Kauno miesto dalis - Šančiai - yra Nemuno kilpoje tarp Panemunės ir geležinkelio stoties. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės šioje žemėje gyveno jau XV a. Istoriniai šaltiniai mini karinius įtvirtinimus, kuriuos pastatė švedai. Tie įrengimai buvo vadinami šancais.
Šančių panorama. Šaltinis: Vikipedija
Šančių istorinė raida
XIX-XX a. pr. besikuriant žemiesiems Šančiams, išryškėjo trys šios vietovės zonos: pramonės įmonės (kairėje A. Juozapavičiaus pr. pusėje), gyvenamieji namai (dešinėje) bei tvirtovė. Gyvenvietės raida itin paspartėjo Kaunui 1918-1939 m. tapus Laikinąja sostine.
Žemieji Šančiai yra vienos Kauno seniūnijos dalis, kurioje gyvena apie 10000 žmonių. Ši teritorija labiausiai žinoma dėl carinės Rusijos kareivinių miestelio, pastatyto XIX a. pabaigoje. Tarp I‒ojo ir II‒ojo Pasaulinių karų ir sovietmečiu ši vieta garsėjo pramonės įmonėmis. Po Tarybų sąjungos žlugimo gamyklos ir kareivinės užsidarė, ir daugelis jų iki šiol stovi apleistos.
Šančių mokyklų istorija
Pirmoji mokykla Šančiuose - „Prichodnaja škola“, veikusi XIX a. pabaigoje. Mokykla lietuvių dėstomąja kalba Šančiuose atidaryta tik 1908 m. Vokiečių gatvėje. 1938 m. Skuodo gatvėje buvo įsteigta Kauno VI gimnazija. 1939 m. 1945 m. sausio 1 d. Kauno VI gimnazija padalinta į VI berniukų ir VII mergaičių gimnazijas. 1950 m. pertvarkius miesto mokyklų tinklą, Kauno VII gimnazija buvo pavadinta Kauno 7-ąja vidurine mokykla. Tai jau buvo mišri mokykla. 1968 m. lapkričio mėnesį baigtas statyti naujas mokyklos pastatas Vokiečių gatvėje Nr. 164. 1996 m. mokyklai suteiktas Šančių vidurinės mokyklos vardas. 2015 m. 2016 m. 2021 m. rugsėjo 1 d. prijungta Dainavos progimnazija.
1973 metų rugsėjo 1 d. atidaryta nauja 34-oji vidurinė mokykla. Pirmuosius mokyklos mokslo metus pradėjo 978 mokiniai ir 47 mokytojai. Mokyklai vadovavo lietuvių kalbos mokytojas Donatas Pranckevičius. 1976 metų birželio 19 d. 1991 metų rugsėjo 1 d. 1992 metų gegužės 8 d. mokykla buvo pašventinta ir Kauno miesto mero potvarkiu pavadinta Dainavos vidurine mokykla. Lietuvos Nepriklausomybės laikais čia buvo įsikūręs gražus Lietuvos savanorių Dainavos kaimas. Stengdamiesi išsaugoti mūsų tautos istorinę atmintį, gerbdami žmones, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę, gindami gražų kaimo pavadinimą nuo užmaršties, mes pasirinkome būtent šį vardą. 1994 metų rugsėjo 1 d. 2013 metų rugsėjo 1 d. 2016 metų rugsėjo 1 d. Nuo 2008 metų mokykla įsijungė į eTwinning ir Comenius projektų vykdymą. Augant Dainavos mikrorajonui, didėjo ir mokinių skaičius. 1976/77 m. m. mokykloje mokėsi 1971 mokinys. 1977 m. 1981/82 m. m. 2001/2002 m. m. 2013 m. mokyklai tapus pagrindine mokykloje mokėsi 575 mokiniai. 2016 m. 2021 m. rugsėjo 1 d. prie Šančių mokyklos prijungta Dainavos progimnazija.
