Santuokos metu įgytas turtas: asmeninė nuosavybė ir jos apsauga Lietuvoje

Vykstant skyrybų procesams, net ir tais atvejais, kai visai lengvai sutariama išsiskirti bendru sutarimu, skyrybų procesas gali užtrukti net ir keletą metų, kai tik kalba pasisuka apie turto dalybas.

Nutraukiant santuoką sutuoktiniai dažnai vadovaujasi bendruoju principu - dalinamas tik bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe šalims priklausantis santuokos metu užgyventas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. O kaip yra tais atvejais, kai buvęs sutuoktinis nori padalinti ir Jūsų iki santuokos įgytą turtą? Ar tikrai visada asmeninis turtas lieka nedalinamas?

Mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs mitas, kad po santuokos sudarymo visas sutuoktinių turimas turtas tampa bendru, t.y. teigiama, kad visas sutuoktinių iki santuokos sudarymo turėtas turtas, tiek ir po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas, yra laikomas abiejų sutuoktinių nuosavybe.

Atsakė Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos narė, advokato padėjėja Reda Rimkienė: Pasitaiko atvejų, kada sutuoktiniai nebežino, kuris turtas yra jų bendras, o kuris jiems priklauso asmeniškai, dėl ko dažnai skiriantis kyla ginčų.

Asmeninis turtas ir jo atribojimo kriterijai

Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kurį yra atribojamas sutuoktinių asmeninis ir bendras turtas, yra laiko kriterijus. Pagal šį kriterijų yra vertinamas konkretaus turto objekto įsigijimo laikas ir santuokos sudarymo momentas. Šis kriterijus nustato, kad turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, yra laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tačiau būtina pažymėti, kad turto įgijimas dar iki santuokos sudarymo ne visada reiškia, kad toks turtas bus laikomas asmeninė kurio nors iš sutuoktinio nuosavybe.

Atsižvelgiant į tai, kad didėja skaičius porų, gyvenančių kartu nesudarius santuokos, gali būti, kad iki santuokos sudarymo būsimi sutuoktiniai gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį, bendrai įgijo turto, pavyzdžiui, butą. Tokiu atveju laikoma, jog jie įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ne kurio nors iš sugyventinių asmeninėn nuosavybėn.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos nuostatos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.

Šis kriterijus nustato, kad turtas, kuris yra įgytas susituokus, tačiau kuriuo įgijimo pagrindas patvirtina, kad jis buvo įgytas kaip asmenine vieno sutuoktinio nuosavybė, yra laikomas tik to sutuoktinio nuosavybė.

Pavyzdžiui, įstatymas numato, kad po santuokos sudarymo sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas yra laikomas to sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas sutuoktiniui perduodamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taigi, šiuo atveju turto priskyrimą sutuoktinio asmeninei nuosavybei lemia turto įgijimo pagrindas (dovanojimas, paveldėjimas). Kita vertus, net ir paveldėtas ir dovanas turtas taps ne asmenine, o bendrąją jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe, jeigu tokia sąlyga yra testamente ar dovanojimo sutartyje.

Svarbu pažymėti, kad įstatymas nustato, jog testatorius sąlyga priskirti paveldimą turtą prie bendrosios jungtinės nuosavybės gali įrašyti nebūtinai tame pačiame testamente, kuriame nurodo savo įpėdinį (-ius), o ir testamento papildyme, pakeitime ar naujame testamente.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šis kriterijus leidžia paneigti prieš tai aptartą laiko kriterijų, t.y. nepaisant to, kad turtas paveldėjimo ar dovanojimo sutarties pagrindu yra įgyjamas jau santuokos metu, šis turtas vis tiek priklauso sutuoktiniui asmenines nuosavybės teise.

Pagal šį kriterijų turtas yra pripažįstamas sutuoktinio asmenines nuosavybės teise atsižvelgiant į turto pobūdį ir į jo paskirtį.

• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nurodyta, kad sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai) yra pripažįstami asmenine kurio nors sutuoktinio nuosavybe. Pagal pobūdį tai yra daiktai, kurie nėra būtini tenkinant būtinuosius šeimos narių poreikius, o tenkina tik individualius vieno sutuoktinio poreikius, todėl nesvarbu kada ir už kieno lėšas jie buvo įgyti. Tokie daiktai gali būti įgyti ir santuokos metu už bendras sutuoktinių lėšas. Įstatyme yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas asmeninio naudojimo daiktų.
• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra numatyta, kad asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybė yra intelektinės ir pramoninės teisės, pavyzdžiui, teisė į autoriaus vardą, autorystės teisė ir pan.
• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamos lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
• CK 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybės teise yra laikomos jo gautos įvairios tikslinės išmokos, pavyzdžiui, žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimas, neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, ar kitokios, tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu susijusios išmokos, taip pat ir teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims.

