Dažnai į pamatų šiltinimą kreipiama per mažai dėmesio - juk jie slūgso žemėje ir tik nedidelė dalis iškilusi virš žemės arba yra jos paviršiuje. Tačiau ties šaltais pamatais žiemos metu gali kondensuotis drėgmė, dėl to drėksta apatinės lauko sienų dalys ir grindys prie jų, o už baldų gali įsimesti pelėsis.
Pamatų šiltinimo svarba ir medžiagos
Pamatų termoizoliacijos sluoksnį reikia įrengti taip, kad jis susijungtų su viso namo šiltinimu, pagrindinis principas - pastatą turi gaubti nepertraukiamas šiltinimo medžiagos kevalas. Pamatus rekomenduojama šiltinti iš lauko pusės. Pamatai šiltinami drėgmei atspariomis šiltinimo medžiagomis.
Šiam tikslui naudojamos ekstruzinio polistireninio (XPS) arba paprasto polistireninio putplasčio (EPS) plokštės. Šiltinimo sistemoje neturi užsilaikyti drėgmė. Iš išorės jos turi būti apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų.
Visais atvejais cokolių, pamatų ir rūsio sienų šiltinami paviršiai turi būti lygūs, švarūs ir sausi. Eksploatuojamuose pastatuose mikroorganizmų paveiktų pamatų paviršiai turi būti gerai nuvalyti ir nuplauti fungicidiniais skiediniais.
Žemiau nuogrindos esantį polistireninį putplastį rekomenduojama dengti drenavimo ir vėdinimo gumbuota membrana. Ji apsaugo šilumos izoliaciją nuo mechaninių pažeidimų, teršalų ir drėgmės susikaupimo.
Šiltinimo sistemos apačioje, esančioje žemiau nuogrindos, polistireninio putplasčio briauną rekomenduojama daryti stačiakampę be įstrižos nuopjovos. Stebėjimai rodo, kad po polistireninio putplasčio plokštėmis su stačiakampėmis briaunomis, t. y. vanduo kapiliarais nepakyla aukštyn.
Polistireninis putplastis: tankis ir klasifikacija
Pamatams apšiltinti naudojamos grunto apkrovas atlaikantis polistireninis putplastis. Šią jo savybę nusako gniuždomojo įtempio vertė (kPa). Šiuo metu Lietuvos rinkoje tiekiamo polistireninio putplasčio tankis kinta nuo 9 kg/m3 iki 34 kg/m3. Specialiam naudojimui gali būti gaminamas ir kitų tankių putplastis.
Gamintojai dažniausiai nedeklaruoja polistireninio putplasčio tankio. Taip yra todėl, kad medžiagos savybės vis rečiau yra siejamos su medžiagos tankiu, bet labiau priklauso nuo technologinių gamybos veiksnių. Pavyzdžiui, polistireninis putplastis, kurio tankis yra 15 kg/m3, vienu atveju gali turėti gniuždymo įtempio vertę 50 kPa, o kitu atveju - 100 kPa.
Statybose naudojamas polistireninis putplastis klasifikuojamas pagal jo gniuždymo įtempio bei lenkimo stiprio vertes: Šiloporas EPS T, EPS 50, EPS 70, EPS 80, EPS 100, EPS 150, EPS 200, EPS 250 ir kt.. Raidė „T“ rodo, kad putplastis tinka ir naudotinas smūginei garso izoliacijai.
Skaičius prie EPS parodo polistireninio putplasčio gniuždymo įtempio esant 10 proc. deformacijai vertę kilo paskaliais. Pavertus tonomis arba kilogramais tai reikštų galimą 10 procentų deformaciją esant 10 000 kg arba 10 tonų apkrovai į 1 kv. metrą.
Rinkdamiesi polistireninio putplasčio plokštes pamatų apšiltinimui, atkreipkite dėmesį į grunto tipą. Įprastai pamatų ir cokolio šiltinimui naudojamas Šiloporas EPS 100 tipo polistireninis putplastis bei pilkasis Šiloporas Neo EPS 100N, turintis tas pačias fizines savybes, kaip ir baltasis EPS 100, tik pasižymintis geresnėms šiluminėmis charakteristikomis.
Šiloporas GEO EPS 100 - efektyvi, tvirta, žemą vandens įgėrį turinti termoizoliacinė medžiaga. Ji atlaiko dideles apkrovas, ilgaamžė, nekeičia savo izoliacinių ir fizikinių savybių per visą tarnavimo konstrukcijoje laikotarpį.
