Rytų Prūsija - nuo XVIII a. Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos provincija. XVIII a. - XIX a. pradžioje (iki reformų per ir po napoleonmečio, arba prancūzmečio) ją sudarė Lietuvos ir Rytų Prūsijos departamentai - senosios Prūsijos teritoriniai administraciniai regionai. Juk Rytų Prūsija - buvęs Prūsijos karalystės ir netgi Vokietijos aruodas.
Prusa (Senoji Prūsija nuo Vyslos iki Nemuno) - autochtonų baltų, arba aisčių, kraštas, apgyventas prieš kelis tūkstantmečius.
Žinome apie lietuvininkų, arba mažlietuvių, taip pat ir vokiečių nuopelnus lietuvių kalbai, raštijai, kultūrai, mokslui, ūkio pažangai, politinei minčiai. Mažojoje Lietuvoje, nors lietuvininkai (mažlietuviai) neturėjo savo valstybės, per XVIII a. pradžios kolonizaciją gausiai apsigyveno vokiečių bei vokietkalbių, bet dėka Reformacijos, o 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą, ilgainiui buvo sukurta provakarietiško tipo, pažangesnio ūkio rinkos ekonomikos visuomenė. Nors 1871 m.
Jau esu rašęs, kad Didžiojoje Lietuvoje po 1795 m. rusų okupacijos buvo primestas atsilikęs azijinis gamybinių santykių, ūkio sanklodos būdas, vykdytas lietuvių kalbos bei apskritai kultūros genocidas.
Rytų Prūsija 1618-1945 m.
Konferencija Baltijos akademijoje
Praėjusių metų lapkričio 25-27 d. Sankelmarko Baltijos akademijoje (Academia Baltica), netoli Flensburgo, Šlezvigo-Holšteino (Schleswig-Holstein) žemėje, Šiaurės Vokietijoje įvyko šiai tematikai skirtas seminaras. Jame dalyvavo istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai, rašytojai, žmonės, kurių giminės šaknys - Rytų Prūsijoje ir Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje.
Kaip visada, dauguma vokiečių. Dalyvavo ir keletas lietuvių: prof. Sigita Barniškienė; germanistė ir publicistė, buvusi ilgametė Vilniaus universiteto dėstytoja, vertėja, dabar pagal archyvinę medžiagą tirianti aktualias XX a. Lietuvos istorijos problemas, Irena Tumavičiūtė; šio rašinio autorius ir ilgametė Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė-Oganisjan.
Atvyko ir keletas lenkų bei dabartinių kaliningradiečių. Akademijos vadovas - energingasis jaunas intelektualas dr. Christianas Pletzingas, kilęs iš buvusios Rytų Prūsijos (Ostpreußen). Anot akad. prof. Vytauto Mažiulio, pavardės galūnė su -ing gali būti prūsiškos kilmės.
Seminaro programą sudarė projektų vadovė Marion Clausen, renginiams vadovavo dr. Petra Zühlsdorf-Böhm. Vyravo mokslinė, draugiška aplinka. Tik norėtųsi, kad seminaro dalyviai vokiečiai keltų aktualius, aštresnius klausimus, nevengtų nepatogių ar nemalonių skaudžių praeities įvykių vertinimų.
Beje, pokalbiuose prie kavos puodelio jie buvo atviresni, nevengė ir aštriai pasisakyti apie pokario istorijos vertinimus.
Rytų Prūsijos gyventojai bėga nuo Raudonosios armijos, 1945 m.
Pranešimai ir diskusijos
Šiame seminare po Baltijos akademijos vadovo dr. Christiano Pletzingo sveikinimo kalbos pranešėja iš Greifswaldo Mareikė Schönle pranešime „Iš Kenigsbergo į Kaliningradą“ kalbėjo apie krašto gyventojų vokiečių, prūsų, lietuvių žūtis ir Raudonosios armijos su NKVD vykdytas žudynes, bėglių vilkstines, vėliau okupacinės sovietinės karinės valdžios įvykdytas autochtonų deportacijas į sovietizuojamą SSRS okupuotą zoną - Rytų Vokietiją.
