Renavo dvaro istorija siekia XVI amžių. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurų dvaras, yra 1589 m. gruodžio 26 d. Luobos ir Gaurelių dvaro inventorius. Jame rašoma, kad tuomet Gaurų dvarą nuomojo broliai Burbos.
Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurės arba Gaurai, dažnai minimas ir Gaurelių vardas. Tuo laikotarpiu dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu. Vėliau, kai XVII a. pabaigoje jį įsigijo baronų Ronne (Röne) giminė, taip prigijo Renavo pavadinimas.
Renavo dvaro rūmai
Rionė Giminės Valdymas
Suvokietėjusių prancūzų Rionė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys - Vokietijoje, Brėmene, buvo žinoma Latvijoje, Kuršo žemėse jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo Hermigijaus, o XVIII a. Barono titulą pirmasis iš Kuršo Rionė giminės pelnė Karlas Evaldas Baronas Rionė (1663-1716). Jis buvo Rusijos caro kariuomenės kavalerijos generolas ir Petras I už nuopelnus jam 1710 m.
Lenkų istorikas Romanas Aftanazis nurodo, kad Rionė giminės atstovas Lenkijoje Karlas Johanas Ernstas Baronas Rionė barono titulą gavo 1732 m. Jo brolis Karlas Ernstas Rionė vedė lietuvos bajoraitę Eleną Bilevičiūtę ir prie savo turėtų valdų - Šarkės ir Damės dvarų, prijungęs dar Opiškio ir Helenavo valdas bei kaip kraičio dalį gavęs ir Gaurus, tapo stambiu Žemaitijos valdų savininku.
Vienas iš Karlo Ernsto ir Elenos Rionė sūnų Chrizostomas buvo dvasininkas, Žemaičių kanauninkas, o antrasis sūnus Steponas Rionė XVIII a. pr. paveldėjo dvarą. Steponas vedė dukart - pirmąkart Rožę Šiukštaitę, vėliau likęs našliu vedė Oną Ivanovič ir turėjo du sūnus bei dvi dukteris.
Taigi, kai baronas Mikalojus Antanas Rionė, vedęs lietuvių kilmės bajoraitę Eleonorą Petravičiūtę, 1753 m. pradeda valdyti Gaurų dvarą ir paverčia jį savo centrine valda, nuo tada labiausiai dvaras ir pradeda klestėti. Dvarą Renavo vardu pradėta vadinti nuo 1780 m. pagal savininkų pavardę, kai Rionė šeima tapo Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriais.
Feliksas Baronas Rionė (1770-1827) buvo Lietuvos majoras, Lenkijos karaliaus šambelionas, Šv. Stanislovo ordino kavalierius ir karaliaus Stanislovo II Augusto apdovanotas barono titulu. Žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, sosto netekus paskutiniam valdovui Stanislovui Augustui, subyrėjus kariuomenei, Feliksas Rionė atsisako karinės karjeros, grįžta į Renavą ir atsiduoda ūkinei ir mokslinei veiklai, panaudoja išsilavinimą, puikų skonį ir didžiulius sugebėjimus, siekiant pakelti krašto gerovę. Baronui Feliksui Rionė valdant dvaro žemes, Gaurų vardu bevadintas tik Renavo dvaro palivarkas.
XIX a. pirmojoje pusėje Renavo dvarą valdant baronui Antonijus (Antanas) Ronne (1794 - 1869), dvaras suklestėjo, tuomet pastatyti rūmai. Beje, XIX a. Baronas Antanas Rionė (1794-1877) Vilniaus universitete buvo apsigynęs filosofijos magistro laipsnį, taip pat studijavo Tartu universitete, todėl labai vertino mokslą, ypač gamtos, ir meną.
Paveldėjęs iš tėvo Felikso Renavo dvarą, jis garsėjo pomėgiu sodininkauti. 1812-1819 m. Rionė giminės dvarus Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat ir Renavo dvarą, administravo agronomas Mykolas Očapovskis - vienas žinomiausių žemės ūkio mokslų pradininkų Lietuvoje ir Lenkijoje. Dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai.
