Rąstinių namų sujungimo mazgai: medienos pasirinkimas, stiliai ir apsauga

Tradicijas vertinantiems tautiečiams nėra geresnio namo už rąstinį. Toks namas nėra pigus, reikalauja priežiūros, tačiau visus rūpesčius atperka medžio jaukumas ir šiluma. Tą patvirtins kiekvienas kokybiškai pastatyto rąstinio namo savininkas.

Technologijos sparčiai keičiasi, kasmet atsiranda vis naujų gaminių, bet, nepaisant to, pirmoji medžiaga, kurią žmonija pradėjo naudoti būstams statyti, vis dar išliko. Mediena yra jauki ir šilta, todėl ir šiandien be jos apsieiti ne tik negalima, bet ir nenorima. Lietuviai iš naujo atranda rąstinių namų žavesį.

Šiame straipsnyje aptarsime, kaip išsirinkti tinkamą medieną rąstiniam namui, kokie yra rąstinių pastatų tipai, stiliai ir kampų sujungimo mazgai. Taip pat sužinosime, kaip apsisaugoti nuo kenkėjų, medgraužių, biologinių medienos pažeidimų, grybų, pelėsių, medienos pamėlynavimo bei kaip atlikti medienos antiseptikavimą ir impregnavimą.

Naudinga informacija esamiems ir būsimiems rąstinių pastatų savininkams bei profesionalams apie medieną rąstiniams pastatams: rūšys, struktūra, savybės, rąstinių pastatų tipai ir sienojų profiliai.

Mediena rąstiniams pastatams

Tokiems namams statyti pas mus dažniausiai naudojama pušų mediena. Brangesniems būstams mediena vežama iš Šiaurės kraštų. Rąstų formos būna įvairios - ne itin svarbu, ar jie apvalūs, tekinti, ar stačiakampiai. Svarbiausia - tinkamas kampų sujungimas.

Apie Vakarų Raudonajį kedrą. Tai turbūt viena iš prabangiausių medienos rušių rąstinių namų statybos pramonėje, ir tuo pačiu viena iš geriausių žaliavų. Raudonasis kedras yra vadinamas “gyvenimo medžiu”. Jo fizinės savybės išsisaugo daugiau nei 100 metų. Tai geriausias šilumos izoliatorius, tarp dažniausiai naudojamos medienos, rąstinių pastatų statyboje.

„Lake Country Premium Western” raudonojo kedro namai yra vienas iš pagrindinių įmonės strateginių išteklių. Įmonė įsikūrusi Britų Kolumbijoje, todėl gamyboje naudojama labai aukštos kokybės žaliava, kuri suteikia didelį pranašumą pasaulinėje rinkoje. Kanados įmonių produkcija sėkmingai konkuruoja su Skandinaviška, todėl “LCLH” siūlo savo produkciją į Rytų Europą.

Rąstinių pastatų tipai ir stilius

Rąstiniais namais, pirtimis besidomintys Lietuvos gyventojai, pirmiausia turėtu susipažinti su Rąstinių pastatų stiliumi, konstruktyvo formomis:

1. Tai pastatai, kurių pagrindinėms sienų laikančiosioms konstrukcijoms naudojami rankinio ar mašininio apdirbimo, skirtingų profilių ir matmenų, statmenai ir horizontaliai sunerti rąstai.
2. Taip vadinami “Post and Beam” arba lietuviškai “Stulpiniai-Sijiniai/Rąstiniai”. Šiuose pastatuose, sienų, perdangos, stogo šiltinimo bei apdailos konstrukcijos montuojamos būtent tarp statramstinių ir horizontalių rąstų. Toks statybų būdas pirmiausia buvo pritaikytas Š.Amerikoje, Kanadoje. Konstrukcijom yra naudojami labai didelių matmenų rąstai.
3. Tai kombinuoti pastatai, kurių kiekvienas pastato aukštas gali būti montuojamas skirtingai. Turima omenyje horizontaliai vienas virš kito suguldyti rąstai ir “Stulpinė/Sijinė” sistema tame pačiame pastate. Norvegijoje šis stilius yra labai populiarus ir vadinamas “StavLaft”.
4. Tai pastatai, kurių to pačio aukšto sienų konstrukcijos yra kombinuotos, derinant stabilų (laikančiųjų sienų), šiltintą karkasą iš vidaus, o iš lauko pusės apdedant rąstų imitacijos tašais ar realiais rąstais (sienojais). Tai greičiau ne rąstinių pastatų stilius, o tik išorinis vizualinis, kaip rąstų, vaizdas.