Mano nuomonei, kad mes Lietuvoje tokias Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų) civilių gyventojų masines žudynes vertiname kaip genocidą, pritarė Maskvoje gimusi Rusijos mokslų akademijos Etnografijos ir etninės antropologijos instituto Maskvoje buvusi ilgametė mokslinė bendradarbė, kovotoja už žmogaus teises prof. habil. dr. Svetlana Červonnaja.
Kalbant apie Lietuvą, prelegentės Mareikė Schönle ištartas teiginys, kad Lietuvoje po karo vyko pilietinis karas, rodo, jog jaunieji Vokietijos istorikai iki šiol naudojasi tekstais, į kuriuos įterpti mūsų partizaninį pasipriešinimą menkinantys teiginiai.
Disonansu nuskambėjo jaunos žurnalistės kaliningradietės Oksanos Sasonovos pasakojimas, o tiksliau, pasaka idilija apie su jaunu fotografu Aleksandru Matvejevu nuo šių metų vykdomą projektą „Naujakuriai. Naujoji tėvynė - Kaliningrado sritis“, kurį ji iliustravo nuotraukomis. Iš jos komentarų susidaro įspūdis, kad šiame krašte vyksta geras darnus gyvenimas; o po karo likę dar gyvi vokiečiai kartais ir gerai sugyveno su kolonistais rusais. Vieni pas kitus svečiuodavosi, dalijosi sunkumais, būdavo, kad kartu ir išgerdavo, pašokdavo.
Pranešėjos pateiktose nuotraukose matėme rusus ir rusakalbius, tačiau nepastebėti, gal net ignoruojami liko kaukaziečiai, lietuviai, totoriai, žydai. Juk sovietai, o dabar Rusija taip propaguoja tautų draugystę, dabar vartodama terminą multikultūra.
Ypatingo dėmesio susilaukė išsamus, paremtas objektyviais faktais ir daugybės liudytojų parodymais dr. Christopherio Spatzo (Špaco) iš Berlyno mokslinis pranešimas apie vadinamuosius „vilko vaikus“ (Wolfskinder). Jais vadinami Karaliaučiaus krašto vaikai, nuo bado, ligų ir sovietinio smurto po karo atbėgę į gretimą, kitą Lietuvą - buvusią Lietuvos valstybę, 1940 m. Lietuviai ūkininkai po karo priglaudė ir maitino kelis tūkstančius išbadėjusių vokietukų ar lietuvininkų našlaičių.
Kraštotyrininkas Jonas Česnavičius iš tūkstančių pavardžių nustatė, kad Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Gumbinės apskrityse gyveno iki 2/3 lietuvininkų arba lietuvių kilmės kaimo gyventojų. Dr. Chr. Spatzas apie tai parašė daktaro disertaciją ir išleido knygą. 1992 m. buvo sukurtas dokumentinis, o vėliau ir meninis filmai.
Pasak dr. Chr. Spatzo, jau ir pasenę buvę „vilko vaikai“ nenorėjo prisiminti išgyventų vargų, tylėjo. Ypač sunku buvo prakalbinti gyvenančius buvusioje Rytų Vokietijoje, nes ten kalbėti apie Rytų Prūsiją ir patirtus vargus buvo draudžiama. Tačiau laikai keičiasi, atsiranda atvirumas, noras išsipasakoti.
Pranešėjo teigimu, tais siaubingais metais rusų okupuotos Lietuvos teritorijoje buvo atsidūrę apie 25 tūkstančius Rytų Prūsijos vaikų. Jis pabrėžė į savo šeimas priėmusių iškankintus vaikus lietuvių gerumą ir žmogiškumą. Jie rizikavo gyvybe arba ištrėmimu į Sibirą.
Svarbus buvo Kaliningrado I. Kanto universiteto doc. dr. Iljos Dementjevo pranešimas apie daugiakultūrę Rytų Prūsijos ir Kaliningrado srities istoriją, apie atsikėlėlius (iš tikrųjų - kolonistus - aut. A. M. pastaba) vakar ir šiandien. Po 1985 m. (SSRS vadovu tapus M. Gorbačiovui) imta rašyti ir apie Rytų Prūsiją, Karaliaučiaus kraštą, kunigą ir poetą Kristijoną Donelaitį. Dabar atviresni archyvų, bibliotekų fondai.