Bendruomenės iniciatyvos ir socialiniai projektai
Pastaruosius aštuonerius metus, mes (teksto autoriai) savo kūrybinėje praktikoje ieškome atsakymų į šiuos klausimus. Viešąją erdvę mes suprantame kaip fizinę vietą, kurioje gali bendrauti ir veikti įvairių pažiūrų žmonės. Veikiant ir mokantis iš kitų bei su kitais, ateina supratimas, kad pasaulis nėra uždaras ir nekintamas, ir kad drauge mes galime jį keisti taip, kad jame būtų daugiau grožio, teisingumo ir lygybės.
2011 metais inicijavome tarpdisciplininių meninių projektų seriją Šančių kaimynijoje, kuri prasidėjo projektu „Draugiška zona #3”. Šiuo veiksmu norėjome pasiaiškinti, kaip kultūra gali padėti sujungti privatumą su viešumu, atveriant asmeninę erdvę. Projektui vadovauti pakvietėme bendruomenės meno praktikos turintį menininkų duetą „Vagabond Reviews”.
2013 metais viešosios Šančių erdvės (at)kūrimas tapo atspirties tašku kitam tarpdisciplininiam meno projektui ‒ „Draugiška zona #4“, kuris buvo tarptautinio ES Kultūros programos 2007‒2013 Kultūros politikos studijų srities projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys “ dalimi.
2015 metais „Draugiška zona #6” sutelkė dėmesį į fizinius Kopūstų lauko erdvės pakeitimus. Siekėme padaryti nedidelius pokyčius, kurie imtų generuoti dideles permainas. Pradėjome nuo asmeninės iniciatyvos ir viešųjų darbų taktikos: paėmėme į rankas kastuvą ir šakes ir tris mėnesius praleidome Kopūstų lauke valydami carinį sandėlį ir aplink jį. Ši taktika suveikė, kaip grandininė krentančių domino figūrų reakcija: prie mūsų prisijungė ir Šančių bendruomenės nariai, ir vietiniai gyventojai, ir seniūnija, o vėliau ‒ ir Kauno miesto savivaldybė.
Tris mėnesius tyrinėję senuosius Šančius du kultūros aktyvistai: architektė Kotryna Valiukevičiūtė ir sociologas Arnoldas Stramskas - subrandino idėją įkurti čia kultūros centrą. Antram, turtingesniam, gyvenimui jaunuolių iniciatyva prikeliamas paprastas kioskas, simbolizuojantis lūžio metus, kai tokių nedidelių įvairaus modelio namelių buvo pilna Lietuva.
Savąjį kioską radome visai šalia - Šančiuose, netoli turgavietės, stovėjo spalvingas nebenaudojamas medinis kioskelis. Jį apie 1994 m. sumeistravo buvęs savininkas ir ilgą laiką jame virė įprastas verslas - Savanorių prospekte buvo parduodamas alus ir cigaretės.
Birželį Šančiuose vykusio projekto "Draugiška zona" lankytojams ir dalyviams pasiūlėme įsigyti simbolinių kiosko akcijų, tapti jo bendraturčiais. Šančių viešos utopijos savininkais galėjo tapti visi, kurie panorėjo. Pagaminome 100 akcijų, o už surinktus pinigus kioską nupirkome. Šiuo metu jis priklauso 44 akcininkams: šančiškiams ir projekte dalyvavusiems menininkams, kultūros aktyvistams. Ganėtinai plati akcininkų geografija - pirmąją akciją įsigijo menininkas iš Brazilijos, kiti akcininkai reziduoja Airijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir, žinoma, Šančiuose.
Šiuo metu tvarkome reikalingus dokumentus gauti leidimą kioskui pastatyti ant žemės. Kioskas galėtų atsirasti probleminėje Šančių erdvėje ir būti jos sprendimo katalizatorius: jame ir aplink jį gali būti rengiamos parodos, vyktų kūrybinės dirbtuvės, diskusijos ir t.t. Kioskas galėtų virsti mobiliu - patupdytume jį ant ratų ir, esant reikalui, pervežtume į kitą vietą. Šančių kioskas - eksperimentas, provokacija, skirta pažvelgti ne tik į kioską, bet į erdvę apskritai kitomis akimis.
