Ar dar ilgai pjausime šaką, ant kurios patys ir sėdime? Pasaulyje vyksta globalūs pokyčiai ir iššūkiai. Šiame kontekste svarbu apmąstyti, kas lemia valstybės ir jos piliečių gerovę.
Pasaulio populiacijos piramidė iliustruoja demografinius pokyčius, kurie turi tiesioginę įtaką ekonomikai ir socialinei gerovei.
Pokyčių Akivaizdoje
Anksčiau, kas gimė „akmens amžiuje“, tas tame pačiame „akmens amžiuje“ ir numirė. Dabartinė epocha, bent jau manoji karta, patyrė kolosalius virsmus: socializmas, šaltasis karas, TSRS ir visos socializmo ideologijos griūtis, vėliau - Lietuvos Nepriklausomybė, jos įstojimas į ES ir NATO, laisva rinka, kapitalizmas.
„Išlieka ne stipriausios ir ne protingiausios rūšys, o geriausiai sugebančios prisitaikyti prie pokyčių“ (Charles Darwin). Šis dėsnis galioja atskiriems individams ir verslo įmonėms, valstybėms ir imperijoms, ES ir Žmonijai. Kažkada buvo vergovė, baudžiava, feodalizmas, pramoninė revoliucija. Buvo. Išnyko. Ne todėl, kad jas kažkas nugalėdavo, o todėl, kad buvusios sistemos/santvarkos pasendavo ir tapdavo stabdžiu.
Vergovėje gali priversti kasti griovį ar statyti piramides. Su rimbu. Tačiau su rimbu ir baime nebeįkvėpsi kūrybiškumo, pagarbos, lojalumo, entuziazmo, nebepriversi savo noru kurti kompiuterinių programų ar išmaniųjų telefonų, projektuoti vis aukštesnių dangoraižių ar povandeninių laivų. Carų, imperatorių ar diktatorių su rimbu valdomos šalys nebesugebėjo konkuruoti su laisvesnėmis, kūrybingesnėmis šalimis. Juo sudėtingesnės technologijos, kuo aršesnė konkurencinė kova dėl rinkų ir didesnio pelno, tuo labiau prievarta ir baime paremtas verslas tampa nebeperspektyvus ir vis labiau atsilieka nuo konkurentų globaliame pasaulyje.
Pažadai ir Realijos
Prieš 2016 m. rinkimus į Lietuvos Seimą kandidatai žėrė aibę pažadų: stiprinti sveikatos ir socialinę apsaugą, kultūrą ir gynybą, mažinti skurdą, alkoholizmą ir savižudybes, didinti minimalias algas, gimstamumą ir paramą vaikų turinčioms šeimos, skirti solidžių lengvatų sugrįžtantiems emigrantams. Tačiau beveik niekas net nebandė logiškai paaiškinti, iš kur tiems pažadams įgyvendinti paims pinigų. Iš vienų grupių atims, o kitoms pridės? Daugiau skolinsis? Tokie sprendimai problemų nesumažins, o atvirkščiai - tik didins jų skaičių ir mąstą, t.y. problemas spręsti paliks mūsų vaikams ir anūkams. Bėdos atveju ES padės? Jos biudžetas irgi nėra beribis. Kur Lietuvos ir jos verslo konkurenciniai pranašumai ir kodėl iki šiol jie vis dar nesuveikė? Kol nesuprasime, kas trukdo ir kur Lietuvos pažangos bei gerovės šaknys...
Specialistai sako, kad kurti pridėtinę vertę ir sėkmingai konkuruoti padeda: žinios, inovacijos, drąsa, kūrybiškumas, idėjiškumas, vidinė laisvė, TINKAMA APLINKA. Jei pirmos sąvokos priklauso tik nuo individualių sugebėjimų ir savybių, tai aplinka gali būti tinkama arba nelabai tinkama. Tad, ar sugebėsime sukurti TINKAMĄ APLINKĄ mūsų visų Lietuvėlės konkurencingumui, klestėjimui ir gerovei augti priklauso tik nuo mūsų visų indėlio.