Šiltinimo storis ir klijavimas
Pamatų šiltinimo tikslas - iki minimumo sumažinti šalčio kelią į pastato vidų ir šilumos kelią iš vidaus. Termoizoliacinė medžiaga turi būti išdėstyta taip, kad suformuotų vientisą užkardą šaltuoju metu laiku atsirandantiems šilumos tiltams.
Jei šiltinami gręžtiniai poliniai pamatai, izoliacija turėtų būti įgilinta, nes šilumos tilteliai susidaro per polius. Pamatų apšiltinimo izoliacijos storis priklauso nuo projekte numatyto šilumos perdavimo koeficiento vertės, pamatų tipo ir termoizoliacinės medžiagos.
Jį pagal reikalingą pasiekti pastato energinio efektyvumo klasę turi nurodyti projektuotojas, apskaičiavęs pastato energinį efektyvumą. Praktikoje dažniausiai naudojamos 10-15 cm storio putplasčio plokštės.
Klijų plokštėms klijuoti pasirinkimą lemia vertikalios hidroizoliacijos tipas: prie bituminės hidroizoliacijos geriausiai lips bitumo pagrindo klijai, prie cementinės - cemento pagrindo. Jei naudojami du plokščių sluoksniai, plokščių siūlės turi persidengti, negalima jų klijuoti tiesiai vieną ant kitos.
Cokolio apšiltinimas
Cokolio apšiltinimas iš esmės nesiskiria nuo sienos šiltinimo, šiek tiek sudėtingiau, jei cokolis yra įtrauktas ar atsikišęs. Pamato ir cokolio sandūroje naudojama elastinė mastika arba sandarinimo juosta.
Kadangi cokolis nesunkiai mechaniniams pažeidimams pasiekiama vieta, rekomenduojama naudoti EPS 100 arba EPS 150 plokštes.
Paviršinių vientisų plokštinių pamatų technologija
Lietuvoje ne taip seniai greta tradicinių juostinių ir polinių pamatų atsirado paviršinių vientisų plokštinių pamatų technologija, kuomet išliejama iš apačios apšiltinta armuoto gelžbetonio plokštė, joje dar įrengiamas šildymas. Šio konstrukcinio sprendimo, importuoto iš Skandinavijos ir Vakarų Europos šalių, pagrindinis privalumas atsiskleidžia, kai pamatinė plokštė sukonstruojama ir sumontuojama ant tvirto grunto, ploštuminiuose pamatuose lengviau išvengti šilumos tiltelių.
Kiti šios pamatų konstrukcijos privalumai technologiniai, susiję su statybos darbų sparta, patogumu, kompleksiniais sprendimais. Jeigu šioje sistemoje betonuojamos plokštės kraštuose briaunoms suformuoti naudojami polistireninio putplasčio elementai - liktiniai klojiniai, dėl to spartėja betonavimo darbai.
Be to, šie liktiniai klojiniai iš išorės būna padengti apdailos sluoksniu, todėl nebereikia apdailinti pastato cokolio (matomos pamatų dalies). Pagrindinė problema, dėl kurių gali nukentėti plokštuminių pamatų reputacija - nenoras pasirinkti po monolitinio gelžbetonio plokšte klojamos adekvataus stiprio šiltinimo medžiagos - ekstruduotojo polistireninio putplasčio.
„Kauno šilas“ plokštuminių pamatų kraštams suformuoti išpjauna reikalingo stiprio perimetrines „L“ formos Šiloporo EPS 150 arba EPS 200 plokštes, o pamatų vidus (grindys) užpildomas Šiloporas EPS 100, EPS 150 arba EPS 200 putplasčio plokštėmis - priklausomai nuo apskaičiuotų apkrovų.
Jeigu gruntiniai vandenys aukštai, rekomenduojama įrengti drenažą ir vadinamą „sijonėlį“ - t.y. pamatų perimetru pakloti polistireninio putplasčio plokštes. Pamatai neįgilinami žemiau įšalo, įšalo poveikis eliminuojamas pamatų perimetru apie 40 cm gylyje montuojant nuožulnias polistireninio putplasčio plokštes. Horizontaliai įrengtas šiluminės izoliacijos sluoksnis saugo gruntą po pamatu nuo peršalimo.
