Lietuvos Partizanų Kova 1944-1953 Metais: Istorija ir Pasipriešinimas Okupacijai

Lietuvos partizanų kova 1944-1953 metais - tai laikotarpis, kai Lietuvos gyventojai, vadinti "miško broliais" ar "žaliukais", aktyviai priešinosi sovietinei okupacinei valdžiai. Ši kova buvo kiekvieno, laikančio save tos valstybės piliečiu, apsisprendimu, o ne geidžiama iliuzija, o realiu kovos imperatyvu. Laisvės kovotojai suvokė savo tragizmą, bet jokiu būdu ne beprasmybę. Šiame straipsnyje aptariami partizanų kovos tikslai, priežastys, etapai ir pasipriešinimo formos.

Kalbant apie 1944-1953m. laikotarpį, svarbu aiškiai apsibrėžti terminus. Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo 1949m. nutarime vartojamas terminas "rezistencija". Šis terminas apima organizacijų visumą, siekiančią nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką. Kita organizacijos grupė vadinama "slapukais" (terminas įsigaliojo 1949m.). Jie yra davę atitinkamą priesaiką. Taip pat svarbu paminėti žmones, įrengusius namuose slėptuves-bunkerius ir besirūpinusius juose besislapstančiais partizanais.

Partizaninis judėjimas 1940m. sėmėsi jėgų iš kitų, gilesnių klodų. Nepriklausomybė tapo šiandien nepasiekiamu, aukos reikalaujančiu idealu. Taigi, ar toks aktyvus tautos priešinimasis okupacijai nebuvo klaida? Ar pasirinkti netinkami jo siekimo būdai, ar nerealus buvo pats tikslas? Atsakant į šiuos klausimus, svarbu atsižvelgti į subjektyvias aplinkybes. Gelmėje glūdėjo dvasinis pradas - troškimas.

Partizaninį judėjimą išeiviai prof. išskiria penkis veiksnius, turėjusius įtakos atskirų asmenų apsisprendimui:

• bent šiek tiek sąžinės laisvės;
• tikėjimas nepriklausomybe;
• nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims;
• viltis pasiekti rezultatą- atgauti nepriklausomybę;
• išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę.

Šie veiksniai veikė vienas kitas ir įvairiu metu įgydavo prioritetą. Pavyzdžiui, motyvas, kad sovietinė okupacija ilgai netruks, tolydžio išblėso. Silpo tikėjimas Vakarų pagalba. Mobilizacija į sovietinę armiją 1946-1949m. pristabdyta.

Jau masiškas vyrų stojimas į gen. Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę 1944m. reiškė žūtį. Bet ar tik žūtį? Kokių tikslų siekė partizanai? Partizanai siekė pagrindinio tikslo - nepriklausomos valstybės atkūrimą.

Partizanų kovą galima skirstyti į tris periodus:

1. 1944m-1946m. vasara
2. 1946m.-1948m.
3. 1948m. pabaiga-1953m.

Pirmasis Partizaninio Karo Periodas: 1944-1946 Metai

Šiam periodui būdinga stichiškumas ir gausa. Daugelis partizanų būrių susikūrė spontaniškai, nelaukdami įsakymų iš aukščiau. Dar tebevyko karas, niekas negalvojo apie ilgą okupaciją. Todėl pagrindinis tikslas buvo trumpam apginti gyventojus nuo prasidėjusio teroro ir apsaugoti nuo okupacinės valdžios struktūrų.

1945 metais partizanų pajėgos buvo gausios. Pavyzdžiui, 1945m. sausio mėn. Lietuvos teritorijoje veikė apie 30 tūkst. partizanų. Jie turėjo įvairių ginklų, įskaitant minosvaidžius, kulkosvaidžius ir kt. Ginkluotėje buvo net pabūklų (1944-1946m. minosvaidžių, 2120 kulkosvaidžių ir kt ginklų).

Būdingiausia kovinė operacija 1945m. - pasala. Jos buvo rengiamos gerai apgalvotose vietose ir dažniausiai sėkmingos. Per 1945m. būdavo surengiama net po kelis šimtus tokių akcijų (pvz. Ukmergės apskr. net 795!).

Partizanų veikla

Partizanai galėdavo rekvizuoti maisto produktus ar pinigus. Pvz. per 1946m. Lietuvoje buvo užpulta 90 pieninių ir kooperatyvų. Taip pat puldavosi nuošalesnės geležinkelio stotys, iš kurių paimami pinigai.

Svarbi pasipriešinimo forma visą kovos laikotarpį kare buvo okupacinės valdžios rinkimų boikotas. Nenorėta, kad dar kartą būtų suvaidinta 1940m. istorija, kai "liaudies seimas" pasiprašė priimamas į Sovietų Sąjungą.

