Sirutiškis – Kėdainių rajono perlas: istorija, žmonės ir tradicijos

Šiandien keliaujame į vieną jaukiausių Kėdainių rajono kampelių - Sirutiškį. Susipažinsime su šį kaimą garsinančiais darbščiais, kultūringais žmonėmis, kurie nuoširdžiai dirba savo kaimo labui. Sužinosime, kuo verčiasi sirutiškiečiai, ko jiems trūksta ir ką jie gali pasiūlyti.

Prieš kelionę pasidomėkime, kuo ypatingas šis kaimas. Lietuvoje yra du Sirutiškiai - vienas Utenos, kitas - Kėdainių rajone. Šiandien kalbėsime apie Kėdainių rajono Surviliškio seniūnijoje esantį Sirutiškio kaimą, įsikūrusį vos per vieną kilometrą nuo Kėdainių rajono ribos.

Į Sirutiškį nuvykti nuo Kėdainių miesto centro trunka vos dešimt minučių. Kelias geras, reikia važiuoti per Babėnus visą laiką tiesiai. Nuo Babėnų karjero Sirutiškis nutolęs lygiai per vieną kilometrą.

Vis daugiau jaunų žmonių ryžtasi didmiesčio gyvenimą iškeisti į gyvenimą ramiame provincijos kaime. Jaunimas kraustosi į senelių sodybas ar ima paskolas ir perka namus. Juolab kad ir atstumai šiais laikais jau nieko nebereiškia, mat gyvenant kad ir gūžiame užkampyje gali dirbti iš namų ar kasdien į darbą važinėti automobiliu.

Patys Sirutiškio naujakuriai pripažino, kad Sirutiškis yra tobula vieta gyventi jaunoms šeimoms. Kaime vaikams labai patinka, ką jie mieste veiklų?

Buvęs kaunietis, o dabar Kėdainių rajono gyventojas, nemano, kad Lietuvos kaimas miršta. „Kaimas tikrai jaunėja. Aš manau, kad tikrai reikėtų kuo daugiau jaunimo į kaimą. Gana ten tame mieste tūnoti. Tikrai visus, visus kviečiu jungtis į kaimo bendruomenes.

Tiesa, Sirutiškis garsus savo istoriniu dvaru, kuris buvo įkurtas XVIII amžiuje bajorų giminės Siručių. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad dvaras netgi vadintas Panevėžiu, mat visai netoli dvaro didingai teka išsiraitęs Nevėžis.

Kaimo pavadinimą Sirutiškis paveldėjo iš kadaise dvarą, kuris žinomas nuo 1760 metų, valdžiusio gero ir darbštaus dvarininko Simono Siručio. Po kurio laiko Sirutiškio dvaras tapo Komarovskių nuosavybe. Komarovskiai iš dvaro galutinai pasitraukė tik 1944 metais. Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, priklausė tarybiniam ūkiui.

Dvarą supa įspūdingas parkas, kuriame gausu senų medžių - ąžuolų, europinių maumedžių, uosių, klevų. Ne vienas kaimo gyventojas man yra prasitaręs, kad jo svajonė yra atgijęs Sirutiškio dvaras, čia šurmuliuojantys turistai. Be abejo, tai tikrai pagyvintų kaimelio gyvenimą, pritrauktų daugiau žmonių, galbūt ir investicijų.

„O mes, atėję į Sirutiškį, radome jį su nuostabiais Nevėžio vingiais, su dvaro rūmais ir su darbščiais bei savo kraštą besąlygiškai mylinčiais ir puoselėjančiais žmonėmis. Tikimės, kad būtent tokį kaimą galėsime palikti ir mūsų ateities kartoms“, - viliasi K. Volkus.

Taigi, tokie tie istoriniai šaltiniai. O dabar vykime ir susipažinkime su gyvąja šio krašto istorija - sirutiškiečiais.

Sirutiškio kultūrinis gyvenimas ir bendruomenė

Visų pirma, norėčiau jus supažindinti su Sirutiškio kaimo meno mėgėjų kolektyvais. Šiame kaime jų yra net trys. Visi kolektyviai gyvuoja, koncertuoja, linksmina ir save, ir kitus.

