Medis augina šaknis, žmogus - prisiminimus. Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į mintis apie šalia esančius, buvusius ar tik iš kitų pasidalijimų pažintus žmones.
Besiplečiantis duobėtas žvyrkelis veda į nedidukę sodybą, apaugusią ilgaamžiais ąžuolais, pušimis ir beržais. Apkabintą javų laukų, kurie vasarą banguoja lyg jūra, miškų, virte verdančių žaluma ir gyvybe, darželio, kuriame auga skaniausios daržovės. Mano namai spinduliuoja jaukumu.
Lietuvos kraštovaizdis
Senelio Prisiminimai
Kiekvieną kartą būdama namuose prisimenu savo senelį - jo jau visus metus nėra su mumis. Praeidama pro nespalvotą nuotrauką, kurioje jis laiko stipriai apglėbęs du vyriausius savo sūnelius ir dainuoja lopšinę, sustoju kelioms akimirkoms ir atsiminimai plūsteli į mane - senelio veidas ir mėlynos ryškios akys šypsosi, jo nuoširdūs žodžiai ramina. Nubraukiu ašarą ir toliau tęsiu savo kelionę.
Trokštu, kad apie senelį būtų išlikusios ne tik nuotraukos, ne tik daiktai, bet ir jo mėgstamiausias žmonos numegztas vilnonis megztukas, maldaknygės. Eilėraščiuose įamžinau senelį, jo santykius su mano tėčiu - noriu, kad jis išliktų gyvas amžinai. Ruošdamasi išeiti iš namų, norėjau sužinoti daugiau apie mylimų žmonių praeitį, vis dažniau pagalvoju, kaip mano šeimos nariai praleisdavo dienas, ką skaudaus gyvenime patyrė.
Juozas Radzevičius: Gyvenimo Kelionė
Juozo Radzevičiaus, mano senelio, gyvenimo kelionė buvo ilga. Nuo pat vaikystės Juozukas buvo nepaprastai darbštus ir geras - gimė ir užaugo didelėje šeimoje, tad nuo mažens išmoko be žodžių pasiaukoti dėl kitų. Tačiau Juozas po kariuomenės greitai atsigavo ir savo gyvenimą paskyrė šeimai - turėjo žmoną vardu Magdelena ir augino devynis vaikus, kuriems išmaitinti reikėjo daug plušėti - auginti didelę šeimą sovietmečiu buvo sunku.
Nors Juozas labai stengėsi aprūpinti ir apsaugoti savo šeimą, tai padaryti buvo labai sunku, net neįmanoma. Vaikams, mano tetoms ir dėdėms, teko nuo mažens dirbti įvairius darbus - nuo piemenavimo iki daržovių pardavinėjimo. Jiems tekdavo keltis vėliausiai 5 valandą ryto, nurinkti užaugusias bulves, morkas, burokus ir kartais netgi pėsčiomis, tempiant po kelis maišus, keliauti iki artimiausio turgaus - į Prienus - pardavinėti daržovių. Piemenauti vaikams taip pat nebuvo lengviau - ne visi gyvuliai buvo ramūs, o turinčius sunkų charakterį nebuvo lengva suvaldyti - dažnai nuo gyvulių grįždavo su mėlynėmis ar žaizdomis.
O vienintelė Juozo dukra Janina, ji buvo vyriausia šeimoje, padėjo mamai prižiūrėti brolius - paruošti valgyti, rankomis skalbti drabužius bei tvarkyti namus. Kol Juozo sūnūs paaugo, jis pats apsiėmė sunkiausius ūkio darbus - melžė karves, šėrė galvijus, prižiūrėjo arklį.
Žiemos Sunkumai
Žiemomis iškildavo daug rimtų keblumų: namui šildyti neužtekdavo vien pečiaus - tekdavo dažnai šalti ir ieškotis kaip sušilti. Raukiu nosį, pagalvodama apie tą stingdantį žiemos šaltį, tą baimę, kurią turėjo jausti maži vaikai, bandantys užmigti tamsoje, girdintys greta prabėgančias stirnas ar netgi briedį. Galbūt mažieji turėjo įsivaizduojamų draugų, kurie juos guodė, kai visi kiti miegojo? Galbūt įsivaizduodavo, kad tamsoje slypi gėris, šviesa?