Šančių bendruomeniškumas ir gentrifikacija
Norėdami suprasti, koks bendruomeniškumas būdingas Šančių gyventojams ir kaip keičiantis rajonui kinta bendruomeninis gyvenimas, vykome į Žemuosius Šančius, vaikščiojome po juos su vietiniu gyventoju klausydami ir klausinėdami apie rajono istoriją, konkrečius objektus ir vietas. Vėliau dalyvavome fokusuotų diskusijų grupėje su aštuoniais aktyviais Žemųjų Šančių bendruomeniškumo puoselėtojais, kurių amžius vyravo nuo 18 iki 53 metų. Tyrimo procesas buvo iš dalies fiksuojamas.
Nors Šančiai ilgą laiką buvo (kitų rajonų gyventojų vis dar tebėra) laikomi vienu nesaugiausių rajonų Kauno mieste, tačiau patys šančiškiai teigė, jog „realiai tai mes tai čia labai saugiai jaučiamės“. Taip pat minėjo, jog buvo atlikta apklausa ir pagal ją Šančiai buvo įvardinti kaip „vienas saugiausių rajonų Kaune“.
Nepaisant visų teigiamų atsiliepimų, viena iš Šančių gyventojų teigė, jog „apskritai, tai Šančiai nėra toks labai bendruomeniškas rajonas, iš tikrųjų dėl to mes ir pradėjome čia kažką veikti, nes jautėme, kad lyg visi gyvena tokioj lygtai demokratiškoj aplinkoj, nameliai, bet nėra jokios viešos erdvės, kur žmonės galėtų bendraut, geriausiu atveju bendrauji tiktai su kaimynu, bet, tiesą sakant, tai yra labai izoliuota“.
Žemųjų Šančių aplinka atrodytų palanki megztis intensyviems socialiniams ryšiams, tačiau jie vis dėlto yra silpni. Ryšių plėtimuisi ir stiprėjimui skatinti reikalinga iniciatyva, kuria pasižymi dalis aktyvių rajono gyventojų, įžvelgiančių poreikį bendradarbiauti ir siekti kolektyvinių tikslų.
Trijų mėnesių projektą vainikavo laikinos viešosios erdvės įkūrimas: tris dienas A. Juozapavičiaus prospekte stovėjo pripučiamas namas, kuriame vyko įvairius interesus atliepianti veikla - tyrėjų veiklos pristatymai, arbata ir pokalbiai, Šančių gyventojų pasakojimai apie tai, kas būdinga jų rajonui, ekskursija po Šančius, „Psilikono teatro“ spektaklio „Šančių lapė pasikorė“ vaidinimas, neįgaliųjų centro pasirodymas, užsiėmimai su vaikais.
Tirdami Žemųjų Šančių bendruomeniškumą pastebėjome, kad gyventojai nori bendradarbiauti, tačiau nėra vietos, kurioje jie galėtų susitikti ir spręsti bendras Šančių problemas. Projektas „Draugiška Zona“ kaip tik ir siekė sukurti tokią erdvę, kurioje susitiktų įvairios bendruomenės ir vyktų informacijos sklaida.
Kaip teigia fokusuotos diskusijų grupės narys, ,,atėjo žmonių, kurie nepriklauso jokiom bendruomenėm, bet atėjo ir dalyvavo, dalyvavo tiek, kad nu, pavyzdžiui, tokie jau ženkliai matomi buvo, kur atėjo moteris viena ir paklausė, ar ji galėtų ateit kitą dieną ir pagriežti mum smuiku. Ir jinai atėjo kitą dieną ir sugriežė, super, klasiką, kur ten tikrai neplanuota buvo, ekspromtu“.
Tai, kad tokio projekto įtaka bendruomeniškumo skatinimui nesibaigia kartu su projekto pabaiga įrodo ir toliau Žemuosiuose Šančiuose vykstanti veikla - oficialios rajono bendruomenės steigimas: ,,prieš porą savaičių turėjome susitikimą su Šančių žmonėmis, tokį iniciatyvinį susitikimą, steigti Šančių bendruomenę, kurios nėra. Žemųjų Šančių oficialios bendruomenės, ten susirinko virš trisdešimt žmonių, kurie iš įvairiausių vietų, iš policijos, iš bibliotekos, iš seniūnijos ir iš namų ir iš namelių ir t.t ir jie nori steigti bendruomenę“.