Pagal šį kriterijų turtas yra priskiriamas sutuoktinio asmeninei nuosavybei, jeigu santuokos metu sutuoktinis įsigijo turto už savo asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis kriterijus yra taikomas tik tuo atveju, jeigu turto įgijimo metu sutuoktinis aiškiai išreiškė savo valią, kad jis turtą už jam priklausančias lėšas įsigija savo asmeninėm nuosavybėn.

Pavyzdžiui, sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėjo jam asmenines nuosavybės teise priklausantį butą ir po santuokos sudarymo tą butą iškeičia į kitą butą. Esant tokiai situacijai, sutuoktinis taps naujo buto savininku tik tuo atveju, jeigu sudarydamas tokį sandorį jis aiškiai išreikš savo valią naują butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise.

Priešingu atveju, jeigu sutuoktinis tokios valios neišreikš, naujai įsigytas butas bus laikomas abiejų sutuoktinių nuosavybe.

Atskirai būtina paminėti, kad faktą, jog tam tikras turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybes teise, privalo įrodyti tai teigiantis sutuoktinis ir jis tą gali padaryti tik rašytiniais įrodymais. Tačiau ši nuostata nėra taikoma tais atvejais, kai įstatymas leidžia remtis liudytojų parodymais arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

Jeigu sutuoktinis tokio fakto neįrodo, t.y. skyrybų atveju asmeninis kiekvieno sutuoktinio turtas nėra dalinamas. Taigi iki santuokos įgytas turtas yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė, o kitas sutuoktinis jokių teisių į šį turtą neturi. Išimtis taikoma turtui, esančiam šeimos būstu (šeimos gyvenamąja vieta), kadangi tokiu atveju atsiranda šeimos turto teisinis rėžimas.

Asmeninės nuosavybės transformacija į bendrą turtą

Asmeninė nuosavybė gali tapti bendru turtu, kai vienas iš sutuoktinių ženkliai pakelia kito sutuoktinio asmeninės nuosavybės vertę. Jeigu turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, yra iš esmės pagerintas kito sutuoktinio dėka (ar abiejų bendrai), tai jis pripažįstamas abiejų bendru turtu. “Pagerinimas iš esmės” - pavyzdžiui, kapitalinis buto remontas, o ne tik sienų perdažymas.

Jeigu turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, yra šiek tiek pagerintas kito sutuoktinio dėka, tai jis netampa bendru, bet pagerinusiam sutuoktiniui priteisiama kompensacija. Tarkime, jei vyras perdažė žmonos butą, tai vyrui už tai gali būti priteista kompensacija, bet butas liks žmonai. Analogiškai daroma, ir jei vienas sutuoktinis įdėjo daugiau nuosavų pinigų perkant tą daiktą.

Jeigu turtas, kuris yra bendra nuosavybė, iš esmės pagerintas vieno sutuoktinio dėka, tai tam sutuoktiniui gali būti priteista didesnė to turto dalis. Tarkime, jei bendras vyro ir žmonos namas buvo rekonstruotas iš vien žmonos paveldėtų pinigų, tai žmonai gali būti priteista ne 50%, bet 75% tokio namo (tikslus procentas priklausys nuo indėlio).

Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: (1) asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita); (2) asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; (3) iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.

Svarbu pažymėti, jog sprendžiant dėl vieno sutuoktinio asmeninio turto pripažinimo bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 str. Taigi, pagerinto turto vertės nustatymo momentas yra viena iš labai reikšmingų aplinkybių nustatant atliktų pagerinimų mastą bei sprendžiant, ar atlikti pagerinimai atitinka esminio pagerinimo kriterijus, nes spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį.

Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne padėties rinkoje ir pan.

Turto padalijimo principai skyrybų atveju

Skyrybų metu dalinant sutuoktinių įgytą turtą po santuokos sudarymo, vadovaujamasi bendra taisykle (prezumpcija), kad visas turtas tarp sutuoktinių dalinamas pusiau po ½ dalį, tačiau įstatymas numato, jog nuo lygių dalių principo gali būti nukrypstama, pavyzdžiui, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

Konkrečiu atveju, skaitytoja skyrybų metu galėtų pretenduoti į gyvenamojo namo ½ dalį, jeigu nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

Apibendrinant, jeigu sutuoktiniai nėra susitarę dėl kitokio teisinio režimo, pagal įstatymą jų sutaupytos lėšos iš darbo užmokesčio ir / ar individualios veiklos pajamų būtų pripažįstamos bendromis ir todėl santuokos nutraukimo metu kaip ir kitas santuokoje įgytas turtas gali būti dalinamos.

Dalinant bendra nuosavybe sutuoktiniams priklausantį turtą remiamasi lygių dalių principu. Šis principas reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokiomis dalimis kiekvienas iš sutuoktinių prisidėjo prie bendro turto įsigijimo, bendra sutuoktiniams priklausanti nuosavybė dalinama į lygias dalis.

