Raudondvario pilies dvaras - XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Dvaras stūkso Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km nuo Kauno Jurbarko kryptimi.
Raudondvario dvaras iš oro
Raudondvario pietinė dalis ribojasi su Bendrės, šiaurinė dalis - su Lomankos mišku, rytinė dalis - su Nevėžio draustiniu. Per Raudondvarį eina Kauno-Jurbarko plentas. Raudondvaris įsikūręs Nevėžio dešiniajame krante, netoli Nevėžio ir Nemuno santakos. Raudóndvaris - kaimas Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, įsikūręs 9 km į vakarus nuo Kauno, seniūnijos ir parapijos centras.
Dvaro Istorija Ir Architektūra
Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas - pilies rūmai su bokštu. Istorikai teigia, kad pilį dar XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris, Vaitiekus Dzevaltauskas. Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausi paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai.
Rūmai pastatydinti 17 a. pradžioje, manoma, Kauno pakamario V. Dziavaltausko. 1652 dvarą iš E. Kosakovskio įsigijo Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonušas Radvila. Rūmus tada sudarė du pastatai: didieji ir mažieji rūmai. Didžiųjų rūmų fasadai buvo raudonų plytų (dėl plytų spalvos vietovė gavo Aukšto raudono dvaro, vėliau Raudondvario pavadinimą), rištų gotikiniu būdu, architektūrinės formos renesansinės.
Ansamblis nukentėjo per 1655-60 karą, sudegė arklidės, svirnai, klojimai. 1662 dvarą nusipirko Vorlovskiai, 18 a. antroje pusėje jį valdė Zabielos (vėl buvo suformuotas didingas ansamblis su reprezentaciniu kiemu), nuo 19 a. pradžios - Tiškevičiai. Jie čia buvo sukaupę didelę biblioteką, dailės kūrinių kolekciją, įkūrė parką, sodą.
Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statydino naują, jau mūrinį dvaro ansamblį. 4-6 dešimtmetyje dvaro rekonstrukcijos darbuose dalyvavo architektas C. L. Anichini, kuris daugeliui pastatų (ir rūmams) suteikė neogotikos formų. Per 1831 sukilimą rūmai apdegė, 1834-40 jie buvo rekonstruoti: paaukštintas gynybinis bokštas, perplanuotas vidus.
Nevėžio dešiniajame krante esantį ansamblį sudaro: rūmai‑pilis, 2 neogotikinės oficinos (19 a. pirma pusė), vadinamojo arkadų stiliaus 2 svirnai, neogotikiniai ledainė (21 a. pradžioje rekonstruota), oranžerija (turi ir klasicistinių elementų), tvora su vartais (visi 19 a. pirma pusė-19 a. vidurys), klasicistinis ūkvedžio namas (1837), angliškosios neogotikos žirgynas (1853), parkas. Rūmai‑pilis renesanso stiliaus, turi manierizmo bruožų. Jie dviaukščiai, su mezoninu, 4 tarpsnių cilindriniu bokštu, dengtu aukštu kūginiu stogu, raudonų plytų mūro. Fasadus ritmiškai skaido segmentiniai arkiniai langai, viršuje - frizas, tinkuotas karnizas. Raudondvario rūmų oranžerija (19 a.
Parkas (14,8 ha) mišraus plano, apie 9 ha jo išsidėstę apie 35 m aukščio šlaituose. Parko pietinėje dalyje - dvaro pastatų ansamblis, šiaurinio šlaito raguva teka versminis upelis.
14 a. antroje pusėje-15 a. pradžioje greta būsimo Raudondvario vyko įtemptos lietuvių kovos su Vokiečių ordinu. Nemune ties Nevėžio žiotimis buvusioje Virgalės saloje lietuviai pastatė Naujojo Kauno pilį, ją sunaikinusi ordino kariuomenė - Gotteswerderį. Istorikai romantikai spėjo, kad 15 a. pradžioje ant kalno ordinas pastatė Königsburgo pilį.
17 a. Raudondvario dvaras priklausė Radviloms, nuo 19 a. pradžios - Tiškevičiams. Jie dvare įkūrė parką, užveisė sodą, įrengė šiltadaržius; čia veikė vyno darykla, plytinė. 16 a. Raudondvario vietoje minimas Aukštasis dvaras, nuo 17 a. - Aukštasis Raudondvaris. Per 1654-67 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės-Rusijos karą 1659 dvarą nuniokojo Rusijos kariuomenė.