Užpustytais keliais buvo neįmanoma važiuoti pasikinkius arklį - tekdavo eiti į mokyklą per didžiules pusnis plonapadžiais batais, tad šie greitai sušlapdavo, ir drabužiais, kuriuos pasiūdavo dėdžių mama iš nereikalingų medžiagų skiaučių arba pirkdavo, mainydavo turguje. Jų mama primegzdavo daug raudonų vilnonių kojinių, tačiau jos mažai tepadėdavo, nes gana greitai sušlapdavo. Iki dabar yra išlikusių močiutės megztų raudonų kojinių, kurios primena senus laikus, kaip sunku, bet kartu ir gražu tada buvo gyventi.
Dažnai pritrūkdavo ir maisto: ūgtelėjusiems vaikams neduodavo valgyti kiek nori džiovintų obuolių, uogienės, nevalgydavo iki soties ir mėsos: veršienos, kiaulienos, lašinių - maistu turėjo dalintis vienas su kitu ir tėvais.
Bulvių patiekalai Lietuvoje
Senelio Įtaka
Daug vėliau gimiau aš ir augau su seneliu. Prisimenu: paauglystėje mane stipriai veikė aplinkinių žodžiai: kompleksų neišvengdavau, kiekvienas draugų ištartas žodis man buvo svarbus. Tačiau net ir tada kiekvieną dieną senelis mane pasitikdavo plačiai šypsodamasis ir niekada nepagailėdavo gražaus žodžio. Jis nuolat man sakydavo: kokia esu ypatinga, nepaprasta mergaitė, kokia graži, linksma, kepanti skaniausius blynus pasaulyje bei rašanti puikias eiles. Taip ir nesužinojo senelis, kiek daug man tie paprasti ir šilti žodžiai reiškė, kiek daug jie pastūmėjo mane į priekį, gal tik nujautė.
Niekuomet nesu jo mačiusi bent šiek tiek supykusio ar bandžiusio kontroliuoti kitus. Dažnai vakare senelis mėgdavo įsitaisyti virtuvėje ir žiūrėti savo mėgstamiausią televizijos laidą, pasigardžiuodamas blynais, lašiniais arba sausainiais. Kiekvieną kartą ateidavau ir aš pasimėgauti senelio kompanija - dažnai dar kažką pagamindavau. Pusiau žiūrėdami televizorių, mes kalbėdavomės. Man būdavo labai smalsu išgirsti įvairių istorijų apie senesnius laikus - jos buvo labai įkvepiančios ir įdomios.
Senelis man pasakojo apie savo nepaprastą draugę, kurią susirado būdamas dar visai mažas, vos devynerių metukų, 1937 metais. Dirbdamas Šiauliškių kaime šeimai, jis išgirdo apie labai ypatingą jų šeimos narį, kuris jį, kaip mažą vaiką, labai sudomino. Tai buvo moteris, kuriai visai neseniai suėjo įspūdingas amžius - 105 metai! Ji buvo tarsi pasakos veikėja, be galo išmintinga, daug mačiusi gyvenime. Senelis, radęs laisvą valandėlę, palaikė kompaniją savo naujajai draugei ir klausydavosi įvairiausių istorijų apie karą, apie žmonių žiaurumą, apie tai, kaip jos vos žiauriai nenužudė, kai bandė apsaugoti savo vaiką nuo baisios žūties. Taip pat ji pasakojo apie baisų badą, kaip tekdavo valgyti pašarą, skirtą gyvuliams, apie tamsias naktis, kai tekdavo gulėti susigūžusiai su sesėmis ir girdėti tolumoje aidint šūvius, sprogimus. Vėliau jis visiems girdavosi, kokią ypatingą draugę jis turėjęs, perpasakodavo jos istorijas.