Sirutiškyje yra du suaugusiųjų kolektyvai - tai folkloro ansamblis „Radasta“, liaudiškos muzikos kapela „Pastogė“. Vienas kolektyvas yra vaikų ir jaunimo - tai visų numylėti liaudies dainiai „Siručiukai“.

Kolektyvams vadovauja nenuilstantys kultūros darbuotojai Henrikas Docius ir Violeta Kažukauskienė-Urbonavičienė.

„Dainuojam, šokam, judam, krutam. Turime tai vieną, tai kitą koncertuką. Ne tik saviems, bet ir kitiems pakoncertuojame. Gyvenimas eina į priekį, visi kolektyvai eina į priekį, laukiam švenčių, repetuojam. Ir varge, ir džiaugsme palaikom vienas kitą. Taip ir bėga dienos. Svarbu, kad tik sveikatos būtų, daugiau viskas neblogai“, - šypsosi mus pasitikusi kultūros darbuotoja V. Kažukaukienė-Urbonavičienė.

Moteris pasakoja, kad Sirutiškis garsus savo tradicijomis. Sirutiškio žmonės kasmet švenčia Mažąsias Velykėles, Jonines, gandrų palydėtuves, žmonės renkasi į tradicines kaimo gegužines pamaldas.

Sirutiškyje tradiciškai minimos ir šienpjovių šventės, kaimo vyrai išlydimi į laukus. Sirutiškyje gausybė tiek mažesnių, tiek didesnių švenčių, kurios pritraukia svečių iš visur. Žmonės perėmė gražias tradicijas ir tęsia jas iš kartos į kartą.

Sirutiškio bendruomenė išsiskiria tuo, kad mojavų tradicijos čia puoselėjamos labai seniai. Pamaldos vyksta nuo 1961 metų. Jau tuomet jose dalyvavo Sirutiškio kaimo bendruomenės narė Viktorija Šelekienė, dalyvauja ir dabar. Moteris daugiau nei pusė amžiaus ne tik dalyvauja mojavose, bet ir jas organizuoja, buria kaimo žmones, ragina dalyvauti.

Vietinė kapela įsikūrė 2008 metais. Buvo laikai, kai buvome keturiese, vėliau likome trise, o dabar vėl esame keturi. Muzika kapelos vadovą lydi nuo pat vaikystės.

Sirutiškio vaikus ir jaunimą buria nenuilstantis kultūrininkas H. Docius. Vyriškio vadovaujama „Siručiukų“ kapela taip pat labai gerai žinoma kėdainiečiams.

„Yra tokių, kurie prie manęs užaugo. Ateina, pasisveikiname, pakalbame. Tuomet, kai jis dainavo, dar buvo visai vaikas, o dabar jau tikras vyras. Labai glosto širdį, kai prisimena su kapeliuke praleistus laikus. O čia būna visko, būna, kad dirbam išsijuosę, būna, kad ir atsipalaiduojam. Visko būna, bet stengiuosi su vaikais sutarti draugiškai. Su jais reikia mokėti bendrauti, o tai man labai patinka. Patinka vaikus vienyti bendram gražiam tikslui“, - šypsosi pavasarį traktoriuko vairo nepaleidžiantis kultūros darbuotojas H. Docius.

Sirutiškio kaimo vaikų pageidavimu ir kultūros darbuotojo H. Dociaus iniciatyva 2007 metais suburta vaikų liaudiškos muzikos kapela, kuri vėliau pasivadino „Siručiukais“, prieš dvejus metus atšventė gražų jubiliejų. Šiandien vienam šauniausių mūsų krašto jaunųjų muzikų kolektyvui - beveik dvylika metų.

„Mano vaikai - patys geriausi. Jie myli muziką, nori groti, dainuoti. Aišku, man kaip vadovui reikia ir kantrybės, ir paglostyti, ir pabarti. Bet svarbiausia parodyti, kad tau tai svarbu, viską daryti iš širdies, tada ir vaikams tai patinka“, - džiaugiasi „Siručiukų“ vadovas H. Docius.