Stengiamasi turtą padalinti taip, kad kiekvienam sutuoktiniui tenkančios turto dalys būtų daugiau mažiau panašios. Turto padalijimo būdai gali būti labai įvairūs - galima tiesiog viską pasidalinti per pusę, tačiau tai ne visuomet yra patogu.

Kartais daug patogiau įvertinti turimo turto vertes ir pasidalinti turtą, neliekant jo bendrasavininkiais, kad ateityje galėtumėte laisvai spręsti dėl sau likusio turto realizavimo, pagerinimo ir panašiai.

Pavyzdžiui, butą paliekant vienam, o sodo sklypą ir automobilį kitam; arba butą paliekant vienam, o kitam išmokant pusės buto vertės dydžio kompensaciją. Santuoką nutraukdami bendru sutarimu dėl turto padalijimo ir kitų klausimų sprendžiate patys, tad galite susitarti taip, kaip jums patogu.

Atkreiptinas dėmesys, jog, esant tam tikroms įstatymuose numatytoms sąlygoms, teismas gali nukrypti nuo lygių dalių turto padalinimo principo.

Jeigu santuokos metu įsigijote obligacijų ar kitos rūšies vertybinių popierių, sukaupėte finansinę atsargą, pavyzdžiui, santaupas grynais - sutuoktiniams priklausančios turto dalys nustatomos šalių susitarimu arba teismo sprendimu. Dažnai nusprendžiama, jog tam tikros rūšies sukauptas turtas atitenka vienam sutuoktiniui, o kitos rūšies - kitam.

Dalinant ne grynuosius pinigus, vienam iš sutuoktinių taip pat gali būti sumokama kompensacija, proporcinga kitam sutuoktiniui palikto finansinio turto daliai.

Kalbant apie bendrą turtą svarbu nepamiršti, kad sutuoktiniai kartu įgyja ne tik turtą, bet ir įsipareigojimus, todėl net ir vieno iš sutuoktinių parašu patvirtinti finansiniai įsipareigojimai, tokie kaip vartojimo kreditai ar lizingai, tampa abiejų sutuoktinių atsakomybe. Taigi skyrybų metu dalinamas ne tik sutuoktinių sukauptas turtas, bet ir skolos.

Turto padalijimas natūra laikytinas prioritetiniu būdu. Kiti, ne natūra, turto padalijimo būdai, gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindu, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą.

Negalimumas yra objektyvus - techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pavyzdžiui, dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė - čia vertinami bendraturčių santykiai, jų galimybės objektą bendrai valdyti ir naudoti.

Įstatymuose yra įtvirtintos sąlygos, kada sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis. kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgdami į nepilnamečių vaikų interesus teismai laikosi nuostatos, kad nukrypimas nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, skiriant tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, didesnę turto dalį, pateisinamas jam tenkančia didesne našta. gavus turtą kaip žalos atlyginimą ar dovanų.

Vedybų sutartis: išankstinis susitarimas dėl turto

Sutuoktiniai, prieš sudarydami santuoką ar bet kada jau būdami susituokę gali sudaryti vedybų sutartį ir nustatyti savo turto teisinį režimą. Galima susitarti, kad visas įgyjamas turtas bus asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu bus įgytas, arba kad visas turtas bus bendra jungtinė nuosavybė, arba bendra dalinė nuosavybė (t.y. bus įgyjama tam tikromis dalimis, pvz., 1/3 ir 2/3 arba ½ ir ½ ).

Teisinį režimą sutartimi galima nustatyti visam turtui, jo daliai, tam tikrai turto rūšiai (pvz., nekilnojamajam turtui ar pinigams bankų sąskaitose) ar tik konkretiems daiktams. Vedybų sutartys tvirtinamos notariškai ir registruojamos viešame Vedybų sutarčių registre.

Esant sutuoktinių pasirašytai vedybinei sutarčiai, teismai, spręsdami santuokos nutraukimo bylą ir dalindami sutuoktiniams priklausantį turtą, skyrybų proceso metu vadovaujasi būtent šalių pasirašyta vedybine sutartimi. Taigi sutuoktiniai gali iš anksto būti taikiai susitarę, kaip jie ketina pasidalinti turtą skyrybų atveju, taip kartu sutrumpindami ir palengvindami skyrybų procesą.

Santuokos metu yra galimybė įsigyti nekilnojamąjį turtą vieno sutuoktinio vardu, tačiau siekiant išvengti galimų ginčų dėl turto padalijimo santuokos nutraukimo atveju, rekomenduojama sudaryti vedybinę sutartį, kurioje galima susitarti dėl tokio teisinio režimo visam ar konkrečiam turtui, arba aiškiai notarine tvarka išreikšti sutuoktinių valią dėl konkretaus turto įgijimo vieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise.

