Lietuvių mitologija ir tautosaka yra turtingas šaltinis, atskleidžiantis mūsų protėvių pasaulėžiūrą, tikėjimą ir ryšį su gamta. Straipsnyje nagrinėjama senovės lietuvių būsto keitimo dievybė, jos simboliai, reikšmė ir sąsajos su kitais baltų mitologijos elementais.
Lietuviški kryžiai - vienas iš tautodailės pavyzdžių, atspindintis senąsias tradicijas.
Poškutis - Dangaus Kalvis
Poškutis - tai senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas, geriau žinomas kaip Perkūnas arba dangaus kalvis. Kalvis - tai kūrėjas, kuris turi galią susijungti dvi stichijas: ugnį ir vandenį (besilydantį metalą). Tik tuomet, kai jis pajunta metalo gyvastį, su meile, savo rankomis sukuria naują kūrinį, kuris keliauja į kažkieno namus.
Todėl ir savo darbuose M.Breikštas stengiasi išlaikyti kuo daugiau senosios autentikos. Anot A. Sakalausko, Martynas mažakalbis, bet daugiadarbis. Tiesa, geriausi darbai, prasidėję nuo brėžinio, gimsta vidinėje tyloje.
Saulutės Simbolika
Parodų salėje eksponuojamos M.Breikšto kaldintos saulutės nepaprastai plastiškos ir skirtingos, kita vertus - ir iškalbingos. Pasak M.Breikšto, saulučių, kurias kala, atskirų elementų jis randa išlikusiuose lietuvių tautodailės pavyzdžiuose, tačiau tai, kaip juos aplink saulės diską (skritulį, žiedą) išdėsto, sukomponuoja, yra jo kūryba.
Jo saulutėse pasikartojantys ornamentai - perkūno strėlės, gyvybės medis, tiesūs ar banguoti spinduliai; atrandami ir kryžiaus, svastikos (sūkurėlio), saulės, pusmėnulio, žalčio, tulpės ir kiti simboliai, daugiausia siejami su senąja, ikikrikščioniškąja baltų kultūra.
Baltų simboliai, naudojami ornamentuose ir tautodailėje.
Žemėpatis ir Jo Garbė
Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę. M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui.
Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“.
Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III. Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”.
Vanduo - Švarinanti Galia
Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia.
Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už prosenučius atminimą padaryti - už tuos, kas sodino tą medį. O kad nepadarysi atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas Basanavičius. 12t.
A3l 18 Senasis baltų tikėjimas ir jo raida
Dievai ir Globėjai
Senovės baltų tikėjimuose kiekvienas žmogaus gyvenimo aspektas buvo susijęs su tam tikra dievybe ar globėju. Štai keletas pavyzdžių:
- Intuicijos, sveikatos, kūrybiškumo globėjas: Šis angelas globoja dorovinguosius, atsakingus, pareigingus bei motyvuotus žmones.
- Diplomatų, mokslininkų, keliautojų bei jūrininkų globėjas: Į šį angelą reikia kreiptis kuomet žmogus yra praradęs dvasinę pusiausvyrą, kuomet po avarijos reikia susigrąžinti sveikatą, norint taikos šeimoje. Padeda pakliuvusiems į vergiją, globoja įžymybes.
- Gamtosaugininkų, farmacininkų, žolininkų, turizmo, tvarkos saugotojų, homeopatų globėjas: Jis valdo žemės vaisius, vandens gelmes, gydomuosius augalus, globoja keliautojus ir saugo nuo ginklo.
Archangelai
- ARCHANGELAS GABRIELIUS: Jis yra transformacijos, pažinimo energijos globėjas. Archangelas Gabrielius globoja budistų, islamo, indų religinius agregorus. Būtent Džabrailas [Gabrielius] atskleidė Mahomedui koraną.
- ARCHANGELAS MYKOLAS: Idealus pasaulio simbolis, krikščioniškojo agregoro saugotojas bei visų sielų gynėjas ir globėjas.
- ARCHANGELAS URIELIUS: Labai aukštų vibracijų Dieviškosios energijos nešėjas, jo įtakos zona yra aukščiau Absoliutaus Rojaus sampratos. Žemėje archangelo Urieliaus funkcija buvo patikėta Dievo sūnui kartu su archangelu Mykolu ir šv. Mergele Marija, jie kartu suformavo centrinį krikščionybės agregorinį kanalą .
- ARCHANGELAS METATRONAS: Dieviškosios energijos nešėjas kitiems angelams. Žemės šventieji žmonės būtent iš jo gauna Dieviškosios energijos, nes per šį archangelą gauta energija yra kokybiškesnė ir mažiau pažeista žemųjų žemiškųjų sluoksnių. Archangelų: Metatrono, Urieliaus, Rafaelio ir Gabrieliaus atspindi Šventosios Dvasios energetinės vibracijos bendrą ir tikrąją būseną.
- ARCHANGELAS SANDALFONAS: Jo legijonas įtakoja visą negyvąją gamtą. Archangelas Sandalfonas valdo galaktikų, žvaigždžių, planetų ir kitų makroobjektų raidą. Jis padeda žmogui mirties valandoje numirti oriai, be kančių, bei palydi ką tik mirusią sielą į astralines platybes. Taip pat jis globoja mirusiojo artimuosius jų skausmo valandą, globoja juos nuo ligų.