Jis pabrėžia, kad jaunimo kapela dalyvauja daugybėje koncertų, išvykų, projektų. Kapela yra kviečiama į daugybę renginių, bet ne visur suspėja. Kapeloje vaikai ir dainuoja gyvai, ir groja gyvai, be jokių fonogramų.

„Siručiukų“ kapeloje užaugęs Ignas Sereika sako, kad su muzika prabėgę metai jam atsimins dar ilgai. Jaunuolis šiuo metu taip pat muzikuoja, tik jau vyresniųjų kapeloje.

„Atsimenu pirmąsias repeticijas, pirmuosius susirinkimus mūsų. Vadovas kvietė ir patiems buvo įdomu. Nesinorėjo sėdėti namie prie kompiuterio, norėjosi kažko kito. Taip pat buvo daug bendraminčių draugų. Šaunu su jais visais čia šiandien susitikti, pabendrauti, paminėti gražų jubiliejų“, - džiaugiasi buvęs „Siručiukas“ I. Sereika.

„Mes mokome ir jaunimą. Tai turi keliauti iš kartos į kartą. Turime rodyti pavyzdį, mokyti, kviesti prisijungti. Visos mūsų protėvių tradicijos privalo išlikti gyvos ir būti perduotos ateities kartoms“, - pabrėžė K. K. Volkus.

Pasiteiravus, kaip Sirutiškyje puoselėjamos iš kartos į kartą perduodamos tradicijos ir kaimo istorija, pasak K. Volkus: „Kas dainose, kas nuotraukose, kas savo darbuose. Pagrindiniai iš jų - Kęstutis Volkus ir Viktorija Šelekienė. Nors nerašome savo metraščio ar knygos, bet kuo daugiau visko stengiamės įamžinti fotografijose ir savo darbuose. Tiek mažuose kasdieniuose, tiek ir didesniuose, tokiuose kaip 250 metų jubiliejų paminėti medinės skulptūros „Angelas“ pastatyme ar fotografijų parodos „Šimtas atkurtos Lietuvos akimirkų Sirutiškyje“ atidaryme“.

„Bendruomenės centras Sirutiškyje gyventojų iniciatyva įkurtas nuo 2005 metų. Kitąmet švęsiančioje 15 metų jubiliejų asociacijoje - per 60 asmenų. Per bendruomenės gyvavimo laikotarpį esame parengę apie 20 projektų. Esame įgyvendinę nemažai projektų, kuriuos finansavo Žemės ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Kultūros paveldo, Kūno kultūros ir sporto departamentai. Sirutiškyje gyvena apie 370 gyventojų. Kaime yra medicinos punktas, biblioteka, parduotuvė, kaimo bendruomenės išpuoselėta aplinka. Šiame kaime yra net trys kolektyvai, kurie aktyviai gyvuoja, koncertuoja, linksmina ir savo dainomis džiugina ne tik savo bendruomenę, bet ir kitus. Metai iš metų ir žingsnis po žingsnio Sirutiškio bendruomenė stengiasi sukurti vietos bendruomenei patrauklią infrastruktūrą. Sirutiškyje pastatyta nauja lauko scena - puiki erdvė kultūriniams, edukaciniams ir laisvalaikio renginiams. Pasiekti šitokius bendruomenės rezultatus mums padeda Surviliškio seniūnijos seniūnės Vandos Petrauskienės parama. Bėdoje niekada nepalieka vietos ūkininkai bei Sirutiškyje veikiančios verslo įmonės MB „Kėdainių akmenukas“, Daivos Gronckienės įmonė „Raganė“ bei Jūratės Karalevičienės įmonė“, - bendruomenės rėmėjus vardija K. Volkus.

Sirutiškis gausus kultūriniais renginiais, prie kurių organizavimo prisideda ne bendruomenės centro nariai, bet ir Kėdainių kultūros centro Sirutiškio skyriaus darbuotojai.

Tradicinės šventės Sirutiškyje

„Iš visų Sirutiškio bendruomenės švenčių norėčiau išskirti dvi. Tai - Joninės ir šv. Kalėdos. Joninių šventė po ilgos pertraukos į kaimą sugrįžo 2007 metais. Stengiamės, kad šis renginys būtų patrauklus ir įvairiapusiškas. Joninių dieną būtinai pasveikiname savus bei į svečius atvykusius Jonus ir Janinas. Leidžiantis saulei einame į Nevėžį plukdyti vainikėlių, o šią ypatingą dieną užbaigiame paparčio žiedo paieškomis“, - Sirutiškyje jau daug metų švenčiamą Joninių šventę pristato K. Volkus.

