėlius, rinkdavo ir užrašinėdavo senoviškas to krašto lietuvių dainas ir pasakas.
1937-1938 m. Bronius tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje. Štai jo rašyti žodžiai: „Kai tarnavau Lenkijos armijoj, mane norėjo užverbuoti, kad skaldyčiau savo tautiečių vienybę. Už tai man daug žadėjo: lengvą duoną, net ponu padaryti, bet aš jokiu būdu nesutikau - lengva duona manęs neviliojo. Vieną kartą, pulkininkui atliekant pulko apžiūrą, aš, nesilaikydamas kariško reglamento, žengiau iš rikiuotės tris žingsnius į priekį ir pasakiau apie man pasiūlytą „lengvą duoną ir ponystę". Jis nepasiuntė manęs ir mano skundo tiems, kurie norėjo mane užverbuoti, bet pats reikalą išsiaiškino ir taip sutvarkė, kad niekas man nekerštavo, o ėmė atsiliepti su pagarba.
Atitarnavęs kariuomenėje, 1938 m. Bronius Laurinavičius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m.
Kun. B. Laurinavičiaus gimtasis namas Gėliūnuose.
Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Smulkmena, bet ji daug pasako apie jo charakterį: viena vertus, jis labai brangino dvasininko luomą, kurį visiems ir visur liudijo šis drabužis, kita vertus, jis turėjo savo požiūrį į tai (ir ne tik į tai) ir juo vadovavosi, nekreipdamas dėmesio į kitų jo luomo žmonių elgesį ar piktybiškų ateistų patyčias. Jis buvo įsitikinęs, kad kur tik galima savo elgesiu ir net drabužiu reikia byloti, jog Bažnyčia gyva.
Kun. Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. labai lietuviškoje dabartinės Gudijos salelėje - Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime (Gardino srities Astravo rajone). Tuo metu šios žemės, kaip ir visa Lietuva, buvo valdomos Rusijos imperijos. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. jos buvo pripažintos Lietuvai, bet neilgam - 1921 m. jas okupavo Lenkija.
1927 m. spalio 2 d. Vilniaus krašte buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos. Jis tais metais įstojo į kaimiškąją lietuvių liaudies „Ryto" mokyklą. 1929 m. įstojo mokytis į vienintelę likusią lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Atsparumą lenkinimui ir rūpinimąsi lietuvybės išlaikymu gimtajame krašte būsimasis kunigas, matyt, jau buvo išsiugdęs prieš atvykdamas mokytis į Vilnių - apie tai pasakoja daug jo jaunystės draugų.
Jis daugelį jų paskatino vykti į Vilnių mokytis, padėjo jiems pasirengti stojamiesiems egzaminams, pasirūpino jų apgyvendinimu ir pamaitinimu bent pirmosiomis dienomis nežinomame mieste. Ypač tuo rūpinosi, kai, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Gervėčiai atiteko Gudijai, bei vokiečių okupacijos metais. Iš Gervėčių kilęs žurnalistas Vladas Jadzevičius gražiai aprašo, kaip tuometinis klierikas Bronius Laurinavičius jį ir jo brolį rengė stoti į lietuvių gimnaziją Vilniuje.
Gervėčių bažnyčia, kurioje vyko kun. B. Laurinavičiaus primicijos.
Statybos leidimai ir projektai: kada jie reikalingi?
Iš senų laikų labai gajus mitas, kad statyti namą iki 80m2 ploto leidimas nereikalingas. Ir taip ir ne. Yra niuansų. Ar statybai reikalingas projektas ir leidimas? Kada jis pradėtas statyti? Juos apibrėžia - STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5 įstatymo skyrius. Tai yra daugiabučiai, visuomeniniai pastatai, degalinės, užtvankos ir kiti rimti statiniai. Pagal LR Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 punktą.
Neypatingasis statinys - statinys, nepriskiriamas prie ypatingųjų ir nesudėtingųjų statinių. Tai yra dažniausiai pasitaikantys paprasti namai, kurių kvadratūra jau viršija 80m2. 100-200m2 gyvenamas namas - klasikinis tokios kategorijos statinys. Plačiau žiūrėsim į šią kategoriją. Būtent čia ir „gyvena” tie paprastai ir nesudėtingai be leidimų statomi statiniai.
Nesudėtingi statiniai apibrėžti tiksliai. STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 6 įstatymo skyrius. Taigi, jau žinome kokios kategorijos statinį norime statyti. Dar vienas mums dažnai sutinkamas įstatymas - STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“.
Trumpai apibendrinant. Jeigu jūs turėjote sklypą ir pradėjote statyti dar iki 2017 metų - užregistruoti jį supaprastinta tvarka galima ir šiandien. Verta turėti įrodymus, kad statyta tikrai tuo metu. Registrų centras nesudėtingai gali patikrinti nuo kada statytojas valdo sklypą, pažiūrėti nuotraukas darytas iš kosmoso. Jeigu ten 2017-2018 metais nesimatė jokio statinio - gali tekti pasistengti įrodyti. Pateikti statybų rangos sutartį, medžiagų pirkimo kvitus, foto ar pan.