Lietuvos prezidentai metinėse kalbose yra sakę „Ką darys maža šalis be gamtos išteklių? <...>žmogus tampa svarbiausiu ištekliu", „sukurti erdvę privačiai iniciatyvai", <...>inovacijos <...>siekti bendro tikslo...", „vertybės", „drąsus mąstymas'', ,,gebėjimai ir kūrybingumas"... Ach, kokie gražūs ir širdžiai mieli žodžiai! Tačiau kodėl tie jų žodžiai vis dar nevirsta realybe? Kas trukdo? Kodėl gi Lietuva pagal teigiamus rodiklius vis dar velkasi ES uodegoje, o pagal neigiamus rodiklius vis atsiduria „pirmaujančių“ gretose?
Tautos Elgsena ir Mentalitetas
Manau, kad viena iš svarbiausių problemų slypi mūsų tautos elgsenoje. Mes juokiamės iš tų, iš kurių vertėtų ne pasijuokti, o pasimokyti. Vertėtų pasimokyti iš žydų. Jų mentalitetą geriausiai atspindi anekdotas: Senas velnias pragare moko velniuką, - šito katilo gali nesaugoti, čia verda lietuviai, jei koks ir bando pabėgti, savi atgal jį už kojų įtraukia. Čia verda rusai, retkarčiais pažiūrėk, vienas kitas išlipa, bet vėliau patys sugrįžta parsinešdami butelį degtinės. Va šį trečią katilą labai akylai saugok, čia žydai, jie lipa ir lipa bei vienas kitam padeda...
Verta pasimokyti ir iš japonų, kurių lojalumas ir ištikimybė savo firmai, šaliai, imperatoriui padėjo (ugnikalnių ir cunamių zonoje, be naudingų iškasenų ir palankių sąlygų žemdirbystei) sukurti gerovę tautai. Senas japonas nuveda savo anūką prie firmos prezidento namo ir sako: „Jei mokysies, dirbsi ir stengsies, tu irgi tokį namą turėsi“. Verta pasimokyti ir iš varnų bei lietuviškos valdžios. Kai sakome „Varnas varnui akies nekerta“, turime omenyje tik blogą valdžią (gal dėl to ji, mūsų pavydui, ir gyvena geriau).
Prisiminkime ir Ivano Krylovo pasakėčios herojus (lydeką, vėžį ir gulbę), kurie kiekvienas traukė vežimą, bet visi į skirtingas puses. Vežimas nejuda. Įsivaizduokime, kad vežimas - tai Lietuva ir ją į skirtingas puses irgi traukia: partijų vadai ir jų pavaduotojai, norintys tapti vadais, pozicija ir opozicija, Seimas ir Prezidentūra, Vyriausybė ir profsąjungos, darbdaviai ir jų darbuotojai, norintys draugauti su Rusija ir norintys su ja kariauti, kurie už pabėgėlių priėmimą ir kurie prieš, kurie nori pokyčių ir kuriems dabartinė situacija labai patinka. Prezidentė ir daugelis specialistų sako, kad Lietuvai trūksta autoritetų, kūrėjų, lyderių. Jų būtų daug daugiau, jei nebūtų juos menkinančių, juodinančių.
Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“ vienas laidos dalyvių kalbėjo, kad patys lietuviai pradeda kapoti kiekvieną, kuris nors truputį aukščiau pakelia galvą, turi kažkokių drąsesnių idėjų. Prisimenu anekdotą - į troleibusą įlipo inteligentas, o jam už nugaros atsistojo girtas pijokėlis. Tas pijokėlis, vah... ir apvėmė to inteligento nugarą. Lietuvoje visi buvę, esami ir ateityje galimi autoritetai sistemingai dergiami. Juos dergia ir esamas elitas, kuris nėra suinteresuotas pokyčiais ar drąsiomis idėjomis/iniciatyvomis „iš apačios“. Dergia ir jų valdoma žiniasklaida. Dergia ir „nuskriaustieji“, nes kas gi norės savo sielos viduje pripažinti, kad dėl savo skurdaus ar nelaimingo gyvenimo yra patys kalti, nes nebuvo ryžtingi, darbštūs, pareigingi, nesimokė ir nesistengė. Jiems lengviau dėl savo nenusisekusio gyvenimo kaltininkų paieškoti kitur. Pikti, didesnių algų, pensijų ar didesnės gerovės trokštantys nelaimingieji net nesupranta, kad jie savo nepakantumu naujoms idėjoms, neapykanta kaimynams ar autoritetams, nelojalumu darbdaviams kenkia ne tik Lietuvai, jos verslui, bet ir sau, savo ateičiai, savo vaikų ir visų mūsų gerovei.
Verslas lyg tai išnaudoja samdomus darbuotojus, bet ir suteikia jiems galimybę uždirbti, išlaikyti šeimą. Jei darbdavys uždirbs milijonus, o darbuotojai kapeikas, tai jų nemotyvuos labiau pasistengti... Jei darbuotojas tinginiauja, vagia, miega darbo metu ar gamina broką, darbdavys irgi neturės iš ko mokėti daugiau. Gal netgi bankrutuos. Teks darbuotojui darbo ieškotis kitur. Dažnai piktinamasi, kad VISI verslininkai yra negeri, gobšūs, savanaudžiai. Kad verčia vergauti, mažai moka, negerbia darbuotojų, jais nesirūpina, skriaudžia, atleidžia iš darbo. O jeigu, imkim ir išvarykim juos VISUS iš Lietuvos? Tada gyvensime ir oriai, ir turtingai, ir laimingai? Negi jūs tikite, kad Jų vietas užėmę bambekliai atvers naujas rinkas, įkurs daug naujų/orių darbo vietų, darbuotojams mokės tiek, kiek mokama ir Vokietijoje? Į biudžetą sumokės tiek daug, kad didės pensijos, orumas, žinomumas ir t.t.
Verslininkas perka žaliavas ir įrengimus, samdo darbuotojus ir užsako reklamą. Naujo produkto gamybai įsteigtos kelios naujos darbo vietos, papildomai generuoja kelis kartus daugiau darbo vietų pas komplektuojančių detalių gamintojus ir tiekėjus, pas reklamos ir pardavimų partnerius, logistikos ir transporto įmonėse. Pažangus ir pelningai dirbantis verslas saugo socialiai atsakingos įmonės įvaizdį ir reputaciją. Jam naudinga iš didesnio pelno ir tą pelną sukūrusiems darbuotojams mokėti didesnes algas. Jei to pelno gausu ir įmonė dirba sėkmingai, tai yra viso kolektyvo nuopelnas. Sumanus vadovas tais rezultatais pasidalys su kolektyvo darbuotojais.
Tenka pripažinti, kad, kaip ir tarp darbuotojų, taip ir tarp darbdavių yra visokių kadrų. Jei darbuotojas gali „užgerti“ ir kelias dienas į darbą neateiti, jei kokiam nelaimėliui pastoviai viskas genda (nes tepalo pamiršo įpilti ar grandinę laiku patempti), juos anksčiau ar vėliau atleis ir jokie „darbo kodeksai“ jų neapsaugos. Taip ir verslininkai, kurie patys prabangoje maudosi, o savo darbuotojams moka tik minimumą ir dar iš jų tyčiojasi, žemina, negerbia jų pastangų... pjauna šaką ant kurios ir patys sėdi.