Renavo dvaro parkas
Remiantis 1839 m. statistikos duomenimis, barono Antano Rionė dvaro parkas su sodais buvo išrinktas geriausiu Telšių apskrities parku. Ne kartą jo išpuoselėtą, turtingą įvairia augalija parką, atskirai pažymėdamos anglišką parką ir vaisių sodą bei lygindamos su Antano brolio Felikso Filipo Rionė Gargždų dvaro parku, kaip vienus geriausiai tvarkomų, mini rusiškos caro laikų Kauno gubernijos atmintinės. Renavas garsėjo ne tik parku, sodu bei šiltnamiais, taip pat čia buvo gaminamas šilkas!
Baronui Antanui Rionė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830-1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis mūrinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas - čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių iš Plungės orkestras, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Baronas buvo išsilavinęs ir išpuoselėto skonio žmogus. Jis palaikė ryšius su visos Europos elitinės kultūros atstovais, priklausė masonams, savo tyrimais talkino Vladimirui Gadonui iš Sedos dvaro (poetui, publicistui, istorikui, Lietuvos sukilimų 1794 m. ir 1831 m. veikėjui).
Renavo dvaras siejamas ir su 1863 m. sukilimu. Dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis. Baronas Antanas Rionė buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. Nors vedęs baronas Antanas buvo du kartus, jo žmonos anksti mirė - su pirmąja vos 18 metų sulaukusia Olimpija Przeczyszewska vaikų nesusilaukė, o antroji žmona Olimpija Gorska iš Biržuvėnų pagimdė dvi mergaites pametinukes ir po antrosios dukters gimimo netrukus mirė.
Olimpija Pranciška Olga Rionaitė (1829-1861), būdama trisdešimties, ištekėjo už Felikso Oginskio (savo pusbrolio, Ksavero ir Teodoros Rionė Oginskių sūnaus), jų santuoka registruota 1859 m. spalio 11 d. Baronas Antanas Rionė, anksti netekęs žmonų ir dukrų, pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir du jos sūnus - Stanislovą bei Gabrielių. 1868-1871 m. jos vaikams mokyti baronas Antanas Rionė nusamdė geriausią tuometį mokytoją, gyvenantį lietuvybės idėjomis, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį (1810-1881). Galbūt tai turėjo įtakos, jog jo auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865-1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862-1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.
Gabrielius Narutavičius ir Stanislovas Narutavičius
Renavo dvaras visą Rionė giminės valdymo laikotarpį būdavo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Nesusilaukęs vaikų, A. Ronne dvarą paliko brolio sūnui Eugenijui Ronne (1830 - 1895), kuris taip pat neturėjo vaikų. 1877 m. dvaro paveldėtojas baronas Eugenijus Rionė rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį tikriausiai pristatė šimtmečio proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (nuo 1780 m.), todėl jame matoma data 1880, o dvaro įkūrimu, stiprinimu labai rūpinosi baronas Feliksas senasis, tad manoma, jog jį pagerbiant prieangyje ir buvo išlietos raidės „FR”.
Eugenijaus valdymo metu 1890 m. Renavo dvaro inventoriuje minimi septyni mūriniai pastatai (rūmai, svirnas, arklidė, kluonas, oranžerija, vandens malūnas, karčema) ir nemažai medinių pastatų (administracinis pastatas, tarnų namas, skalbykla, ledainė, paukštidė, daržinės ir kiti). Eugenijus Rionė mėgo keliauti, domėjosi menu, pats rašė eilėraščius (lenkiškai). 1878 m. Vilniuje jis net išleido knygą “Poezye i prace dramatyczne” („Poezija ir dramos kūriniai”). Jis Renavo dvare pagal save pertvarkė giminės kolekcijas, biblioteką.
Savo unikalumu garsėjusioje rūmų bibliotekoje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų - dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių, lenkų, lotynų kalbomis, buvo knygų ir anglų, italų, prancūzų kalbomis. Eugenijui atnaujinus biblioteką, ji daugiausia pasipildė XIX a.