Partizanai platino atsišaukimus ir pogrindinę spaudą. Jie tikėjo Vakarų-Rytų konfliktu ir tikėjosi atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Taip pat buvo ruošiamasi visuotinei vyrų mobilizacijai.

Gyvenimas koregavo mobilizacinius planus. Tačiau ar tai reiškia, kad jų turėjo būti atsisakyta? Mobilizacija buvo partizanų branduolys.

Okupacinė valdžia didino mokesčius ir prievoles. Neatidavusiems prievolių grėsė ne tik "išbuožinimas", t.y. turto konfiskavimas ir tremtis, bet ir kalėjimas. Partizanai surengė pasalą Pumpėnų stribams ir aktyvistams, Rokiškio apskr. ir Žarėnų valsč.

Kolonistai turėjo sudaryti būsimųjų kolchozų branduolį. 1947m. lapkričio mėn. Vilkaviškio apskr. Pilviškių valsč. perspėjimo kolonistus puolė partizanų būrys. Partizanai įsakė kolonistams išvykti iš Lietuvos, nepaklususieji turėjo būti naikinami.

Partizaninis karas 1944-1946 metais buvo svarbus Lietuvos istorijos etapas. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvos gyventojai parodė didelį pasipriešinimą okupacinei valdžiai ir siekė atkurti nepriklausomą valstybę.

Antrasis Partizaninio Karo Periodas: 1946m. birželis-1948m.

Šį kovų etapą galima būtų skirti į du periodus: 1946m. birželis - 1947m. ir nuo 1947m. sausio iki 1948m. Šiame etape toliau tęsėsi partizanų junginių centralizacijos pastangos. Iniciatoriai buvo A apygardos vadas plk.ltn. J. Vitkauskas-Kazimieraitis, o jam žuvus - mjr. Z.Drunga-Mykolas-Jonas, o jam žuvus - A.Baltūsis-Žvejys. Tuo netruko pasinaudoti MGB.

Šiuo laikotarpiu okupantai perėjo prie jėgos ir klastingų agentūrinių kombinacijų derinio. Į partizanų gretas buvo siunčiami vidiniai agentai. Tačiau partizanai (J.Lukšos ir A.Baltūsio įžvalgumo dėka) atsikratė MGB primesto žaidimo taisyklių. Vienijimosi iniciatyvą galutinai perėmė patys partizanai.

Keitėsi ir partizanų kovos taktika. Partizanai vis daugiau laiko praleido slėptuvėse. Didelę reikšmę įgjo spauda. Formavosi priklausomybė: apygarda-rinktinė-būrys. Kai kuriose apygardose jau 1946m. buvo įvesti partizanų skiriamieji ženklai bei nustatoma karinių laipsnių suteikimo tvarka.

Okupantai stengėsi įbauginti gyventojus, demonstruodami nukautų partizanų kūnus. Tačiau tai dažnai sukeldavo ne baimę, o ryžtą nesitaikstytis su pavergėjais. Kartais pavykdavo sužinoti nukautųjų pavardes.

Trečiasis Partizaninio Karo Periodas: 1948m. lapkritis - 1953m.

Šis periodas pasižymėjo didžiausiu organizuotumu ir vieningos vadovybės veikla. 1949m. vasario mėn. buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). LLKS įkūnijo tiek politinę, tiek karinę okupuoto krašto valdžią. Buvo sudaryta LLKS Tarybos Deklaracija, siekiant pagrindinio tikslo. Buvo sudaryti regioniniai centrus: Aukštaitijos, Žemaitijos ir Pietų Lietuvos sričių štabus.

LLKS spauda buvo platinama visoje Lietuvos teritorijoje. Baigėsi atvirų kautynių metas. Partizanai ne tik platino atsišaukimus, bet ir stengėsi sustabdyti priešiškos ideologijos skleidimą. Nuo 1951m. Lietuvoje liko viena NKVD divizija.

Nuo 1952m. partizanų vadovybę pradėjo persekioti nesėkmės. 1953m. partizanų struktūrų sunaikinimo. Tačiau 1953-1956m. partizaninis pasipriešinimas dar nebuvo visiškai numalšintas.

Lietuvos partizanų struktūra

Ši lentelė apibendrina partizanų struktūrą 1945 m.:

Nepaisant patirtų nuostolių ir sunkumų, partizanų kova turėjo didelę reikšmę Lietuvos istorijai. Tai buvo svarbus pasipriešinimo okupacijai etapas, kuris parodė Lietuvos žmonių ryžtą ir valią siekti nepriklausomybės.

tags: #silutes #bustas #petruskevicius