Svarbiausios sąlygos namo ilgaamžiškumui
Svarbiausios sąlygos norint užtikrinti namo ilgaamžiškumą - kokybiški pamatai ir tvarkingas stogas bei vandens nuvedimo įrenginiai. Labiausiai medienai kenkia ilgalaikė drėgmė. Tai yra ir krituliai, patenkantys į pastato konstrukcijas pro kiaurą stogą, sienų plyšius ar lietvamzdžius, tyškantys nuo išsikišusio cokolio ar žemės paviršiaus, ir gruntinė drėgmė, besiskverbianti medžio kapiliarais, jei nėra tinkamos izoliacijos.
Į sudrėkusį, šlapią medį labai greitai įsimeta grybelis ir pelėsiai, o patrūnijusį medį apninka įvairūs kenkėjai. Pavojus dar padidėja, jeigu mediena - prastos kokybės ir blogai vėdinama.
Atradus puvinį ar grybelį, pirmiausia reikia pašalinti pažeidimų priežastis, sutvarkyti, izoliuoti drėgmės šaltinį, išdžiovinti patalpas, sužalotą medieną išpjauti ir sunaikinti, o pažeistas medienos dalis pakeisti naujomis.
Antipirenais apdorota mediena yra mažiau degi, bet dažnai dėl esančių joje priemaišų ji tampa mažiau atspari pelėsiams ir grybeliui. Antipirenai naudojami vidiniams paviršiams, ypač stogo konstrukcijai apdoroti.
Senų namų renovacija
Kai profilaktinės priemonės nebepadeda išsaugoti medžiagos kokybės arba kai norima namą pertvarkyti, atliekamas jo atnaujinimas (renovacija). Prieš tvarkant, būtina pasidomėti pastato istorija, ankstesniais perstatymais, įvertinti techninę būklę ir pažeidimus.
Sename name, tarsi geroje knygoje, sukaupta daug įdomios ir vertingos informacijos apie to meto statybos ir gyvensenos tradicijas, jį stačiusius ir jame gyvenusius žmones. Todėl visada verta išsaugoti autentiškus pastato elementus: tūrius, formas ir proporcijas, išorės apdailą ir puošybą, prieangius, duris, langus (ar bent jų skaidymą), krosnis, senoviškus metalo apkaustus, kitas įdomias interjero ir eksterjero detales.
Medinis namas turi savitą atraminę pusiausvyrą, jis juda, dėl ore esančios drėgmės pokyčių mediena plečiasi ir traukiasi, sukelia nedidelius konstrukcijų kitimus. Atnaujinant būtina tokia statybos technika, kurią būtų galima pritaikyti prie šių kitimų.
Neapgalvotas seno medinio namo sutvirtinimas mūru ar betonu gali pakenkti. Šiuolaikines modernias sintetines medžiagas, įvairius plastikus, užpildus, hermetikus reikia naudoti itin atsargiai (daugelis jų kaupia drėgmę ir sudaro sąlygas rastis puviniui).
Prieš pradedant tvarkyti namą, svarbu pasirūpinti tinkama mediena, - tokios pat ar geresnės rūšies, kokybės ir savybių, kaip keičiamoji. Keičiant atskiras medinio namo dalis labai svarbu parinkti tokio pat drėgnumo medieną, kaip senoji. Džiūdamas medis traukiasi, todėl įdėjus skirtingo drėgnumo medieną, sudūrimuose neišvengiamai atsiras plyšių.
Namas pradedamas tvarkyti nuo pamatų. Senųjų namų pamatai būna susmegę ir apatinis vainikas, liesdamas žemę, dažniausiai būna gerokai papuvęs. Vienu atveju nukasamas per metus susikaupęs žemės sluoksnis ir ties pakankamo aukščio pamatu (apie 50 cm) suformuojamas nuolydis, kad vanduo nutekėtų nuo namo.
Jeigu to padaryti neįmanoma, namas pakeliamas kėlikliais (domkratais), sumūrijami aukštesni pamatai. Prieš keliant namas sutvirtinamas, aplink dūmtraukį praardomas stogas ir lubos, kad keliant nekliūtų, atsargiai išimami supuvę sienojai.
Ant sumūryto pamato dedamas hidroizoliacinis sluoksnis (anksčiau - beržo tošis, dabar - ruberoidas, kartais dar ir impregnuota lenta), paskui klojami iš anksto keisti numatyti, supjauti, nutašyti ir sužymėti sienojai. Kai pažeidimai nedideli, pakanka pakeisti tik dalį rąsto. Jei supuvusi tik išorinė sienos dalis, galima keisti išorinę rąsto pusę.
