Rąstiniai namai - tai pastatai, kurių sienos statomos iš horizontaliai sudėtų rąstų. Jie skirstomi į tris pagrindinius tipus: rankinio apdirbimo, mašininio apdirbimo (tekintų ir frezuotų rąstų) ir klijuotų rąstų namus. Įsirengiant gyvenamas patalpas nemaži sienų, lubų, grindų plotai yra iškalami mediena, todėl savaime suprantamas noras, kad tokie pastatai kuo ilgiau išlaikytų savo natūralų grožį ir natūralios medienos atspalvį.
Šiandieninė medienos apsaugos priemonių rinka siūlo labai daug įvairių priemonių, tad nepatyrusiam vartotojui dažnai būna sunku išsirinkti tinkamiausias. Apie tai, kaip tinkamai apsaugoti medieną ir kokias priemones pasirinkti, skaitykite toliau.
Rąstinių namų tipai ir jų ypatybės
Statant rąstinius namus rąstai vienas ant kito suneriami ir tvirtinami mediniais kaiščiais. Kaip sandarinimo medžiaga paprastai naudojamas neaustinis linų pluoštas, taip pat vis labiau plinta vilna, tiesa, ši sandarinimo medžiaga brangesnė. Ties langų ir durų nišomis, iš anksto numačius medienos judėjimą, priklausomai nuo statinio dydžio paliekami plyšiai. Per vienerius metus rąstinis namas gali nusėsti nuo 3 iki 15 cm, tai priklauso nuo rąstų drėgnumo. Verandų, terasų, balkonų judėjimui reguliuoti naudojami specialūs metaliniai varžtai.
Kad džiūstant rąstams būtų mažiau skilimų ir įtrūkimų, iš anksto kiekvienas rąstas vidinėje namo pusėje įpjaunamas išilgai. Gerai išdžiovinta mediena yra atspari įvairiems kenkėjams ir grybeliui. Rekomenduojama, kad gyventi skirto namo rąstų storis būtų ne mažesnis kaip 200 mm.
KTU Architektūros ir statybos institutas nustatė, kad 200 mm storio pušies rąstinės sienos šiluminė varža be sandarinamosios medžiagos yra 1,87 mK/W, o 220 mm - 2,07. Panašaus storio betono ar plytų mūro be šiltalo šilumos varža nesiekia net 1. Kita vertus, rąstinio namo šilumos savybės priklauso ne tik nuo rąstų storio, bet ir nuo visos namo konstrukcijos hermetiškumo. Net ir storiausius rąstus nesandariai suleidus, namo sienos bus perpučiamos ir jame nebus šilta.
Rankinio apdirbimo rąstinio namo sienos suręstos iš natūralių, rankomis apdirbtų rąstų. Vienas iš tokio rąsto privalumų yra tai, kad net po apdirbimo jis nepraranda savo natūralumo, kiekvienas rąstas yra apdirbamas atskirai. Namo sienos renčiamos montuojant horizontalius rąstų žiedus vieną ant kito. Kadangi natūralūs rąstai yra skirtingo skersmens, klojant viršutinį žiedą, išilginis guldomo rąsto griovelis rankomis priderinamas, kad tiksliai atitiktų apatinio rąsto nelygumus. Tokiu būdu suleisti rąstai glaudžiai susijungia vienas su kitu. Kadangi rąstai nėra kalibruojami, tokio namo siena sudaryta iš skirtingo skersmens rąstų, o tai namui suteikia natūralumo ir išskirtinumo. Rąstai gali būti apvalūs (natūralūs) arba stačiakampio profilio (vadinama lafetu). Stačiakampio profilio rąstai pirmiausia apipjaunami iš dviejų pusių, kad sienos būtų vienodo storio ir tada rankomis suneriami. Labiausiai paplitusi norvegiškoji rentimo metodika. Tai nėra tik garsusis norvegiškasis kampo sukirtimas. Šios metodikos ypatumas tas, kad visas rąstinių namų ydas stengiamasi eliminuoti ir numatyti jau renčiant namą. Iš pirmo žvilgsnio nesvarbi praleista detalė padarys neigiamą įtaką bendrai produkto kokybei.