Pagal rastų apdorojimo būdą skiriamos trys rąstinių pastatų rūšys: rankomis apdorotų rąstų, įrenginiais apdorotų rąstų bei klijuotų rąstų pastatai. Rąstų profilis dažniausiai būna apvalus arba įvairių stačiakampio formų. Visų išvardytų tipų namai nepraranda natūralių medienos ypatybių.

Rankomis apdorotų rąstų pranašumas yra tas, kad net apdirbti rąstai nepraranda natūralumo. Kiekvienas rąstas apdirbamas atskirai. Namo sienos renčiamos klojant horizontalius rąstų vainikus vieną ant kito. Kadangi natūralūs rąstai yra skirtingo skersmens, viršutinio rąsto išilginė išdroža padaroma taip, kad tiksliai atitiktų apatinio rąsto nelygumus. Tokiu būdu suleisti rąstai glaudžiai susijungia vienas su kitu. Sienų susikirtimo vietose rąstai standžiai suneriami kampu.

Įrenginiais apdorotų rąstų sienos daromos iš vienodų, mechaniškai apdorotų rąstų. Rąstai yra ištekinami arba frezuojami. Taip gaunama apvali arba stačiakampio forma. Įrenginiais apdirbti rąstai yra matematiškai tikslių formų. Statant tarp rąstų dedamos izoliuojamosios medžiagos. Mašinomis apdorotų apvalių rąstų sienos gali būti nuo 140 iki 350 mm storio. Gyvenamajam namui, jeigu jis papildomai nešiltinamas, rekomenduotinas rąstų storis yra ne mažiau kaip 180 mm.

Klijuotų rąstų namų statyba yra palyginti nauja technologija. Rąstai tokiems namams suklijuojami iš medienos tašų ir mechaniškai apdirbami, dažniausiai frezuojami. Rąstai gali būti klijuojami vertikaliai arba horizontaliai. Labai svarbu, kad rąstai būtų suklijuoti ekologiškais klijais, laidžiais orui ir vandens garams.

RĄSTINIŲ PASTATŲ SIENŲ KONSTRUKCIJOM NAUDOJAMI RĄSTAI (SIENOJAI) SKIRSTOMI PAGAL FORMĄ IR PROFILĮ:

1. Natūralaus medžio kamieno, apvalaus skersmens, skirtingų diametrų, rankiniu būdu apdirbti rąstai (sienojai).
2. Natūralaus medžio kamieno, staklėmis apipjauto iš dviejų pusių (stačiakampio formos), skirtingų storių, bet skirtingų aukščių, rankiniu būdu apdirbti rąstai (sienojai).
3. Mašininio apdirbimo, frezuoti ar tekinti, skirtingų profilių ir matmenų, apvalios, stačiakampės, kvadratinės, trapecinės ir elipsinės formos rąstai (sienojai).
   Natūralios medienos rąsto ruošinys, formuojamas daugiafunkcinėmis staklėmis. Statant pastatus iš mašininio apdirbimo sienojų, išilginė išdroža ir kampų sujungimo mazgai, taip pat, formuojami kompiuterinių staklių pagalba.
4. Klijuoto tašo, mašininio apdirbimo, frezuoti ar tekinti, skirtingų profilių ir matmenų, apvalios, stačiakampės, kvadratinės, trapecinės ir elipsinės formos rąstai (sienojai).
   Tokių pastatų sienojų gamybai, naudojami, tarpusavyje suklijuoti, džiovintos medienos tašai.
5. Termo rąstai, mašininio apdirbimo, frezuoti, skirtingų profilių ir matmenų, dažniausiai stačiakampio ir kvadratinės formos rąstai (sienojai), kurie tarpusavyje suklijuoti iš tašų, kartu su šilumos izoliacine medžiaga.