Įdūrimui naudojamo medžio metinių rievių kryptis turi sutapti su pašalinta dalimi, t. y. rąsto pluošto kryptimi. Jeigu sienojų ar sijų būklė kelia grėsmę konstrukciniam namo tvirtumui ir stabilumui, juos reikia pakeisti naujais.
Kartais konstrukcijoms tvirtinti naudojamos metalinės detalės ar elastiniai užpildai. Kai pažeista santykinai daug sienojų, pastatas gali būti perrenkamas, tai yra išardomas ir surenkamas iš naujo.
Išardant namą, visi rąstai sunumeruojami ir sužymimi brėžinyje. Kad sienos rąstai neiškryptų, paprastai perkalami mediniais kaiščiais. Ardant sieną, kaiščiai išimami arba nupjaunami, vėliau sudedami nauji.
Vertikali anga turi būti pakankamai erdvi, kad kaištis netrukdytų rąstams trauktis ir slūgti. Mediniais kaiščiais tvirtintos konstrukcijos yra teisingesnės, pastovesnės ir patikimesnės nei sukaltos metalo vinimis ar suveržtos varžtais.
Senoms sienoms ištiesinti ir sutvirtinti naudojamos sąvaržos. Jos dedamos abiejose sienos pusėse ir suveržiamos varžtais. Skylės varžtams paliekamos didesnės, kad rąstai galėtų laisvai judėti vertikalia kryptimi.
Abipus durų ir langų esantys staktos statramsčiai taip pat neturi varžyti rentinio judėjimo, sienojams džiūstant ir slūgstant. Tam tikslui tarp rąsto ir staktos viršaus paliekamas kelių centimetrų tarpas.
Per porą metų namui susėdus, jį galima apkalti lentomis, tinkuoti (naujai suręsto namo ir jo dalies tinkuoti ar apkalti negalima). Kalant ar aptaisant sienas joms dar nesusigulėjus, reikia numatyti, kad jos galimai nusės (apie 1 cm sienojui).
Jeigu namas yra šildomas, rentinį galima išorėje apmušti vėjo ir šilumos izoliacija, įrengti grindų ir palėpės perdangos apšiltinimą. Iš vidaus sienos taip pat gali būti apmušamos izoliacinės medžiagos plokštėmis, tačiau šiuo atveju sienų rąstai labiau drėksta nei apšiltinti iš išorės.
Siekiant išvengti garų kondensato, būtina labai atidžiai susipažinti su izoliacinės medžiagos savybėmis. Nereikėtų pamiršti, kad išorinis sienų apšiltinimas keičia pastato vaizdą: langai iškeliami į naują fasado paviršių, sumažėja karnizai, stogo užlaidos.
Stogo forma, nuolydis, proporcijos ir danga formuoja pastato architektūrinį vaizdą. Todėl perdengiant stogą reikėtų išsaugoti arba pakartoti seną konstrukciją. Trumpinti gegnes rizikinga - ne tik pakinta pastato proporcijos, išvaizda, bet ir sumažėja sienų apsauga nuo atmosferos kritulių.
Prieš perdengiant stogą nauja danga, svarbu išsiaiškinti, ar ji nebus per sunki stogo konstrukcijai (patikrinti, paskaičiuoti laikančiųjų konstrukcijų techninius duomenis). Įsirengiant palėpę, stogas apšiltinamas.
Šilumos izoliacija gali būti dedama virš, tarp arba žemiau gegnių. Kai izoliacija dedama virš gegnių, medinės stogo konstrukcijos lieka atviros, vėdinamos, ant jų nesusidaro garų kondensatas.
Namas įgis papildomos vertės ir grožio, jeigu Jums pavyks išsaugoti ir restauruoti senus originalius langus, duris, puošybos detales. Atnaujinto lango kokybė gali būti net geresnė nei naujo.
Norint tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti medinės architektūros paveldą, geriausia naudoti tradicines, amžių patikrintas statybos technologijas. Prieš pradedant tvarkymo darbus, svarbu apsispręsti, kur naudoti tradicinius, kur - šiuolaikinius įrankius bei medžiagas, masinės gamybos ar individualius gaminius.
Šie sprendimai lemia intervencijos pobūdį ir, žinoma, galutinį rezultatą bei atnaujinto pastato vertę. Atnaujintas namas niekada nekels kerinčio naujumo įspūdžio, kaip kad naujas, bet visada sukurs paslapties, amžiaus ir išskirtinumo pojūtį.
