Laisvė - tai viena svarbiausių žmogaus egzistencijos sąlygų, tačiau kas trukdo žmogui būti laisvam? Šis klausimas nuolat kyla filosofijoje, mene ir literatūroje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokios kliūtys žmogui būti laisvam egzistuoja, remiantis Juozo Savickio filosofija.
Eugène Delacroix - La liberté guidant le peuple
Puolimas ir nuodėmė kaip kliūtys laisvei
Dabartinės mūsų tikrovės istorija neprasidėjo žmogaus sukūrimu. Pirmutinis Kristaus Įsikūnijimo tikslas buvo žmogaus sudievinimas. „Būsite kaip dievai", - kalbėjo pirmiesiems žmonėms gundytojas. Tačiau šis linkimas pakilti ligi dieviškumo tapo nuodėmingas. Mūsosios tikrovės istorija prasidėjo nuodėme. Pirmas žmogaus valios aktas buvo jo noras tapti dievišku.
Nuodėmė, tuo pačiu prasidėjo žmogaus nusilenkimu gamtai. Nuodėmingas ir tragiškas žmogus save pasauliui. Puolęs žmogaus gyvenimas konkrečiai, kaip minėjome, apsivilko mirties forma. Mirtis tapo žmonijos būsena.
Istorijos pradžią pažymėjo nuodėmė. Istorija pradėjo reikštis žengimu į mirtį. Filosofija nėra žmogaus kaip tokio filosofija. Ji yra konkretaus istorinio žmogaus filosofija, jo gyvenimo būdas. Žmogus nesutiko su savo gyvenimo forma, jos neaprobavo, juridiškai kalbant, neratifikavo.
Išsivadavimas iš nuodėmės ir mirties
Istorija tampa žmonijos pastangomis išsivaduoti iš nuodėmės. Bet žmogus stengiasi, kad ji pasibaigtų išganymu. Žmogus pradeda eiti į atpirkimą. Žmogaus kelias į atpirkimą istorijoje yra atvirkščias, negu puolimas. Istorinis procesas yra puolimo priešginybė.
Puolęs žmogaus gyvenimas konkrečiai, kaip minėjome, apsivilko mirties forma. Mirtis tapo žmonijos būsena. Žmonija istorijoje nori tapti nemirtingu. Reali ontologinė mirties pergalė gali įvykti tik prisikėlimu. Prisikėlimas atstato tąją žmogaus pilnatvę, kuri yra pagrindinis jo siekimas. Mirties pergalėjimas įvyksta prisikėlimu.
Kultūros įtaka laisvei
Šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravo egocentriška, individualistinė kultūra, kuri gyvenimo prasmę suveda į save, savirealizaciją ir savo asmeninių tikslų, savo laimės, savo patogumo, malonumo ir naudos SAU siekius. Tokiame kultūriniame kontekste motinystės auka atrodo neracionali. Daugelio visuomenių duomenys rodo aiškų dėsningumą: didesnis religingumas siejasi su didesnėmis šeimomis. Valstybių pastangos vargiai duoda vaisių, jei sociokultūrinė aplinka skatina žemą gimstamumą.
Reikšminga dalis bevaikystės nėra sąmoningas gyvenimo būdo pasirinkimas, o atidėliojimo rezultatas, kai vaisingumo langas nepastebimai užsidaro. Mūsų kultūra jau supranta vieną svarbų dalyką: be skausmo ir aukos nėra augimo. Turime viešai gerbti mamas ne mažiau, nei gerbiame politikus, verslo lyderius ar akademikus. Teisė yra kultūros mokytoja.
Religijos vaidmuo
Valstybės turi pripažinti, kad religijos - kaip bendruomenės, atskleidžiančios gyvenimo prasmę ir mokančios žmones gyventi dėl kažko daugiau nei vien dėl savęs - padeda šeimoms pakelti sunkumus auginant vaikus. Todėl valstybės turi gerbti religijos laisvę kaip fundamentalią, neatimamą ir ikivalstybinę teisę, priklausančią kiekvienam žmogui.
Remiantis šia nuostata, galima išskirti keletą pagrindinių politikos krypčių. Valstybės turi pripažinti, kad religijos - kaip bendruomenės, atskleidžiančios gyvenimo prasmę ir mokančios žmones gyventi dėl kažko daugiau nei vien dėl savęs - padeda šeimoms pakelti sunkumus auginant vaikus. Todėl valstybės turi gerbti religijos laisvę kaip fundamentalią, neatimamą ir ikivalstybinę teisę, priklausančią kiekvienam žmogui.
Kita esminė teisė - tai tėvų teisė ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus, kurią saugo ir Lietuvos Konstitucija. Tėvai turi prigimtinę pareigą ir teisę rūpintis, auginti, auklėti ir ugdyti savo vaikus be perteklinės valstybės intervencijos. Santuoka neturėtų būti nuvertinama iki vienos iš alternatyvių bendro gyvenimo formų. Šie gėriai negali klestėti vienas be kito, bet vienas kitą stiprina ir palaiko. Šeima, kurioje vyras ir moteris yra susituokę ir kartu augina vaikus, turi unikalų socialinį vaidmenį. Valstybės, susiduriančios su demografiniu nuosmukiu, turėtų skirti ypatingą dėmesį ir teisinį pripažinimą būtent santuokinei šeimai, ypač daugiavaikėms šeimoms. Turime atnaujinti pagarbą santuokiniam įsipareigojimui. Jauniems žmonėms būtina aiškiai parodyti, kad santuoka nėra laisvės priešingybė. Priešingai - tai brandi laisvės forma: laisvai pasirinktų, ilgalaikių, vienas kitą auginančių santykių kelias.
Laisvės paieškos
Žmogaus kelias į laisvę yra nuolatinis iššūkis, reikalaujantis dvasinės stiprybės ir atsidavimo.
Laisvė - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis nuolatinio budrumo ir pastangų. Tik per asmeninį augimą, kultūrinį sąmoningumą ir dvasinį atsinaujinimą galime tikėtis įveikti kliūtis ir pasiekti tikrąją laisvę.