Kelionės vandeniu - tai ne tik būdas pasiekti naujas vietas, bet ir puiki galimybė patirti nuotykių, išbandyti savo jėgas ir susipažinti su gamtos grožiu. Šis pasakojimas - apie kelionę kanoja per Ilinojaus upę, kupiną iššūkių, netikėtumų ir atradimų.
Ilinojaus upės baseinas
Pirmieji iššūkiai ir netikėtumai
Kelionė prasidėjo nuo pirmosios užtvankos. Ar perkels mus čia? Juk esam ne barža ar jachta, bet tik paprasta kanoja. Nužygiuojam į turizmo centrą šalia šliuzų. Plačiais ūsais ir uniforma amerikietiško filmo personažą primenantis darbuotojas jau matė mus per kamerą. „Jus perkels, plaukit“.
Kiek nedrąsiai įplaukiam, darbuotojas mums numeta virvę, vartai užsidaro, ir vandens lygis šliuze mažėja. Dvigubas irklas ir spartus tempas pareikalauja nemažai jegų. Skauda raumenis, tad nutariam vieną dieną tiesiog leisti sau pasiilsėti - tų dienų vėliau bus ne viena. Apsistojame ne saloje, o privačioje apleistoje nuosavybėje. Kiek neramu. Privatus paplūdymys anksčiau matyt buvo skirtas vakarėliams, tai byloja kiek apšepęs medinis baras.
Azijietiški karpiai ir vėjas
Ilinojus amerikiečiams žinomas kaip azijietiškų karpių gausybės ragas. Vos praplaukus kai kuriose vietose jie pradeda šokinėti kaip pašėlę, kai kurie taip stipriai trenkiasi į valtį, kad atrodo nejuokais apsiversi. Vienas toks drąsuolis įšoka ir į mūsų valtį. Tuoj ją nuvalom, ir vakarienei turėsime keptos šviežios žuvies.
„Labai vėjuota diena, paplaukiame vos 14 mylių“, „šiandien ir vėl ilsimės dėl vėjo ir lietaus“, - tokių įrašų mūsų dienoraštyje ne vienas. Kartais kai bandai plaukti per tokį didelį priešnosinį vėją, regis nejudi nė iš vietos. Kam tada švaistyti jėgas? Juk už poros valandų tą patį atstumą padarysi per pusvalandį. Tokiais atvejais mūsų dienotvarkė kiek pertvarkoma.
Irklavimas kanoja
Dienotvarkės pokyčiai ir maisto ištekliai
Keliamės dar tamsoje, sulig aušra mes jau vandenyje. Tada vanduo it stiklas. O be to nesigailime, kad ryte anksti galime stebėti gamtos prabudimą. Ilsimės vidurdienį, kai vėjas didžiulis. O plaukiam iki tamsos, kol dar galime įžvelgti kokį krantą pastatyti palapinei ir įkurti laužą. Naktį plaukt nerizikuojame.
Maisto ištekliai tampa vis paprastesni, o mūsų dienos meniu, pabaigus visus skanėstus, supaprastėja iki kruopų ir keleto konservų per dieną. Visi šokoladai suvalgyti, todėl ir mūsų energija smarkiai sumažėja. Džeraldinė iš Kanados mums padovanojo porą armijos maisto davinių, kuriuos ji gavo, kai šėlo Katryna. Mat tada ji gyveno Alabamoje, kaimyninėje Luizianos valstijoje, kuri labiausiai buvo paveikta šio uragano.
Maisto davinys - labai kaloringas, daugiau nei tūkstantis kalorijų. Maistą galima ir pasišildyti specialiu maišeliu, į kurį pripylus vandens iš upės, jis užkaista, ir šildo pakeliuose esantį maistą - ryžius su vištiena ar vegetarišką burgerį. Daug saldumynų, šokolado. Šį davinį norėjome pasilikti iki Misisipės, kad atšvęstume įveiktą etapą. Bet kai esi alkanas, kai vėjas pučia ir neturi energijos, apsisprendžiam suvalgyti davinius dabar.
Netikėta pagalba ir artėjimas prie Misisipės
Priplaukus Grafton Harbour miestelį, Misisipę kone ranka pasiekti galima. Maisto ir vandens ištekliai sumažėję, tad jau reikia eit miestelin. Jis nedidukas, ir matyt vienas kitą labai gerai pažįsta. Kol vienas mūsų priešais miestelyje esančioje saloje saugo kelioms dienoms įkurtą stovyklavietę, kitas „eina į medžioklę“.
Netikėta pažintis su savivaldybės darbuotoja atveria aruodus. Išgirdus mūsų keliavimo istoriją, ji iš maisto banko įduoda mums uogienių, vaisių, ir konservų, o meras paspaudžia ranką. Savivaldybės darbuotoja užsidegus norėtų, kad mes papasakotume ir žurnalistui apie irklavimą. Jai nuostabu, kad žmonės vis dar keliauja ilgus atstumus tokia paprasta priemone.
How To Canoe // Canoeing Crash Course [Adventure Skills]
Pabaiga Ilinojuje ir žvilgsnis į Misisipę
Plaukiant Ilinojumi, jį prisijaukinome. Juolab kad pati paskutinė plaukimo diena buvo saulėta, krantai labai išgražėję, nieko nuostabaus, kad saugomi - mat nacionalinis parkas. Vanduo stiklinis, tad yrėmės greitai. Nors ir buvo tų sunkių akimirkų, daug kas tapo pažįstama, kasdieniška. Galbūt dėl to mes jau laukėm ir Misisipės, norėjosi naujo iššūkio.
Darėsi smalsu, kokie bus Misisipės krantai. Nors matydavome žemėlapyje, kiek pasiekiame, tačiau krantuose buvo galima kartas nuo karto pamatyti ženklus, žyminčius kiek liko iki didžiosios upės. Du šimtai mylių, šimtas trisdešimt, keturiasdešimt aštuonios. Artėjam prie tikslo. Kokie nuotykiai mūsų laukia Misisipėje, kitame pasakojime.
Atstumų lentelė
| Atstumas iki Misisipės | Mylios |
|---|---|
| Pradžia | 200 |
| Artėjimas | 130 |
| Prieš finišą | 48 |