Lietuva garsėja ne tik savo istorija ir kultūra, bet ir nuostabia gamta, kurioje galima rasti tikrų ramybės oazių. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias sodybas, siūlančias nepamirštamą poilsį nuo miesto šurmulio, bei atsiliepimus apie jas.
Dainininko Rojaus Kampelis: Ramybės Oazė netoli Kazlų Rūdos
Daugiau nei pusšimtis kilometrų nuo Kauno esančią sodybą dainininkas žmona įsigijo prieš penkiolika metų. Dainininkas R. Petrikis savo sodybą, esančią netoli Kazlų Rūdos, pavadino "Giroja". "Čia mūsų su žmona Janina rojus. Čia nuostabiai bėga laikas", - džiaugėsi R. Petrikis. Trijų hektarų valdose kauniečių pora sukūrė poilsio ir ramybės oazę, kurią dažnai užpildo artimųjų ir bičiulių šurmulys. Iki tol su Suvalkija jų niekas nesiejo. Be to, nuosavą namą Kaune turintys R. ir J. Petrikiai negalvojo apie dideles žemės valdas kaime.
Parduodamą vienkiemį su senais trobesiais parodė keli kilometrai nuo jos esančios sodybos šeimininkai, kuriuos kauniečiai pažinojo. "Kai pirmą kartą išvydome šią erdvę, vaizdas nesužavėjo. Sklypas buvo virtęs šabakštynu, pastatai apgriuvę ir apleisti. Bet abu su Janina vienu metu pajutome, kad viską sutvarkę čia galime sukurti poilsio kampelį", - prisiminė R. Petrikis.
Įsisukę į darbą naujieji šeimininkai paliko tik tris iš vienuolikos praėjusio amžiaus pradžioje ir viduryje pastatytų medinių trobesių. O kitus nugriovė, žemę sulygino ir pavertė žaliąja zona, iškasė tvenkinį, kurį apsodino vandens lelijomis. Jis toks didelis, kad per jį veda tiltas ir net įrengta salelė. Tai tarsi meditacijos zona. Petrikiai ne tik maudosi, bet ir po jį plaukioja valtimi bei baidare. Į tvenkinį galima pūkštelėti tiesiai iš pirties.
"Tvarkydami sodybą daug darbo įdėjome į 1937 metais statytą pagrindinį pastatą, kurį teko iškuopti ir atnaujinti. Tačiau prieš keletą metų kilo gaisras ir statinys sudegė. Teko statyti naują namą", - kalbėjo atlikėjas.
Vis daugiau laiko sodyboje leidžiantys R. ir J. Petrikiai sklype augina ne tik daug įvairiausių gėlių, dekoratyvinių krūmų. Šeimininkai pasodino 268 medžius - eglių, pušų, klevų, ąžuolų ir beržų. "Šis ruduo šiltas ir gražus. Todėl mėgaujamės besikeičiančių mūsų pačių rankomis pasodintų medžių spalvų žaismu, krintančiais lapais. Po jais dar ir grybų surandame", - kalbėjo R. Petrikis.
Jaunystėje Latvijos kino studijos kuriamuose filmuose vaidinęs ir ansamblyje „Vilniaus aidai“ dainavęs, o vėliau solinę karjerą tęsęs R. Petrikis mikrofoną į rankas paima tik tuomet, kai nori kam padovanoti savo atliekamus kūrinius.
"Į koncertinius turus nevažiuoju. Jų per dešimtis metų būta tiek, kad sunku suskaičiuoti. Dabar norisi gyventi sau ir šeimai. Dainuoju tik tuomet, kai man malonu. Su žmona nuolat esame kviečiami į įvairius renginius. Dažnai į juos susirinkusius žmones nustebinu padovanodamas vieną ar kelias dainas", - pasakojo atlikėjas. Jis - ne vien dainininkas. Daugybę metų jis buvo jūreivis, išmaišęs visą pasaulį.
