Šventosios upė, vingiuojanti per Lietuvos kraštą, yra ne tik gamtos grožis, bet ir svarbi istorijos liudininkė. Nuo senų laikų ji buvo prekybos kelių dalis, o prie jos kūrėsi gyvenvietės, karčemos ir uostai. Šiandien panagrinėsime vienos tokios sodybos istoriją, glaudžiai susijusią su Šventosios upe.
Karčema prie Darbos Upelio
Mikelis Balčius knygoje „Iš Šventosios praeities“ rašo, kad po 1566 m. Palangos valsčiuje, šalia prekybinio kelio iš Prūsijos į Livoniją, prie Šventosios upės intako Darbos upelio buvo atmatuotas žemės sklypas ir pastatyta karčema.
Nuo Palangos per mišką atvinguriavęs kelias pro karčemą ir per brastas Darbos ir Šventosios upės vedė Grobinios ir Kuldygos link.
Tai buvo patogi vieta įkurdinti muitinei ir atsirasti miesteliui, bet norinčių gyventi šalia vieškelio, išskyrus kelis amatininkus, neatsirado.
1780 m. matininkas ten rado tris medinius pastatus.
Vietovė vietinių gyventojų buvo vadinama Riciškė arba Ricas krogs.
Akmeninė Karčema ir Moricų Ūkis
XIX a. pradžioje Riciškėje buvo pastatyta galinga akmeninė karčema su keliautojų vežimams skirta patalpa.
XIX a. antroje pusėje Palangos dvaro sudėtyje prie Riciškės karčemos buvusį žemės sklypą grafas Tiškevičius išnuomojo ir vėliau pardavė E. Moricui.
Karčema dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo, vėliau aplinkiniai ūkininkai jos akmenines sienas ardė ir vežė naujų namų pamatams.
Moricai ūkyje gyveno iki 1940 m., paskui repatrijavo į Vokietiją.
Kultūros Paveldas ir Archeologiniai Tyrimai
Dabar Riciškės karčemos kultūrinis sluoksnis kaip archeologinis paminklas įrašytas į valstybinį kultūros vertybių sąrašą Nr. 25503 - Šventosios sodybvietė, vadinama Būtingės karčema, Dvaro karčema.
Mioricų sodybos vietą žymi sodybvietėje likę medžiai, sužėlę krūmynai ir betoninis rūsys su 1939 m. data.
1999 m. M. Balčius atrado ir 1990-1996 m, tyrinėjo karčemos liekanas.
Tyrimų rezultatai paskelbti moksliniame straipsnyje „Šventosios žemupio kairiojo kranto gyvenvietės“ (Kultūros paminklai, Vilnius, 1998, kn. 5, p. 81-88).
Šventosios Upės Istorinė Reikšmė
Šventosios prekyvietė ir uostas minimi XII a. Pagal 1410 m. Torunės taikos sutarties ir patikslintas 1422 m. Melno taikos sutarties sąlygas Šventosios upė tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos konfederacijos valstybine siena. Palanga atiteko Lietuvai.
Pajūryje, prie sienos, dešiniajame Šventosios upės krante, kur buvo Livonijos valda, buvo įkurdintas Livonijos kranto vaitas.
Greta jo įsikūrė jam patarnaujantys kuršiai, atvykę čia gyventi iš tolimesnių vietobių, buvusių arčiausiai Rucavos.
besiformuojanti gyvenvietė buvo miestelio, vokiškai pavadinto Heilige Aa, pradžia.
Laikui einant čia buvo pstatyta karčema, bažnyčia.
Manoma, kad tai buvo pakelės karčema, stovėjusi toje vietoje, kur Šventoji kirto kelią, vedantį iš Klaipėdos į Livoniją.
Šventosios Uosto Istorija
XVI-XVIII a. Šventąją lankė anglų, olandų ir švedų laivai, kuriais atplukdydavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų.
1589 m. Varšuvos (Abiejų Tautų Respublikos) Šis Seimas priėmė nutarimą dėl Šventosios uosto - leido išvalyti ir paversti laivybine Šventosios upę.