„Kalėdinį renginį Sirutiškio bendruomenėje vaikams šiemet turėsime tarpušventyje, gruodžio 28 dieną. Tai Sirutiškyje taip pat jau tradicija tapusi šventė, kurios metu kaimą aplanko Kalėdų Senelis. Taip pat Sirutiškio žmonės kasmet švenčia mažąsias Velykėles. Kasmet kaime tradiciškai minima ir šienpjovių šventė, kada kaimo vyrai išlydimi į plačiuosius Sirutiškio laukus. Volkus Sirutiškį garsina tradicinėmis gandrų palydėtuvėmis. Šios šventės metu susirinkusiems vietos gyventojams ir svečiams iš visos Lietuvos pasakojama apie gandrų gyvenimą, jų pagrindinius įpročius.

Sirutiškis pelnytai gali būti vadinamas Lietuvos gandrų mylėtojų sostine. Žmonės čia ne tik kasmet rengia gandrų išlydėtuvių šventes, bet ir realiai rūpinasi, kad gandrai šiame krašte gyventų ir perėtų jauniklius.

Per šventę kasmet kuriamas gandrų palydų laužas ir dega jis iki pat susibūrimo pabaigos. Šventės dalyviai mėgaujasi organizatorių virtu Šv. Baltramiejaus šiupiniu.

„Turime susikūrę tokias savas tradicijas. Pagrindinė yra Šv. Baltramiejaus šiupinio virimas ir ragavimas. Šiupinyje būtinai turi būti virtų kviečių ir kiaušinių. Kviečiai simbolizuoja rudeninį derlių, o kiaušinis - paukščius. Taip pat dedame ir pupelių, morkų, bulvių. Na, nėra net tikslaus recepto. Dedame visko po truputį. Visko, kas užderėjo mūsų daržuose. Šiupinio užbaigimo ritualas yra pats svarbiausias, nes tuomet įberiama prieskoninių žolelių. Jas beriantys žmonės mintyse turi turėti ir gerų palinkėjimų. Tik tuomet mes šiupinį nešiojame ir juo vaišiname svečius“, - pasakoja senųjų tradicijų žinovas K. Volkus.

O kaip gi linksmų švenčių metu apsieiti be gardžiai kvepiančio ir nepaprastai skanaus kulinarinio paveldo patiekalų, kuriais Sirutiškyje tikrai yra kam pasirūpinti. Šiupinį Joninių šventei gamina jo receptūrą pats sugalvojęs Steputis Ernestas, kuris gyvena Sirutiškyje. Daugumai jau gerai pažįstamas K. Volkus.

Tarp gausybės linksmybių sirutiškiečiai atranda laiko ir padirbėti. „Uoliai tvarkomės bendruomenės centro kieme ragindami apsišvarinti ir visus kitus kaimo gyventojus. Rūpinamės kultūros paveldo išsaugojimu. Kultūros paveldo departamento lėšomis mūsų seniūnaitijoje esančiame Vaidatonių piliakalnyje įrengėme informacinę lentą, kuri piliakalnį aplankiusiems keliautojams padeda susipažinti su šia vieta. Jei reikia, galime suteikti žolės pjovimo paslaugas ir kitiems asmenims, nes vieno iš projektų lėšomis esame įsigiję sodo traktoriuką“, - pabrėžia K. Volkus.

„Labai smagu, kad turime jauną ir aktyvų bendruomenės vadovą, jis organizuoja naujas šventes, kuria naujas tradicijas. Važiuojame į keliones. Taip pat tiek jis, tiek mes puikiai sutariame dėl senųjų Sirutiškio tradicijų. Andrius Vilčiauskas sutinka, kad būtina puoselėti visas mūsų kaimo tradicijas. Taip pat būtina puoselėti ir naujas. Labai džiaugiamės, kad mūsų bendruomenė taip gražiai sutaria. Sutaria ir vyresnioji, ir jaunesnioji kartos. Atsikrausto vis naujų, jaunų šeimų. Joms taip pat priimtinos mūsų tradicijos. Tai labai džiugina“, - kalbėjo Sirutiškio kultūros darbuotoja.

