Šiaulėnų dvaras, minimas nuo 1492 m., yra svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo dalis. Šiandien jis yra Radviliškio rajone, 17 km į pietvakarius nuo Radviliškio, ir priklauso Šiaulėnų seniūnijai bei parapijai. Dvaro sodyba, išlikusi iki šių dienų, mena įvairius savininkus ir istorinius laikotarpius.
Pakruojo dvaras - vienas iš Lietuvos dvarų, menantis turtingą istoriją.
Dvaro Istorija ir Savininkai
Šiaulėnų dvaras priklausė Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms. Iš jų XV a. pab. ar XV a. pr. dvarą paveldėjo Butrimaičiai, o iš jų - Šemetos. Dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos. 1857 m. Jonas Šemeta fundavo dabartinės Šiaulėnų bažnyčios statybą. Išlikusi Šiaulėnų dvaro sodyba priklausė Kęsgailoms, Butrimavičiams, Šemetoms, Landsbergiams.
Dvaras minimas nuo 149 m., kai priklausė Žemaitijos seniūnams Kesgailoms. Iš jų XV a. pab. ar XV a. pr. dvarą paveldėjo Butrimaičiai, o iš jų - Šemetos.
Šemetų Valdymas
Išlikę dvaro rūmai priskiriami Pranciškaus sūnui Tadeušui Šemetai (1774-1835), kuris kartu su Anele Koščicaite-Šemetiene (1776-1829 m.) susilaukė šešių sūnų. 1820 m. Tadeušas buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Dvaro rūmai tapo kultūros centru. Vyriausias sūnus Pranciškus Šemeta buvo aktyvus 1831 m. sukilimo dalyvis ir vienas iš organizatorių. Gimęs 1802 m. gegužės 8 d. Diktariškio dvare (mirė 1882 m.).
Sukilimui pralaimėjus dvaras turėjo būti konfiskuotas (kaip priklausęs Pranciškui), tačiau liko Šemetoms. Mirus Tadeušui, o sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, dvarą valdė kitas sūnus Juozapas Šemeta (gimęs 1814 m.), paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka (1858-1864 m.). Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė ūkį, išplėtė parką. Šiaulėnų kapinėse 1850 m. pastatė garsiąją Šemetų koplyčią-mauzoliejų. Po 1863 m. sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o dvaras konfiskuotas.
Nors vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo. Po 1865 m. dvaro šeimininkai dažnai keitėsi, fiksuojama, kad apie 1881 m.
Architektūriniai Ypatumai ir Struktūra
Planas stačiakampis, centre - aikštė. Dvaro struktūroje išskiriami keli svarbūs elementai. Į pastatą vedė dideli mediniai laiptai, esantys tarp dviejų paklėčių. Priemenėje stovėjo dvi didelės krosnys. Dešinėje buvo platūs laiptai su turėklais, vedantys į didelę svetainę-valgomąjį. Čia stovėjo dažytų koklių krosnis su herbais, bufetas, virš kurio - balkonas muzikantams.
Romantizmo architektūros Šv. Onos bažnyčia (1869, architektas F. Rimgaila), joje - 4 altoriai (1868) ir barokinis altorėlis (18 a.) su skulptūromis, 19 a. pabaigos antkapinis paminklas, skulptūros - barokinė Šv. Barbora, Šv. Kristina (abi 18 a.), yra vertingų paveikslų, tarp jų - Šv. Didžioji Gertrūda (18 a.), bažnyčios fundatoriaus J. Šemiotos portretas (19 a. antra pusė). Kapinėse - kapų koplyčia (20 a. pradžia) su marmurine T. ir A. Šemetų epitafija (19 a. 4 dešimtmetis).
Kelmės dvaras - vienas iš geriausiai išlikusių dvarų Lietuvoje.