Anot doc. dr. Dementjevo, vokiečiai revanšistai neigia lietuvių nuopelnus kraštui. Dabar čia gyvena apie 10 000 lietuvių, per 3 000 vokiečių (matyt, atsikėlusių iš Pavolgio). Pranešėjas kritikavo 2006 m. užsakyto parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlio apie Kaliningrado sritį pavadinimą Vakarų Rusijos istorija. Juk Rusijai sritis priklauso tik nuo 1946 metų.
Auditorija įdėmiai klausėsi Šilutės muziejaus, įrengto Šilokarčemoje Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjo Hugo Šojaus (Scheu) XIX a. pabaigoje savo dvare, ilgametės direktorės, jau minėtos istorikės Rozos Šikšnienės pasakojimo. Muziejaus siela R. Šikšnienė trumpai apžvelgė Šiaurės Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istoriją, Klaipėdos krašto gyventojų kančias II pasaulinio karo pabaigoje (kai puolė SSRS kariuomenė) ir po karo, kada vietinių gyventojų vokiečių ir lietuvininkų mažai beliko.
Roza Šikšnienė papasakojo, kad gimė tremtyje Krasnojarsko krašte: į ten iš Šilutės apylinkių 1946 m. buvo ištremta jos motina Katrė Mėgytė. Nuo 1990 m. dirbdama Šilutės muziejaus direktore, vadovavo ekspozicijų rengimui, fondų ir eksponatų saugyklų tvarkymui pagal šiuolaikinę metodiką, drauge su muziejininkais, Šilutės miesto visuomeninėmis organizacijomis parengė projektą “Šilutės dvaras - Mažosios Lietuvos regioninės kultūros centras“.
Tačiau didelį rūpestį Rozai Šikšnienei, kultūros šviesuoliams kelia iškilusi problema: rengiamasi uždaryti rašytojo, lietuvininkų bičiulio ir jų gyvenimo aprašytojo, apylinkių kraštotyrininko Hermanno Zudermano (Sudermann) memorialinį muziejų Macikų dvare (prie pat Šilutės), o ekspoziciją perkelti į Šilutės muziejų. Kovodama dėl Zudermano muziejaus išsaugojimo, R. Šikšnienė buvo atleista iš direktorės pareigų. Konferencijoje ji taip pat kreipėsi paramos, kad toks reikšmingas muziejus būtų apgintas ir liktų...
Hermann Sudermann
Genocido pripažinimo klausimas
Doc dr. I. Prof. Červonaja iš salės prelegento emocingai paklausė: „Kiek moterų ir mergaičių turėjo būti išprievartauta, kiek taikių gyventojų išžudyta ir ištremta, kad tai būtų pavadinta genocidu? Juk tai buvo etninis valymas, vokiečių kultūros paveldo naikinimas.“ Pridurčiau, jog baigiamas naikinti arba jau sunaikintas prūsų ir lietuvininkų europinės reikšmės paveldas.
Pranešėjas atsakė, kad genocido faktams įrodyti trūksta dokumentų. Siaubą kelia jau pati genocido pradžia: 1944 m. spalio 9 dieną sovietiniai tankai traiškė prie Šilutės besitraukiančius nuo karo veiksmų civilius gyventojus, o spalio antroje pusėje į Gumbinės apylinkes įsiveržęs sovietinis dalinys užėmė Nemerkiemį (vok. Nemmersdorf; nuo 1946 m. rus. Majakovskoje).
Rasti 72 žiauriai nužudytų nuo 8 metų amžiaus mergaičių iki 84 metų senutės (prieš tai visos išprievartautos), berniukų bei 74 metų senolis; kai kurie buvo nukryžiuoti ir vinimis prikalti prie savo namų. Sušaudyti 50 prancūzų karo belaisvių. Gydytojų komisija ir tarptautiniai ekspertai nustatė bolševikinio genocido faktą.
Doc. dr. I. Dementjevas pripažįsta, kad srityje yra istorijos klastotojų. Paklausus, kad Kaliningradui reiktų grąžinti daugiaamžį Kenigsbergo vardą, atsakė: srities gyventojų dauguma - prieš. Betgi, atrodo, visuotinės gyventojų apklausos nebuvo.
Dešimties minučių istorija – Frydrichas Didysis ir Prūsijos iškilimas (trumpas dokumentinis filmas)
tags: #rytu #prusija #vokietijos #aruodas