Inovatyvias idėjas kuriančio ir jas realizuojančio verslo dėka šiandien mūsų kišenėse barška modernaus automobilio rakteliai ar rankose dūzgia išmanieji telefonai. Mobilų telefoną nesukūrė kažkoks tai burtininkas per naktį ir jie nenukrito iš dangaus. Pirmiausia gimė mintis kažkieno galvoje. Vėliau mintis virto Idėja. Jis ją „sugromuliavo“ ir užrašė ant lentos. Idėją papasakojo pusbroliui, draugui, kolegai. Kažkas nesuprato, kažkas pasijuokė, kažkas pasakė „nesąmonė“. Jis vėl mąstė, raukė antakius, rašė, braukė, vėl rašė. Po šitos proto mankštos, jau kažkas pradėjo suprasti, palaikė, truputį investavo, subūrė komandą, sukūrė prototipą ir keletą bandomųjų pavyzdžių. Išbandė, patobulino ir jau tada parodė rimtesnių investuotojų būriui. Kažkam iš jų patiko. Išleido akcijas, pastatė gamyklą, priėmė reikiamų darbuotojų. Taip rinkoje pasirodė pirmieji mobilūs telefonai. Lyginant su šiandieniniais išmaniaisiais, tikrai ne tokie sumanūs ir išvaizdūs. Tie, kurie pirmieji pradėjo skleisti šią idėja, kurie pirmieji nusprendė juos gaminti, kurie pirmieji juos nusipirko ir tapo tada dar mažyčio tinklo abonentais - visi jie atrodė kaip išprotėję keistuoliai, kaip „baltos varnos“.
Įdomumo dėlei, priminsiu vieną istoriją, kuri susijusi su paprasto laidinio telefono atsiradimu. A. G. Belas, vienas iš telefono išradėjų (1876 m.), siekdamas parduoti savo išradimą, nuvyko į keletą pašto ir kurjerių tarnybų, kurios tuo metu buvo atsakingos už pašto siuntų pervežimus. JAV pašto Tarnyba, kaip ir kompanija Western Union, atmetė jo pasiūlymą. Kai jis atvyko į Didžiosios Britanijos pašto tarnybą, vyriausiasis inžinierius Seras W. Preece‘as, vienas iš labiausiai vertinamų to meto Britanijos mokslininkų, išstudijavo jo išradimą ir taipogi jį atmetė, motyvuodamas, jog „Anglijoje yra pakankamai žinutes nešiojančių berniukų“.
Dėl bendro intereso ir geresnės visų mūsų ateities mes turime išmokti toleruoti „baltas varnas“, suteikti jiems daugiau kūrybinės laisvės, palaikyti kitaip kalbančius, svajojančius, fantazuojančius, kažką neįprasto kuriančius, pasenusias instrukcijas laužančius, einančius nepramintais takais ar plaukiančius prieš srovę: menininkus, programuotojus, verslininkus, rašytojus, architektus. Nereikia jų keikti, skleisti melą, tyčiotis ar dergti bjauriausiais žodžiais komentarų skiltyse. Suprantu, kad išlieti savo susikaupusi pyktį ar nusivylimą ant kitų - malonu. Tada pats pasijunti svarbesnis, galingesnis, aukštesnis. Bet, gerbiamieji pykčio, šmeižto ir netolerancijos skleidėjai, sutinku, kad išsiliejus ant kitų galvų palengvėja širdyje ir psichologinės pagalbos telefonai tampa mažiau reikalingi. Griauti visada lengviau nei statyti, bet vien agresyvūs griovėjai nesukurs turtingesnės ir laimingesnės Lietuvos.