Melžinskių Valdymas ir Nacionalizacija
1895 m. mirus baronui Eugenijui ir nepalikus palikuonių, Renave apsigyvena jo sesers Anelės Rionaitės-Melžinskienės sūnus grafas Feliksas Marijus Melžinskis (1871-1910) su šeima. Vėliau dvaras atitekto grafui Marijui Feliksui Melžinskiui. Melžinskių giminė valdė Renavo dvarą iki Antrojo pasaulinio karo. Grafas M. F. Melžinskis įkūrė didžiulį parką. Kuklūs, bet gana puošnūs rūmai garsėjo vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis, senovinio porceliano dirbiniais.
XX a. pradžioje grafo Felikso Marijaus Melžinskio iniciatyva rūmų vidaus interjeras buvo gerokai pakeistas pagal to laikotarpio interjero dekoravimo madas. Po vyro mirties, grafienė Stanislava Sianoženska Melžinskienė (1869-1958) su vaikais daugiau laiko leido viename iš savo dvarų Baltarusijoje, negu Renavo dvare. Sūnus Jurgis Antanas Melžinskis Renave praleido tik ankstyvąją vaikystę, nes mokėsi užsienyje, vėliau jį įsisūnijo dėdė grafas Ignacijus Melžinskis ir padovanojo jam Džonzgovo dvarą Lenkijoje. Tad savo gyvenimą grafaitis susiejo su Lenkija - buvo aktyvus kovų už Lenkijos nepriklausomybę dalyvis.
Apie 1918 m. ir grafienė pasitraukė į Lenkiją, su dukra gyveno Varšuvoje, prie Teatro aikštės. Po 1922 metų žemės reformos Renave grafienei Stanislavai Melžinskienei ir grafaitei Marijai Leontinai Melžinskytei liko valdyti 319 ha žemės, o grafaičiui Jurgiui Antanui priklausiusią dvaro dalį su visu nekilnojamuoju turtu nusavino Lietuvos vyriausybė. Grafo Marijaus Felikso Mielžinskio našlė Stanislava Sianoženska Melžinskienė ir jos duktė Marija Leontina Melžinskytė Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės, nes 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. 1940 m. dvaras nacionalizuotas.
Dvaras Po Antrojo Pasaulinio Karo
Po II Pasaulinio karo Renavo dvaro sodyboje įsikūrė kolūkio kontora, sandėliai, biblioteka ir kultūros namai, oficina pertvarkyta į atskirus nedidelius butukus ir apgyvendinti žmonės. Po Antrojo pasaulinio karo Renavo dvaro rūmuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora ir biblioteka, kultūros namai.
Pirmąkart Renavo rūmai buvo baigti restauruoti 1985 metais ir naudojami kaip kolūkio kultūros namai, biblioteka ir pan. O 1996 m. įrengta muziejinė ekspozicija ir rūmai atverti lankytojams kaip Mažeikių muziejaus filialas.Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose veikė ilgalaikė reprezentacinio XIX a.
Restauracija ir Dabartis
2010 m. Mažeikių rajono savivaldybės administracija, siekdama pagerinti dvaro įvaizdį bei padidinti turistinį potencialą, parengė ir įgyvendino projektą „Renavo dvaro sodybos rūmų pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“. 2012 m. vėl restauruotas dvaro rūmų fasadas bei vidaus patalpos, dalis rūmų patalpų pritaikyta viešojo maitinimo paslaugoms, kitos patalpos skirtos kultūrinio turizmo paslaugoms teikti. Projektas finansuotas ES Sanglaudos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Mažeikių rajono savivaldybės lėšomis.
2012 - 2013 m. 2016 - 2018 m. restauruota dvaro oficina, iš medinių XIX a. pab. dvaro sodybos statinių išlikusi vienintelė. 2020 - 2021 m. Dabar Renavo dvaro rūmuose eksponuojamos įvairios meno parodos, vyksta kultūriniai renginiai, vykdomi edukaciniai užsiėmimai, veikia 2021 m. atnaujinta ilgalaikė dvaro reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a.-XX a. pr. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais, dekoro elementais ir kt. 1980 m. Renavo dvaro rūmai buvo restauruoti. 1996 m. Renavo istorija matuojama šimtmečiais.
Renavo dvaras šiandien
Šiandien Renavo dvaras yra svarbus kultūros paveldo objektas, pritraukiantis lankytojus savo istorija, architektūra ir renginiais.