Paplitusi nuomonė, kad rankų darbą lengvai galima papildyti ir paspartinti mašinomis, tačiau elektriniai rankiniai pjovimo ir šlifavimo įrankiai tik šiek tiek paspartina rentimo procesą. O šiaip pagrindinis dailidės įrankių rinkinys išlieka nepakitęs - tai kirvis, kaltai, juostiniai peiliai ir pjūklas. Galima išskirti du pagrindinius rankų darbo rąstinių namų trūkumus - ilgesnis gamybos laikas ir aukštesnė sienos kvadrato kaina, lyginant su kitų tipų rąstiniais namais.
Jeigu apdirbant rąstus rankomis stengiamasi išsaugoti kiekvieno rąsto unikalumą, mašininio apdirbimo tikslas - kuo lygiau ir vienodžiau supjauti rąstus. Tokiu būdu išgaunamas visai kitoks efektas: rąstinis namas atrodo itin tvarkingas, tinkamesnis moderniems interjerams. Rąstai gali būti ištekinami ir taip gaunami apvalūs arba frezuojami, taip gaunamos įvairios stačiakampio profilio formos. Mašininio apdirbimo rąstai turi matematiškai tikslias formas. Apvalių rąstų sienos gali būti nuo 140 iki 350 mm storio. Frezuotų rąstų storis paprastai svyruoja nuo 140 iki 220 mm. Statytis namą iš storesnių nei 220 mm frezuotų rąstų nelabai apsimoka, nes šiluminės savybės faktiškai nepasikeičia, o kaina gerokai išauga. Tekintų rąstų namų gamybos technologija yra pigiausia, lyginant su kitų tipų namais, bet ne visiems gali patikti apvalus profilis, šiek tiek sudėtingesnis vidaus įrengimas.
Klijuoto tašo rąstiniai namai taip pat gaminami mašininiu būdu, tačiau siūloma juos išskirti kaip atskirą tipą, nes tai iš esmės visai kita ir gana nauja technologija. Rąstai tokiems namams yra suklijuojami iš medienos tašų ir toliau mechaniškai apdirbami, dažniausiai frezuojami. Rąstai gali būti klijuojami vertikaliai arba horizontaliai. Prieš klijuojant iš medienos yra išpjaunamos šakelės, defektai, ruošiniai parenkami ir priderinami pagal spalvą ir net tekstūrą, todėl gaminiai iš klijuotos medienos atrodo nepriekaištingai. Vienas esminių klijuotos medienos sienojų savybių yra jos geometrinių matmenų stabilumas. Skirtingai nuo paprastos medienos, klijuota mediena išlaiko savo formą ir matmenis. Sienojai paprastai klijuojami iš 2−4 lentų, kurių storis parenkamas atsižvelgiant į reikiamų sienų plotį. Namai iš klijuoto tašo lengvai ir greitai surenkami, o statybos galimos ištisus metus. Nereikalinga vidinė ir išorinė apdaila, rąsto paviršius lygus ir glotnus. Tokie namai faktiškai nesėda, todėl juos surinkus iškart galima daryti vidaus apdailą. Didžiausias tokio namo trūkumas - aukštesnė nei kitų mašininio apdirbimo (gaminamų iš rąstų masyvo) rąstinių namų kaina.
Rąstinių namų sienų šlifavimas
Šlifavimas paryškina medienos struktūros piešinį, o jeigu rąstai džiovinti juos galima šlifuoti ir ceche prieš surinkimą. Galutinis šlifavimas atliekamas surentus sienas. Šlifavimo darbai atliekami išilginio šlifuokliu (nepatartina naudoti kampinio šlifuoklio).