Netinkamai tvarkant ar perstatant pastatą, netenkama istorinės ir architektūrinės vertės. Kuo mažiau jį keičiame, tuo daugiau išsaugojame ir perduodame ateinančioms kartoms.
Alternatyvus sprendimas - putstiklis
Lietuvos statybinės izoliacijos rinkoje atsirado naujas gaminys, padedantis išspręsti šiluminių tiltelių sandūrose problemą. Tai - FOAMGLAS® Perinsul HL putstiklio plokštė- plyta. FOAMGLAS® Perinsul HL yra naudojamas izoliacijos sandūrų vientisumui užtikrinti ir šiluminiams tilteliams sumažinti įvairiose pastato vietose, net ir ten, kur reikalingas itin didelis gniuždomasis stipris: po mūrinėmis ar karkasinėmis sienomis, parapetuose, po durimis ar vitrininiais langais.
FOAMGLAS® žaliava yra grynas stiklas. Tai - beveik nesenstanti, neorganinė ir perdirbama medžiaga. Pagaminto iš perdirbto stiklo putstiklio FOAMGLAS® struktūra susideda iš stiklo karkasėlio ir visiškai uždarų akučių. Dėl pakankamo gniuždomojo stiprio FOAMGLAS® Perinsul HL yra įrengiamas, kaip pirmoji plytų eilė tiesiai ant pamato ir yra šilumos bei drėgmės barjeras.
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Atsparumas drėgmei | Atsparus |
| Degumas | Nedegus |
| Atsparumas apkrovoms | Atsparus didelėms gniuždymo apkrovoms |
| Ilgaamžiškumas | Ilgaamžis |
| Atsparumas graužikams | Atsparus |
Yra atlikta daug šiluminio modeliavimo testų su FOAMGLAS® Perinsul HL jo efektyvumui nustatyti. Naujausiame Kauno Technologijos Universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslininkų atliktame modeliavime buvo palygintos šiluminio tiltelio vertės 2 mazgams. Pirmasis cokolio mazgas, kai pamatas „įvyniojamas“ į plastikinės izoliacijos apvalkalą: 150 mm storio vertikali šilumos izoliacija yra įrengiama iš išorinės pusės, 100 mm iš vidinės pamatų sijos pusės ir 100 mm horizontali izoliacija po pamatų sija. Antrasis mazgas, kuriame ant pamatų sijos yra įrengiamas 50 mm storio FOAMGLAS® Perinsul HL blokelis ir tik 150 mm vertikalus išorinis šilumos izoliacijos sluoksnis.
Palyginamojo šiluminio tiltelio vertinimo metu mokslininkai nustatė, kad mazgas su FOAMGLAS® Perinsul HL buvo net 30 proc. efektyvesnis. Šiluminio tiltelio su plastikinės izoliacijos apvalkalu Ψ vertė buvo 0,150 W/(m∙K), o mazgo su putstiklio blokeliu - Ψ = 0,095 W/(m∙K). Su FOAMGLAS® Perinsul HL šilumos tiltelio vertė yra mažesnė nei norminė, o standartinio cokolio mazgo su šilumos izoliacijos apvalkalu, šilumos tiltelio vertė yra didesnė.
Tai reiškia, kad papildomus šilumos nuostolius reiks kompensuoti kitais efektyvesniais sprendiniais ar gaminiais. Norint įvertinti cokolio mazgo šilumos tiltelio įtaką pastato nuostoliams, buvo atlikti ir bendri namo 9 x 12 m (plotas 108 m2) šiluminių nuostolių skaičiavimai. Skaičiavimai atlikti aukščiau minėtiems cokolio mazgams. Šildymo sezono trukmė - 225 dienos, temperatūros tarp vidaus ir išorės skirtumas - 19,8 oC, visos kitos atitvaros apšiltintos vienodai.
