Šiame straipsnyje aptarsime įmonės turto apskaitos ypatumus, remiantis R. Stačioko ir B. Jefimovo darbais. Siekiant efektyviai plėtoti komercinę veiklą, kiekvienam buhalterinės apskaitos specialistui ar besiruošiančiam juo tapti reikia profesionaliai išmanyti turto apskaitos teorinius ir empirinius dalykus.
Ekonominiai ištekliai yra viskas, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Daugelis tokių ekonominių išteklių turi savininką ar savininkus, kitaip tariant, yra kažkieno nuosavybė. Kiekvienos verslo įmonės vienas iš pagrindinių tikslų - pelno siekimas. Turtas - ta gėrybių dalis, kuri padeda įmonei siekti pelno. Šiandieniniame versle privataus savininko turtas pagal įmonės principą apskaitoje atskiriamas nuo įmonės turto.
Įmonės turtas, kaip ir pati įmonės veikla, yra labai įvairus: žemė, pastatai, įrengimai, žaliavos ir kt. Kiekviena tokia grupė skirtingai naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Pavyzdžiui, žaliavos naudojamos iš karto, tuo tarpu pastatai ar įrengimai paprastai naudojami netgi ne vienerius metus.
Už skirtingo turto naudojimą atsako konkretūs darbuotojai. Kiekvienam iš šių specialistų apskaita turi pateikti informaciją, kuria remdamiesi, jie galėtų priimti racionalius sprendimus. Turtas taip pat skirstomas į piniginį ir nepiniginį. Be to, turtas gali būti skirstomas į materialų ir nematerialų. Reikšmingiausią turto klasifikavimo būdas - turto skirstymas pagal naudojimo laiką įmonės ūkinėje veikloje.
Apskaitoje turtu (angl. assets) laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi gauti tam tikrą ekonominę naudą ateityje. LR buhalterinės apskaitos įstatyme pateikiamas toks turto apibūdinimas: turtas - materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja įmonė, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Į apskaitą įtraukiamas tik tas turtas, kurio vertę galima patikimai nustatyti, kuris priklauso įmonei nuosavybės teise, bei turtas, nepriklausantis nuosavybės teise, bet įmonės valdomas, naudojamas ir disponuojamas ir teikiantis jai ekonominę naudą. Ekonominė nauda gali būti gaunama įvairiai, pavyzdžiui, naudojant turtą produkcijai gaminti ar paslaugoms teikti, keičiant jį į kitą turtą, apmokant įmonės įsipareigojimus ir pan. Patiriamos išlaidos pripažįstamos turtu tik tuo atveju, jei įmonė gali pagrįstai tikėtis gauti ekonominės naudos, naudodama šį turtą ateityje. Priešingu atveju, patirtos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis tuo laikotarpiu, kada jos buvo patirtos.
Finansinėje apskaitoje ypač svarbią reikšmę turi turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį. Svarbiausias tokio turto skirstymo požymis yra turto sunaudojimas ataskaitinio laikotarpio pajamoms uždirbti.
Trumpalaikis turtas
Trumpalaikis turtas - tai turtas, kurį įmonė sunaudoja ekonominei naudai gauti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Turtas trumpalaikiu laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme. Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu neatsižvelgiant į šio turto kainą. Pavyzdžiui, aukso bei brangakmenių atsargos juvelyrinėje dirbtuvėje, be abejo, priskirtinos trumpalaikiam turtui, nors vieno akmens kaina gali būti kur kas didesnė už šioje dirbtuvėje daugelį metų naudojamą ilgalaikį turtą - prekystalį. Trumpalaikiu turtu gali būti net pastatai, jeigu jie naudojami ne pačios įmonės gamybinei (prekybinei) veiklai vykdyti, o skirti perparduoti, pavyzdžiui, ilgalaikiu turtu prekiaujančioje įmonėje, kuri pastatų neįsigyja naudotu ilgą laiką, bet nuperka tikėdamasi perparduoti šiuos statinius už didesnę kainą.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įmonėje trumpalaikis turtas (atsargos sandėlyje) fiziškai gali būti labai ilgai - net keletą ar keliolika metų. Tačiau pradėtas naudoti pajamoms uždirbti šis turtas bus sunaudotas visas iš karto, o ne palaipsniui jo vertė bus perkelta į naujai gaminamą produkciją (arba prekybos įmonėse - į perparduodamų prekių savikainą arba įmonės veiklos sąnaudas). Kitaip sakant, priešingai nei ilgalaikis turtas, trumpalaikis turtas nenaudojamas pajamoms uždirbti ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus).
Be abejo, kiekvienai įmonei labai svarbu ilgalaikis turtas kaip stabilumo garantas. Tačiau labai svarbus ir trumpalaikis turtas. Pavyzdžiui, parduoti įmonės pastatą net ir labai norint (ypač susiklosčius blogai finansinei padėčiai) nelengva. Pirmiausiai tai visada atima nemažai laiko. Antra, praradus patalpas vargu ar būtų įmanoma ateityje uždirbti bent kiek daugiau pelno, nes dėl būsimų nuomos sąnaudų įmonės finansinė būklė dar labiau pablogėtų. Tuo tarpu atsargas, kaip ir visą trumpalaikį turtą, palyginti greitai galima paversti pinigais jas pardavus, žinoma dar geriau racionaliai sunaudojant uždirbant pajamas. Dėl šios priežasties trumpalaikis turtas ilgalaikio turto atžvilgiu ir laikomas likvidesniu.
Žinoma, trumpalaikis turtas turi būti vertingas: sugedusių ar tiesiog niekam nereikalingų atsargų ir parduoti niekada nepavyktų. Dėl to šitoks nieko vertas turtas kartais dar vadinamas nelikvidžiu. Kadangi kiekvienas trumpalaikis turtas kuo greičiau turi būti paverstas pinigais, jis dar vadinamas apyvartiniu turtu.
Apskaitos schema
Be abejo, balansas negali atspindėti visų įmonėje naudojamo turto niuansų. Nemažos trumpalaikio turto - debitorinių skolų įmonei sumos - pateikiamos yra ir kitose sąskaitose. Trumpalaikis, kaip ir ilgalaikis, turtas, balanse pateikiamas atvirkščiai proporcingai jo likvidumo laipsniui: pirmiausiai rodomas nelikvidžiausias trumpalaikis turtas - atsargos, po to likvidesnės (paprastai greičiau paverčiamos pinigais) trumpalaikės skolos įmonei, o galiausiai pavaizduojami patys gryni pinigai.
Atsargos
Nebaigta gamyba - įmonės gaminamos produkcijos, kuri pagal technologija dar nėra visiškai užbaigta, bei nebaigtų teikti paslaugų vertė. Pagaminta produkcija - produkcija, skirta parduoti arba sunaudoti įmonės viduje. Pirktos prekės, skirtos perparduoti - įmonės įsigytos prekės, numatytos perparduoti. Joms priskiriamas ir ilgalaikis turtas, kurį įmonė ketina parduoti.
Apskaitoje registruojant atsargas, jos įvertinamos įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę - įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų mažesnė. Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis. Jeigu atsargos dar neparduotos - koreguojama atsargų įsigijimo savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma, tenkančia neparduotoms atsargoms.
Nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su pirkimu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo naudoti bei kitos tiesiogiai susijusios su atsargų įsigijimu išlaidos. Jeigu atsargų įsigijimo savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi kiti įvertinimo būdai. Pavyzdžiui, mažmeninių kainų būdas, kuris dažnai taikomas mažmeninėje prekyboje vertinti dideliam kiekiui greitai kintančio asortimento atsargų, kurių pelningumas yra panašus.
