Lietuvių Gyvenamasis Trobesys: Tradicijos, Raida ir Ypatumai

Lietuvos kraštovaizdis ir kultūra yra neatsiejami nuo tradicinės architektūros, kuri atspindi tautos istoriją, gyvenimo būdą ir ryšį su gamta. Šiame straipsnyje panagrinėsime senųjų lietuvių gyvenamųjų būstų raidą, jų ypatumus ir reikšmę tautinei tapatybei.

Lietuviška sodyba Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Šaltinis: Wikipedia

Tautinės Architektūros Klausimas

Istoriniai architektūros stiliai, tokie kaip klasicizmas, gotika ar renesansas, susiformavo remiantis senesnėmis statybos tradicijomis, atspindėdami atitinkamo laikotarpio kultūrines sąlygas ir pasaulėžiūros pokyčius. Liaudies architektūra plėtojasi lėtai, veikiama gamtos sąlygų (klimato, turimų medžiagų) ir tautos charakterio (mentaliteto, ūkininkavimo būdo).

Namotyra, etnografijos šaka, tiria įvairių tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo, bet ir bendrų savybių. Lietuvių, latvių, šiaurinių slavų ir skandinavų senieji gyvenamieji namai, klėtys ir sodybų planai turi daug bendro, bet skiriasi nuo vakarinių germanų ir Pietų Europos.

Lietuvoje turime seną kaimo liaudies architektūrą, bet neturime lietuviško stiliaus miestų, dvarų, pilių ar bažnyčių architektūroje. Visuomenėje kyla noras sukurti "lietuvišką stilių", ypač stebint chaotišką naujosios Lietuvos kaimo ir miestų statybą, palenktą asmeniniams interesams. Tačiau tautinis architektūros stilius turi natūraliai išplaukti iš gyvenimo, remiantis tautos tradicijomis, būdu ir krašto sąlygomis.

Senojoje liaudies architektūroje - ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse - galime ieškoti būsimosios lietuviškosios architektūros pradų. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkantis naujos tautinės architektūros šaltinis. Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.

Senosios Lietuvių Liaudies Architektūros Bruožai

Išlikę 19-tojo amžiaus ir išimtiniais atvejais 18-to amžiaus trobesiai ir sodybos parodo daug senesnę statyseną, galbūt siekiančią ne tik šimtmečius, bet ir tūkstantį praeitin. Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų ar technikos pažangos.

Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešabloniškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiniam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės.

Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę ir pirtį.

Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.

Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių ar priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis. Stogo galai virš čiukurų papuošti arkleliais, gaidžiais, ragais ir kitais senojo lietuvių tikėjimo simboliais, vėliau išvirtusiais architektūriniu ornamentu. Tik prieklėtis, namų gonkos ir durys prabyla turtingu ornamentu ir išryškintomis architektūrinėmis formomis.

Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namotyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Lietuvių gyvenamasis namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus. Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyvenamųjų namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu.

Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios graikų architektūros fasadiniam ansambliui.

Seniausias Lietuvoje Gyvenamasis Trobesys

Archeologiniai radiniai atskleidžia vis naujų detalių apie Lietuvos istoriją ir gyvenimą praeityje. Vienas iš reikšmingiausių pastarojo meto atradimų - seniausias Lietuvoje gyvenamasis trobesys, aptiktas Klaipėdoje. Šis radinys ne tik praturtina mūsų žinias apie senovės Lietuvą, bet ir atveria naujas perspektyvas istorijos tyrimams.

Archeologai statinį aptiko Klaipėdos piliavietėje, šiaurinės kurtinos vietoje, kur rengiamasi statyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus patalpas. Prieš statybas teritoriją tiria Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojai. Archeologiniai tyrimai vyksta nuo balandžio. Ir pačius archeologus nustebino jų radiniai.

Klaipėdos pilies planas, kuriame pažymėta radinio vieta. Šaltinis: Vakarų ekspresas

Neabejojama, kad pavyko aptikti seniausius Klaipėdos statinius - medinį pastatą ir šulinį. „Pastatą dengusiame kultūriniame sluoksnyje radome daug keramikos, kurios pagaminimo datą galimą tiksliai nustatyti. Ji naudota 1250-1275 metais, todėl manome kad ir pastatas yra maždaug tų metų. Tai pats seniausias iki šiol rastas Klaipėdos statinys. Jis unikalus ir tuo, jog labai gerai išsilaikęs, nežinau nė vieno kito tokio atvejo, kad tiek daug pastato rentinių būtų išlikę Įprastai lieka tik apatinis rentinys, o čia galima suskaičiuoti 10“, - kalbėjo Klaipėdos universiteto archeologas Rokas Kraniauskas.

Pastato plotas - 16 kvadratinių metrų. Anot archeologo, tai yra standartinis viduramžių pastatas. „Jis buvo papilyje ir tikrai yra fragmentas mažos gyvenvietės, iš kurios atsirado visa Klaipėda“, - neabejojo R. Kraniauskas.

Jis kol kas negalėjo aiškiai pasakyti, kokia buvo rasto pastato paskirtis, tačiau beveik neabejojama, kad jame gyveno žmonės, nes rastas ir peilis, ir galąstuvas, ir buityje naudotų rakandų keramikos, ir odinių batų padų.