Namo, kurio cokolio mazgas yra įrengtas su plastikinės izoliacijos apvalkalu, šilumos nuostoliai per atitvaras yra 2263 kWh. Antruoju variantu su FOAMGLAS® Perinsul HL šilumos nuostoliai 2007 kWh. Skaičiavimai rodo, kad antruoju atveju namo nuostoliai yra 10% mažesni nei pirmuoju. Ir tai tik demonstruoja vieno ilginio šiluminio tiltelio įtaką. Šiluminių tiltelių sprendimai ties langu ir pastato cokoliu naudojant FOAMGLAS® PERINSUL HL
Šiluminių tiltelių įtaka yra pakankamai reikšminga energiškai efektyviuose pastatuose. FOAMGLAS® PERINSUL HL - tai izoliacinis blokelis skirtas šiluminių tiltelių įtakos mažinimui. Pastato energinis efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo izoliacijos sluoksnio ir jo vientisumo.
Vertikalus cokolio, pamatų šiltinimas turi vieną esminį trūkumą - paliekamas atviras kelias šalčiui per pamato ir cokolio viršų, nes ant pamatų iš karto mūrijami blokeliai ar plytos. Jei naudojamos kapiliarinės, higroskopinės ar kondensato drėgmei neatsparios medžiagos, iš jų sudaryti barjerai sudrėkę neatlieka savo funkcijų.
Šilumos tilteliai ne tik turi neigiamos įtakos pastato energinei klasei ir gyventojų komfortui, per juos prarandama šiluma, tose vietose kaupiasi kondensatas, ilgainiui gali atsirasti pelėsis.
Šilumos tiltelių problemai spręsti terminės izoliacijos gamintoja - įmonė „Pittsburgh Corning" pasiūlė naudoti putstiklį FOAMGLAS®. Terminė izoliacija FOAMGLAS® gaminama iš mažiausiai 60 proc. perdirbto stiklo ir plačiai paplitusių natūralių gamtinių žaliavų. Gamyboje nenaudojami antipirenai, rišikliai ir lakieji organiniai junginiai (LOJ). Žaliavų derinys ir jų transformacija gamybos proceso metu leido išgauti unikalių savybių derinį vienoje medžiagoje.
Putstiklio struktūra iš stiklo karkaso ir hermetiškai uždarų akučių suteikia medžiagai ypatingai didelį atsparumą gniuždymo apkrovoms. Dėl tos pačios priežasties FOAMGLAS® yra visiškai atsparus vandeniui, nelaidus vandens garams, neįgeria jokios kilmės drėgmės. Turėdama tokias savybes, ši medžiaga imta naudoti visose probleminėse pastatų vietose: izoliacijai iš vidaus, požeminėse dalyse, stoguose, sienose, ant pamatų.
Dėl savo didelio gniuždomojo stiprio ir standumo, FOAMGLAS® PERINSUL blokeliai iš putstiklio tinkami naudoti kaip mūro elementas ir gali pakeisti standartinių plytų ar blokų eilę, nesumažindami laikomosios konstrukcijos galios.
FOAMGLAS® PERINSUL blokeliai pirmą kartą buvo pristatyti 1993 metais Belgijoje. Nuo to laiko, kaip teigia „PittsburghCorning" atstovas Lietuvoje, PERINSUL blokeliai yra vis plačiau naudojami visose Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.
Yra du FOAMGLAS® PERINSUL blokelių tipai: S - standartinis ir HL - pritaikytas didelėms apkrovoms. Atitinkamai abiejų produktų gniuždomasis stiprumas yra ≥ 1,6 MPa ir ≥ 2,75 MPa. Blokeliai yra skirtingų matmenų: elemento ilgis - 45 cm, standartiniai storiai yra 5, 8, 10 ir 11,5.
FOAMGLAS® PERINSUL blokeliai naudojami laikančiose ir nelaikančiose mūrinėse, karkasinėse, skydinėse sienose, ties durų slenksčiais, palangėse ir t.t. Tačiau dažniausiai, ir tai yra naudingiausia mūsų klimate, PERINSUL blokeliai naudojami izoliacijos sujungimams cokolinėse sandūrose, tarp pamatų ar pamatinės plokštės ir išorinių ar vidinių sienų.
Izoliuojant pamatus ant hidroizoliacijos sluoksnio (jei reikalinga, galima ir po hidroizoliacija) klojama viena eilė PERINSUL blokelių. Tiek standartiniai, tiek padidinto stiprio FOAMGLAS® PERINSUL blokeliai turi Europos techninius įvertinimus (atitinkamai ETA 18/0627 ir ETA 18/0636). Šie dokumentai yra patvirtinimas, jog gaminys yra sertifikuotas nurodytai funkcijai atlikti, be to, sertifikatai yra CE ženklinimo pagrindas.
Štai keletas vaizdo įrašų, kurie gali būti naudingi: