Lietuva - tai kryžių, koplytėlių ir šventųjų skulptūrėlių kraštas. Šie liaudies meistrų darbo mediniai paminklai dažniausiai vadinami vienu žodžiu - kryžiai. Kryždirbystės tradicijos Lietuvoje labai senos. Jų pradžia sietina su krikščionybės įvedimu, taigi kryždirbystės istorijai apie 400 metų. Ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m., taip pat ji įtraukta į Lietuvos tradicinių amatų klasifikatorių.
Dešimtame XX a. dešimtmetyje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kryždirbystės procesas ypač suaktyvėjo, atsirado šimtai naujų kryžių. Kaip žinoma, kryžių drožimo darbais garsėja ir Prienų krašto medžio drožėjai. Kartu su kraštotyrininkais jie renka medžiagą apie senuosius kryžius, atsiminimus apie senuosius kryždirbius.
Laisvojoje enciklopedijoje ir kituose šaltiniuose galima surasti paaiškinimų apie lietuviškus kryžius. Tradiciniai lietuviški kryžiai - tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus.
ЮНЕСКО Литовское искусство изготовления крестов и его символика. Countryside.lt
Anot Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko prof. Vacio Miliaus, kryžiai pirmiausia yra žmonių tikėjimo pasireiškimas. Kryžių statymo tradiciją jis grupuoja taip: kryžių statymas, susijęs su atskiro asmens ar šeimos gyvenimu, su kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla bei atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, o ypač tautos pergyventais istorinių lūžių metais.
Kryžių reikšmė ir simbolika
Kraštotyrininkas Antanas Stravinskas, vienas leidinio „Kryždirbystė Lietuvoje“ sudarytojų ir autorių, rinkęs medžiagą apie kalvystę Lietuvoje ir nuosekliai tyrinėjęs kryždirbystės raidą, apibūdina simbolinę lotyniško tipo kryžiaus reikšmę. Anot jo, priklausomai nuo to, kaip mes žiūrėsime į šį svarbiausią katalikų bendruomenės tikėjimo ženklą, jis gali turėti daugialypę prasmę bei reikšmę. Viena iš jų - kryžius - tikėjimo simbolis, kita -vilties, mūsų atpirkimo, išganymo ir prisikėlimo ženklas. Žvelgiant meilės akimis - tai Dievo ir žmogaus Meilės simbolis. Taigi šis Lietuvoje nuo seno pamėgtas kryžius jungia savyje tris pačias svarbiausias krikščionybės kategorijas: tikėjimą, viltį ir meilę.
Kryžiaus ženklas yra plačiai sutinkamas ir kasdieniniame žmonių gyvenime bei įvairiuose kalendoriniuose, šeimos papročiuose, o tuo labiau - religinių švenčių ir apeigų metu. Kryžių būta labai įvairių, medinių ir metalinių, liturginių (apeiginių), glaudžiai sietinų su sakraline architektūra, liaudies papročiais bei tradicijomis, ir įvairiais istoriniais įvykiais. Ilgą laiką populiarūs buvo mediniai kryžiai, nes medį lietuviai garbino dar pagonybėje. Tik XIX a. išpopuliarėjo metaliniai kryžiai.
Lietuviški kryžiai
Kryžių įvairovė ir regioniniai ypatumai
Mediniai kryžiai yra paplitę visoje Lietuvoje, nors ir turi kai kurių regioninių ypatybių. Jie buvo statomi kapinėse ir šventoriuose, prie kelių ir kryžkelių, sodybose ir net laukuose. Netolimoje praeityje beveik prie kiekvieno ūkininko sodybos gražiausioje ir garbingiausioje vietoje - rūtų daržely, šalia pirkios, matydavai stovint puošniai pjaustytą lietuvišką kryžių.
- Žemaitijos kryžiai ir koplytėlės: Ne tik dominuojantys mediniai, bet ir geležiniai kryžiai pasižymėjo itin didele įvairove. Kai kur pietryčių Žemaitijoje paplitę dviejų kryžmų kryžiai, kartais su kryžmose įrengtomis koplytėlėmis.
- Aukštaitijos kryžiai: Aukštaitijos (ypač vakarinės jos dalies) ir medžio, ir geležies paminklai gausiai ornamentuoti. Jiems būdingi smulkiai pjaustyti ažūriniai ornamentai: ratukai, puslankiai, pusračiai, dantyti tarsi pjūklas, supinti su kvadratais, rombais ir kitokiomis geometrinėmis puošmenomis.
- Vilnijos krašto kryžiai: Vilnijos krašto, o tiksliau Lydos, Trakų apskričių mediniai, tik šiam kraštui būdingi kryžiai sudaro tarsi kokią etnografinę ribą tarp lietuvių ir baltarusių kryžių statymo papročių.
Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusios Rusijos imperija bei Sovietų sąjunga. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų. Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai, kiti - storo kamieno, kuriame susipynusios įvairios figūros, - daugiau panašūs į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai.
Senovės lietuvių kaimo architektūra ir kryžiai
Senovėje lietuvių kaimo architektūroje buvo naudojamos gamtinės medžiagos, kurios buvo lengvai prieinamos ir tinkamos statymui. Medis buvo dominuojanti statybinė medžiaga, nes Lietuvoje gausu miškų. Iš medžio statydavo ne tik gyvenamuosius namus, bet ir įvairias ūkinės paskirties patalpas, tokius kaip klėtys, tvartai ar pirtis.
Kryžių kalnas
Kryždirbystės draudimai ir atgimimas
Medinius kryžius išretino laikas, ypač Sovietų okupacijos metai, kada buvo sunaikinta daug senųjų paminklų, o naujus statyti uždrausta. Be pavienių kryžių naikinimo net du kartus buvo su žeme sulyginta unikali kryžių sankaupa - Kryžių kalnas. Vien tik per 1968 m. vajų buvo sunaikinti keli šimtai kryžių. XX a. 5-9 dešimtmetis nebuvo vienintelis istorinis periodas, išsiskyręs kryžių draudimu. Kryžių statymą XIX a. antroje pusėje (po 1863 m. sukilimo) draudė bei ribojo ir Rusijos imperija.
Džiugu, kad jokie draudimai nepajėgė sunaikinti nei pačių kryžių, nei papročio juos statyti įvairiomis progomis. Įvairių draudimų laikotarpiu kryžiai buvo statomi slapta. Tai liudija, kad kryždirbystė lietuvių liaudies kultūroje nėra atsitiktinis reiškinys.
Šiuolaikinė kryždirbystė Lietuvoje
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, buvo susirūpinta ir išnykusiais ar jau buvusiais labai prastos būklės kryžiais. Daug jų buvo atstatyta, remiantis gyvų liudininkų pasakojimais, ką dar buvo galima pataisyti, atnaujinta. Vienas iš tokių pavyzdžių - Gyvakarų kaime 1990 metais pastatytas kryžius, kurio meistras - Benius Laucius. Naujas kryžius pastatytas vietoj senojo Gyvakarų kaimo kryžiaus, statyto apie XX a. 4 dešimtmetį.
Kryžius Mutkūnų kaimo laukuose. Statytas 1941 m.
Kryžių simbolika ir jos reikšmė
Kryžiaus simbolika lydi mus nuo senų senovės. Lietuvos senosios kultūros tyrinėtojai yra nustatę, kad kryžiai - išskirtinis lietuvių kultūros reiškinys. Manoma, kad kryžiai yra kilę iš senovės lietuvių stabmeldystės papročio statyti stabus. Visgi ne taip svarbu, koks tikėjimas vertęs lietuvį juos statyti - stabmeldiškas ar krikščioniškas. Ši tradicija gyva ligi šiol. Gimusius krikštijant paženklina kryžiaus ženklu, palydint į Amžinybę vėlgi statomas kryžius. Lietuva dėl kryžių paplitimo ne veltui vadinama „ypatinga kryžių šalimi“.
Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika įtraukta į UNESCO žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą. Ypač įdomūs mediniai kryžiai - ne tik savo menine išraiška, originaliais puošybos elementais, jie kartu ir svarbūs istorijos liudininkai. Giliau panagrinėję jų formas ir simboliką, galime perskaityti lietuvio išgyvenimus, kančias, siekius ir idealus.