Archeologiniams tyrimams vadovaujantis Gintautas Zabiela pabrėžė, jog tokio senumo pastatas pirmą kartą rastas ne tik Klaipėdoje, bet visoje Lietuvos teritorijoje. Specialistai kol kas ieško būdų, kaip pastatą iškelti, kad jį būtų galima eksponuoti muziejuje.

Mezolito Namai

Pirmieji žmonės dabartinės Lietuvos teritorijoje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Jų būstas - mobilios kūgio pavidalo palapinės, surenčiamos iš medinių karčių ir kailių. Nomadiškas žmonių gyvenimo būdas ėmė iš esmės keistis apie 8 tūkstančius metų prieš Kristų, kai staiga prasidėjęs klimato atšilimas pakeitė ir Lietuvos teritorijos kraštovaizdį.

Apie mezolito namus žinome iš archeologinių tyrimų. Jų būta dviejų tipų: vieni, manoma, naudoti šiltuoju metų laiku, kiti - žiemą. Pirmieji - vadinami antžeminiais - tai statmenai į žemę įbesti rąstai, formuojantys netaisyklingus uždarus ar iš dalies uždarus tūrius, dengtus vienšlaičiais ar dvišlaičiais stogais. Antrojo tipo pastatai dar vadinami pusiau žeminiais ir manoma, kad jie skirti žiemos laikui. Šių pastatų planas - netaisyklingo apskritimo ar ovalo formos.

Varėnės senovės gyvenvietėje archeologas Tomas Ostrauskas aptiko trijų žiemoti skirtų pastatų liekanas. Du geriau išlikę pastatai buvo netaisyklingos - riedulio, vandens telkinio ar kito gamtiško objekto - formos, šiek tiek pailgi šiaurės-pietų kryptimi. Abu jie nedidelės virtuvės dydžio, 5-7 kvadratinių metrų ploto.

Varėnės namus sudarė dvi lygiavertės dalys - įgilinta į gruntą ir buvusi virš žemės. Vakarinio pastato grindys arba asla įgilinta apie 1 metrą nuo žemės paviršiaus, kiek didesnio rytinio pastato - iki 1,75 metro. Antžeminė dalis turėjusi būti stulpinės arba karkasinės konstrukcijos: duobės sienos perimetru į žemę susmeigti mediniai stulpai turėjo būti užbaigti virš žemės kylančiu kūgio formos arba dvišlaičiu stogu, kuris sutvirtintas vytelėmis ir dengtas lapais, samanomis, žeme.

Pusiau žeminio pastato epicentras yra atviro tipo židinys. Tai, galėtume sakyti, laužavietė, kartais, ypač vėlesniu neolito laikotarpiu, ji buvo išdedama akmenimis, apsaugančiais ir sulaikančiais šilumą. Didesniajame Varėnės gyvenvietės name rasti du židiniai - tai nurodo, kad greičiausiai jame gyventa dviejų šeimų. Aplink židinius virė visas žiemos meto gyvenimas - buvo kurstoma ugnis, kepama mėsa ir miško gėrybės, ugnies šviesoje gaminami titnaginiai ietigaliai, rėžtukai, gremžtukai, vyko socialinis šeimos gyvenimas, susėdus pusračiu ar ratu apie židinį.

Varėnės gyvenamieji pastatai beveik pažodine prasme buvo pastatyti kaip apvalkalas ar kiautas, skirtas apgaubti aplink namų židinį vykstantį namų gyvenimą. 5-7 kvadratinių metrų žieminiuose namuose, atskirtas nuo bekraštės gamtos, yra mezolito žmogaus gyvenimas.

Kiti Būsto Tipai

Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano.

Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais, jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.

Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos. Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna.

Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis.

Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.

Nùmas - Seniausias Lietuvių Gyvenamasis Trobesys

Nùmas - tai seniausias lietuvių antžeminis gyvenamasis trobesys. Jam būdinga rentininė konstrukcija be lubų, šildomas atvira akmenimis grįsta ugniaviete. Numo sienos buvo statomos iš storų, gulsčių rąstų, sunertų į kertes arba sąsparas. Stogas dažniausiai būdavo šiaudinis, iš vidaus dengtas tošimis, malksnomis, kartais skiedrinis arba iš lentų, malksnų. Jis buvo keturšlaitis, su vienu arba dviem čiukurais dūmams išeiti ir plačiomis žemai nuleistomis pastogėmis, kur buvo laikomi ūkio padargai.

XVI amžiuje numą sudarė erdvi gyvenamoji patalpa, kurioje buvo gaminamas maistas, dirbama, miegama, ir numgalis, skirtas podėliui ir gyvuliams laikyti. Pagrindinės plačios (1,4-1,6 m pločio), dažniausiai suveriamosios durys buvo iš galo, priešais jas įrengta erdvi pastogė, pusiau atviras prieangis - vadinamasis lėpis (nuo XVII amžiaus pradžios minimas dvarų inventoriuose, vadinamas liptu, leptu, leiptu). Čia vasarą buvo dirbami kai kurie namų ruošos darbai, valgoma grįžus iš lauko darbų, žaisdavo vaikai.