Sodyba "Sarksalis": Istorijos ir Gamtos Harmonija
Sarksaly, Vareikių kaime, pačioje Gitėnų miško gūdumoje, labiau nei čia kaukiantys vilkai, grobio tykančios lūšys, vaikštinėjantys elniai ir jauniklius perinčios gervės dėmesį patraukia neįtikėtina šių vietų istorija. Sarksalį daugelis žino kaip kaimo turizmo sodybą miške. "Sarksalis ne tik mano sodybos pavadinimas, tai iš tiesų ir yra sarksalis.
Apie Sarksalio pavadinimo kilmę informacijos internete aptikti nelabai pavyksta. Tačiau žurnalistus svetingai pasitikęs 68-erių J. Vėbra aiškina, jog ten, kur dabar stūkso jo sodyba, kadaise galėjo tarnauti paties Lietuvos karaliaus Mindaugo pasienio sargai.
Iš tiesų J. Vėbros gyvenamoji vieta oficialiai vadinama Vareikių kaimu. Spėjama, kad ir šis pavadinimas labai senas, siekia laikus, kai Lėveniu pro šią vietą neva buvo plukdomas varis. Iš pastarojo kalviai gamino papuošalus. Per 1936-ųjų žemės reformą iš aplinkinių kaimų į Vareikius žmonės kėlėsi, gavę po nedidelį ruoželį žemės.
"Skurdas kamavo to meto Vareikių naujakurius. Žmonės gyveno iš ūkio: laikė arklius, karves. O žemės turėjo tik po pusę hektaro. Jis pats čia atsikraustė tik apie 1985-uosius. Tačiau vaikystė bėgo visai netoli nuo Panevėžio rajone esančių Vareikių. J. Grįžęs iš armijos, Juozas išėjo dirbti į Panevėžį, į tuometę autokompresorių gamyklą.
"Mokykloje man prastai sekėsi. Kai pasiūlė valdžia stoti į universitetą, labai apsidžiaugiau, buvo pabodę vargti gamykloje. Tik buvo sąlyga, kad turiu būti komunistinio darbo spartuolis", - prisimena J. Visgi baigus studijas J. Vėbrą traukė gamta. Jaunas specialistas netikėtai aptiko savo Sarksalį. "Atvažiavau ir man patiko. Bet gavau butą Panevėžyje ir persikėliau į miestą. Daug ką dirbau, turėjau verslų, net politikos ragavau. Užauginęs ir į Vokietiją gyventi išleidęs tris vaikus, išsiskyręs su žmona, J.
"Turėjau didelį namą Rožyne, pardaviau jį už labai gerą kainą ir persikėliau čia. Jis atnaujino senus pastatus: daržinė tapo pokylių sale, o pats namas taip ir liko šeimininko būstu. Šiame peizaže itin išsiskiria senoji pirtelė. Ją J. Vėbra smarkiai išdidino, apželdino pastato stogą.
"Kaimynas pasakojo, kad mažas čia dar eidavo praustis. Kai žmonės Smetonos laikais kėlėsi į šitą kaimą, jie negalėjo susivilkti visų savo ankstesnių statinių į mišką, tai kai kuriais dalijosi", - priduria J. Nors iš pirmo žvilgsnio sodyboje karaliauja ramybė, iš tiesų, pasak J. Vėbros, joje gyvenimas verda. Miške kaukia vilkai, slampinėja lapės, arčiau kiemo nebijo prieiti net lūšys, elniai.
"Kartais vakarais specialiai išeinu su žibintu pasivaikščioti. Šviesą atspindinčios miško „kaimynų“ akys parodo, kaip jų čia gausu. O jis jau 15 metų augina penkis žirgus - lietuviškuosius žemaitukus. Jie čia ganosi pakankamai laisvai - pririšta tik bandos vedlė, seniausia kumelė.
"Mano žirgai nieko nedirba ir nevargsta. Nebent pajodinėjimą retkarčiais galima būtų vadinti darbu. Anot jo, toks procesas nuo gyvulių atpratusiai akiai gali atrodyti keistokas. Ir pastarieji, regis, mėgsta dėmesį. Švelnumo šiems gražuoliams kupinas šeimininko žvilgsnis iš karto surimtėja, pratęsiant liūdnąją Sarksalio istoriją. Čia po Antrojo pasaulinio karo gyveno partizanai.