Dvare 19 a. antroje pusėje daraktoriai slapta mokė kumečių ir aplinkinių valstiečių vaikus. Po I pasaulinio karo dvaras nusavintas ir išparceliuotas, jame įkurta vaikų prieglauda. Dalis dvaro bibliotekos knygų atiteko Kauno universitetui. 1944 traukdamiesi naciai rūmus sudegino. 1962-64 restauruojant rūmus (pagal architektų S. Čerškutės, V. Jurkšto projektą) buvo atkurta rūmų renesansinė išvaizda.
Nurodant vietovę Raudondvaris reikia būti itin atsargiam, nes tai - vienas populiariausių vietovardžių Lietuvoje. Gyvenviečių tokiu pavadinimu - net devynios, o keturiose iš jų buvo dvarai.
Raudondvario dvaras žinomas nuo XVII amžiaus. Tada jis priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po jo mirties 1794 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II padovanojo dvarą Rusijos kariuomenės pulkininkui Parčevskiui. Po tėvo mirties dvarą paveldėjo jo sūnūs Aleksandras ir Konstantinas bei dukra Rožė. Dvarininkaitė Rožė Parčevskytė buvo tapytoja, jos paveikslai pateko net į Peterburgo meno muziejus. O sūnūs - verslininkai - įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi. Antrojoje XIX amžiaus pusėje už pinigus, uždirbtus iš alaus gamybos ir prekybos, Parčevskiai pasistatė Raudondvaryje naujus rūmus bei daug ūkinių pastatų.
Raudondvario Atgimimas
Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, per keletą metų buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, kurių dėka dvaro sodybos kompleksas buvo renovuotas: 2012 metų pavasarį - vasarą parko teritorijoje buvo atkurti želdynai ir gėlynai, kuriuose puikuojasi į dvarą sugrąžintos senosios rožių veislės.
Renovuotoje dvaro pilyje vyksta Kauno rajono civilinės santuokos ceremonijos, konferencijos, koncertai, valstybinių švenčių minėjimai. Ledainėje atidarytas Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras. Oranžerijoje įsikūręs restoranas.
2015-ųjų metų rudenį Raudondvario dvaro žirgyne atidarytas menų inkubatorius, kuriame reziduoja Kauno rajono ir visos Lietuvos jaunieji menininkai. Žirgyno patalpose taip pat įrengta mobili 500 vietų teatro ir koncertų salė. Visuomenės reikmėms pritaikytas erdves puikiai įvertino aukšto rango svečiai.
Svarbiausia, jog jos organizuojamos ir mažam skaičiui žmonių. Raudondvario dvaro sodyba buvo viena pirmųjų vietų, kurioje pradėti tuokti jaunavedžiai, nenorėję to daryti Civilinės metrikacijos biure. Nors Kauno rajone yra kur kas originalesnių vietų, vis dėlto Raudondvaris savo populiarumo neprarado.
Vasarą ir ankstyvą rudenį savaitgalį dvaro parkas pilnas šventiškai išsipuošusių žmonių - jaunavedžių ir jų palydų. Tačiau į Raudondvarį suka ne tik ieškantys vietos savo šventėms. Prieš kelerius metus įkurtas Menų inkubatorius vietiniams ir užsienio turistams pasiūlė daug įdomių pramogų, kurias organizuoja menininkai ir verslininkai.
Užsukusiems siūloma išmėginti įvairias edukacijas. Pavyzdžiui, piešti ant stiklo, gaminti žaislus ir žvakes iš vaško, magnetukus - iš molio, modelino, dekoruoti pastatomas raides, gaminti muilą ir panašiai. Prieš svarbiausias kalendorines šventes organizuojamos teminės dirbtuvės - kalėdinių žaisliukų eglutei gamyba, taip pat - kiaušinių marginimo užsiėmimai. Šios edukacijos, pasak edukacijų rengėjų, yra vienos populiariausių.
Edukacijas, kurias, skirtingai nuo kitų dvarų, pavyzdžiui, Kretingos, galima užsisakyti ir nedideliam žmonių skaičiui, patartina rezervuoti iš anksto. Ypač jei jos vyks specialia proga (pavyzdžiui, taip bus švenčiamas gimtadienis, mergvakaris). Atkurtuose Raudondvario dvaro pastatuose įkurti ne tik restoranas bei Menų inkubatorius. Čia veikia ir viešbutis, taip pat - Kauno rajono muziejus.
Pastarasis tęsiasi per kelis aukštus - nuo rūsio iki pilies-rūmų su bokštu. Jei lankysitės, atkreipkite dėmesį būtent į jį: tai - itin retas dalykas XVII a. Iš viso kadaise Raudondvario dvaro statytojai teritorijoje buvo įkurdinę šešis atskirus pastatus - rūmus, dvi odicinas (tarnų namus), oranžeriją, arklides ir ledainę.