Svarbu! Rekomenduojama klientams atsisakyti lauko sienų šlifavimo, nes šlifuota mediena sugeria mažiau dažų, kas sumažins pirmines dažų išlaidas, bet tuo pačiu sumažins dažų ilgaamžiškumą.
Medienos apsauga ir impregnavimas
Mediena yra pakankamai graži, tvirta, ekologiška, pasižyminti geromis šilumos ir garso izoliacinėmis savybėmis statybinė medžiaga. Vis tik medis yra gyvas organizmas, kuris, veikiamas neigiamų veiksnių tokių, kaip drėgmė, pelėsis, įvairūs kiti biologiniai kenkėjai, gali būti pažeidžiamas, taip pat - medis lengvai užsidega. Šiandieninė medienos apsaugos priemonių rinka siūlo labai daug įvairių priemonių, tad nepatyrusiam vartotojui dažnai būna sunku išsirinkti tinkamiausias. Patikimai medienos apsaugai patalpų viduje yra daugybė antiseptikų, tačiau tikimybė pakenkti medienai ir mūsų pačių sveikatai verčia atsargiai rinktis medienos apsaugos produktus. Medienos apsaugos produktai vidaus darbams turi būti pagaminti taip, kad ne tik patikimai apsaugotų medį nuo įvairių biologinių veiksnių, bet ir nepakenktų mūsų sveikatai.
Renkantis priemones vidaus darbams būtina atsižvelgti į daugelį aplinkybių, pvz., impregnuojant vidaus apdailą įrengiamai pirčiai, kuri žiemą yra nešildoma, o užkuriama tik kelis kartus į mėnesį ar dar rečiau. Tuo laikotarpiu, kai pirtis bus nekūrenama, patalpos viduje susikaups kondensatas, todėl šiuo atveju antiseptikas turi būti parenkamas toks, kad jis nepakenktų mūsų sveikatai išgaruojant susidariusiam kondensatui, kai eilinį kartą užkuriama pirtis.
Tinkamai impregnuota mediena yra apsaugoma ne tik nuo pelėsių, puvimo, bet ir nuo vieno iš pavojingiausių medienai grybų - trobagrybių. Tai didelė rūšis grybų, kurie minta spygliuočių ir lapuočių mediena. Nuo šio grybo neapsaugo medienos dažymas, tačiau tinkamas impregnavimas neleidžia šiam grybui įsikurti ir veistis. Labai palanki terpė grybui daugintis yra besikaupianti drėgmė. Įsiveisus trobagrybiui pirmiausia panaikinkite jam veistis tinkamą terpę, tai yra išventiliuokite ir išdžiovinkite šio grybo buveinę. Medienos apdirbimas antiseptikais - tai lygiagreti kova. Šiuo atveju reikalingas dvigubas impregnavimas - išorinis ir vidinis.
Laikui bėgant neapdorota mediena įtrūksta, prigeria į vidų perteklinės drėgmės, kurioje atsiranda palankios sąlygos puvimo bakterijoms vystytis. Be to, padidėjusi drėgmė ir ore skraidančios puvimo bakterijos yra pavojingos žmogui. Drėgnose pastatų vietose augančios puvimo bakterijų sporos gali patekti į plaučius ir sukelti sunkias lėtines ligas. Pūvantis medis perduoda nemalonų kvapą daiktams, juos gadina.
Medis, neapsaugotas nuo natūralių neigiamų veiksnių, pradžioje irsta nepastebimai. Puvimo procesą daugiausia lydi hidratacija - tereikia į sausą medį įsigerti drėgmei, ir atsiranda pirmieji grybelio gyvybės požymiai, kurie pradžioje mažina medienos estetinį patrauklumą. Laikui bėgant medis pūva sparčiau, o šio proceso metu suardoma medienoje esanti celiuliozė. Tokia mediena praranda mechanines savybes.
