Svajonė, virtusi tikrove: nuo apleisto pastato iki jaukių namų
Ingridos Lipnickienės šeima savo pačių statytą namą mieste neseniai iškeitė į sodybą Panevėžio rajone, miško pašonėje. Tiesa, tam teko imtis sudėtingo renovacijos projekto. Savo rankomis Ingridos vyras ir uošvis seną kaimo sodybą pavertė jaukiu šeimos namu, kuriame visi sutiko jau antrąsias Kalėdas. I. Lipnickienė neslepia, kad nors gyventi name jau galima, nebaigtų darbų dar daugybė, moteris tikisi, kad viską pavyks pabaigti dar šiemet, o labiausiai ji laukia virtuvės baldų. 180 kv. m pastatas tapo naujaisiais šeimos namais, o aplink driekiasi keli hektarai žemės kartu su mišku.Sudėtingas renovacijos procesas
Paklausta, ką name reikėjo keisti, I. Lipnickienė sako, kad teko ardyti ir griauti beveik viską. Šis namas buvo tarsi iš dviejų dalių. Viena namo pusė labai sena, ten buvo rąstinis namelis, o kita - kiek modernesnė, statyta vėliau. Pradėję darbus, savininkai nustebo pastebėję, kad senoji namo dalis buvo kur kas geresnės būklės. Darbų sąrašas, kurį teko padaryti, ilgas:* Išardytos senos pastato grindys;* Atkurtos medinės konstrukcijos;* Išardyta vidaus ir lauko apdaila;* Pakeistas stogas ir langai;* Vienoje namo pusėje įrengti langai per abu pastato aukštus;* Išardyta dalis antro aukšto pertvaros, taip sukuriant lofto įspūdį, o antrame aukšte paliktas tik vienas kambarys;* Namas papildomai apšiltintas;* Įrengtas kietojo kuro katilas ir grindinis šildymas.SENO NAMO RENOVACIJA
Dizaino sprendimai
Namo dizainas kurtas pagal tuo metu vyravusias tendencijas. Pavyzdžiui, išorės apdailai pasirinktos skalūno plytelės, kurios tuo metu buvo ypač populiarios privačiuose objektuose. Vidaus erdvėms parinkta mediena ir raudonos plytos, pasiteisino ir molio tinkas - universalus ir praktiškas sprendimas. Siekiant šiek tiek pažeminti erdvę, įrengtos juodos įtempiamosios lubos. Savo rankomis šeima išliejo masyvius betoninius laiptus, kuriems turėklus pagamino Ingridos vyras.
Pamokos iš patirties
Visgi, jau dabar matyti, kokie sprendimai galėjo būti įgyvendinti kitaip. „Labai norėjau vonios, kurioje būtų baltos plytelės ir vyrautų tik balta spalva. Dabar prašau vyro, kad jis kuo greičiau perklijuotų vonią, kad grindų spalva būtų universali - blizgių grindų sprendimas nepasiteisino, kadangi gyvenant kaime jos labiau purvinasi. Žinoma, yra ir tokių vietų, kur atrodo, kad gal kai kur erdvės išnaudotos neprotingai arba tampa nereikalingos, bet taip yra todėl, kad teko taikytis prie to, koks buvo senas namas. Statant naują, žinoma, erdves planuotume kitaip“, - sako I. Lipnickienė.Renovuoti ar statyti naują namą?