"Miškas daug ką praeityje slėpė: plėšikus, banditus, o taip pat nuo stribų besislėpusius partizanus. Ši vieta buvo jiems patogi dėl aplinkui tvyrančių pelkynų", - pasakoja J. Didžiausia pelkė Gitėnų miške, netoli Vareikių, yra Gailių durpynas.
"Kaimynas pasakojo, kad tais laikais tai buvo vienintelė organizacija aplink Panevėžį, kur už darbą mokėjo pinigus. Visur kitur kūrėsi kolūkiai, o jie pradžioje darbininkams nebent tris maišus grūdų per metus teduodavo. Tad čia dirbti ir gyventi veržėsi daug žmonių", - porina J. Durpynas ypač produktyviai veikė, kai Panevėžyje statėsi cukraus fabrikas. Jam reikėjo daug kuro šilumos energijai.
J. Vėbra nuveda ir prie kitos pelkės, jau nusausintos. Ji vos už poros šimtų metrų nuo sodybos. J. Vėbra pasakoja, kad jo kaimynystėje buvo trečia Vareikių troba, kurios savininkai labai padėjo partizanams.
"Čia gali būti dviejų partizanų kapas. Manau, kad vienas jų Kapšys, kitas - Juozas Zaremba. Niekas tiesos dabar patvirtinti negali, nebent DNR tyrimai, tad tenka remtis žmonių prisiminimais", - ant kapo dar vieną žvakutę deda J. Jis nuolat pagerbia šitą vietą. Juozui itin svarbi jos istoriją.
"Mano mama senatvėje gyveno tolėliau už šito miško, labiau link Miežiškių. Prieš mirtį norėjau ją pasiimti gyventi kartu. Kai pirmą kartą mamą atsivežiau čia, kilo didelė isterija. Ji verkė ir atsisakė gyventi Sarksalyje pasakodama, neva šiose vietose buvo nušauti armijos vengę vaikinai", - prisimena J. Vėbra.
Vėliau jis suprato, kad pokario istorijas slepia sunkios melo spynos. Seni žmonės, pasak pašnekovo, visą gyvenimą vengė išsipasakoti apie praeitį, ypač susijusią su valstybiniais klausimais. "Jaunystėje ji buvo populiari mergina. Manau, turėjo meilę šitam miške, bunkeriuose", - priduria J.
Visai šalia savo sodybos, greta partizanų kapo J. Vėbra parodo gilia samana užžėlusią įgriuva. J. "Kartais atvedu čia mokinių ekskursijas, savo svečius. Bet ne visus - kai kam gali pasirodyti ir juokingi, nesvarbūs tokie dalykai. O štai jaunieji šauliai netgi siūlo bunkerio kasinėjimus. Griežtai uždraudžiau, nes nežinia, kas ten liko po žemėmis. Už kelių šimtų metrų jis parodo ir antrą tokią slėptuvę. Abi jos ant kalnelių, kad pavasarį per atlydį ar lyjant neapsemtų vanduo. Vienas bunkeris prie kelio - tikriausiai stebėti juo einančius.
"Pelkė dabar nusausinta, bet praeityje partizanams čia turėjo būti lengviau paslėpti pėdsakus", - į pakalnę šalia pirmojo bunkerio rodo J. Jis pasakoja, kad aplink Sarksalį vyko kruvini mūšiai. Vienas jų truko net tris dienas. Jų metu prie Aukštuolių kaimo, keturi kilometrai nuo J.
"Žmonės pasakoja, kad žuvo pusantro šimto rusų kareivių ir 9 partizanai. Trylikai jų pavyko ištrūkti iš ugnies rato. Tačiau tik trims mėnesiams. Partizanų istorija palietė ir paties J. Vėbros kiemą. "Anuomet už trijų kilometrų nuo čia buvo Bukauskų miškas. Tais laikais savininkas ir atsakydavo už tai, kas vykdavo jo valdose. Bukauskų miške partizanai rinkdavosi į vakaruškas, nueidavo ir mano mama. NKVD sužinojo apie tokias linksmybes ir nusprendė parengti pasalą Bukauskų namuose.