Nauji technologiniai procesai, naujos prekės ir paslaugos, nauji išradimai pirmiausia gimsta kūrybingumo nestokojančių žmonių galvose. Jie - labiau drąsūs ir laisvesni nuo aplinkos primestų stereotipų, mitų, pasenusių taisyklių, mąstymo štampų ir šablonų. Modernių korporacijų sėkmė irgi priklauso nuo to, ar yra jų komandose tokių žmonių. Kiek jų yra ir kiek jie turi laisvės? Ir jei tik jose ima įsigalėti sovietinis principas „Ja načalnyk, ty durak“ (vert.: aš viršininkas - tu durnas), lauk bėdos, mažesnio uždarbio darbuotojams ar netgi įmonės finansinio kracho. Išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti (A. de Sent Egziuperi). Jei iš pradžių idėja neatrodo absurdiška, ji yra nieko verta (A.Einstein). Kūrybiškumas beždžionę pavertė žmogumi. Paradoksas, bet žmogui augant, kūrybiškumo potencialas mažėja. 5 metų vaikas - 98%, 10 metų - 30%, 15 metų - 15%, suaugusio - 2%. Manau, kad taip yra todėl, kad suaugęs žmogus tampa vis labiau įspraustas į madų, taisyklių, nuostatų ar baimės likti nesuprastam rėmus.
O gal nereikia nei to kūrybiškumo, nei inovacijų? Gal nereikia verslo? Vėl sulipkime atgal į medžius ir gyvenkime kaip beždžionės? Tačiau tautiečiai kažkodėl ragina vystyti pramonę, daugiau gaminti ir eksportuoti produkcijos į užsienį. Tada atsiras daugiau darbo vietų ir algos didės. Visi bus laimingi? Tai kodėl nestatoma daug naujų gamyklų, kodėl lietuviškų prekių eksportui taip sunku augti? Todėl, kad nebeužtenka vien pagaminti. Svarbiausia - sugebėti pelningai parduoti ar bent jau ne su nuostoliu. Ir jei nesugebėsite gaminti pigiau, kokybiškiau, gražiau, skaniau ar patraukliau įpakuoti, prekės taip ir liks sandėlyje, o jų vietą prekybos centrų lentynose užims kitų gamintojų produkcija. Gal ir kinietiškų? Grynas nuostolis? Teks ieškotis kitos verslo srities ar darbovietės?
Šiandien, gamyboje sukuriama pati mažiausia pridėtinė vertė, aukštesnę vertę sukuria logistika, transportavimas, dar aukštesnę - marketingas, nauji produktai, aukščiausią - prekės ženklai, tyrimai ir plėtra. Tačiau jei gamyboje užtenka ir mažo kūrybingumo, tai kitur jo jau reikia žymiai didesnio. Kuo aukštesnė pridėtinė vertė sukuriama, tuo būtinas ir didesnis kūrybiškumas.
Lietuvos lazerių ir biotechnologijų pramonės bendra apyvarta - 132 mln. litų, kai „Žuviukas Nemo“ vien iš bilietų pardavimo gavo 720 mln. litų pajamų per vienus metus (tai seni duomenys, bet esmė nesikeičia). Daugumos naudojama „Skype“ programa, kai paslauga nieko nekainuoja (kur čia nauda verslui?) 2011 metais pardavė už 8,5 mlrd dolerių. dolerių. (didžioji dalis faktų paimta iš prof. Rolando Strazdo organizuotų kursų „Inovacijų gebėjimų ugdymas“). „Coca-cola“ kompanija šiandien kainuoja virš 9 mlrd. dolerių. Šioje kainoje - materialus turtas sudaro tik apie 1 procentą. Visą kitą dalį sudaro nematerialusis turtas: prekinio ženklo vertė, jo žinomumas ir „užkariautos“ rinkos. Stiklinis tiltas Kinijoje tapo pasauline įžymybę ir į mažai kam žinomą regioną plūstelėjo turistų srautai. Jiems reikia pavalgyti, nakvynės, suvenyrų, nusipirkti lauktuvių.