Ruduo į Kėdainių kraštą atvijo daug smagių, nuotaikingų ir prasmingų renginių. „Tradicinę kaimo šventę šiais metais pavadinome „Mykolinių kapelmošium“. Norėjome, kad renginyje dalyvautų ne viena ir ne dvi kapelos. Manau, kaip pirmam kartui pavyko gana neblogai. Tikimės, kad prie šios temos ir apsistosime. Kiekvienais metais stengsimės įtraukti į mūsų repertuarą kuo daugiau ir įvairesnių kapelų ne tik iš savo krašto.

„Prieš tai turėjome ir kitokių veiklų. Pirmiausia organizavome popietę kaimelio vaikams. „Džiugu, kad palaikome glaudžius ryšius su aplinkinėmis bendruomenėmis. Be jų šventė nebūtų buvusi tokia smagi. Pajieslio bendruomenės pirmininkė Irena Milerienė ir kitos šios bendruomenės aktyvistės visus „Mykolinių kapelmošiaus“ dalyvius vaišino gardžia firmine Pajieslio bendruomenės perlinių kruopų koše su grybu padažu. „Mykolinių kapelmošių“ vainikavo šventinis koncertas. Scenoje pasirodė Kėdainių kultūros centro Sirutiškio skyriaus liaudiškos muzikos kapela „Pastogė“ (vadovas H. Docius), Šėtos kultūros centro kapela „Rudekšna“ (vadovas A. Ruša) bei Kėdainių rajono Meironiškių bendruomenės kaimo kapela „Kaimynai“ (vadovas A. Ruša).

„Renginio koncertinė programa sulaukė didelio susidomėjimo. Labiausiai pergyvenome dėl žmonių skaičiaus, ypač šiuo nelengvu mums visiems laikotarpiu, kai turime laikytis saugumo reikalavimų, tačiau galiu tik pasidžiaugti jų aktyvumu. Šventėje svečiavosi Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis.

86-erių metų V. Šelekienė būdama vos vienerių metukų iš pradžių atsikėlė gyventi į Daškonis. Sirutiškyje moteris pradėjo gyventi tik nuo 1965 metų. Nuo senų laikų siūti savarankiškai išmokusi V. Šelekienė iki šiol siuva, taiso drabužius, mezga. Moteris yra tikra šio krašto patriotė. Ji prisipažįsta mylinti Sirutiškį visa širdimi.

„Akys nebe taip gerai mato. O va kolektyvo organizuojamas repeticijas visas lankau. Smagu, kad mane, tokią garbaus amžiaus moterį, vadovas dar laiko“, - pasidžiaugia V. Šelekienė.

„Veikti senam žmogui Sirutiškyje tikrai yra ką. Kaimas visada buvo gyvas, o dabar jis dar labiau atsigauna stiprios bendruomenės ir naujakurių dėka.

Verslas ir amatai Sirutiškyje

Bevažinėdami po Sirutiškį aptinkame tikrą mini zoologijos sodą. Dideliame aptvare čia vaikšto būrelis alpakų, kitame aptvare - trys stručiai, dar viename - dekoratyviniai balandžiai.

Alpakos yra kupranugarinių šeimos porakanopiniai žinduoliai, kurie namų sąlygomis gali gyventi Lietuvoje. Sirutiškyje alpakas auginanti, bet neįvardinta norinti likti moteris pasakoja, kad jas augina, nes jai jos labai gražios. Iš tiesų alpakos labai mieli gyvūnai, kurie nebijo žmogaus, leidžiasi paglostomi. Pas alpakas praleidžiame dešimtį minučių, bet nė karto neatitraukiame akių nuo šių žavių padarų.