Lengviausias būdas sumažinti drėgmę ir užkirsti kelią puvimo bakterijų atsiradimui - statybos normų laikymasis, t. y. naudoti kokybiškas, atitinkančias reikalavimus statybines medžiagas ir įrengti tinkamą hidroizoliaciją.
Kaip veikia apsauga nuo drėgmės ir puvimo?
Medienos apsaugai yra taikomas visas kompleksas priemonių. Jų tarpe bene svarbiausia yra specialių cheminių junginių - antiseptikų panaudojimas. Medienos antiseptikai - tai įvairios struktūros chemikalai, kurie ne tik naikina vabzdžius bei grybelius, bet ir užkerta kelią jų atsiradimui. Kai kurie antiseptikai yra veiksmingi vieni, kitus reikia naudoti kartu maišant.
Pagrindiniai medienos priešai yra medgraužiai - tai kinivarpos, skaptukai, naminiai ūsuočiai. Šie kenkėjai įsikuria medienos viduje, pakankamai greitai dauginasi ir naudoja išgraužtą medieną maistui, buveinėms ir palikuonių maitinimui. Be to, išgraužtas medienos paviršius ar padarytos mažos skylutės jo viduje sumažinai medienos stiprumą.
Šiandieninėje antiseptikų rinkoje pasiūla yra tikrai didelė, pardavėjų patarimų taip pat yra ne ką mažiau - tik ar visi teisingi. Todėl renkantis antiseptiką svarbu turėti sampratą apie medienos impregnavimą, o ne vien pasikliauti pardavėjų rekomendacijomis. Parduotuvių lentynose yra įvairių preparatų, kurie skiriasi veikliąja medžiaga, sudėtimi, apdirbimo lokalizacija, veikimo principu. Todėl labai svarbu pasirinkti tinkamą priemonę, nes medienos apdirbimo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo pasirinkto antiseptiko. Rekomenduojama atsižvelgti ir į daugelį kitų dalykų: preparato paskirtis išorės ar vidaus darbams, kokioje temperatūroje rekomenduojama padengti, po kiek laiko galima dengti antrąjį kartą ir t.t.. Neatsižvelgus į visas aplinkybes, klaidų neišvengsite. Tai gali reikšti veltui sugaištą laiką impregnavimui ir kaip į balą išmestus pinigus, pvz., vidaus darbams skirtu antiseptiku apdirbta mediena bus eksploatuojama lauke.
Medienos impregnavimo būdai
- Impregnavimas teptuku. Impregnuojamas paviršius turi būti sausas, tvirtas ir kruopščiai nuvalytas nuo nešvarumų ir dulkių. Tada teptuko pagalba tolygiai yra užnešamas antiseptikas. Tepti reikia 2 - 3 kartus, darant pertraukas, kaip nurodyta gamintojo etiketėje.
- Mirkymas į vonią. Mirkymo vonioje principas yra labai paprastas - vonia arba atitinkamos talpos rezervuaras užpildytas paruoštu antiseptiniu tirpalu. Tada į šį tirpalą nuleidžiama šviežiai pjauta sausa mediena. Pagal gamintojo nustatytas rekomendacijas mediena nustatytą laiką laikoma vonioje esančiame tirpale. Iškėlus medieną iš vonios ji laikoma virš vonios, kad nuvarvėtų antiseptiko perteklius. Visas šis procesas gali būti pilnai kompiuterizuojamas. Esant programiniam valdymui, hidraulinių pavarų pagalba visas šis procesas atliekamas automatiškai.