Sienojų apdirbimo būdai:

• Tašytas, naudojant pasuktos formos kirvį “skliutą”. Tik nemaišykite apipjautus sienojus, kur dažnas žmogus pamatęs tokius, sako, kad tai tašytas… Tai klaidingas apibrėžimas. Apipjautą sienojų vėliau galima apdirbti “skliutu” kad paviršius būtų tašytas. Bet šiaip, ankstesniais laikais, apvalus rąstas buvo nutašomas specialiu kirviu, kad įgautu stačiakampio formos vaizdą.
• Obliuotas, naudojant rankinius arba rankinius/elektrinius oblius.
• Šlifuotas, naudojant ekscentrinius, juostiniuss, kampinius, rankinius, elektrinius šlifavimo įrankius.
• Pjautinis, tai natūralus sienojaus paviršius, išgaunamas, paprasčiausiai rąstą pjaunant lentpjuvėje. Po to jis gali būti tašomas, obliuojamas bei šlifuojamas.
• Mašininio apdirbimo, tai sienojai, kurie ruošiami staklėmis.

Rąstinių namų kampų sujungimo mazgai

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, medinių, o ypač rąstinių, namų gamybos pramonė dabar auga, sparčiai kuriasi naujos įmonės. Natūralu, kad padaugėjo nusiskundimų dėl nekokybiškai pastatytų rąstinių namų. Didžiausios čia slypinčios problemos: statybai naudojama nekokybiška mediena, netinkamai įrengiami jungiamieji mazgai, skubotai atliekami vidaus apdailos darbai.

Rąstinių namų gamintojų asociacija parengė standartinius reikalavimus, kuriais turėtų vadovautis rąstinių namų statytojai. Reikalavimai taikomi visų tipų rąstinių pastatų statybai ir apibrėžia sienų, perdangų bei stogų konstrukcinių elementų gamybos ir statybos būdus. Pateikiami nurodymai dėl medienos kokybės, pastatų konstrukcijų ir jų surinkimo, tarpų sandarinimo, pastatų sėdimo, apsaugos nuo biologinių pažeidimų.

Kampų sujungimo tipai:

1. Balninė spyna apatinaime rąste, su prasikišimais. Dar vadinama sąspara su prasikišimais. Tai turbūt viena iš pirmųjų ir dažniausiai pasitaikančių spynų ankstesniame rąstinių pastatų statybos laikotarpyje. Ypatingai Rusijoje, statant bažnyčias, šventyklas, šis kampų sujungimas buvo naudojamas 19 pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje.
   Yra du “balninės spynos apatiniame rąste” būdai. Pirmas - tai tiesiog atvira suapvalinta bliudelio formos spyna. O Antras variantas - tai tokia pati spyna tik su užkirtimu (pleištu).
   Meistrai dirbantys su apatinio rąsto balnine spyna, teigia vieną iš privalumų, kad džiūvant rąstams, dažnai apatinėje rąsto dalyje atsiranda skylimai, kas praskečia patį rąstą. O su apatinio rąsto balnine spyna ši problema kaip ir išsprendžiama. Kadangi drėgmė greičiau patenka tarp sujungimų, kurie būtent nukreipti į viršų. Tačiau tai priklauso nuo apkamšymo (šilumos izoliacinio sluoksnio). Kaip žinome tokios spynos dažniausiai buvo daromos ir apkamšymui buvo naudojami kiminai. Jų panaudojimo tankumas turėjo įtakos apsisaugojimui nuo drėgmės patekimo tarp rąstų esančias ertmes, tarpelius.
2. Balninė spyna, pjaunamas viršutinis rąstas, su prasikišimais. Taip pat vadinama sąspara su prasikišimais. Skaitoma, kad tokia spyna yra daugiau atspari drėgmei nei pjaunama apatiniame rąste.
   Vienas iš minusų yra tai, kad mediena išilgai ir skersai pluošto džiūsta nevienodai, o po rąstų pradžiuvimo, jie nevienodai prigludę, nevienodai sėdi balne, bei skečiasi, ir iš apvalaus pasidaro ovalūs, atsiranda tarpeliai. Tokiu būdu prireikia dar kartą kamšyti, o kaip žinia atvira šilumos izoliacinė medžiaga veikiama drėgmės. Balninė spyna viršutiniame rąste yra paprastesnė ir lengviau bei greičiau padaroma nes apdirbimui naudojamas vienas rąstas, kitaip nei balnas apatiniame rąste, kur apdirbimas vyksta trijų rąstų.
   Skandinavai, o tiksliau Suomijoje, darydami sienojus su balninėmis spynomis viršutiniame rąste, norėdami išvengti rąsto prasiskėtimo, jį patobulino. Apatinius pazo (išilginės išdrožos) kraštus padarė siauresnius, pakeitė pazo formą į ovalesnę. Rezultate ko, pazo rąstas prie apatinio rąsto, glaudžiasi tik išilginės išdrožos kraštais.
   Dėl savo specifikos pastatams, su klasikinėmis bliudelio formos balninėmis spynomis, dažniausiai naudojami drėgnesni rąstai, ir eksploatuojant atsiranda tarpeliai tarp pačių rąstų ar sujungimuose, todėl neišvengiamai reikia papildomai kamšyti arba hermetinti, sandarinti specialiomis priemonėmis.
   Pirmosios dvi aprašytos “balninės spynos” liaudyje dar vadinamos rusiškomis, nes jos ten ir buvo pirmiausiai pradėtos daryti. Kaip jau aukščiau minėjome, abi atviros spynos, paminėtos pirmuose dviejuose punktuose, yra taip vadinamas - Klasikinis atviras balnas.
3. Didžioji dalis rąstų sujungimai kampuose, tai balninės spynos. Tik laikui bėgant meistrai eksperimentavo, ieškojo naujų variantų ir suteikdavo neva skirtingus pavadinimus. Ilgainiui atsirado įvairių balninės spynos atmainų, su viduje esančiais išpjaustymais, užkirtimais, pleištais… Dažnai yra pjaunami, apatinis ir viršutinis rąstai, vienam sujungimui atlikti.
4. Yra spyna kur kampų sujungimuose nėra rąstų galų prasikišimų. Tokia spyna vadinama Trapecinė (kregždės uodega). Šis kampų sujungimas dažniausiai daromas kai pastatas iš išorės yra dar šiltinamas naudojant mūrą ar montuojant ventiliuojamą karkasą, kur apdailai naudojamos lentos, lentelės… Senesniais laikais “kregždės uodegos” išorinis kampas buvo paprasčiausiai uždengiamas tik lentom, apsisaugant nuo kritulių ir vėjo. Šis kampų sukirtimo variantas turi pliusą - pigesnis darbas.
5. Norvegiška spyna. Tai trapecinio tipo ir savaime užsispaudžianti, todėl bedžiūvančios konstrukcijos rąstai nuo svorio pasėda ir gerai įsispraudžia spynoje. Tai tarnauja geram stabilumui ir hermetiškumui/sandarumui.
6. Kanadietiška spyna. Tai ta pati balninė spyna su prasikišimu, tik šiek tiek pakoreguota, kad būtų savaime užsispaudžianti, savaime nusisausinanti. Taisiklingai Lietuviškai būtų - skėstadygio formos. Ji dar vadinama pleištine. Kanadietiškas būdas kampų sukirtimui yra geras tuo, kad rąstas, sienojus su paruošta išilgine išdroža ant apatinio rąsto guldomas būtent išilginės išdrožos briaunom (kantukais). Naudojant drėgnesnius rąstus 20-25%, sąsparos viršutiniame rąste yra paliekamas didesnis tarpelis ir džiūdami rąstai paprasčiausiai “važiuoja/įsispraudžia” į apačią/žemyn, į žemiau esantį rąstą. Tokiu būdu geriau apsisaugoma nuo medienos trūkinėjimo. Geriausia darbo kokybė gaunasi tada kai naudojamas specialus “cirkulis” / “skraiberis” su gulsčiukais. Kanadietiškas kampų sukirtimas dar pasižymi tuo, kad rąstų išsikišimai į išorę, už kampo, yra daromi su pazo tarpeliais, be šilumos izoliacinės medžiagos. Iš šono, žmonėms nežinantiems Kanadietiško kampo specifikos, mano, kad taip atsirado dėl nekokybiškų darbų atlikimo… Tačiau tai ne tiesa, nes išsikišimuose esantis net iki kelių centimetrų tarpelis tarnauja medienos vėdinimuisi ir drėgmės neužsilaikymui. Taip pat neleidžia rąstui (sienojui) “pasikabinti”, kadangi, medienos džiuvimas išsikišimuose, yra skirtingas nuo sienoje esančių rąstų. Kanadietiška spyna yra labai tvirta, nes pats kampų sujungimas įtakoja pačių rąstų įsitvirtinimą/užsispaudimą ir neleidžia rąstui suktis bei kraipytis… Kanadietiška spyna panaši į Norvegišką spyną.
7. “Akloji sąspara”. Skaitoma, kad “Balninė” spyna su rąstų galų prasikišimais yra šiltesnė nei trapecinė/kregždės uodegos formos sujungimas (spyna aprašyta 5 punkte). Todėl, kad šaltis, greičiau praeina išilgai, bet ne skersai, medžio pluošto.