Kadangi šeima turi patirties ir statant namą, ir renovuojant, paprastesnis pirmasis variantas: „Jeigu kažkam reikėtų patarti, patarčiau statyti. Tik namo statybai ir įrengimui savo lėšomis reikia skirti laiko. Mūsų atveju laiko nebuvo, nes pardavėme savo namą ir reikėjo greitesnio sprendimo. Kartu tai mums buvo ir šiek tiek į naudą. Statant namą dabar reikia atitikti moderniausius reikalavimus, taigi reikia rinktis atitinkamas medžiagas ir sprendimus. Dabar galėjome viską daryti kiek paprasčiau.“ Visgi, šeima nė kiek nesigaili pradėjusi tokį sudėtingą projektą. I. Lipnickienė neslepia, kad gyvenimo kokybė persikėlus į naujus namus pasikeitė, o ji pati jaučiasi taip, lyg čia būtų gyvenusi visada.Dvaro sodybos atgimimas: istorijos ir kultūros išsaugojimas
Kristina Horoman su šeima taip pat neseniai ėmėsi renovacijos projekto. Iki tol nė neplanavusi turėti savo būsto, šeima nustebino aplinkinius mintimi atnaujinti griūvančius 1850 m. statybos sodybos pastatus. „Daug kas kritikavo, bandė perkalbėti argumentuodami, kad renovuoti neapsimoka, brangu, užtrunka. Anksčiau vertinome laisvę būti nepriklausomi, neįsipareigoję jokiam nekilnojamajam turtui ir vietovei, tačiau šis projektas mus paskatino įsipareigoti neįprastai, bet išties kilniai atkuriant tai, kas buvo apleista ir nereikalinga“, - sako K. Horoman.Išskirtinė sodybos istorija
Leidžiantis į tokį eksperimentą, reikėjo iš arčiau susipažinti su pačios dvaro sodybos istorija. Kaip pasakoja K. Horoman, šaltiniai teigia, kad nuo 1805 m. žemės priklausė turtingai Šumskų giminei, čia veikė plytinė, vėliau Šumskai savo namuose įrengė pradinę mokyklą savo ir kaimo vaikams - visą antrą aukštą skyrė mokslui. Trėmimo į Sibirą laikotarpiu šeima buvo priversta bėgti ir išvyko į Lenkiją. Po didžiųjų perversmų dvaro sodyba atiteko valstybei ir pakeitė statusą - tapo mokykla. Ji funkcionavo iki 1990-ųjų, o po 30 metų istorinis pastatas buvo parduotas aukcione ne kaip kultūros paveldas. Iš žmogaus, laimėjusio aukcioną, K. Horoman ir įsigijo pastatą jau prieš beveik trejus metus. Šeima netgi surado tikrųjų pastato šeimininkų anūkus, iš kurių sužinojo dar daugiau apie dvaro sodybos istoriją.
Pirmas žingsnis - pastatų įvertinimas
Prieš leisdamasi į šią avantiūrą, šeima samdė statybų ir konstrukcijų inžinierius objekto būklei įvertinti, kad šie patvirtintų, jog statinius galima atnaujinti. „Pradžioje darbų ėmėmės savo rankomis: išvalėme iš kiemo menkaverčius krūmus, nuo visų plytų nuvalėme toksiškus dažus, sutvarkėme vandalizmo padarinius. Jų buvo nemažai, nes pastatai apleisti apie 30 metų, todėl čia langai buvo išdaužyti, krosnys suniokotos, viskas išvogta ir kitaip sumenkinta“, - prisimena K. Horoman.Iššūkiai renovacijos kelyje
Pradėjus darbus, pirmiausia nuspręsta į sodybą atvesti elektrą. Taip pat reikėjo imtis svirno, kuris galėjo sugriūti, jeigu nebūtų buvęs atnaujintas. Todėl buvo sutvarkyti, uždengtas stogas, atnaujintos dienos. K. Horomon pasakoja, kad didžiulių iššūkių kildavo ieškant autentikai prijaučiančių specialistų, kurie, baigę darbus, nepaliktų broko ar klaidų. Taip pat šeima susidūrė su nestandartiniais statiniais ir biurokratiniais labirintais.Autentiškumo išsaugojimas
Tik atkakliu darbu pavyko pasiekti, kad senasis dvaro sodybos svirnas šiandien yra gyvenamas ir atstoja jaukius laikinus namus, kol bus atlikta pagrindinio namo renovacija. Atkuriant istorinį pastatą, tenka daug atsakomybės atliepti jo istoriją ir nesugadinti naujais, per daug moderniais sprendimais. Rastas nereikalingas ąžuolo varstotas buvo renovuotas ir svirne tarnauja kaip virtuvė. Svirno senasis stogas buvo dengtas skardos lakštais su senais spaudiniais - išsaugoti lakštai panaudoti interjere. Viduje esančios plytų sienos atvertos ir nulakuotos. Svirno viduje yra du dideli rūsiai su skliautinėmis lubomis, viename jų ketinama įrengti papildomą patalpą su galimybe patekti iš vidaus ir iš išorės.