Skyrybų kainai reikšmės turi sutuoktinių turimo turto balansas ir sutuoktinių pozicijos dėl atitenkančio turto dalių. Kuo daugiau turto turi sutuoktiniai ir kuo sunkiau jie sutaria dėl dalybų, tuo ilgiau užtrunka skyrybų procesas, todėl skyrybų kaina padidėja.

Sutuoktinių turimo turto kiekis ypač didelę reikšmę skyrybų kainai turi ginčo atveju, kadangi teismui papildomai turi būti sumokamas žyminis mokestis, kuris yra skaičiuojamas nuo reikalaujamo priteisti turto vertės.

Visgi dviejų žmonių sąjunga neišvengiamai sukelia teisines pasekmes ir sutuoktinių turtiniuose santykiuose.

Jei sutuoktiniai vedybų sutarties nesudaro, jiems taikomas įstatymų numatytas turto teisinis režimas. Pagal jį visas santuokos metu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktiniai yra turto bendrasavininkiai, tačiau konkrečios jiems priklausančios turto dalys nėra nustatytos. Preziumuojama, kad šios dalys lygios, tačiau sutuoktiniai, sudarydami turto pasidalijimo sutartį, šias dalis gali pakeisti.

Sudaryti turto pasidalijimo sutartį sutuoktiniai gali ne tik ištuokos atveju, tačiau ir būdami santuokoje, jei yra poreikis. Ši sutartis turi būti patvirtinta notaro ir registruojama viešame registre.

Vertėtų žinoti, kad ne tik santuokos metu įgytas turtas, tačiau ir periodiškai gaunamos lėšos (pvz., darbo užmokestis, pensija, pašalpa) laikomos bendra sutuoktinių nuosavybe ir ištuokos atveju arba vieno iš sutuoktinių mirties atveju pusė šių turimų lėšų priklausytų kitam sutuoktiniui.

Kita vertus, santuokos sudarymas nereiškia, kad sutuoktiniai nebegali turėti asmeninės nuosavybės. Sutuoktinių asmenine nuosavybe pripažįstamas turtas, kuris buvo įgytas iki santuokos sudarymo, taip pat santuokos metu sutuoktiniui padovanotas ar jo paveldėtas turtas, sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (pvz., drabužiai, profesinės veiklos įrankiai).

Turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, abu sutuoktiniai gali disponuoti bendru sutarimu. Jei sutuoktiniai nori disponuoti nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais, kurie yra bendroji nuosavybė, sandorius jie gali sudaryti tik abu kartu, arba vienas sutuoktinis, turėdamas notariškai patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitam sutuoktiniui šiame sandoryje.

Turtu, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktiniai gali disponuoti savo nuožiūra. Tiesa, jei asmenine nuosavybe esantis turtas yra šeimos gyvenamoji patalpa, ja disponuoti galima tik turint rašytinį kito sutuoktinio sutikimą.

Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (pvz., atliktas kapitalinis remontas, rekonstrukcija ar pan.). Šiuo atveju sutuoktinis, kurio lėšomis ar darbu buvo pagerintas kitam sutuoktiniui priklausantis turtas, turėtų kreiptis į teismą.

Atsakomybė pagal prievoles priklauso nuo to, ar prievolė yra bendra abiejų sutuoktinių (t.y. ją prisiėmė abu arba ji prisiimta nors ir vieno iš sutuoktinių, tačiau bendriems poreikiams ir šeimos interesams), ar asmeninė vieno sutuoktinio. Prievolės, kurias prisiėmė abu sutuoktiniai bendrai (pvz., abu paėmė paskolą iš banko), arba prievolės, kurią prisiėmė vienas sutuoktinis, tačiau šeimos interesais, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Jei bendro turto nepakanka, išieškoma iš asmeninio sutuoktinių turto.

Kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, abu sutuoktiniai atsako bendrai. Tačiau jei vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo paėmė paskolą ar pirko prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti, kitas sutuoktinis pagal šią prievolę neatsako.

Jeigu prievolė atsirado iki santuokos įregistravimo arba kartu su turtu sutuoktinis paveldėjo skolas, šios negali būti tenkinamos iš bendro turto dalies, priklausančios kitam sutuoktiniui, t.y.

Svarbu žinoti ir tai, kad jeigu vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas santuokos metu pagerintas abiejų sutuoktinių lėšomis (ar darbu), tokiu atveju sutuoktinis, kuris pagerino ir (ar) investavo asmenines lėšas į kito sutuoktinio turtą, turėtų teisę į piniginę kompensaciją už pagerinimus ar net prašyti pripažinti turtą bendru abiejų sutuoktinių.

tags: #santuokos #metu #pagal #pajamas #sukaupti #lesu