Prieš atlikdami tyrimą darėme prielaidą, kad galbūt pastaruoju metu vykstantys fizinės ir socialinės Šančių erdvės pokyčiai galėjo nulemti rajone besirandančias bendruomeniškumo iniciatyvas. Turime omenyje pastaruoju metu Šančiuose vykstančią gentrifikaciją: po prekybos centro „Akropolis“ pastatymo Kaune, kuris yra šalia Šančių, daugėja investicijų ir į tiriamąjį rajoną, gausėja įvairių statybų, vyksta pagrindinės gatvės bei tilto rekonstrukcijos, atsiranda naujų, prabangesnių parduotuvių bei gyvenamųjų namų, kurie anksčiau nebuvo būdingi Šančiams.
Aktyvūs Žemųjų Šančių gyventojai mato skirtingų bendruomenių bendradarbiavimo galimybę, taip pat įtraukiant ir kitus gyventojus, nepriklausančius jokiai formaliai bendruomenei. Išoriniai Žemųjų Šančiuose vykstantys procesai, pokyčiai, gentrifikacijos apraiškos galimai prisideda prie inicijuojamų veiklų.
Blėstant provincialiai rajono atmosferai, kuri tampa vis labiau urbanistiška, pagerinus susisiekimą su miesto centru, po truputį atsikraustant naujiems gyventojams, didėja vidinių bendruomeniškumą skatinančių veiklų. „Kaimas mieste“, - taip iki šiol savo gyvenamąją vietą vadina Žemųjų Šančių žmonės.
Vokiečių gatvė: istorija ir dabartis
Tarpukariu gyveno gausi vokiečių bendruomenėRolanda GirskienėŽemųjų Šančių gyventoja, gidė„Duomenų, kodėl Vokiečių gatvė pavadinta būtent taip, išlikę nedaug. Galima spėti, kad taip įamžinta čia aktyviai veikusi ir dirbusi vokiečių bendruomenė.XIX amžiuje Žemuosiuose Šančiuose statant geležinkelio tiltą bei tunelį prie to prisidėjo įvairių tautų atstovai, taip pat ir vokiečiai.Tarpukariu Šančiuose taip pat gyveno gausi vokiečių bendruomenė, veikė net keletas vokiečių valdomų fabrikų ir mažesnių įmonių, pavyzdžiui, 1879 metais brolių Šmidtų įkurtas metalo dirbinių ir mašinų fabrikas, 1921 metais įkurtas šokolado fabrikas „Tilka“.Šiose įmonėse dirbo nemažai vokiečių kilmės tarnautojų ir darbininkų, jie būrėsi į savo kultūrines ir sporto draugijas, šventė šventes ir meldėsi senuosiuose Šančių evangelikų maldos namuose.Sovietmečiu gatvė buvo pavadinta sovietinės veikėjos Marytės Melnikaitės garbei, vėliau Vokiečių gatvės pavadinimas grąžintas.Gatvė iki šiol įdomi tuo, kad jos užstatymas mažai pakitęs.“Naujais gyventojais tik džiaugiamėsVladas SungailaKranto alėjos seniūnaitis„Į Vokiečių gatvę sueina visos mažesnės palei Nemuną įrengtos gatvės ir ji yra tarsi mūsų seniūnaitijos centrinis bulvaras.Prieš 15-20 metų buvo pastebima demografinė krizė. Kai kurie gyventojai emigravo, vaikų sumažėjo.Dabar jaučiamas atgimimas. Vokiečių gatvėje likę ir dabar užaugę, šeimas sukūrę gyventojai augina naują kartą. Visi tvirtina, kad geresnės vietos gyventi neįsivaizduoja, todėl gyventojų kaita maža. Tai gerai, nes kai visi tarpusavyje pažįstami, lengviau spręsti įvairias vietines problemas ar gyventojų nesutarimus.Pačioje Vokiečių gatvėje seni namai atnaujinami, naujų statybų nedaug. Permainos laukia tik šios gatvės gale arčiausiai Panemunės tilto esančių plotų. Sovietmečiu čia buvo pristatyta įvairių gamybinių pastatų, veikė lengvosios atletikos maniežas.Gamybinių patalpų savininkai savo valdas jau ima tvarkyti, maniežas prieš dvejus metus sudegė. Dabar toje teritorijoje planuojama statyti naujus kotedžus. Gyventojai tuo džiaugiasi, nes vieta graži, tik iki šiol buvo apleista.Pasitikėjimą nekilnojamojo turto plėtotojais paskatino tai, kad neseniai atgimė visas ilgai griuvena buvęs kareivinių kvartalas. Pamatę, kad ten aplinka sutvarkyta, labiau savo namus ir kiemus pradėjo prižiūrėti ir aplink gyvenantys Šančių gyventojai.Kuo daugiau naujų gyventojų įsikuria seniūnaitijoje, tuo džiugiau.