Iš esmės, visi iš šių kampų sujungimo variantai turi savas gamybos subtilybes ir pagal jų atlikimą, inspektuojant rąstinius pastatus, galima pamatyti profesionalų darbą ir įžvelgti brokdarių kliauzes. Jeigu tos smulkmenos nepastebimos pradinėj stadijoj, ar pats užsakovas nežino kaip taisyklingai turi būti atlikta, tai visi tie neatitikimai ir problemos labai gerai pasimato vėlesniame pastato eksploatacijos laikotarpyje.

Kiekvienam iš pasirinktų stilių, pritaikant sienų konstrukcijos formą, rąstų (sienojų) profilį bei kampų sujungimo variantą, yra būdingi tik tam tikros formos eksterjero projektiniai sprendimai.

Rąstinių namų kenkėjai ir apsauga

Rąstiniams namams, pirtims ir kitiems statiniams iš rąstų, o aplamai visai mediniai statybai, ne mažą žalą daro bakterijos ir grybai. Tai puvimo arba pelėjimo procesų skatinimas. Šie procesai įtakoją estetinę išvaizdą ir kas labai svarbu, kenkia sveikatai.

Pagrindinė sąlyga visų bakterijų ir grybų prevencijai yra medienos vėdinimasis. O jau impregnantai, antiseptikai ir kitos priemonės tai profilaktinis cheminis apdorojimas. Tačiau net ir tai atlikus, nėra 100 proc.garanatijos, kad impregnatorius padarė savo darbą tinkamai, o statybininkai viską atliko pagal griežčiausias instrukcijas. Užtenka 20 proc.

