Privatinę nuosavybę reglamentuojanti teisės šaka: apibrėžimas ir ypatumai

Civilinė teisė yra svarbiausia privatinės teisės šaka. Ji sudaro vieną iš teisės sistemos elementų - savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų - savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Ji yra viena iš pagrindinių Lietuvos teisės sistemos teisės šakų. Svarbiausius civilinės teisės ypatumus išreiškia civilinės teisės principai ir civilinio teisinio reguliavimo metodas.

Civilinė teisė - tai savarankiška teisės šaka reglamentuojanti laisvų , vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius susijusius su turtiniais santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius nesusijusius su turtiniais santykius. Kaip teisės sistema ji yra visuma civilinės teisės normų, priklausančių nuo tomis normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių santykinės vienovės ir įvairovės, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Privačios teisės santykiai grindžiami privačios autonomijos principu, todėl čia priskiriama ir šeimos teisė. Su civiline teise glaudžiai susijusios ir prekybinė teisė, bei darbo teisė. Civilinė teisė daugiau reguliuoja bendrus privačius santykius, o už savo veiklos sferos palieka tik siaurus specifinius klausimus.

Pagrindinis civilinės teisės uždavinys - nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma visuomenės ekonominė bazė pagrysta privatine nuosavybe, bei sudarytos sąlygos geriau patenkinti juridinių ir fizinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Civilinės teisės principai

Bendrieji principai yra šie:

1. Civilinės teisės subjektų teisinė lygybė.
2. Civilinės teisės subjektų iniciatyva.
3. Šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas.
4. Sąžiningas subjektinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.

Civilinės teisės šaltiniai

Svarbiausias civilinės teisės šaltinis - įstatymas. Tai norminis aktas, kurį priima Seimas. Pagrindinis Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos konstitucija. Joje numatyti civilinės teisės principai ir pagrindiniai nuostatai konkretizuojami ir vystomi kituose valstybiniuose norminiuose aktuose, priimtuose civilinės teisės klausimais. Pvz.: respublikoje galiojantys kodifikuoti įstatymai, norminiai aktai civilinės teisės klausimais.

Pagrindinis kodifikuotas civilinės teisės šaltinis yra Civilinis kodeksas įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d. Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato sankcijas, kurių tikslas atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Civilines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, moralės principams.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai tai - visuomeniniai ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėmimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo. Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė piniginė išraiška.

Visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar jų organizuoto kolektyvo, vadinami asmeniniais neturtiniais santykiais susijusiais su turtiniais santykiais. Neturtiniai santykiai susiję su turtiniais santykiais - tai santykiai kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų(mokslo, meno kūrinių, išradimų).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šių santykių objektas yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių , nesusijusių su turtiniais , atskiro objekto nėra.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas

Civilinio teisinio reguliavimo metodas - tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro keletas teisinio poveikio būdų, tai leidimas, įsakymas ir draudimas.

Priklausomai nuo tų poveikio būdų derinių bei proporcijų, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja įsakymo elementai, baudžiamojoje-draudimo, civilinėje teisėje-leidimo.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožai:

1. Teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;
2. Šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;
3. Dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises;
4. Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;
5. Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė reiškiasi tuo, kad šių santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nepriklausomi nuo to, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų, fizinis ar juridinis asmuo. Dėl šios faktinės lygybės, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Tačiau teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę teisinę lygybę, nes esant konkrečiam santykiui jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga.

Civilinių teisinių santykių dalyviai patys kuria ir vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai, juridiniai, kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams ir nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius, tai pirkimo-pardavimo, mainų, paskolos, dovanojimo ir kt.

Dispozityviškumas - tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo elgesio variantą. Turtinę civilinių subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi šių santykių objektu yra turtas, kuris civilinės teisės pažeidimo atveju yra sunaikinamas, ar kitaip padaromi nuostoliai , neįvykdoma pareiga, tai tokiais veiksmais pažeidžiama civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti.

Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka taip pat yra svarbus civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožas. Tokia šių teisių gynimo tvarka grindžiama tuo, kad civilinių teisinių santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie organai yra teismas ir arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

tags: #privatine #nuosavybe #reglamentuojanti #teises #saka