Anglų, olandų ir švedų laivai į Šventosios uostą ypač dažnai atplaukdavo Vladislovo Vazos (1632-1648) ir Jono Kazimiero (1648-1668) valdymo laikotarpiais.
Jie čia atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų, o Šventojoje pasikraudavo javus, kailius, medų.
Išlikusiame 1661 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio III (1629-1696) valdymo laikotarpiu (XVII a.) Šventojoje ėmė kurtis Anglijos pirklių kolonija.
Anglų pirkliai į Šventąją atvyko 1665 metais. Jie, atstovaujami Ričardo Borinio (Borynhi), 1679 m. kreipėsi į Joną Sobieskį, kad šis leistų jiems kurtis Šventojoje.
Yra išlikęs 1679 m. komisorių Andrejaus beresnevičiaus ir Jano Markovskio , kurie inspektavo karalienės išlaikymui paskirtą Palangos valsčių, sudarytas Šventosios inventorius.
Jame pateikti miestelio nuostatai, gyventojų duomenys, jų prievolės, nurodyti nuostatuose reglamentuoti Šventosios ir Palangos seniūno santykiai.
Iš inventoriaus matyti, kad tais metais Šventojoje buvo 47 sodybos (visos apgyvendintos), karčema. Miestelio vaito pareigas ėjo Hansas Meynikas.
Pagal šio inventoriaus turinį galima daryti išvadą, kad Šventojoje tuo metu buvo apie 350 gyventojų. Jų daugumą sudarė lietuviai ir latviai. Didžioji gyventojų dalis išpažino krikščionių tikėjimą.
Šventojiškiai turėjo 35 valtis, iš kurių 21 buvo naudojama. Žemės miestelėnai turėjo nedaug (tik 6 iš jų - daugiau kaip po pusę valako).
Už dirbamą žemę reikėjo mokėti činčą, už valtį - 48 lietuviškus grašius. Miestelėnai Palangos seniūnijos administracijai (dvarui) geranoriškai ir iš pagarbos duodavo pagautos žuvies (einant laikui tai dvaras pradėjo traktuoti kaip prievolę).
1685 m. gegužės 6 d. karalius Jonas Sobieskis III (1629-1696) anglų pirkliams Richardui Borynhi, Tomui Richardsonui ir jų kompanionams suteikė naują privilegiją - leido išvalyti Šventosios upę, iškasti reikalingus kanalus, įrengti prie Šventosios upės naują uostą, savarankiškai prekiauti ir vystyti jūrų verslą, toliau kurti naują miestą.
Karalius anglams taip pat leido pastatyti Katalikų liuteronų ir kalvinų bažnyčias.
Miestui buvo priskirta Paliepgirių, Želvių, Purvių kaimų teritorija, kuri naujojo miesto žinion turėjo pereiti po tuo metu buvusių savininkų mirties. Valdovas taip pat leido Šventojoje vieną kartą per savaitę (penktadieniais) rengti turgus ir du kartus (per Tris Karalius - sausio 6 d. ir artimiausią trečiadienį po Šv. Jono Krikštytojo dienos - birželio 24 d.) rengti prekymečius.
Per Šventosios uostą Baltijos jūra gabenamos prekės iš Lietuvos buvo atleistos nuo muitų, miestas ir prie jo priskirti kaimai buvo atleisti nuo įvairių kariuomenės ir karaliaus dvarui teikiamų priedermių.
Už uosto įrengimą anglų bendrovei ir jos įpėdiniams buvo suteiktas monopolis prekiauti ir 40 metų nemokėti muitų už įvežamas prekes. Privilegijoje anglų pirkliams buvo nurodyta ir daugiau lengvatų. Visa tai sudarė galimybę jiems čia sparčiai plėtoti savo veiklą.
1690 m. Varšuvos luomų susirinkime, suderinus tai su karaliumi Jonu Sobieskiu III, buvo nutarta Šventosios uostą karaliaus ir karalienės garbei pavadinti Janmarienburgu (Jan-Marjenborg).