Šiaulėnų Dvaro Reikšmė ir Ateitis
Anot E. Stonkaus, nepakanka tik sutvarkyti paveldą, reikia jį grąžinti ir į mūsų sąmonę. “Pavyzdžiui, Šiaulėnų dvaras yra sutvarkytas ir paruoštas turistams, tačiau vietiniai gyventojai net nežino, kuo kvėpuoja tas dvaras. O jis kvėpuoja praeitimi. Kai tu ten būni, jausmas apima neapsakomas ir kažkas viduje sukirba“, - pasakoja E. Stonkus, dažnai išeinantis pasivaikščioti prie dvaro.
Šiaulėnai, kaip vietovė, taip pat turi reikšmingą istoriją. 1492 minimas Šiaulėnų dvaras, 16 a. pradžioje - valsčius, 1539 - miestelis, 1548 - miestas. 15 a. Pirmąją katalikų bažnyčią 1514-18 pastatydino Butrimavičiai (1551-1612 priklausė evangelikams reformatams; 1731 ir 1857 perstatyta). 1542 buvo 26 šeimos, 1619 - 83 sklypai, 310 gyventojų.
E. Stonkaus manymu, prie tokių dvarų reikėtų dirbti su jaunimu, organizuoti stovyklas, vertėtų užsienyje ieškoti panašių bendruomenių, keistis patirtimi. Toks centras galėtų netgi remti kryptingas savo narių - jaunų žmonių iš nepasiturinčių šeimų - studijas. Anot E. Stonkaus, kultūrinių iniciatyvų centro veikla būtų nukreipta paraleliai keliomis kryptimis - dvarų, sodybų, parkų saugojimo ir puoselėjimo, kova su gamtos teršėjais, tačiau svarbiausia, kad per tai būtų atsigręžiama apskritai į praeitį, nes be jos mes neturime ateities.
Šiaulėnų dvaro ateitis priklauso nuo bendruomenės ir valdžios pastangų išsaugoti ir puoselėti šį kultūros paveldo objektą. Iniciatyvos, tokios kaip kultūrinių centrų steigimas ir jaunimo įtraukimas, gali padėti atgaivinti dvarą ir grąžinti jam buvusį spindesį.
Šiaulnai, miestelis Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, 17 km į pietvakarius nuo Radviliškio; seniūnijos, parapijos centras. Pietiniu pakraščiu teka Šušvė. Plentai į Radviliškį, Tytuvėnus, Šaukotą. Šv. Onos bažnyčia. Žemės ūkio bendrovė Šiaulėnų statyba. Paštas, ambulatorija, M. Šikšnio gimnazija (iki 1944 pradinė, 1944-49 progimnazija, 1949-51 septynmetė, 1951- 2014 vidurinė mokykla), kultūros namai, biblioteka (įkurta 1937). Šiaulėnų krašto muziejus (įkurtas 1996). Paminklas B. Buračui (pastatytas 2011; autorius S. Žirgulis), paminklinis akmuo karo lakūno J. Masiulio žūties 75 metinėms paminėti (pastatytas 2012). Išlikusi Šiaulėnų dvaro sodyba (priklausė Kęsgailoms, Butrimavičiams, Šemetoms, Landsbergiams).
1995 patvirtintas Šiaulėnų herbas. Nuo 1805 veikė parapinė mokykla, nuo 1865 - valdinė pradžios mokykla. 1818 miestelis degė, 1874 sudegė. Per II pasaulinį karą nacių nužudyta dauguma Šiaulėnų žydų. 1944-53 apylinkėse veikė Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų Lietuvos partizanai. Sovietų okupacijos metais Šiaulėnai - apylinkės centras ir kolūkio centrinė gyvenvietė. Šiaulėnų valsčiuje gimė B. ir J. Buračai.
Šiaulėnų krašto muziejus (įkurtas 1996). Paminklas B. Buračui (pastatytas 2011; autorius S. Žirgulis), paminklinis akmuo karo lakūno J. Masiulio žūties 75 metinėms paminėti (pastatytas 2012).
Šiaulėnų dvaras yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo objektas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros ir dėmesio. Tik bendromis pastangomis galime išsaugoti šį istorinį palikimą ateities kartoms.