Patirtimi dalijasi su kitais
Tik įsigijusi istorinę sodybą, šeima susikūrė paskyrą instagrame, kur dalijasi savo renovacijos nuotykiais. Šiandien šį šeimos kelią seka keli tūkstančiai internautų.Sodyba kaip antri namai: nuo savaitgalinių išvykų iki kūrybinės erdvės
Vilmos ir Aleno istorija prasidėjo nuo savaitgalinių išvykų į gamtą. Tačiau paskutinė išvyka buvo lemtinga: kol radom vietą, kur apsistoti, atsidūrėme net kitame gale Lietuvos. Tada ir nusprendėm - viskas, kiek galima tiek blaškytis: tas visas susiruošimas nuo prekybos centrų, daiktų susirinkimo ir oro geros valios varė iš proto. Todėl sėdom prie skelbimų ir pamatėm šios sodybos skelbimą. Papirko tas įdomus statinys, nevienodas reljefas, kūdra kieme, seni medžiai ir tai, kad iki Vilniaus - tik 40 km.Artumas gamtai
Vos nuvykus į skelbimuose nusižiūrėtą sodybą, jie iškart suprato, kad ŠITA! Pradžioj jautėmės kaip svečiai, kol su visais susipažinom: bebrais kūdroje, stirnomis, kurios laksto kieme ir po laukus, lape, kurią kaskart 8:00 ryte stebim su kava, baltaisiais garniais, kukučiais ir varnėnais, perinčiais senuose mūsų sodybos medžiuose.Renovacijos iššūkiai
Neturėjome nei žalio supratimo apie remontus. Ypač aš, - juokėsi Vilma. - Man atrodė, kad per kokius du mėnesius susitvarkysim - kas čia yra truputį prikalt, pagręžt, žolę nusipjaut... Vyras irgi neturėjo patirties su remonto darbais, bet paprotino, kad čia nebus viskas taip paprasta ir juolab greitai.Atsidavimas projektui
Vilma prisimena, kad teko imtis ryžtingo sprendimo, tiesa, pasak jos, dėl to pora dar nė akimirkos nesigailėjo: Alenas paliko darbą beveik metams ir ėmėsi sodybos atnaujinimo projekto. Pirmi kartai „Viską darė pirmą kartą, pirko aparatus, statybines medžiagas ir interneto platumose ieškojo, kaip jie veikia, - pasakojo sodybos šeimininkė. - Aš prikibdavau kaip pagalbinė darbininkė ir žavėjausi, kaip jam pavyksta. Naujos patirtys mus labai įkvėpdavo. Pačių kaltos lubos, kištos iki pykinimo apšiltinimo vatos, gipso plokštės, tempiamos į antrą aukštą padedant draugams ir dar šimtai dalykų lyg šiol sukelia šiltus prisiminimus“.Ateities planai
Pasakodama, kaip leidžia laiką sodyboje, ji neslepia - čia darbai niekada nesibaigia, tačiau kol kas jiems tai vis dar labai patinka. Ten jau nugulę kosmetikos priemonės, rūbai ir kruopos, kad tiesiai po darbų galėtume sėst į mašiną ir lėkt“, - sako Vilma ir pabrėžia, kad kartu su vyri pastaruoju metu vis pasvarsto, ar norėtų čia įsikurti „pilnesne koja“: „Norėtume pasistatyti naują nediduką namuką su indaplove, skalbimo mašina ir kitais patogumais. Pasitikrinom apylinkes, saugumą, savo savijautą čia ir, pasirodo, norim tos gamtos kasdien vis labiau. Net dingo noras keliauti į kitas šalis - mes visus jausmus gaunam čia.Kūrybinės veiklos
Vilma pasakoja, kad sodyboje prasidėjęs naujas gyvenimas juodu su vyru pastūmėjo ir į naujas kūrybines veikas: „Vyrui labai tinka medis, jis net pasistatė sandėliuką ir dabar vis pagamina vieną kitą baldą. O man gimė idėja gaminti paveikslus iš džiovintų augalų. Vaikščiodama po pievas, pastebėjau tiek grožio ir sumąsčiau sustabdyt akimirkas. Tai vasarą renku, rudeniop nuguldau į paveikslus“.