XVII-XVIII amžiuje Šiaurės vakarų Žemaitijoje prie numo galo, lėpyje, buvo pristatyta nedidelė kamara (joje buvo miegama, kai kada laikomi geresni namų apyvokos daiktai, kraičkubiliai arba skrynios su audiniais ir drabužiais), išplėstas gyvenamosios patalpos dydžio numgalis galvijams, iš šonų pristatyti trisieniai pastoginiai tvarteliai kiaulėms, avims ir kitiems gyvuliams. Vakarų Aukštaitijoje ir nuo XIX amžiaus visoje Žemaitijoje numas virto tvartu (kai kur Vakarų Žemaitijoje jų išliko iki XX amžiaus antros pusės). Žemaitijoje vietoj numo paplito vienos patalpos numalis - vasaros virtuvė.

Numas minimas rašytiniuose (J. Długoszo, S. von Herbersteino) veikaluose, XVII a.

Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti numo raidą ir ypatumus:

Pirkia - Rytų Aukštaičių ir Dzūkų Gyvenamasis Namas

Pirkia, past. XIX a.

Pirkia - rytų aukštaičių ir dzūkų gyvenamasis namas, pagrindinis sodybos trobesys, rąstų sienomis, dvišlaičiu stogu (seniau stogas buvo keturšlaitis) su gonkelėmis prie pagrindinio įėjimo. Sudaro tokios pagrindinės patalpos: priemenė, pirkia, virtuvė, pirkaitė ir seklyčia (kamara).

Pirkios patalpa - svarbiausia gyvenamojo namo dalis. Joje gaminamas valgis, valgoma, atliekami įvairūs namų ūkio darbai. Pirkioje ir miegama. Asla dažniausiai plūkta moliu. Pirkioje būna keturi-penki langai.

Vienas svarbiausių pirkios įrengimų yra krosnis, skirta valgiui virti, duonai kepti, taip pat ir kambariui apšildyti. Iš pradžių pirkios būdavo statomos dūminės, 2 dalių (šeimyninė pirkia ir priemenė), bet nuo XIX a. vid. įsigalėjo stačiakampio plano, 3-6 patalpų dvigalės pirkios, kurių vidus 2 skersinėmis sienomis padalytas į 3 dalis: šeimyninę pirkią, priemenę su kamara ir seklyčią.

Aukštaičių pirkių statyboje aiškiai pabrėžiama simetrija. Langai pirkios fasaduose išdėstyti simetriškai. Pirkių svarbiausio fasado centrą ir pagrindinį įėjimą pabrėžia prieangiai. Langų rėmų, priekalčių ir langinių puošybiniai motyvai, jų spalvos daro pastatą raiškesnį.

Aukštaitiškose pirkiose stogų plokštumos nėra dominuojančios. Jos paprastai užima pusę pastato aukščio. Pirkių išorės kompozicija lengvesnė (už trobą) savo proporcijomis, sienų plokštumos atviresnės ir labiau dominuojančios. Stogo lentų skydai puošiami langeliais, vėtrungėmis, lėkiais. Sienas puošia langų antlangės ir palangės (būdinga plokščiojo kiaurapjūvio ornamentai), langinės, tapytos augaliniais raštais arba dažytos 2 spalvomis.

Tradicinė Žemaitiška Troba

Tradicinės žemaičių trobos masyvios, dažniausiai su dviem galais, kuriuose įrengtos patalpos. Vienas galas vadinamas prastąja troba, kurioje yra virtuvė ir geroji troba, o kitame gale paprastai būna 4 patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė. Trobos viduryje, tarp abiejų galų, yra atskira patalpa, kuri vadinama kaminu.

Manoma, troba susidarė iš senovės gyvenamojo namo su atviru židiniu - numo. XVI a. troba buvo vienos patalpos su moliniu kaminu. XIX a. sudėtingesnio plano, 3-4 skersinėmis sienomis į 2-5 dalis padalytoje troboje buvo nuo 5 iki 15 (dažniausiai 4-12) patalpų, 2/3 jų šildomų. Kaip ir nume, trobos viduryje buvo atviras židinys, vėliau jis virto erdvia virene arba kaminu: čia atviroje ugniavietėje arba ant plytų viryklės (mūralio) virtas valgis, rūkyta mėsa.

Žemaičių trobos turi mažiausiai puošmenų, lyginant su kitomis etnografinėmis sritimis. Trobų išorinės architektūrinės visumos kompozicija yra aiški ir paprasta. Sienų plokštumų vertikaliniai apkalai gerai derinasi su monumentaliomis keturšlaičių, čiukurinių, rečiau pusskliautinių stogų plokštumomis. Žemaičių trobų išorinį vaizdą daugiau charakterizuoja tradiciniai proporciniai stogų ir sienų santykiai, kuriuose stogų plokštumos projekcijoje dažniausiai užima 2/3 viso pastato aukščio. Paprastesni ir žemaitiški prieangiai.

tags: #sen #lietuvi7 #gyvenamasis #trobesys