Kažkokiame tai verslo seminare buvo pateiktas pavyzdys. Miestelyje apsigyveno porelė gėjų: kultūringi, inteligentiški, madingi, liekni, sportiški. Lyg tai menininkai (neprisimenu, ar tai kažkokią muziką kūrė, ar paveikslus tapė, ar laisvai samdomais architektais dirbo). Provincialiame miestelyje tai buvo akibrokštas, kaimynai pašiurpo, laidė replikas, kikeno, nesisveikino, ignoravo, o juos pamatę pereidavo į kitą gatvės pusę. Gėjai išsikraustė, o gal ir emigravo į kitą šalį. Tai buvo pateikta kaip pavyzdys. Jei miestelis nesugeba toleruoti gėjų, jis netoleruos ir keistuolių menininkų, netradicinių jų idėjų, inovatyvių verslo sumanymų, besišlapinančio berniuko (kur Briuselyje stovi), Grūto parko, Disneilendo ar Eifelio bokšto. Iš jo, kaip ir nuo socializmo ar komunizmo, bėgs drąsesni, laisvesni, kūrybingesni rašytojai, tautodailininkai, kompozitoriai, poetai, dizaineriai, dailininkai, architektai, verslinink...
Fizikas S. Hawkingas tvirtina, kad referendumo rezultatai gali stipriai paveikti mokslinių tyrimų finansavimą: „Jau praeityje išreiškiau susirūpinimą, kad Jungtinės Karalystės vyriausybės mažinamas finansavimas sumažins neįgaliems studentams reikalingą paramą, kuri mano karjeros pradžioje padėjo ir man.“ „Pinigai žmones gali išlaisvinti, kaip kad skurdas gali juos įkalinti ir riboti jų potencialą,“ - rašė fizikas. Sunkią negalią turintis S. Hawkingas teigė, kad jis laikosi pozicijos, kad pinigai jam yra priemonė tikslui pasiekti. Jis tvirtino niekada nesugebėsiantis išmokti vertinti materialinių vertybių. Fizikas teigė, kad tokia nuomonė vis labiau populiarėja.
Klausimai apie tikrąją pinigų vertę skatina žmones keisti savo elgesį ir mąstyseną: „Žmonės pradeda abejoti materialinio turto nešama laime. Ar žinios svarbiau už pinigus? Ar turimi turtai trukdo patirti pasitenkinimą? Ar mes iš tiesų galime kažką „turėti“, ar esame tik laikini daiktų saugotojai?“ S. Hawking skatina Britaniją susitaikyti su „Brexit“ likimu ir pradėti keisti požiūrį į pinigus. Būtent tai, jo nuomone, sukėlė tokį britų nuomonės pasidalinimą referendume. Jis perspėja, kad žmonija dabar išgyvena „pavojingus laikus“.
„Kai pasaulyje vyksta tokie svarbūs dalykai, mums reikia vienytis ir kurti bendrą viziją, kad galėtumėme užtikrinti žmonijos gyvavimą. Mums teks prisitaikyti, susikoncentruoti ir pakeisti kai kuriuos fundamentalius įsitikinimus apie turtą, nuosavybę, apie sąvokas „mano“ ir „tavo“. Kaip ir vaikai mes turėsime išmokti dalintis,“ - savo esė rašo mokslininkas. „Jeigu mums nepavyks, tai „Brexit“ paskatinusios jėgos, tokios kaip pavydas, iš nenoro dalintis kylanti atskirtis tik didės. Jeigu taip atsitiks, mūsų žmonijos ateitis bus labai abejotina,“ - aiškino S. Hawking.
T.R.Malthusas klydo ir jo pasekėjai vis dar klysta todėl, kad jie nesupranta, jog žmonės elgiasi ne kaip elnių banda. Žmonės yra mąstantys gyvuliai. Jie randa sprendimus. Jie padarė „žaliąją revoliuciją“, išvedė naujas ryžių ir kitų derlingų augalų rūšis, sukūrė technologijas, pagerinančias žemės derlingumą, šimteriopai padidino maisto kiekį ir pamaitino milijardines Indijos, Kinijos ir kitas tautas. Maisto dabar netrūksta 7,5 milijardo gyventojų, priešingai, kasmet išmetama milijonai tonų nesunaudoto maisto. Skurdui neliko priežasčių. Žmonės gali dirbti mažiau ir turėti daugiau. Rezultatas yra priešingas nei pranašavo T.R.Malthusas: turtingiausiose šalyse, turinčiose daugiausia maisto, gimstamumas yra mažiausias, o skurdžiausiose šalyse gimstamumas didžiausias. Sumažėjęs gimstamumas Lietuvoje taip pat rodo ne mūsų skurdą, o išaugusį gyvenimo lygį. Bet valdžia Lietuvoje daro eksperimentus su žmonėmis, dėl kurių (o ne dėl skurdo) lietuviai bėga iš šalies. Žmonių skaičius Lietuvoje mažėja sparčiai, o skurdas - lėtai.
