Garsus britų ekonomistas Thomas Robertas Malthusas 1798 m. „Esė apie populiacijos principus“ tvirtino, kad spartus populiacijos augimas neišvengiamai viršys planetos galimybes užtikrinti žmonių poreikius. Anot T. R. Malthuso, populiacijai augant greičiau nei maisto išteklių atsargoms, greitai pradės trūkti resursų. Panašios apokaliptinės prognozės būdingos ir šiuolaikiniams autoriams, nagrinėjusiems resursų trūkumo poveikį nacionaliniam ir globaliam saugumui. Viena vertus, akivaizdu, kad radikalios apokaliptinės prognozės nepasitvirtino.
Technologinės inovacijos, efektyvesnis resursų panaudojimas, ekonominis progresas, aktyvus valstybių ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimas leidžia pristabdyti neigiamas tendencijas. Sėkmingas retėjančio ozono sluoksnio problemos suvaldymas 1989 m. Kita vertus, intensyvių urbanizacijos, industrializacijos, taršos ir klimato kaitos procesų kontekste įvairios ekosaugumo problemos išlieka itin aktualios skirtinguose pasaulio regionuose.
Pasaulio populiacijos augimas
Išteklių svarba saugumui ir konfliktams
Viena aktualiausių ir kartu sudėtingiausių problemų - išteklių sąsajos su įvairiomis saugumo problemomis ir konfliktais. Ryšiai tarp išteklių trūkumo, socialinių pasekmių ir konfliktų. Kaip gėlo vandens, dirbamos žemės ar žuvies išteklių stygius gali daryti įtaką vidiniams ir tarptautiniams konfliktams? Bene svarbiausią schemą, paaiškinančią tokių konfliktų mechanizmus, pateikia vadinamoji Toronto grupė, vadovaujama T. Anot grupės ekspertų, išteklių trūkumas dažnai generuoja tam tikrą socialinį ar ekonominį efektą (sumažėjusi žemės ūkio produkcija, migracija ir kt.), kuris gali turėti didelės įtakos įvairių konfliktų (skurdo konfliktai, valstybės perversmai, etniniai konfliktai) kilimui, intensyvumui ir dinamikai. Pavyzdžiui, 1994 m.
Tam tikri politiniai pokyčiai (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos subyrėjimas) lėmė tarptautinių upių baseinų „internacionalizaciją“, t.y. padaugėjo tarptautinių vandens telkinių. Pavyzdžiui, Vidurinės Azijos regione sovietmečiu iš vieno centro, Maskvos, kontroliuota Aralo jūros baseino gėlojo vandens resursų distribucijos sistema po SSRS subyrėjimo tapo penkių naujai susikūrusių valstybių ginčų objektu. Problemos esmę galima nusakyti taip: aukštupio valstybės, kurios neturi naftos ir gamtinių dujų resursų, energijos reikmėms tenkinti daugiausia naudoja hidroenergiją. Tačiau hidroenergetikos plėtojimas (vandens kaupimas hidroelektrinių rezervuaruose) smarkiai sutrikdo natūralią upės tėkmę, o tai neišvengiamai kelia žemupio šalių nepasitenkinimą.
Labai svarbus sezoniškumo aspektas: Kirgizijai ir Tadžikistanui daugiausia elektros energijos reikia žiemą, todėl jos metu vanduo yra paleidžiamas iš rezervuarų. O žemupio šalims (ypatingai - Uzbekistanu ir Turkmėnistanui), priešingai, dideli vandens kiekiai yra reikalingi irigacijos sezono metu, t.y. pavasarį ir vasarą, kai aukštupio šalys yra suinteresuotos kaupti vandenį talpyklose, o žiemą iš rezervuarų paleistas vanduo joms yra netgi žalingas, nes potvyniai nuniokoja irigacines sistemas. Kita vertus, apokaliptinės pasaulinio masto „vandens karų“ prognozės netapo realybe.
Aralo jūra
Neatsinaujinantys ištekliai ir konfliktai
Reikšmingas vaidmuo įvairiuose konfliktuose gali tekti ne tik atsinaujinantiems, bet ir neatsinaujinantiems ištekliams - naftai, auksui, įvairiems brangakmeniams ir pan. Šiai stovyklai priskirtini tyrinėtojai dažnai akcentuoja, kad „godumas“ (angl. greed) yra svarbesnė pilietinių karų priežastis nei „nepasitenkinimas” (angl. grievance), t.y. įvairūs gamtos ištekliai ir jų teikiama finansinė nauda geriau paaiškina vidinių konfliktų logiką ir dinamiką nei tokie veiksniai kaip etninės skirtys, politinės represijos ar socialinė nelygybė.
- tiesioginis poveikis - strateginiai ištekliai gali tapti į konfliktą įsitraukusių visuomenės grupių finansavimo šaltiniu. Po šaltojo karo pabaigos iš resursų gaunamos lėšos kai kurioms valstybėms pakeitė supervalstybių teiktą finansavimą. Skaičiuojama, kad 1999-2002 m.
- Resursus kontroliuojančiam elitui paprasčiausiai nelieka paskatų efektyviai rinkti mokesčius ir užsitikrinti visuomenės paramą gero valdymo, atskaitingumo ir efektyvių viešųjų paslaugų teikimo keliu. Jiems tereikia išlaikyti išteklių kontrolę, o tai iškraipo demokratinės sistemos funkcionavimąir dažnai paskatina autoritarizmą.