Dažniausiai užduodami klausimai ir atsakymai:
- Ar galiu Vilniaus rajone statyti gyvenamą namą iki 80m2 be leidimo? Ne. Nuo 2017 metų statant bet kokius gyvenamuosius namus leidimas privalomas. Verta paminėti, kad projektas ir derinimo tvarka tokio dydžio namų yra paprastesnis.
- Sodų bendrijoje statomas nedidelis sodo namas. Taip. Jeigu tokio sodo namo aukštis neviršija 8,5m, o bendra kvadratūra (rūsio plotas neskaičiuojamas) neviršija 80m2 - statyti ir registruoti galima be leidimo. Tiesa reikia išlaikyti reikalingus atstumus nuo sklypo ribų, nepažeisti trečiųjų asmenų interesų ir pan. Nėra skirtumo ar sodų bendrija yra mieste ar kaime - leidimas nereikalingas, kadangi sodo pastatai iki 80m2 priskiriami I nesudėtingų statinių grupei. Jeigu sodo namas viršija 80m2 - leidimas reikalingas.
- Noriu pastatyti šiltnamį prie tvoros su kaimynu. Vilniuje, Žvėryne. Ar galiu tiesiog statyti ir užregistruoti? Šiltnamiai iki 80m2 priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams. Taigi ir kaime ir mieste juos galima statyti neturint leidimo. Jeigu norima statyti neišlaikant 3m atstumo nuo sklypų ribos - būtinai reikia ir kaimyno sutikimo. Žvėryno rajonas tikėtina priskiriamas kultūros paveldo zonai.
- Turiu 1ha žemės ūkio paskirties sklypą su tvenkiniu. Noriu pastatyti pirtelę. Jeigu pirtelė yra iki 80m2 - leidimo ir projekto kaip ir nereikėtų. BET. Sklypas turi turėti bent jau suteiktą adresą. Adresų ŽŪ paskirties sklypams dažniausiai savivaldybės šiaip sau neduoda. Sklype turėtų būti suformuota užstatymo teritorija. Tai gali būti senos sodybos teritorija arba suformuota nauja. Tiesiog „bulvių lauke” statyti sudėtinga. Tuščio sklypo atveju reikia rengti ūkininko sodybos vietos parinkimo planą. Arba, jei sklypas patenka į savivaldybės urbanizuojamą teritoriją - keisti sklypo paskirtį. Jį suderinti ir gauti sklypui adresą.
- Prie pilnai registruoto namo noriu pastatyti priestatą/garažą. Sklypas priklauso miesto teritorijai. Mieste privalu gauti statybą leidžiantį dokumentą ūkiniams pastatams, kurie priskiriami II nesudėtingų statinių grupei. Taigi, jei garažas bus iki 50m2 - leidimo nereikia. Jeigu didesnis - reikia. Verta atkreipti dėmesį į priestato konstrukcijas. Jeigu priestatas taps bendra namo dalimi (bendras stogas, patekimas į namą iš garažo ir pan.) - tai traktuojama kaip namo sudedamoji dalis - rekonstrukcija.
VTPSI komentaras apie statinius, kuriems nereikalingas statybos leidimas. Papildome savo straipsnį šviežiu VTPSI komentaru. SLD privalomumas naujo statinio statybos atveju priklauso nuo statinio kategorijos. Pagal kategorijas statiniai skirstomi į nesudėtinguosius, neypatinguosius ir ypatinguosius. Ypatingųjų ir neypatingųjų statinių statybai SLD visada privalomas.
Primename, kad nesudėtingųjų statinių kategorijai priskiriamas paprastos konstrukcijos pastatas, kurio didžiausias aukštis yra 8,5 metro, visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma - ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto.
SLD statyti naują I grupės nesudėtingąjį statinį nėra privalomas, jei žemės sklypas nepatenka į šias teritorijas: kultūros paveldo objekto teritoriją, kultūros paveldo objekto apsaugos zoną, kultūros paveldo vietovę, kurortą, Kuršių neriją, magistralinio dujotiekio vietovės klasių teritorijas, esančias 200 metrų atstumu abipus magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies.
SLD statyti naują II grupės nesudėtingąjį statinį neprivalomas, jei žemės sklypas nepatenka į šias teritorijas: miestą, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinę saugomą teritoriją, kultūros paveldo objekto teritoriją, kultūros paveldo objekto apsaugos zoną, kultūros paveldo vietovę, gamtos paveldo objekto, valstybinio parko, valstybinio rezervato, draustinio ar biosferos rezervato buferinės apsaugos zoną, magistralinio dujotiekio vietovės klasių teritorijas, esančias 200 metrų atstumu abipus magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies.
DĖMESIO! Yra pasikeitimų po 2024-11-01.
Statybos leidimas - svarbus dokumentas planuojant statybas.