- Impregnavimas vakuuminiu būdu. Medienoje yra daugybė porų, kuriose puikiausiai gali daugintis įvairios kenksmingos bakterijos ir mikroorganizmai. Impregnavimo užduotis yra kuo giliau uždengti visas poras ir padaryti jas netinkamomis grybeliams ir įvairiems biologiniams kenkėjams vystytis. Kaip buvo rašyta aukščiau, kai kurias poras galima pasiekti teptuku, gilesnės poros yra pasiekiamos mirkant medieną vonioje, tačiau vakuuminio impregnavimo technologija leidžia pasiekti geriausių rezultatų. Vakuumo pagalba galite giliai impregnuoti net tą medieną, kuri jau yra pažeista puvinio ar kenkėjų. Šioje aplinkoje tirpalas prasiskverbia į tolimiausias poras, visiškai sunaikindamas grybelį ar parazitus, kurie jau vystosi arba ruošiasi įsikurti medienos viduje.
Priešgaisrinė medienos apsauga
Ar verta priminti, kaip puikiai dega medis? Deja, ne tik sėdint prie laužo, krosnies ar svetainėje prie židinio. Nereikia nei stipraus vėjo ar sauso oro, pakanka neatsargumo, aplaidumo ar tiesiog kvailumo, ir medis paskęsta liepsnose. Dega mediniai namai, mūrinių namų medinės stogo konstrukcijos. Gerai, jeigu gaisras nenusineša žmonių gyvybių, tačiau kiek tokių nelaimių baigiasi beprasmėmis mirtimis.
Didesnę riziką užsidegti turi mediniai namo konstrukcijos elementai, kaip medinės sienos, gegnės, sijos, stogo konstrukcija, skersiniai, grindys, dailylentės ir t.t. Priešgaisrinis impregnavimas naudojamas siekiant medieną padaryti atsparesnę šilumai ir apsaugoti nuo užsiliepsnojimo, degimo, ugnies plitimo patalpų viduje bei išorėje. Tinkamai impregnuotos medinės konstrukcijos gaisro atveju neužsiliepsnoja, ant medienos paviršiaus nuo karščio susiformuoja apsauginė plėvelė arba iki 10 mm storio puta, kuri ir stabdo ugnies plitimą, be to, mediena tampa sunkiai užsidegančia bei sunkiai degančia medžiaga.
Rąstų dažymas
Dažymas impregnantais, antiseptikais ar dažais suteikia norimą atspalvį, apsaugo medieną nuo išorės poveikio. Namai dažomi specialiai medienai pritaikytais dažais, kuriuose yra medienos impregnantų, galima išgauti norimą spalvų gamą ir išsaugoti matomą medienos struktūrą. Medinės, natūralios spalvos sienos padės pastatui geriau įsilieti į aplinkos spalvinį derinį.
Patarimai impregnuojant medieną namų sąlygomis
Namų sąlygomis impregnuojant medieną antiseptikais pradžioje reikia nuvalyti dengiamą paviršių nuo dulkių, purvo, dažų likučių ir medienos atplaišų. Neimpregnuokite šviečiant į paviršių tiesioginiams saulės spinduliams, geriau palaukti kol saulė nusisuks; lietingas ar vėjuotas oras taip pat yra nepalankus. Geriausia apdoroti medieną sausą, bet nekarštą dieną. Impregnuojama mediena turi būti ne žemesnė kaip nuo 15 iki 25 °C temperatūros. Oro temperatūra taip pat gali būti tarp 15 ir 25 °C. Medienos drėgnumas - ne daugiau kaip 18 %. Jeigu mediena drėgna, padengus impregnantu drėgmė bus „užrakinta" viduje - taip bus sukurtos puikios sąlygos kenkėjams.
Dengiama teptuku arba purkštuvu keliais sluoksniais (ne mažiau nei dviem) ant sauso ir švaraus paviršiaus. Jeigu paviršius anksčiau buvo dažytas, nuo jo būtina nuvalyti dažus. Intervalas tarp dengimų paprastai būna nurodytas gaminio instrukcijoje, kurią būtina įdėmiai perskaityti prieš impregnavimą. Jei nesiruošiama tonuoti, galima impregnuoti vonioje, tačiau vonios dydis turi atitikti medienos gaminio dydį.