Taip pat senelis man pasakojo apie savo mokyklos gyvenimą. Esą tais laikais buvo ir labai padūkusių mokinių. Ir nors jis buvo drovus, stropus mokinys, jo draugai labai skyrėsi nuo jo. Dažnai jie krėsdavo įvairias išdaigas - ištepdavo klijais durų rankeną, aplaistydavo vandeniu mokytojos stalą ir kėdę. Nors senelis nenorėdavo, bet galų gale prisidėdavo prie šitų išdaigų. Už tai jie gaudavo klūpoti ant akmenų, tvarkyti mokyklą.
Jo gyvenimo istorijos - mano didžiausias gyvenimo turtas, ypač dabar, kai senelio nebėra šalia. Jos įrodo, kokie įdomūs buvo senieji laikai, nepaisant to, kad nebuvo dar išvystytos technologijos.
Paskutinės Dienos
Senelis mirė 2022 metų lapkričio 2-ąją. Kelis mėnesius prieš mirtį jam buvo nustatytas vėžys. Visi turėjome vilties, kad įvyks stebuklas ir jis pasveiks, nes senelis buvo nepaprastai stiprus - ir fiziškai, ir dvasiškai. Bėgant tiems mėnesiams jis pradėjo mažiau valgyti ir gerti, tačiau dar įstengė nueiti į virtuvę - ten mėgo bendrauti su mano tėvais, manimi ir dviem mano jaunesnėmis sesėmis. Galų gale senelis nebepajėgė išlipti iš lovos, ištisas dienas klausėsi Marijos radijo.
Šeimos nariai bendraudami pastebėjo, kad jis vis mažiau supranta, kas jam yra sakoma - kartais jis tik tuščiu žvilgsniu žiūri į priekį ir nieko nesako. Dar niekad nemačiau, kad kas nors taip rūpintųsi kitu, kaip mano tėtis seneliu: suprasdamas, kad Juozas gali ir nebepasveikti, jis stengėsi kaip įmanydamas padaryti paskutines dienas laimingiausiomis - kalbėjo su juo valandų valandas, iškvietė kunigą paskutinei išpažinčiai. Paskutines savaites aš mačiau jį žiūrintį į lubas, jo mėlynos akys atrodė dar ryškesnės nei bet kada. Valanda prieš mirtį aš seneliui atnešiau arbatos ir sausainių, kurių jau nebepajėgė net paimti į rankas.
Prieš akis prabėgo visi metai, o tavęs vis dar visur pasigendu, tikiuosi išvysti tavo veidą įžengusi į namus. Grožėdamasi žvaigždėmis, vis dar jau mąstau: kuria gi iš jų pavirtai tu? Spėju, kad ta pačia ryškiausia dangaus skliaute. Net dabar, kai tavęs ilgai nėra šalia, prisimenu tave: kiekvieną gražų žodį man, tavo šypseną.
Tėtis ir Sodyba
Mindaugas Radzevičius, mano tėtis, senelio penktas sūnus, labai mylėjo savo tėtį. Mindaugas globojo savo tėtį, mano senelį, iki pat jo mirties, paskutinę minutę būdamas šalia dar bandė gaivinti. Jų ryšys buvo nepaprastas ir gražus. Juozas, nors sunkokai paėjo, vis tiek kėlėsi iš lovos, kad padėtų savo sūnui ūkio darbuose - vienas kitą jie labai stipriai mylėjo ir tai teikė abiem drąsos, stiprybės. Juozo gerumas, dora, darbštumas pražydo jo sūnaus, mano tėčio, sieloje.
Gyvenimas tėčio sukurtoje sodyboje buvo nepaprastas - nuo pat vaikystės aš labai myliu gamtą. Kiekvieną kartą, pasiklydusi gyvenime, patyrusi nesėkmę, aš randu paguodą čia, namuose. Tėtis man sukūrė rojų, be kurio negalėčiau gyventi. Kiekvieną dieną, atradusi laisvą valandėlę, išeinu į netoliese esantį mišką. Rankoje nešuosi rašiklį, užrašų knygutę. Ieškau netoliese riogsinčio kelmo, nuvirtusio medžio ir atsisėdu ant jo. Stebiu aplinką, laukiu miško gyvūnėlių ir rašau. Rašau eilėraščius, mažus tekstukus - bet ką, kas ateina į galvą, būnant gamtos apsuptyje. Retkarčiais prabėga tolumoje stirna, į medį įliuoksi voverė, o vasarą - dainuoja visas choras spalvingų paukščių.