Taikant FIFO būdą, daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, - tai reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Jeigu atsargos sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar pagamintos pirmiau, jos gali būti įkainojamos taikant svertinio vidurkio būdą. Pagal atsargų vienetų laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų ir pagamintų panašių atsargų vienetų kainų svertinį vidurkį.
Gali būti nustatoma taikant konkrečių kainų būdą. Taikant šį būdą, konkretūs atsargų vienetai turi būti įvertinami jų savikaina. Konkrečių kainų būdas gali būti taikomas konkretiems projektams skirtoms atsargoms. Atsargų sunaudojimas arba pardavimas apskaitoje gali būti registruojamas nuolat arba periodiškai. Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą, buhalterinės apskaitos sąskaitose registruojama kiekviena su atsargų sunaudojimu arba pardavimu susijusi operacija.
Trumpalaikės skolos
Šią grupę sudaro trumpalaikės pirkėjų skolos ir kitos gautinos sumos (pareikalautas, bet neįmokėtas kapitalas; kitos skolos). Trumpalaikės trečiųjų asmenų skolos - tai ne vėliau kaip per kitą po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos - paprastai sudaro didžiausią per vienerius metus gautinų sumų dalį.
Pirkėjų skolos - viena likvidžiausių įmonės turto sudedamųjų dalių - atsiranda, kai įmonė prekes kontrahentams (pirkėjams) parduoda skolon. Prekes parduodančios įmonės taiko tokią lengvatą pirkėjams, norėdamos kuo daugiau jų pritraukti. Bendrieji pardavimai gali būti koreguojami nuolaidų, grąžinimų, nukainojimų sumomis. Tokiu atveju, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, pardavėjas privalo išrašyti pirkėjui (klientui) kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami aplinkybių pasikeitimai.
Tvarkant pirkėjų įsiskolinimų analitinę apskaitą, svarbu užfiksuoti kiekvieno pirkėjo skolą. Metų pabaigoje (iškilus neaiškumams ir dažniau) laikotarpio pabaigos skolos suderinamos su pirkėjais, pasirašant suderinimo aktus. Didžiausią debitorinių įsiskolinimų dalį įmonėje dažniausiai sudaro pirkėjų skolos. Todėl jų nemokumas, t.y. neatsiskaitymas už pateiktą produkciją ar suteiktas paslaugas gali sąlygoti ir pačios įmonės nemokumą (nesugebėjimą atsiskaityti su darbuotojais, biudžetu, tiekėjais).
Skolos, kurios, įmonės valdytojų nuomone, nebus padengtos pinigais ar kokiu kitu turtu, vadinamos abejotinomis skolomis, norint pabrėžti kad ši skola vis dar gali būti atgauta. Įmonė abejotinas skolas gali laikyti beviltiškomis. Skolininkas yra likviduotas faktu, kad skolininkas buvo likviduotas. Skolininkas bankrutavęs. Tačiau skolas pripažinti beviltiškomis nepakanka vien tik minėtųjų faktų. Visais atvejais įmonė, norėdama skolas pripažinti beviltiškomis, turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas skoloms susigrąžinti.
Jeigu mokesčio mokėtojas kokiu nors būdu iš skolininko įsigyja kokio nors turto ir skolininko skolos taip pat atitinka beviltiškomis laikomų skolų kurį nors kriterijų, tai tokiais atvejais ir vienos ir kitos skolos negali būti laikomos beviltiškomis. Jei mokesčio mokėtojas praleidžia teisės aktų nustatytus senaties terminus ir pan. Pripažinti abejotinas pirkėjų skolas beviltiškomis yra gana sudėtinga. Todėl naudojamasi finansiniais skolų išieškojimo būdais. Kada pirkėjas laiku nesumoka už pateiktą produkciją ar suteiktas paslaugas, galima sudaryti faktoringo sutartį.
Trumpalaikės investicijos
Trumpalaikėmis investicijomis laikomi trumpalaikiai rinkos vertybiniai popieriai, įsigyti už laikinai nenaudojamas piniginės lėšas. Valstybės obligacijos, akcijos, vekseliai.