Pelėsių grybeliai, tai mikroskopiniai augalai - parazitai. Jų sporos, kaip ir žiedadulkės, pernešamos oru. Pasikartosime, tai šiltų bet drėgnų ir nevėdinamų patalpų problema.

Pirmieji atpažinimo požymiai - pamėlynavimas, pažaliavimas, sienų lupimasis, kerpės, juodi taškeliai. Pelėsinių grybelių kolonijos būna skirtingų spalvų. Alternaria ir Apsergillus niger - juodos arba rudos. Penicillium - mėlynos arba žalios. Vienas pavojingiausių grybų - trobagrybis (lot. Serpula Lacrymans), kurio pirmieji požymiai yra geltonas ar rožinis pūkelis. Vėliau pasirodo balta, puri kartais su gelsvomis ar rožine kreminėmis dėmelėmis vatos pavidalo grybiena, galiausiai virstanti raukšlėta pilka plėvele. Šis grybas plinta ypač sparčiai, per dieną grybiena gali paaugti iki kelių centimetrų.

Skirtingai nuo kitų naminių grybų, tikrasis namų grybas gali naikinti ir sausą medieną. Drėgna mediena jam reikalinga tik tol, kol įsitvirtina, o paskui jis pats išskiria vandenį. Jis naikina tiek spygliuočių, tiek ir lapuočių medieną, taip pat odos dirbinius, kilimus, aliejiniais dažais dažytus paveikslus ir kt.organines medžiagas.

Neapdorotą medieną puola ir baltasis namo grybas (lot. Poria Vaporaria), kurio grybiena baltos spalvos panaši į vatą, su atsišakojusiomis apvaliomis, pūkuotomis 4-6 mm virvelėmis. Vaisiakūnis būna stipriai priaugęs prie medienos ir panašus į išakijusią pagalvėlę. Baltasis namo grybas dažniausiai randamas rūsiuose, drėgnose patalpose, palėpių konstrukcijose, perdengimuose, jis naikina miške perlaikytą ir įdrėkusią medieną.

Rūsio grybas (lot. Coniophora Puteana) savo žalingumu nedaug ką nusileidžia tikrajam bei baltajam namų grybams. Rūsiagrybio grybiena palyginti silpnai išsiplėtojusi, dažnai yra švelnių, plonų plėvelių pavidalo. Šio grybo micelis dažniausiai būna be laidų. Vaisiakūnis iš pradžių yra balsvas, vėliau pasidaro tamsiai rudas su baltais pakraščiais.

Visų šitų pelėsinių grybų atsiradimo priežastys - stogo sandarumas, hidroizoliaciniai defektai, lietaus nuvedimo sistemos nebuvimas arba netvarkingas jos įrengimas, kontaktas su pačia žeme, šalia auganti augmenija, prasta ventiliacija.

Kaip ir bet kuris kitas statinys, rąstinis namas yra pažeidžiamas. Drėgmė - tai didžiausias priešas. Dėl drėgmės mediena ima pūti. Yra keletas rąstams pavojingos drėgmės rūšių: susikaupusi atmosferos drėgmė, gruntinė drėgmė, statybinė drėgmė, kondensacinė drėgmė.

Anot specialistų, nepakanka naudoti tinkamą medieną. Jei rąstinio namo sienose bus vietų, kur kaupiasi vanduo ar drėgmė, nepadės ne tik medienos paruošimas, bet ir jos padengimas specialiomis priemonėmis. Tiesa, statant medinį namą svarbi viena taisyklė: nieko baisaus, jei į tam tikras fasado vietas patenka vandens. Svarbiausia, kad vanduo ten nesikauptų ir galėtų išgaruoti.

Taigi, tinkamai pasirinkta mediena, profesionalus apdirbimas ir apsauga nuo kenkėjų užtikrins, kad jūsų rąstinis namas tarnaus ilgai ir džiugins savo jaukumu bei šiluma.

tags: #rastiniu #namu #sujungimai