Alkakalniai - Šventvietės
Baltiškas tikėjimas Lietuvoje yra išsaugojęs senoviškų šventviečių, žinomų apeigomis iki XIV a. - Alkakalnių gerbimo (prūs. ‚garbis‘ - kalnas, ‚garian‘ - medis) tradiciją. Tarp žinomiausių turistiniuose leidiniuose minimas yra Dzūkijoje Liškiavos alkakalnis, o Aukštaitijos - alko kalnas Sirvetos nacionaliniame parke, tačiau šiuose dviejuose regionuose alkakalnių tėra tik keliolika, o Žemaitijoje, Kurše jų gausybė, nemažai ir Vidžemėje prie Rygos įlankos (latv.
Gi jau vietovardžių su visa hidronimija Lietuvos teritorijoje su šaknimi ‚alk‘ akims raibstant nuo gausos priskaičiavau per dvi šimtines. Panašus vaizdas ir iš Prūsijos: Alka, Alkainiai, Alkgiris, Alkynėliai, Alkininkai, Alkkalnis, Alknikiai bei kyšulys į jūrą - Alknikių ragas (vok. Rantauer Spitze, rus. Gvardejskij mys).
Žaliava pirminiam apmąstymui tebūnie lietuviškų žodžių lizdas ‚alksnis, alkūnė, alkanas, alkas‘, o tolimesnis pasižvalgymas po kitas geografines platumas tuoj pat atveda prie helėnų ‚αλϰη‘, lotynų ‚alces‘, germanų (švedų/norvegų/danų/anglų: ‚älg /elg/elk‘) - briedis.
Todėl labai jau tikėtina, kad alkavietėse baltai ne tik aukodavo alksnynų smarkuoliui, kuris brido per pelkes, upokšnius - briedžiui, bet ir vaišindavo praalkusius, bet ne įvaryto į duobes briedžio kepsniais (- išlikdavo alkani), o turbūt dar ir kartu sumedžioto bei iškepto šerno: skrandis, skilvis, blužnis, vėdaras, lašinys yra tik baltams būdingi žodžiai.
Tai būdavo neeilinė ir išskirtinė šventė (prūs. šventinis - ‚lankenan‘), lankytina takais ( - prūs. Kad prūsai lankams naudodavo lazdyną rodo jų ‚lunkun‘ - lazda. Kad medžioklė prasidėdavo nuo Alko pagarbinimo gal rodytų ir suom. ‚alku‘ - pradžia, nes baltų ir suomių paribyje šie galėdavo perimti kai kuriuos ritualus.
Pastebėjus, kad iš „alkūnės“ - briedžio sąnario traukdavo sausgysles lanko templei ir siuvimui (dar žr. prūs. kaklagyslė ‚stroio‘ atitinka rus.‘struna‘, dekoduoti verta vok. Baskų tarmių ‚alki, alkhi, aulki‘ reiškia krėslą, suolą, o kur Vykinto Vaitkevičiaus nurodytoje pvz.
Saulės krėslo kalvoje nusileisdavo saulė irgi galima numanyti - žiūrint iš tam tikro žyniui žinomo taško atrodydavo, kad ant alkakmenio, o tai galėjo būti ženklu uždegti šventą ugnį, meldžiant, kad saulė niekada nepaliktų šios aplinkos, kaip kad nutinka poliarinėje naktyje.
Iš čia bus kilęs ir griausmavaldis PERKŪNAS - įvardijantis žmogaus nutrenkimą žaibu: helėniška ugnis mažytės milžiniško dangaus atžvilgiu ‚pirkšnies‘ - žaibo (iš ‚gaibo‘?) pavidale pereina per kūną (vėlgi tai iš globalios etimologijos, o tai rodo išskirtinį jo archajiškumą, žodis) ir žmogus žūsta (slav. ‚gibniet‘ - dar žr.
Aistringas tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys išvardijo 67 nupasakojimus kaip žmonės įsivaizduoja Perkūną. Daugiau nei trečdalis susiejo Perkūną su ugnimi. Ne tik ankstesniam mezolito sėkmingam medžiojimui ar ugnies skėlimui, bet ir vėlesniam neolito pradžios puodų lipdymui ir išdegimui reikėjo nemenko gabumo, todėl tame be ‚Gabijos‘ neapseita, nors gabumų reikėjo ir iš titnago skeliant kibirkštį.
Mezolitinė išgyvenamumo taisyklė: arba būsi gabus arba žūsi (slav. ‚gibneš‘). Prūsų ‚panikė‘ - ugnelė ir lot. ‚panis‘ - duona bei prūs. ‚soanxti [spanksti]‘ - kibirkštis, turbūt, duonkepei krosniai užkurti, rodytų javininkystės atėjimo laikus.
Žodžiai su ‚alk‘ turi išskirtinę vietą helėnų mitologijoje, nes yra tarp pradinių: Alkionejas - Gajos ir Urano sūnus, jaučiaganis, Alkionė - Atlanto dukra, Alkajas - Heraklio senelis, (dar žr. Alkatojas, Alkestidė Alkinojas, Alkmajonas, Alkmenė).
Visa tai rodo, kad itin stipriai įsišaknijęs mūsuose Alkų garbinimas yra vos ne archajiškas bendraeuropinis Rygos - Atėnų kryptimi, o ir germanų - baltų vektorius nuo baskų krypties atrodo gan įtikinamai. Tačiau pastarasis liudija neparastai senus laikus - ne žalvario amžių, o bent jau mezolitą ir judėjimą pajūriais nuo Iberijos link Arkties ledjūrio.
Senovės baltų religijos schema.