Pavojai ir Išgelbėjimai
Vieną saulėtą rugpjūčio dieną Juozas išsiruošė su kumelės traukiamu grėbliu rinkti šieno. Kumelė pasibaidžiusi pradėjo lėkti, o senelis vis dar stovėjo ant grėblio. Mindaugas, mano tėtė, pamatęs nelaimę, metė visus savo darbus ir pribėgo padėti. Tačiau jam nepavyko ir vienas ratas jį pervažiavo. Kumelė pabėgėjusi tolėliau atsitrenkė į medį, traukiamas grėblys subyrėjo į šipulius ir per stebuklą senelis išgyveno, o Mindaugas turėjo ilgus mėnesius gydytis.
Vieną žiemos pavakarį senelis darbavosi ūkyje, pašėrė tvarte karves, kumelę ir kitus galvijus, nunešė ėsti šuniukams. Grįždamas namo Juozas paslydo ant ledo ir parkrito, stipriai susitrenkė koją. Jis neįstengė atsistoti, teko laukti pagalbos šaltyje. Laimei, po valandos grįžom mudu su tėte ir radome senelį gulintį sniege.
Būdama dar visai maža, dažnai mėgdavau tyrinėti aplinkinį pasaulį. Lipdavau ten, kur tik mano mažos kojytės ir rankytės pasiekdavo. Nubėgusi nuo tėvų, lipdavau į didelę vyšnią kieme su žemomis šakomis, kad paragaučiau raudonų, saldžių uogų, pamatyčiau žvirblius, zylutes, ir nuostabią žalią panoramą, kuri atsiveria užlipus į pačią viršūnę. Pasimėgavusi vaizdais susidurdavau su nemaža problema - kaipgi nulipti žemyn? Netrukus atskubėdavo susirūpinusiu veidu tėvelis, kuris visada mane iškeldavo, nesakęs nei vieno priekaištingo žodžio, kadangi suprato, kiek daug man tai reiškė. Kad ir kur užlipdavau - į medį, ant pavėsinės stogo, tvoros ar traktoriaus sėdynės, jis, kaip pasakos herojus, mane visuomet išgelbėdavo.
Vyšnių sodas Lietuvoje
Mokymasis iš Tėčio
Augdama labai daug išmokau iš tėčio - kaip išvirti skanią, sočią sriubą, kaip tinkamai daržely pasodinti gėles, kad jos žydėtų ir augtų, kaip žvejoti ir iškepti karosus. Dažnai, kai jis važiuodavo pagirdyti, perrišti galvijų į laukus, aš įsitaisydavau šalia ir mes kartu važiuodavome. Buvo dažniausiai 6 ryto, vasarą saulė jau buvo patekėjusi ir dangus nusidažęs spalvomis. Griūdavau į aukštą žolę ir stebėdavau plaukiančius debesis, skrendančius paukščius, dūzgiančius vabzdžius. Mėgdavau įsivaizduoti, kad esu tyrinėtoja ir turiu savo televizijos šou, kurioje pasakoju, ką mačiau šiuose laukuose. Kadangi buvau dar visai maža mergytė, man viskas buvo įdomu ir nepaprasta, tad tokios kelionės buvo tarytum pasibuvimas pasakoje. Neretai šiltą vasaros rytą pradėdavo lyti ir aš šokdavau, bėgiodavau, nebijodama sušlapti. Taip pat gaudydavau žiogus ir varles, apsimesdavau, kad jie mano draugai, retai juos parsinešdavau namo.
Būti vyriausiai šeimoje ne visuomet buvo lengva, dažnai teko padėti tėvams, rūpintis jaunesnėmis sesėmis ir prisiimti atsakomybę už jų iškrėstas išdaigas. Tačiau tėtis kiekvieną kartą užstodavo mane, pagirdavo už darbus (gėlių sodinimą, maisto gaminimą, namų, sodo tvarkymą), nes plušėdavau ištisas dienas, kiekvieną kartą atnešdavo man pakelį vanilinių ledų.