Sodyba su istorija: nuo senelių laikų iki kaimo turizmo
Sodybos istorija siekia Ramunės senelių laikus. Namą, kuris buvo dalinamas tarp paveldėtojų, šeima ilgus metus prižiūrėjo. Tačiau atėjo laikas, kai kitos namo dalies savininkai nusprendė parduoti savo paveldėtą dalį. Tuo metu Ramunė suprato, kad tai yra galimybė sujungti namą į vienas rankas, tad ryžtingai nusprendė jį įsigyti.Atnaujinimo darbai
Po pirkimo prasidėjo ilgas ir sudėtingas procesas - namo restauravimas. Ramunė prisimena, kad namas buvo tiek apleistas, jog liko tik rąstai. Vidų reikėjo iš naujo sutvarkyti. Pirmuosius dvejus metus vyko didžiausi darbai, tačiau vietoje to, kad samdytų daugybę meistrų, Ramunė nusprendė viską daryti pati. Ramunė mokėsi dirbti su įvairiais įrankiais ir netgi siaurapjūkliu, kad galėtų kurti dekoratyvinius langų papuošimus ir stogo detales, kaip senovinėse sodybose.Palaipsninis darbas
Svarbiausia Ramunės ir jos vyro strategija buvo nuolatinis, bet palaipsnis darbas. Jie neturėjo paskolų ar didelių finansinių išteklių, tad kiekvieną mėnesį investuodavo tiek, kiek galėdavo iš savo atlyginimų.Susitikimų vieta
Dabar, po daugelio metų restauravimo ir atnaujinimo, Ramunės sodyba yra šiltas ir jaukus namas, kuris tapo ne tik šeimos susitikimo vieta, bet ir vieta, kurioje galima praleisti laiką su draugais bei giminėmis. Nors šiuo metu šeima gyvena kitoje sodyboje, ši vieta liko svarbi visiems šeimos nariams. Ramunė ateityje planuoja antrąjį aukštą paversti svečių namais, kur būtų galima švęsti šventes, pabūti su draugais ar tiesiog pasimėgauti ramybe. „Ši sodyba tapo tarsi kaimo turizmo sodyba - ji atokiau nuo miesto, puikiai tinka pobūviams ar poilsiui“, - džiaugiasi Ramunė.
Finansinė parama renovacijai
Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) informuoja, kad jau keletą metų teikiama valstybės parama individualių namų modernizavimui. Kompensacinės išmokos gali būti skiriamos gyventojams, nuosavybės teise valdantiems vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties namą. Iš Klimato kaitos programos šiai priemonei skirta 44 mln. eurų. Kvietimai individualiems namams atnaujinti bus skelbiami ir šiais metais, jiems liko 25,1 mln. eurų.Šios istorijos įrodo, kad senos sodybos gali būti prikeltos naujam gyvenimui, suteikiant joms ne tik jaukumą ir funkcionalumą, bet ir išsaugant istoriją bei tradicijas. Tereikia noro, atkaklumo ir kūrybiškumo!