"Bukauskas buvo smarkiai sulaužytas ir pats pasiprašė mirties. Jo žmoną kareiviai taip pat nušovė. Viena dukra bandė bėgti, bet buvo nužudyta už namų, kita išsigelbėjo ir slapstėsi. Vėliau pastaroji ištekėjo, atsikėlė į šitą sodybą. Paskui gyveno mieste ir aš iš jos nupirkau šituos namus", - sako J. Jam labai brangi šių vietų istorija.
Jau bene dešimtmetis, kaip J. Vėbra tapęs pagoniu. Savo sodyboje yra įrengęs deivės Medeinos šventvietę. "Gavau jį iš vieno kolekcininko mainais į krūvą rūpintojėlių. Gruodžio 18-oji šiai šventvietei bus ypatinga. "Mes renkamės dar prieš katalikų Kalėdas, nes saulė žemiausiai nusileidžia anksčiau. Savo šventėje apeigomis kviečiame ją grįžti", - pasakoja J.
Jo šventvietėje nuo pernai guli sudegęs kelmas. "Užsidėję kaukes, jį vieni traukia, kiti lupa botagais. Jis nesigaili pasirinkęs senųjų lietuvių tikėjimą. Taip pat nesigaili ir dėl savo sprendimo gyventi miško vidury. "Čia grynas oras, tokio Panevėžyje tikrai nerasi. Nuvažiavęs į miestą iš karto jaučiu, kur dyzelino, benzino kvapas, dulkės - nosis atprato nuo tokios taršos", - teigia ekologiją itin vertinti pradėjęs J.
"Atostogos Grybiškėje": Poilsis ant Žuvingo Ežero Kranto
Kaimo turizmo sodyba "Atostogos Grybiškėje" įsikūrusi vienkiemyje, Gražutės draustinyje, 11 ha privačioje valdoje ant žuvingo Asavėlio ežero kranto, kuris jungiasi su dideliu Asavo ežeru. Tai puiki vieta tiems, kurie ieško ramaus poilsio gamtoje, toliau nuo miesto šurmulio. Asavo ežeras - vienas iš daugelio ežerų, supančių sodybą.
Apgyvendinimas ir patogumai
Sodyboje yra du namai:
- Svečių namas (7 vietų)
- Pirties namas (6 vietų)
Iš viso sodyboje gali apsistoti 13 žmonių.
Sodyboje rasite:
- Rusišką pirtį
- Žvejybos galimybes
- Valtį
- Lauko pavėsinę su židiniu
- Vaikų žaidimo aikštelę
- Tinklinio aikštelę
- Smiginį
- Pulo stalą
- Wifi
Sodyba "Atostogos Grybiškėje" siūlo aktyvų ir ramų poilsį. Galite mėgautis žvejyba žuvingame Asavėlio ežere, plaukioti valtimi, žaisti tinklinį ar tiesiog atsipalaiduoti pirtyje. Vaikams įrengta žaidimų aikštelė, kur jie galės smagiai leisti laiką.
Slapukų naudojimas
Interneto svetainės naudoja slapukus, kad užtikrintų svetainės funkcionalumą ir pritaikytų ją prie vartotojų poreikių ir norų. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes, kad nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų. Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine, iš kur atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką, naudotus paieškos žodžius ir kt., sužinotume, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete.
Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje. „Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas - vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje. persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę.
Mūsų svetainėje yra nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius. Bendrovė nėra atsakinga už tokių interneto tinklalapių turinį ar jų naudojamus privatumo užtikrinimo principus.
Duomenų saugojimas ir jūsų teisės
Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų. Slapuko galiojimo laikotarpis priklauso nuo slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų. Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. paštu. Įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę. Teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai. Jei turite klausimų, susisiekite su mumis el. paštu.
Kainos
Sodybos kaina:
| Dienos | Kaina |
|---|---|
| Darbo dienomis | 300 eur |
| Savaitgaliais ir šv. dienomis | [Kaina nepateikta] |