Vokiečių gatvė. Šaltinis: Kauno diena
Šančių bendruomenės kova už savo rajoną
Prieš šimtą metų prie Kauno miesto prijungtas Žemųjų Šančių rajonas praėjusiais metais buvo dažnai linksniuojamas viešojoje erdvėje, nes šio rajono gyventojai ne kartą kilo į mūšį prieš Kauno savivaldybę. - Šis apdovanojimas yra pripažinimas, kad Šančių rūpesčiai dėl agresyvios urbanizacijos yra ne lokalios, bet globalios reikšmės problema. Komisija, kuri nominavo mūsų bendruomenę „Genius Loci“ apdovanojimui, parodė, kad Šančių urbanistinis paveldas yra reikšmingas visai šaliai.
Bendruomenės yra miesto gyvybės šaltiniai, kuriuos reikia ypač puoselėti, nes jų negalima sukurti dirbtinai. Šie šaltiniai gali vieni su kitais susijungti ir imti tekėti viena vaga, o reikalui esant jie gali ir susitvenkti. Vienaaukščiai medinukai keičiami neproporcingai dideliais daugiabučiais namais, kurių poreikis, mažėjant gyventojų skaičiui, yra labai abejotinas. Tokie pokyčiai nėra naudingi nei vietiniams gyventojams, nei apskritai Kauno žmonėms, nes iš jų atimamos viešosios infrastruktūros, bloginama gyvenamosios aplinkos kokybė, didinama automobilių tarša. Plėtra turi gerinti gyvenimo kokybę ir daryti miestą švaresniu bei gyvybingesniu, o ne priešingai.
Rajono žmonių nutolimą nuo kultūros įstaigų sąlygoja ne tik geografija, bet ir visiškas Kauno bendruomenių finansavimo nutraukimas. Bendruomenės menas įgalina kurti alternatyvas vyraujančioms tendencijoms, nes jos skatina kiekvieno piliečio kūrybą, nepriklausomai nuo jo pajamų, išsilavinimo ir socialinio statuso. Bendra kūryba panaikina skirtumus, o jos vaisiais galima džiaugtis kartu su kitais.Tačiau tam reikalingos bent jau minimalios sąlygos - erdvė ir resursai.
Kai Šančiams buvo nuleisti Nemuno krantinės rekonstravimo projektiniai pasiūlymai, nusprendėme pasinaudoti LR vietos savivaldos įstatymo 41 straipsniu ir įgyvendinti apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę. Nurodėme apklausai teikiamo klausimo tekstą bei apklausos teritoriją, kuriai aktuali Nemuno krantinės gatvė - tris rinkimines Žemųjų Šančių apylinkes.
Rajono susijungimo su miestu klausimas yra žymiai didesnio masto sprendimas, nei Nemuno krantinės gatvės statyba, kuriame privalo dalyvauti abi šalys - ir miestas, ir rajonas, tačiau Kauno meras apklausą ketino atlikti tik rajone, be to, iš anksto pranešęs apie savo poziciją balsų nusipirkimo klausimu.