- separatistinis efektas - netolygiai tam tikros šalies teritorijoje pasiskirstę strateginiai gamtos ištekliai gali paskatinti separatistines tendencijas. Tokia situacija ne kartą buvo susiklosčiusi įvairiose Afrikos valstybėse - Nigerijoje, Sudane, Konge ir kt.
- išorės veikėjų įsitraukimas - agresyvus užsienio valstybių ir įvairių tarptautinių korporacijų - resursų gavyba ir eksploatavimu suinteresuotų bendrovių - kišimasis į resursų turtingos valstybės vidaus reikalus dažnai tiesiogiai prisideda prie konflikto eskalacijos.
Taigi paradoksalu, bet naujų išteklių atradimas dažnai netampa raktu į valstybės sėkmę ir klestėjimą. Didžiulis pelnas generuoja vadinamąjį „resursų prakeiksmo“ efektą, t.y. paralyžiuoja normalų ekonomikos augimą, visuomenės elitas gyvena iš „neuždirbtų pajamų“, kurios nėra investuojamos į augimą ir tvarią plėtrą. Priešingai, jos skatina stagnaciją, patronažo politiką, didina skurdą, nepalieka vietos stabdžių ir atsvarų sistemai, eliminuoja partijų konkurenciją, dirbtinai paaštrina etninių skirčių problemas, o viešieji pinigai masiškai naudojami politinės paramos ir balsų „pirkimui“.
Maždaug 30 procentų skurdžiausių žmonių gyvena šalyse, kurių ekonomika paremta iš gamtinių resursų gaunamomis pajamomis. Ekonominiu požiūriu, resursų perteklius dažnai pasireiškia kaip „olandų liga“ (angl. Dutch disease). Žaliavų kainoms kylant, didėja pajamos iš jų eksporto, tačiau, sparčiai augant infliacijai, pakertamas kitų šalies eksporto šakų, ypač gamybos pramonės, konkurencingumas. Dėl kylančių kainų vietinė produkcija tampa brangesnė ir sunkiai eksportuojama, susitraukusi pramonė praranda savo pranašumą ir lieka priklausoma nuo eksportuojamų žaliavų. Su šiomis problemomis yra susidūrusi Meksika, Nigerija, Filipinai, Azerbaidžanas.
Bendrųjų išteklių tragedija
1968 m. garsus JAV ekologas Garretas Hardinas straipsnyje „Bendrųjų išteklių tragedija“ pateikė bendruomeniškai valdomų ganyklų alegoriją. Anot Hardino, kiekvienas racionalus individas bus suinteresuotas didinti gyvulių skaičių siekdamas maksimaliai išnaudoti bendros ganyklos teikiamą naudą. To padarinys ilguoju laikotarpiu - negrįžtama dirvožemio degradacija, dėl kurios visi ūkininkai praras pragyvenimo šaltinį. Šis požiūris gerai iliustruoja kolektyvinio veiksmo „spąstus“, į kuriuos patekę racionalūs veikėjai nepajėgia savarankiškai išspręsti problemų.
Išteklių konfliktų dalyviai - tiek jų trūkumo, tiek pertekliaus atvejais - beveik visada susiduria su šia kolektyvinio veiksmo dilema. Vienoms bendruomenėms pavyksta sėkmingai valdyti bendruosius išteklius, o kitų veiksmai lemia ekologines katastrofas, socialinius konfliktus ir resursų sunaikinimą.
Atsinaujinanti energetika Šiaurės šalyse
Atsinaujinančios energetikos lyderė „European Energy“ Danijoje oficialiai atidarė Kvostedo (Kvosted) saulės ir energijos kaupimo sistemų (BESS) parką. Šiuo žingsniu objektas tapo didžiausiu Šiaurės Europoje jungtiniu saulės ir energijos kaupimo projektu. Kvostedo projekte integruota energijos kaupimo sistema pasižymi 50 MW galia. Toks pajėgumas yra pakankamas užtikrinti vidutinį paros elektros suvartojimą maždaug 18 tūkst. namų ūkių. Integruota baterijų sistema leidžia kaupti perteklinę saulės energiją piko metu ir ją atiduoti į tinklą tuomet, kai generacija sustoja - vakare ar naktį.
Pasak „European Energy“ viceprezidento Tadeušo Konkovskio, baterijų sistemų diegimas visoje Europoje yra strateginė bendrovės kryptis. Jau šiais metais hibridinis saulės ir baterijų projektas veiklą pradės Lietuvoje, Anykščiuose. „Kvosted projektas aiškiai parodo, kad baterijų sistemų diegimas jau įgauna realų pagreitį. Šis procesas 2026 metais bus ir toliau nuosekliai plėtojamas“, - teigia technologijų plėtros vadovas Mads Lykke Andersen. Saulės energetika Danijoje palankiomis sąlygomis jau gali patenkinti daugiau nei 60 proc. šalies elektros poreikio. Tačiau augant priklausomybei nuo gamtos sąlygų, kaupimo sprendimai tampa kritiškai svarbūs.
Šiuo metu „European Energy“ vystomų projektų portfelis viršija 12 GW. Sukauptas energijos kiekis gali patenkinti vidutinį 18 tūkst. Iki 2024 m.
Atsinaujinančios energijos išteklių plėtra ir perspektyvos Lietuvoje
| Šalis | Projektas | Galia | Aprašymas |
|---|---|---|---|
| Danija | Kvostedo saulės ir energijos kaupimo parkas | 50 MW | Didžiausias Šiaurės Europoje jungtinis saulės ir energijos kaupimo projektas. |
| Lietuva | Hibridinis saulės ir baterijų projektas Anykščiuose | - | Šiais metais pradėsiantis veiklą hibridinis saulės ir baterijų projektas. |