Sirutiškyje veikia net kelios didelės įmonės: čia įsikūręs motelis-kavinė „Raganė“, kurioje galima paragauti išskirtinio skonio virtinukų. „Raganės“ šeimininkė Daiva Gronskienė yra įvairių Sirutiškio švenčių rėmėja. Kaime taip pat yra viena didesnė, kita mažesnė parduotuvės. Sirutiškis garsus ir įmone „Kėdainių akmenukas“, gaminančia įvairius paminklus, tvoreles, kitus akmens gaminius. „Kėdainių akmenuko“ vadovas Valdas Končius yra ne vieno renginio rėmėjas, dalyvis, aktyvus kraštietis.

Sirutiškyje veikia aktyvi bendruomenė. Sirutiškio kaime bendruomenės dėka praėjusiais metais pabaigti naujo sporto aikštyno įrengimo darbai. Kaime įrengta visiškai nauja visus reikalavimus atitinkanti aikštė, kurioje gali sportuoti ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės. Kaimo vaikai ir jaunimas gali sportuoti ant naujai įrengtos specialios dangos. Čia pastatyti krepšinio ir tinklinio stovai, galima žaisti ir futbolą. Bendruomenės nariai sako, kad ši aikštelė vietiniams buvo labai reikalinga, mat kaime auga daug vaikų, daug paauglių, kurie mėgsta vakarais sportuoti. Tad jaunimas dabar turi, kur prasmingai leisti laisvą laiką.

Sirutiškyje dabar gyvena kiek daugiau nei trys šimtai žmonių, prieš tris dešimtis metų jų buvo apie pusė tūkstančio. Taigi, kaimas, kaip ir visi kaimai, šiek tiek susitraukė. Tačiau nepaisant to, Sirutiškyje yra ir naujakurių, ir daugybę metų čia gyvenančių bei savo gyvenimo kitur neįsivaizduojančių žmonių.

„Aš dirbu po truputį. Žmona išvažiavusi į ligoninę, tad tenka vienam darbuotis. Niekur neskubu, vagelės padarytos, tad susodinu bulves ir užkasu kastuvu. Labai paprasta, taip darome kasmet“, - šypsosi jau du dešimtmečius Sirutiškyje gyvenantis senjoras Edvardas.

Senjoras mums mielai pasakoja, kad Sirutiškyje prabėgo vieni gražiausių jo gyvenimo metų. „Anksčiau kaimo gyvenimas buvo kitoks. Dabar nei gyvulių laikome, nieko. Žmonės turi kokį šuniuką ar kačiuką, ir tiek. Mažai kas laiko gyvulių, na, dar yra vienas kitas, kuris vištas augina. Miestietiškėjam turbūt, keičiasi kaimas. Labai keičiasi, bet kaime gyventi gera“, - apibendrina senjoras Edvardas, kuris yra ir ištikimas „Rinkos aikštės“ skaitytojas.

„Labai šauni mūsų bendruomenė. Pažiūrėkite, kiek gerų darbų jie padarė! Rudenį bendruomenė planuoja sodinti medžius.

Šeštadienį visi keliai vedė į Sirutiškį. Priemiestiniame kaime žmonės šventė kaimo paminėjimo 260 metų jubiliejų.

Iš tiesų Sirutiškyje jau nebeliko ką mokyti. Vaikų labai sumažėjo. H. Dociui buvo įteikta Kėdainių rajono savivaldybės padėka. Siručiukams labai dėkoju už meilę liaudiškai muzikai, už jų veiklą.

Apibendrinant, Sirutiškis - tai kaimas, kuriame dera istorija, tradicijos ir stipri bendruomenės dvasia. Tai vieta, kurioje žmonės myli savo kraštą, puoselėja jo kultūrą ir rūpinasi ateities kartomis.

Kėdainių rajono žemėlapis

Lankytinos vietos Sirutiškyje:

• Sirutiškio dvaras
• Nevėžio vingiai
• Vaidatonių piliakalnis
• Šv. Baltramiejaus šiupinio šventė
• Gandų palydėtuvės

Sirutiškio kultūros kolektyvai:

• Folkloro ansamblis „Radasta“
• Liaudiškos muzikos kapela „Pastogė“
• Liaudies dainiai „Siručiukai“

Lentelė: Sirutiškio kaimo faktai

tags: #sirutiskis #aruodas #namai