Jeigu gyventojai nepasitenkinimą reiškia apimti isterijos, vadinasi jie per ilgai buvo kantrūs, per ilgai nuolaidžiavo ir kentė priespaudą, per ilgai negynė savo teisių. Isterija leidžia žmonėms pasireikšti ir, vien todėl, tai yra geras ženklas. Užslopintos problemos niekur nedingsta, jos pratrūksta nepaisant to, kad iš viešųjų erdvių yra eliminuotos emocijos, nepaisant pastangų problemas uždengti nesaikingu vartojimu. Tačiau iš miesto atiminėjant viešąsias erdves, o vietoje to kuriant jų imitacijas prekybos centruose, mes niekada neišmoksime spręsti problemų civilizuotai.
Bendruomenės dalyvavimas urbanistiniame planavime
Siekiant tinkamai ir profesionaliai vizualizuoti idėjas, Šančių gyventojams pagalbą teiks KTU Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) profesorius Kęstutis Zaleckis bei mokslo grupė „Kultūrinė ir erdvinė aplinka“, o parengtas planas bus įteiktas Kauno savivaldybei. Projekto rengėjai tikina, kad teritorijos planavimo projekto rengimas bendruomenės iniciatyva yra pirmas toks atvejis Lietuvoje. Tai, pasak K.Zaleckio, yra žavinga ir verta dėmesio, kadangi bendruomenės įsitraukimas į urbanistikos planavimą yra kritiškai svarbus, tačiau dažniausiai apsiribojama apklausomis, kurios iš dalies trukdo generuoti išties novatoriškas idėjas.
Esminė dilema - kaip įtraukti bendruomenę į plano kūrimo procesą, kai jai trūksta žinių kaip paruošti profesionalų dokumentą. Šioje bei kitose srityse į pagalbą pasitelkiami SAF mokslininkai.
Projekto „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“ rengime mokslininkai bei kiti partneriai užtikrina dalies duomenų rinkimą bei jų apdorojimą, įvairių techninių procesų įgyvendinimą, tačiau kone svarbiausia bendruomenei - dalyvauja konstruojant interaktyvių Žemųjų Šančių praeities, dabarties ir ateities žemėlapius. Pastaruosius žemėlapius bendruomenės nariai galės komentuoti, pildyti turima informacija ir savomis idėjomis bei rinkti labiausiai Šančių dvasią atspindinčias ir vertingas vizualizacijas. Visa tai sukurs pagrindą Šančių ateities vizijoms.
Norint iš esmės pažinti Šančių dvasią ir suvokti kokių pokyčių šiai miesto daliai reikia, projekto vystymui pasitelkta plačiai Švedijoje naudojama sociotopų kartografavimo metodika - specifinių socialinių reiškinių, tokių kaip kaimynų susitikimo vietų ar populiarių vaikų žaidimų aikštelių, ženklinimas žemėlapiuose. Toks būdas neapriboja tyrėjų tik esminėmis miesto zonomis jas apžvelgiant paviršutiniškai, bet suteikia galimybę nagrinėti mažiau reikšmingus objektus, erdves ir zonas itin detaliai, kone mikroskopiniu lygmeniu.
Šančiai Kaune yra unikalūs tuo, kad nuolat imasi panašių iniciatyvų, o tai rodo, kad aktyvių gyventojų čia daug. „Be abejo, ir patys Žemieji Šančiai turi itin stiprią aurą, gilią istorinę vertę, kurią, matomai, gyventojai nori išsaugoti“, - pastebi jis.
Šančių bendruomenės susitikimas. Šaltinis: Architektų sąjunga
Apibendrinant galima teigti, kad Šančiai yra unikalus Kauno rajonas su turtinga istorija, stipria bendruomene ir aktyviais gyventojais, kurie rūpinasi savo rajono ateitimi ir stengiasi išsaugoti jo savitumą. Nors rajonas susiduria su iššūkiais, tokiais kaip gentrifikacija ir viešųjų erdvių trūkumas, bendruomenės iniciatyvos ir dalyvavimas urbanistiniame planavime suteikia vilties, kad Šančiai išliks gyvybingu ir patraukliu rajonu.
tags: #sanciu #cocialiniai #bustai