Šalies turtą sudaro gamtiniai ištekliai ir žmonės. Akivaizdu, kad dėl emigracijos sparčiai mažėjant darbingų žmonių skaičiui, šalies turtas taip pat sparčiai mažėja. Europos Sąjungos neatlyginamai teikiami milijardai eurų ir nuolatinis skolinimasis nekompensuoja šalies turto mažėjimo. Todėl gyvenimo lygis kyla lėčiau nei turėtų, o skurdas traukiasi lėtai. Riboti gyventojų skaičiaus augimą reikia ne verčiant žmones turėti mažiau vaikų. Kinijos vieno vaiko politika parodė tokio eksperimento beprasmiškumą. Vargingiausias šalis vaduoti iš skurdo reikia demokratiniu (tik ne tokiu, kaip Lietuvoje) valdymu, laisva prekyba, gimstamumo kontrole, švietimu ir moterų ekonominiu išlaisvinimu. Lietuva visa tai, išskyrus valdymą, jau įvykdė ir skurdui mūsų šalyje nėra objektyvių priežasčių. Nemokšiškas šalies valdymas, didinantis žmonių atskirtį, yra subjektyvi priežastis.
Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė rugsėjo 22 d. per televiziją tautai pareiškė, kad išrinkti į Seimą žmonės pirmus dvejus metus nesusigaudo, ką ir kaip jie turi dirbti Seime. Jeigu jie nekvalifikuoti, kodėl jiems moka ne minimalią nekvalifikuotų darbuotojų algą, o keletą tūkstančių eurų per mėnesį už žioplinėjimą, ką ir kaip jie turi dirbti? Maža to, tokie žioplinėjantys skiriami ministrais, kurie ir ministerijose už didelį atlyginimą daro tą patį. Todėl į Seimą konkursas yra didesnis nei į prestižiškiausią Vilniaus universiteto specialybę. Dauguma besistengiančių pakliūti į Seimą neturi jokios patirties ir supratimo, kaip valdyti šalį, o tik nori nieko nedirbant iš atlyginimo ir kyšių pasipelnyti. Tokių žioplinėjančių ir korupcija besiverčiančių valdymas nėra demokratinis. Dėl jo skurdas iš Lietuvos traukiasi per lėtai.
Ir vėl rinksime Seimą. Kokios banalios daugelio kandidatų kalbos, kaip televizijos laidos, kokie demagogiški pažadai! Kaip jie negerbia savęs, rinkėjų ir savo partijos. Susimąstykime, ką renkame, paklauskite kandidatų, ką jie savo gyvenime yra padarę? Žmogų apibūdina ne tai, kokios buvo jo pareigos ar kokioje kėdėje jis sėdėjo, o tik tai, ką jis gyvenime padarė. Jei negali vienu sakiniu pasakyti, ką yra naudingo savo šaliai padaręs, tai jis ir Seime nieko nepadarys. Aš už tokius nebalsuočiau. O balsuojantys už tokius neturi teisės skųstis blogu gyvenimu.
Pinigų ir laimės ryšys: ar tikrai turtas atneša laimę?
Apibendrinant, galima teigti, kad skurdas ir turtas yra kompleksiškai susiję su tautos elgsena, kūrybiškumu, inovacijomis ir gebėjimu prisitaikyti prie pokyčių. Tik tolerancija, bendradarbiavimas ir tinkama aplinka gali užtikrinti šalies klestėjimą ir gerovę.