Raudondvario dvaro sodyba
Būtent B.E.Tiškevičius pasiekė, jog šis „kažkur Nevėžio ir Nemuno santakoje“ esantis dvaras taptų ištaiginga rezidencija, kurioje vos savaitei atvykę garbūs svečiai užsilikdavo kur kas ilgiau: ne veltui dvare buvo pilna meno dirbinių, paveikslų, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijų. Kai kurie jo parsigabenti „lobiai“ turėjo kaip reikiant stebinti to meto raudondvariečius.
Pavyzdžiui, iš Kinijos jis parsivežė mandarinų sodinukų ir nusprendė juos auginti čia pat, dvare. Kaip tą padaryti Lietuvoje, kur žiemos - atšiaurios, o šildymas - brangus? Grafas nutarė, kad problemą galima išspręsti įrengus modernią oranžeriją, kurioje žiemą būdavo palaikoma egzotiškiems ir lepiems augalams reikalinga temperatūra. Beje, grafas mokėjo ir kinų mandarinų kalbą, turėjo mandarino titulą, kuris jam buvo suteiktas dėl draugystės su viena Kinijos provincija ir jos valdovais. O savo „įžengimo“ į Raudondvario dvarą ceremoniją pavertė teatralizuotu spektakliu, kuriame jis pats ir tarnai buvo apsirengę iš Kinijos parsigabentais drabužiais.
Apie tai ir daug kitų grafo B.E.Tiškevičiaus gyvenimo ir mąstymo keistenybių turistams pasakoja jo „žmona“ - grafienė Rozalija. „Visi šio dvaro šeimininkai - pradedant pirmuoju - buvo įnoringi ir išradingi. Pastarasis sumanė dvarą papuošti bokštu. Tai buvo neįprasta. Bokštas niekada neatliko jokios tiesioginės paskirties, buvo puošmena ir tiek“, - pasakojo gidė. Pati pilis, anot jos, taip pat niekada nebuvo gynybinė.
Kalbėdama apie B.E.Tiškevičių, ji prasitarė, kad grafui rūpėjo ne tik dvaro puošmenos. „Paprastai tamsią liaudį valdyti lengviau. Bet grafas panoro turėti mokytus baudžiauninkus. Tai grafas darė turėdamas ir savanaudiškų tikslų: nepasiųsi pas garbingus svečius jų kalbos nemokančio arklininko, liokajaus ar kambarinės. Baudžiauninkų atžalos tarnybos dvare pradžiamokslį gaudavo čia pat įkurtoje mokykloje. Gabiausius grafų šeima remdavo ir toliau bei siųsdavo mokytis už dvaro ribų. Tokia laimė teko ir garsiam lietuvių kompozitoriui, dirigentui, vargonininkui Juozui Naujaliui. Jo studijas Varšuvoje ir Berlyne finansavo būtent Tiškevičiai.
„Gyvenimas dvare, kada jis buvo atnaujintas, tapo prabangus. Užsukti čia mėgo visa plati Tiškevičių giminė ir užsienio aristokratai. Štai šį rudenį vaikštinėjant dvaro prieigose galima rasti industrinio meno atstovo - italo Massimo Beoti - skulptūras, o muziejaus erdvėse - įvairių nuolat keičiamų parodų. Pasak muziejaus direktoriaus, muziejaus tikslas - atskleisti lankytojams ne tik paties dvaro ir aplink jį įsikūrusios gyvenvietės istoriją, kuri be galo įdomi.
Z.Kalesinskas džiaugėsi, kad dvare esantis muziejus jau gerai žinomas: per metus sulaukiama maždaug 25 tūkst. „Sezoniškumas jaučiasi. Pikas yra vasarą, populiaru ir vasarį-kovą. Labai smagu, kad atvažiuoja jaunos šeimos ir ne vien iš Kauno ir aplinkinių gyvenviečių, bet ir iš Vilniaus, Klaipėdos. Labiausiai džiugina, kai išgirstame, jog klaipėdiškiai atvažiavo specialiai į Raudondvarį pasižiūrėti rūmų dvaro. Užsieniečių irgi yra. Ekskursijas vedame anglų, rusų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Daugiau apie Raudondvario dvarą, čia vykstančius renginius ir edukacijas informacijos galima rasti interneto puslapyje.
Raudondvario Bažnyčia
Nėra tikslių žinių, kada Raudondvaryje buvo pastatyti pirmieji maldos namai ar koplyčia. Žinoma, kad XIX a. pradžioje čia buvusi medinė koplyčia, kuri filijos teisėmis priklausiusi Vilkijos parapijai. 1851 m. grafas Benediktas Tiškevičius prašė vyskupą Motiejų Valančių šiai filijai suteikti parapijos teises. Tų pačių metų rugpjūčio 11 d. vyskupas atvykęs į Raudondvarį suteikė Sutvirtinimo sakramentą 1840 asmenų ir su grafu aptarė bažnyčios statymo reikalus.