Pinigai
Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, - tai Lietuvos banko leidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo forma pagal CK 1.100 straipsnį. Iš esmės nesiskiria ir 18-ojo VAS „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ apibrėžimas: pinigai ir jų ekvivalentai - įmonės kasoje ir sąskaitose bankuose esantys pinigai ir jų ekvivalentai įvairia valiuta.
Pinigų srautų schema
Grynų pinigų operacijos kasoje griežtai reglamentuojamos. Pinigai į kasą priimami ir išmokami pagal nustatytas taisykles ir naudojant nustatytos formos dokumentus. Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo buhalteris, o priėmus pinigus ir kasininkas. Pinigai iš kasos išmokami pagal išlaidų orderį ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo įmonės vadovas ir buhalteris. Kasininkas išmoka pinigus tik kasos išlaidų orderyje nurodytam asmeniui. Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą.
Prekybos įmonėse pinigai apskaitomi ne tik įmonės kasoje, bet ir elektroniniuose kasos aparatuose (EKA), nes prekių pardavimas mažmeninėje prekyboje fiksuojamas EKA. Norint apskaityti grynų pinigų judėjimą, pildomi EKA žurnalai. Pinigai užsienio valiuta turi būti finansinės atskaitomybės sudarymo dieną perkainojami nacionaline valiuta.
Pinigai yra pats likvidžiausias turtas ir reikalauja ypatingų apskaitos, apsaugos ir vidaus kontrolės priemonių. Pinigai inventorizuojami ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Jeigu per kalendorinį mėnesį buvo perduodami pinigai ir kasos dokumentai pagal įmonės vadovo įsakymą kitam darbuotojui, papildoma pinigų inventorizacija gali būti neatliekama.
Negrynieji pinigai yra laikomi banko įstaigoje. Įmonės naudoja dvi banko sąskaitas: atsiskaitomąją ir kreditų. Pavedimai bankui atliekami naudojantis telebanko paslaugomis. Banko pavedimo kopija (nepatvirtinta) lieka prie atitinkamos sąskaitos banko dokumentų. Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami viename mokėjimo pavedimų registracijos žurnale nurodant pavedimo numerį, kuri automatiškai suteikia telebanko programa, pavedimo datą, gavėjo pavadinimą, sąskaitos numerį, iš kurios pavedamos lėšos, mokėjimo paskirtį ir sumą. Visi mokėjimo pavedimai registruojami eilės tvarka neatsižvelgiant, iš kurios sąskaitos buvo pervestos lėšos, ir neatnaujinant pavedimų registracijos kalendorinių metų pradžioje.
Pernelyg supaprastintas turto kaip nuosavybės teisių objekto teorinis ir empirinis traktavimas stabdo tolesnį jo formų ir socialinės - ekonominės raiškos padarinių verslo raidai pažinimą. Juolab, kad praktiškai įgyvendinti efektyvaus naudojimo plėtojant verslą (gamybą ir komerciją, joms tarpusavyje sąveikaujant) būdus kol kas yra sudėtingas uždavinys, tai vis dar lieka didelė problema.
Siekiant efektyviai plėtoti komercinę veiklą, kiekvienam buhalteriniam apskaitos specialistui ar besiruošiančiam jo tapti reikia profesionaliai išmanyti turto apskaitos teorinius ir empirinius dalykus.
Praktinė užduotis: Ilgalaikio turto apskaita
Finansinė apskaita: Ilgalaikio turto apskaita
Literatūra:
- Kalčinskas G.
- Bikienė J.
- Stačiokas R., Jefimovas B. Turto apskaita įmonėje. Mokomoji knyga.
- Buckiūnienė O. Įmonių finansai.
- Petrauskienė K., Bartaška R. Apskaita biudžetinėse įstaigose.
- Bagdžiūnienė V. Apskaitos politika.
- Ivanauskienė A.