Šio miesto centras buvo dešiniajame Šventosios upės krante. Ten būta tvirtovės, laivų statyklos, kunigaikščių parko.
Parko šiaurės rytų pusėje stovėjo medinė Šventosios bažnyčia, o už jos buvo miesto vartai. - (Janmarienburgas). Čia veikė ir laivų statykla.
XVII a. Šventosios uostas sėkmingai veikė, čia buvo gerai išvystyta prekyba. Jos apyvarta per metus kartais siekdavo milijoną auksinių (florinų).
Dėl konkurencijos, Rygos pirkliai nusamdė švedus, kad šie užverstų uostą akmenimis ir 1701 m. Šiaurės karo metu Šventosios uostas buvo sugriautas.
1705 m. Varšuvos sutartimi, kurią pasirašė Švedijos karalius Karolis XII ir ATR valdovas - Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis (1677-1766), buvo uždrausta Lietuvai turėti Palangos (Šventosios) uostą, į jį įplaukti laivams.
Tuo buvo siekiama, kad Lietuva nedarytų konkurencijos Prūsijai, švedų valdytiems Kuršo ir Vidžemės uostams.
1788 m. Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) ėmėsi žygių, kad būtų atkurtas Šventosios uostas.
Pakartotinai ištyrus Šventosios uosto likučius, buvo parengti šio uosto atstatymo projektai, sąmatos, planai.
XVIII a. II p. būta ir daugiau planų, pasiūlymų atkurti Šventosios uostą, jie buvo pateikti ano meto valdovams ir vyriausybėms Varšavoje, Paryžiuje, Londone.
K. Oginskiui parengus Šventosios uosto atkūrimo projektą, paprašyta olandų pirklių suteikti paskolą uosto statybai. Jos negauta.
XVIII a. pab. Lietuvos-Lenkijos atstovas Bukota, tardamasis su Anglija, pažadėjo atstatyti Šventosios uostą, bet po 1772-1795 m.
„Lietuvos enciklopedijoje“ (Bostonas, 1968, t. 21) rašoma, kad į Palangos uostą 1796-1797 m. įvežta prekių už 31 472 rublius, išvežta už 39 555 rb.
Po 1831 m. prekybinis judėjimas per uostą tapo intensyvesnis, ypač po 1838 m., kai buvo atidarytas Tauragės plentas.
1854 m. išvežta prekių už 641 187 rublius, įvežta už 453 564. 1855 m. išvežta už 606 996 rublius, įvežta už 136 682.
Šventoji XX Amžiuje
1923-1925 m. buvo vykdomi Šventosios uosto atstatymo darbai, siekiant jį pritaikyti žvejybai.
1925 m. balandžio 28 d. Šventosios pajūryje, prie Švenčiosios žiočių, įvyko iškilmės, kurių metu padėtas kertinis Šventosios uosto kertinio akmuo.
1927 m. įrengtos Šventosios uosto medinės krantinės, nuo uosto tiesiai per laukus ir mišką nutiestas žvyrkelis iki Klaipėdos-Liepojos plento.
Šventosios Istorija Datose
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1566 | Šalia prekybinio kelio prie Šventosios intako Darbos upelio pastatyta karčema. |
| XIX a. pr. | Riciškėje pastatyta akmeninė karčema keliautojams. |
| 1685 | Karalius Jonas Sobieskis III suteikė privilegiją anglų pirkliams įrengti uostą Šventojoje. |
| 1701 | Šiaurės karo metu Šventosios uostas sugriautas. |
| 1788 | Mykolas Kleopas Oginskis ėmėsi žygių atkurti Šventosios uostą. |
| 1923-1925 | Vykdomi Šventosios uosto atstatymo darbai. |
Šventosios upė ir jos apylinkės - tai ne tik gamtos grožis, bet ir turtinga istorija, kurią saugo sodybvietės, archeologiniai paminklai ir legendos. Šiandien Šventoji yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo objektas, kuris pritraukia turistus ir istorijos mėgėjus iš viso pasaulio.
tags: #senoji #sodyba #prie #sventosios #upes