Senoji mūrinė Raudondvario bažnyčia stovėjusi dabartinės bažnyčios vietoje, buvo viena puošniausių mūsų krašte. Ji buvo pastatyta 1852-1856 m. pagal italų architekto Cezario Anichini, pasilikusio Lietuvoje nuo Napoleono laikų. Jo kūnas ilsisi Raudondvario kapinėse, o kapas atgręžtas į bažnyčią. Bažnyčia buvo prancūziško jonėnų stiliaus. Pakviestas iš Varšuvos skulptorius italas Frančesko Andriolli ją dekoravo ir buvo išpuošęs gipsatūromis iš vidaus ir dalinai iš lauko. Vidus buvo papuoštas iš Italijos atvežtais žymių dailininkų paveikslais.
Bažnyčia pakonsekruota vyskupo Motiejaus Valančiaus 1857 m. birželio 2d. Bažnyčiai duotas vardas “Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Įžengimas į Dangų”. Bažnyčios fundatorius grafas Benediktas Tiškevičius. Prie bažnyčios galo buvo pristatyta koplyčia su specialia kripta kurioje buvo laidojami grafų Tiškevičių šeimos mirusiųjų palaikai. Koplyčia išpuošta garsaus italų skulptoriaus L. Pampaloni ir prancūzų skulptoriaus A. Chapou marmuro skulptūromis ir antkapiniais paminklais.
Raudondvario bažnyčia
Per 1830-31 sukilimą pilį degino Rusijos imperijos kariuomenė. 1785 Raudondvaryje pastatyta koplyčia, 1852-56 - mūrinė bažnyčia.
Pirmojo Pasaulinio karo metu, 1914 m. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu buvo išsprogdinti bažnyčios bokštai, 1915 m. rugsėjo mėn. iki pamatų buvo išsprogdinta ir pati bažnyčia. Iš didingos ir grakščios bažnyčios liko tik širdį varstanti griuvėsių krūva. 1915-1938 m. laikina bažnyčia buvo įrengta Raudondvario dvaro vežiminėje. Ši, tebestovinti iki šiandien parapijinė mūrinė bažnyčia pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų parapijiečių aukomis, kun. S. Irtmano rūpesčiu. Bažnyčios projekto autorius architektas Vaclovas Michnevičius. Stilius - baroko su renesansu. Bažnyčios ilgis 53 m., plotis 27 m., aukštis 46 m. su bokštų kryžiais. Bažnyčia pradėta statyti 1930 m. ir sekančiais metais sienos ir bokštai buvo užbaigti. Tolimesni darbai dėl lėšų stokos vyko labai lėtai ir užbaigti tik 1938 m. Bažnyčia pakonsekruota vyskupo Juozapo Skvirecko 1938 m. spalio 3 d. ir suteiktas naujas vardas - “Šv.
II -ojo Pasaulinio karo audros taipogi neaplenkė Raudondvario bažnyčios. Frontui traukiantis į vakarus bažnyčia pateko į fronto sūkurį. Buvo numuštos bokštų viršutinės dalys ir stipriai apgadintas visas pastatas. Bažnyčios sienose atsiradę “randai” dar ilgai bylojo apie karo baisumus. Kunigo Antano Rinkevičiaus rūpesčiu (Raudondvario klebonas 1941-1953 m.) ir parapijiečių aukomis bei talkomis bažnyčia buvo sutvarkyta, tik jau be bokštų viršutinės dalies. Tokia ji tebestovi ir šiandien.
Greitai bėgantis laikas negailestingai paliečia ne tik žmones, bet ir pastatus. Paskutiniai bažnyčios restauravimo darbai pradėti nepriklausomybės metais kun. Vytenio Vaškelio ir parapijos Pastoracinės tarybos rūpesčiu. Buvo sutvirtinti ir sutvarkyti bažnyčios bokštai (viename jų įrengta apžvalgos aikštelė. Bokštai naujai nudažyti. Taip pat pilnai suremontuotas bažnyčios priekis. Pertvarkyta bažnyčios presbiterija, pastatytas naujas šv. Mišių altorius. Parapijiečių aukomis ir talkomis vadovaujant kun. Augustinui Paulauskui buvo naujai skarda perdengta beveik pusė bažnyčios stogo, naujai pagaminti ir sumontuoti lietvamzdžiai.
tags: #raudondvario #dvaro #sodyba